...Vytautas Tomkus, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, Henrikas Kurauskas, Algimantas Masiulis, Kęstutis Genys, Vytautas Paukštė, Antanas Šurna ar Romas Ramanauskas – visų ir neišvardysi... Tikri gražuoliai! O gražūs todėl, kad vyriški, valingi, emocingi, gaivališki – savybės, kuriomis apdovanodavo ir savo veikėjus. Vytauto Tomkaus svieto lygintojas Tadas Blinda būtent toks ir liko žiūrovų atmintyje. Kaip šiandien gyvena garsusis aktorius?
KOLEGĖS. „Na, kaip galima vaidinti meilės sceną nemylint partnerės?“
Ar atsimeni, kaip mes 1969 metais skridome į Taliną kartu su Gražina Balandyte kino bandymams? Režisierius Veljo Kiasperas rengėsi statyti filmą „Gladiatorius“. Tada Tau buvo 29-eri, o man vos 18-a. Dabar su šypsena prisimenu tą mūsų nuotykį restorane, kai įsikišo estų milicija. Kaip ten buvo iš tikrųjų?
O! Tą įvykį labai gerai atsimenu! Mums jau išeinant iš restorano prie jūsų su Gražina pradėjo kabinėtis kažkokie vyrai. Aš juos pasivijau ir vienam skėliau antausį. Tada mane ėmė „pakuoti“ iš kažkur atsiradusi milicija. Aiškinau, kad ne aš, o jie užpuolė.
Puikiai atsimenu, kaip gavai nuo milicininkų su bananu per pakinklius. Ir dar Tavo laikrodis buvo sudaužytas į šipulius.
Na, buvo... Bet ne tai svarbu. Blogiausia, kad milicija manė, jog aš prie jūsų kabinėjausi. Aš jus gyniau, o pats gavau per pakinklius.
Tada Tu gavai Jano Ticho vaidmenį „Gladiatoriuje“, o mūsų su Gražina taip ir nepaėmė... Tiesa, vėliau po poros metų režisierius Veljo Kiasperas vis dėlto pakvietė mane filmuotis kitame savo filme „Mažasis rekviem lūpinei armonikėlei“. O su Tavimi po gero dešimtmečio vaidinome baltarusių filme „Broliai Riko“, bet taip ir nesusitikome filmavimo aikštelėje, nes neturėjome bendrų scenų. Vienintelis mūsų bendras darbas pirmame lietuviškame seriale „Giminės“, kur abu vaidinome meilužius. Ką atsimeni iš tų filmavimų?
Ką ten daug atsiminsi... Malonu buvo dirbti tiek su Tavimi, tiek filmuotis „Giminėse“.
Nejaugi neatsimeni, kaip vienoje lovoje gulėjome?
Nelabai... Jeigu taip būtų gyvenime, tai atsiminčiau (juokiasi). Kadangi to nebuvo, tai nėra ir ko prisiminti.
Žinoma, Vytai, per savo ilgą kūrybinį kelią Tu tiek turėjai partnerių moterų, kad visų ir negali prisiminti! Ką jau ten mane...
Radai apie ką kalbėti (juokiasi)... Na, buvo, buvo, daug ko buvo.
Kurią išskirtum iš savo partnerių? Su kuo filmuotis Tau buvo maloniausia?
Daugiausia teko filmuotis su Vaiva Mainelyte. Kadangi mes su ja kartu dirbome teatre, tai suprasdavome vienas kitą. Filmavomės ne tik lietuvių filme „Tadas Blinda“, bet ir kitose kino studijose. Tačiau ten nei Vaiva kokia žvaigždė buvo, nei aš. Ir teatre suprasdavome vienas kitą. Ypač kai vaidinome „Vaidilos“ teatre „Filumeną Marturano“, žaisdavome tokį dvasinį pingpongą: aš atsakau į jos pošaukį, ji – į mano.
Juk ne taip seniai vėl su Vaiva vaidinote seriale „Širdys paklydėlės“, kur dar kartą tuokėtės.
Nepatiko man ten filmuotis. Tikra kančia buvo. Blogai suregztas filmo scenarijus.
Ar su Vaiva palaikote ryšius?
Nelabai... Anksčiau dažniau susiskambindavome, o dabar tik kartais.
Vytai, ar buvai iš tų aktorių, kurie lengvai įsimylėdavo savo partneres?
