Vestuvės, krikštynos, Velykos, Kalėdos, jubiliejai – neapseina be tradicinio lietuviško šakočio. Neretai jis tampa ir suvenyru užsieniečiams. Tai nepaprastas gaminys, kurio namų sąlygomis vargu ar pagaminsi. Jam reikia specialios įrangos ir pakankamai ilgo bei kruopštaus darbo.
Šakotis yra vokiečių kulinarinio gaminio baumkucheno atmaina, kartais vadinamas Bankuchenu nuo šio vokiško kepinio pavadinimo.
Jau XV a. buvo žinoma apie šakočio kepimą Europoje. Jį kepdavo vienuoliai, o receptus laikė didelėje paslaptyje. Išvis žinoma apie 60 šakočių receptų. Į Lietuvą šakotis atkeliavo XX a. pradžioje ir pradėtas kepti taip pat vienuolynuose.
Receptūra laikoma paslaptyje
Visos šakočių kepyklos savo receptūras laiko paslaptyje. Prieš kelerius metus Dzūkijoje įkūręs kepyklėlę šefas Valius Čepanonis šyptelėjo, kad pradžia nebuvo lengva. Šakočių gamintojai nebuvo linkę dalintis patirtimi ar receptais šioje verslo srityje.
„Ieškojau pats. Važiavau į Norvegiją, Vokietiją, Daniją. Ragavau, lyginau. Kai pradėjom pirmuosius bandymus kepykloje, sugadinome nemažai produktų. Ir viską patys valgėme“, - juokėsi Valius.
Siekia pasaulio rekordo
Strigailiškyje, Ignalinos r., šakočių kepimo restoranas-muziejus „Romnesa“ siekia netgi pasaulio rekordo. Gegužę buvo gaminamas bandomasis šakotis, kurio svoris – 100 kg, o aukštis – 3,70 m.
Kaip teigė restorano-muziejaus savininkas Romualdas Spulis, tam buvo padaryta 270 kg tešlos, į kurią įkulta 1700 kiaušinių.
Pasak Romualdo, jie specializuojasi šakočių kepime jau dvidešimt metų. Įmonė lyderiauja tarp Lietuvos šakočių kepėjų, o jos gaminiai eksportuojami į įvairias pasaulio šalis – Vokietiją, Ameriką, Angliją ir kt. Iš žinomų ir įmonės įsisavintų 60 šakočio receptų visgi labiausiai lietuvių pamėgti yra dviejų rūšių šakočiai: tradicinis ir trapusis.
Lankytojai gali išsikepti patys
Strigailiškio kaime yra laukiami visi, kurie nori susipažinti su šakočio atsiradimo istorija ir jų kepimo būdais. Restorane-muziejuje galima paragauti ne tik lietuviškų šakočių, bet ir užsienietiškųjų analogų. Čia galima dalyvauti edukacinėje „Parodomojo šakočio kepimo“ programoje. Iš ko ir kaip kepamas šakotis? Kuo skiriasi šakotis nuo baumkūcheno? Kokį šakotį mūsų protėviai kepė akmens amžiuje? Koks buvo mėgstamiausias legendinės kunigaikštienės Barboros Radvilaitės desertas?
Atsakymus į šiuos klausimus galima sužinoti smagiai leidžiant laiką minėtoje edukacinėje programoje, kuri yra organizuojama ne tik Strigailiškio kaime, bet ir Druskininkuose esančiame kitame restorane muziejuje „Romnesa“ bei sodyboje „Ignė“.
Šioje programoje žmonės yra supažindinami su muziejine ekspozicija, šakočio kepimo istorija, patys dalyviai gali dalyvauti kepimo procese, šakočių degustacija. Galima iškepti ir ragauti šakočio analogų, gaminamų Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vengrijoje, Japonijoje.
„Dažniausiai lankytojai iškepę šakotį jį ir suvalgo prie kavos ar arbatos puodelio“, - teigė Romualdas.
Populiarus vestuvėse
Jau 26 metus šakočius kepančios įmonės „Šakotis“ vadovas Laurynas Babarskis pripažino, kad tai specifinis verslas, reikalaujantis daug sunkaus darbo. Tai šeimos verslas, kurį įkūrė jo mama Birutė.
Tarybiniais laikais mama dirbo ceche, kur buvo iškeptas pirmas Vilniuje šakotis. Prasidėjus atgimimui, ji įkūrė savo įmonę. Nors iš pradžių sekėsi sunkiai, šiuo metu nesiskundžia populiarumu.
„Visgi tai nėra produktas, kuris valgomas kasdien. Darbo padaugėja per šventes, nes šakotis – šventinis gaminys. Be jo neapsieina lietuviškos vestuvės. Nekeista, kad užsakymų ypač padaugėja vasaros pabaigoje, kai žmonės rengia sutuoktuves“, - pasakojo Laurynas.
Vestuvininkai kartą net buvo užsisakę iškepti 12 kilogramų sveriantį ir 110 cm siekiantį gražuolį.
Anot jo, tai labai populiari dovana ir užsieniečiams ar giminaičiams gyvenantiems svetur. Jo nemažai nuperkama oro uostuose ar geležinkelio stotyje. Tokį suvenyrą yra patogu vežti, nes jo galiojimo laikas yra apie porą mėnesių.
„Auginami“ sluoksniai
Nors visi šakočio receptūrą laiko paslaptyje, tačiau visiems yra žinoma, kokie įeina pagrindiniai ingredientai – tai kiaušiniai, sviestas arba margarinas, miltai, cukrus, grietinė. Jis gali būti apglaistomas šokoladu ar papuošiamas konditerinėmis gėlėmis. Vieno kilogramo šakotį reikia kepti apie 40 minučių.
Pirmiausia yra išplakama tešla. Specialioje krosnyje ant sukamo iešmo užvyniojamas sviestinis popierius ir ant jo yra varvinama tešla, kuri nuo krosnies karščio, kuris siekia apie 400 laipsnių, stingsta ir skrunda. Kol iešmas vis sukasi, paskrudus tešlai, varvinamas kitas sluoksnis. Likučiai byra ant apačioje esančios skardos. Pjaustyti galima kitą dieną. Įpjovus galima matyti „užauginimo“ sluoksniai, tai yra kiek kartų buvo šlakstoma tešlos.
Šakotis tapo stiliau detale
Apie šakotį po visa Lietuvą pasklido ir anekdotinė situacija. Prieš pora metų Kauno oro uoste moteris bandė praeiti į lėktuvą su šakočiu, skirtu užsienyje gyvenančiai dukrai. Tačiau šios lauktuvės nepakavo bagaže ir norėjo neštis rankose. Oro bendrovės taisyklėse draudžiama su savimi turėti kokių nors papildomų daiktų, išskyrus numatytą bagažo vienetą, tačiau keleivė atkakliai su tuo nenorėjo sutikti ir teigė, kad šakočio skraidinimas yra gyvybės ir mirties klausimas.
Tačiau oro uosto personalo nepavyko įtikinti. Tada moteris sugalvojo sumaniai prisitvirtinti šakotį ant galvos. Ji atkakliai tvirtino, kad tai yra jos galvos apdangalas, stiliaus detalė, todėl ji turinti teisę eiti tokia į lėktuvą. Taip keleivė sėkmingai išskrido su lauktuvėmis ant galvos.
Daugiau straipsnių kelionių po Lietuvą temomis galite rasti „Good Mood Travel Magazine“.