Kai vaidini meilės scenas, tai ir įsimyli savo partnerę. Bet ne tiek, kad skirtis su žmona reikėtų. Būdavo, jog kai kurie dėl to išsiskirdavo, man taip nenutiko. Be abejo, įsimylėdavau. Na, kaip galima vaidinti meilės sceną nemylint partnerės? Neįmanoma! Na, ne visam gyvenimui (juokiasi).
ŽMONA. „Man reikėjo dėl jos labai pasistengti“
Kur susipažinai su būsima žmona Lilija Mulevičiūte? Kaip įsižiebė meilė?
Mokėmės konservatorijoje viename kurse. Man ji labai įstrigo, bet aš jos niekaip negalėjau pasiekti. Reikėjo dėl jos labai pasistengti. Na, tai aš ir siekiau jos visus mokymosi metus. Ir kažkaip pavyko (juokiasi). O kai baigiau konservatoriją, pagalvojau, kad gal reiktų ją imti į žmonas. Nors ir keista, bet gyvename kartu nuo 1962 metų.
Penkiasdešimt metų – ne juokai! Auksinės vestuvės!
Koks skirtumas auksinės ar kitokios. Tai likimas. Jeigu nesiskiriame, nesitaškome ir joks takelis nenuvedė į šoną, tai ir gyvename kartu.
Gyveni apsuptas moterų: žmona Lilė, dukra Dovilė, anūkė Elena. Tu turbūt joms visoms vadovauji?
Dovilė su Elena gyvena atskirai. Čia su manimi yra tik Lilė ir Pukė su Pupa (katė ir kalytė – aut. past.). Vadovauju aš. Taip manau, bet jos mano kitaip (juokiasi). Na, ką ten su jomis draskytis, pyktis? Nusileidi ir ramu. Žinoma, ne visada nusileidžiu...
O kai nenusileidi?
Tada lekia žiežirbos (juokiasi). Bet jeigu tiek metų gyvenam kartu, tai visi kampai jau apsitrynę.
Tave galima sutikti teatro šventėse, bet paprastai vieną arba su Dovile. Kodėl drauge neina Lilė?
Ji nenori. Daug pagyvenusių aktorių nenori niekur eiti ir savo fasado rodyti. Mane dar truputį traukia tos šventės, o Lilės ne, ir viskas.
TEATRAS. „Pikčiausia, kad tie tikrintojai prie durų nepažįsta ir klausia, kas aš toks“
O Tau pačiam ar skaudu ateiti į teatrą, iš kurio kažkada buvai išvarytas drauge su kitais 33 aktoriais?
Labai skaudu... Visą gyvenimą ten išdirbai, o kai ateini pasiprašyti, kad įleistų į spektaklį, tikrintojas prie durų prašo leidimo ar kvietimo ir net nepažįsta. Kartais paskambina ir gaunu kokį kvietimą, bet atiduodu dukrai su anūke. Pikčiausia, kad tie tikrintojai prie durų nepažįsta ir klausia, kas aš toks. Tai mane irgi atbaido nuo teatro. Neinu, nenoriu, netraukia.
Kai tuometinis meno vadovas Jonas Vaitkus tiek daug garsių aktorių išvarė, Tu nuėjai prie teatro valyti žmonėms batų. Dėl ko tai darei?
Protesto akcija. Norėjau parodyti, kad aktorius Tomkus valo batus. Aš verkdamas tada valiau batus. Siaubas. Tai buvo siaubas! Daug kas norėjo man padėti, bet aš sakiau, jog tai mano vieno akcija. Aš visus savo diplomus, vaidmenų apdovanojimus vinimis prikaliau prie sienos. Ir atsisėdau valyti batų. Galvoju, štai kas iš artisto liko – tik batų valytojas...
Ar dabar su Vaitkumi bendrauji?
„Labas“ pasakau. Suprantu, mene negali būti daug piktumų. Na, jis mane išvarė iš teatro, jis manęs nepripažįsta. Aš Vaitkaus, kaip menininko, irgi nepripažįstu. Jo braižas man nepatinka, yra nepriimtinas. Bet kad mus 33 išvarė... Ir Henriką Kurauską! Tokį mūsų teatro deimantą išvaryti iš teatro (nusikeikia)!.. Tai buvo siaubas!
Vėliau įkūrei „Vaidilos“ teatrą?
Ne aš vienas – mes penkiese. Pastatėme kažkiek spektaklių, bet niekas nežinojo to „Vaidilos“ teatro, niekas nerašė apie jį. Suvaidinome su Mainelyte „Filumeną Marturano“, ir tyla... Dirbome kokius penkerius metus. Iš pradžių dar mokėjo normalias algas, o paskui bankrutavo mus rėmę verslininkai, teatro vadovas Albinas Arkauskas nebegalėjo mums mokėti ir mes išsiskirstėme. Rimas Tuminas mane pakvietė grįžti ir aš grįžau. Tuminas yra žmogiškas režisierius, suprantantis aktorių, ko jam reikia, ir todėl jis mane grąžino į Akademinį teatrą.
Vytautai, būtų įdomu išgirsti, kaip Tu apskritai vertini menininkų padėtį Lietuvoje?
Valdžia meno niekada labai nevertino. Visada teatralų algos buvo mažos, visada sunku buvo gyventi. Jeigu teatro aktoriai negalėtų patys sau padėti filmuodamiesi, aš šiandien neturėčiau nei sofos, nei tų foteliukų...
Bet ne visi filmuojasi...
Ne visi ir gyvena taip gerai, kaip aš. Juokauju. Nesakau, kad gerai gyvenu. Jei kas bando suskaičiuoti, kiek aš vaidinęs ir filmavęsis, tai mano, kad esu milijonierius. Taip turėtų būti, bet to pas mus nėra. Ten, kur taip yra, aš nesu buvęs ir nežinau. O čia liūdna... Mes filmuodamiesi nešėme nemažus dividendus valstybei, o kas mums už tai? Špyga taukuota! Gerai, kad aš be senatvės pensijos dar gaunu ir valstybinę. Kiek žinau, nuo 2011 metų jau ir jos menui nusipelniusiems žmonėms nebeskiria.
KINAS. „Jo dėka pamačiau pasaulį“
Filmuodamasis aplankei daugybę šalių: Meksiką, Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Bulgariją, Rusiją. Ką labiausiai prisimeni: sunkų darbą filmavimo aikštelėse, patį procesą ar keliones ir įdomius susitikimus, bendravimo galimybes?
Viskas susiję – ir kelionės, ir galimybės susitikti, pabendrauti su kitų šalių aktoriais. Labai įdomu, ką ir kaip jie dirba. Pavyzdžiui, teko filmuotis su Ursula Andress Sergėjaus Bondarčiuko filme „Raudonieji varpai“. Važiavau į Meksiką. Ten filmavosi daug žvaigždžių, bet aš vaidinau tik su ja. Visą mėnesį sėdėjau Meksikoje, o filmavausi vos vieną dieną. Su latve Vija Artmane teko dirbti. Filmavausi su daugeliu puikių Rusijos aktorių, tik dabar jau nebeprisimenu pavardžių. Bet ir nebūtina. Svarbiausia, kad su jais buvo malonu dirbti.
O kelionės? Tais laikais retai kas galėdavo išvažiuoti į užsienį.
Oi, kelionės – pats įdomumas! Jeigu ne kinas, tai tikrai nebūčiau tiek apkeliavęs. Jo dėka pamačiau pasaulį. Be kino nebūčiau pažinęs ir tarybinio krašto. Visą Tarybų Sąjungą esu išmaišęs: ne tik filmavausi, bet ir važinėjau į susitikimus su žiūrovais.
Ar negaila tų laikų?
Jėgų aš dabar neturiu tiek, jeigu reikėtų važiuoti. Nepalankus skrydžiui oras ir miegi oro uoste ant laiptų ar ant palangės... Jau nebenorėčiau.
O jei pakviestų filmuotis į Meksiką?
Į Meksiką tai ir pėsčias eičiau (juokiasi).
Visų kalbintų aktorių klausiau: kinas ar teatras Tau mielesnis?
Myliu teatrą, bet patinka ir kinas. Teatrą myliu dėl to, kad jame vaidmens kūrimas yra vientisas nuo pirmo veiksmo iki paskutinio. O kinas žavi savo geografija, kelionėmis, bet sunku filmuotis gabaliukais. Reikia mokėti labai susikoncentruoti ir sujungti visas scenas, net tas, kurios filmuojamos vėliau.
Tave ir dabar kviečia filmuotis. Neseniai nusifilmavai seriale apie senelių namus „Širdys paklydėlės“, „Kriminalistai“.
Vakar kaip tik žiūrėjau „Kriminalistus“. Labai rimtas filmas, nors aš jame vaidinau tik nedidelį epizodą. Pati filmo koncepcija man patiko.
Ar glosto širdį, kad nesi pamirštas?
Jeigu Tu mane prisiminei, tai jau man glosto širdį (juokiasi). Bet greitai neatsimins ir manęs... Jeigu teatre jaunimo paklausi apie Henriką Kurauską, jie net nežino, kas jis toks.
O gatvėje Tave žmonės atpažįsta?
Labai! Kalbina kaip Tadą Blindą.
Štai ir priėjome temą, kurios, nori nenori, neišvengsi, – Tadas Blinda. Nusifilmavai daugiau kaip 70 filmų, bet žmonėms esi vien tik Blinda, ir viskas. Net knygos apie Tave pavadinimas yra „Aš vis dar Tadas Blinda...“
Žinai, man būtent tai ir patinka. Nes kiek daug tokių praeinančių kino vaidmenų buvo! Anksčiau, būdavo, atsiunčia scenarijų, o jame parašyta, kur bus filmuojama. Matau, kad vaidmuo nekoks, tačiau filmavimai vyks Prancūzijoje ar Bulgarijoje, tai ir sutinku.
Grįžkime prie Blindos. Ar Tau pačiam neatsibodo visą gyvenimą vaidinti Blindos? Tu gi ne Tomkus, o Blinda!..
Gražina, aš nevaidinu Blindos. Bet tai, kad mane prisimena kaip Blindą ir mačiusieji naują filmo versiją sako, jog mano Blinda buvo geresnis, tai man kaip su medumi per širdį lyžtelna.
O kaip Manto Jankavičiaus Tadas Blinda?
Na, geras berniukas, bet... gal ne Blinda. Jis ne tas charakteris. Žmonėms reikia įvaizdžio. Aš turbūt buvau tas įvaizdis.
ŠUMINAI. „Visur aplinkui: ir čia filmuota, ir ten“
Tavąjį „Tadą Blindą“ tuomet filmavote Šuminuose – Tavo sodyboje Ignalinos rajone. Ar ilsintis vasarą tame kaime ant Baluošo ežero kranto kyla prisiminimų iš filmavimų?
Taip... Todėl aš ir gyvenu Šuminuose, nes visur aplinkui: ir čia filmuota, ir ten filmuota...
Šiemet vėl su Lile važiuosite vasaroti? Visas vasaras ten leidžiate?
Paprastai taip. Sezoną pradedame gegužės pabaigoje.
O su tenykščiais gyventojais bendrauji?
Tai kad daug jų jau išmirę... Nebėra žmonių. Bet atsiranda užvažiuojančiųjų, norinčiųjų bendrauti. Oi, kiek turistų užplaukia! Plaukia pro šalį, sustoja, nes žino, kad čia Blinda gyvena. Būna, pamatau: iš autobuso nuo kalno lipa grupė žmonių, tuojau bėgu į trobą ir lipu į antrą aukštą. Nenoriu bendrauti. Galvoju, vėl reikės kalbėti, vėl fotografuotis... Kam man to reikia? Aš jau užtektinai atbuvęs, atsikalbėjęs. Bendrauju su tais, kurie netyčia mane pagauna (juokiasi). Žiūrėk, vakare ir atslenka kas nors su buteliu.
Ką veiki per dienas Šuminuose?
Žuvauju. Kadangi turėjau stuburo problemų, tai dvejus metus nebuvau įsėdęs į valtį, nors esu azartiškas žvejys. Irkluoti negalėjau. Dabar man atlieka skausmą malšinančias procedūras – jau geriau, tad tikiuosi šiemet išplaukti į ežerą su spiningiuku rankoje. Paskui kepame, verdame žuvį, jeigu pagauname. O būna, kad ir pagauname (juokiasi).
KASDIENYBĖ. „Visos mano dienos vienodos“
Kokia yra Vytauto Tomkaus diena?
Visos mano dienos labai vienodos. Keliuosi devintą, išgeriu arbatytės arba kavutės su sumuštinuku ir einu pasivaikščioti iki buvusios „Minsko“ parduotuvės. Nusiperku alaus ir „Respubliką“, nes gerbiu savo pusbrolį Vitą Tomkų. Grįžęs skaitau laikraštį gurkšnodamas alų. Jei pritrūkstu, po pietų vėl einu alaus.
O draugų ar daug turi? Bent susiskambini su kuo nors?
Dabar jau ne. Daug mūsiškių išmirę. Būna, aktorius Ferdinandas Jakšys paskambina, kartais Romas Gudas. Retkarčiais susitinkame. Mūsų kursas jau išsibarstęs. Nelabai įdomu dabar bendrauti. Visi ir taip vieni apie kitus žino, kiek kas vaikų ar anūkų turi, kas kokia liga serga. Gerti jau niekas nebegali, o prie arbatėlės sėdėti neįdomu (juokiasi).
