„Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai“, – atmintin įsirėžusias darbo LRT TELEVIZIJOJE akimirkas prisimena Ugnė Galadauskaitė, kurią žiūrovai išrinko mylimiausia televizijos žvaigžde.
„Matydama, kokie žmonės įrašyti, tarp jų Gražina Bigelytė, net minčių neturėjau laimėti. Nominantų sąraše esu jauniausia, jau vien dėl to labai netikėta gauti TV žvaigždės apdovanojimą“, – džiaugėsi žurnalistė, sužinojusi apie portale LRT.lt organizuoto konkurso rezultatus. Žiūrovų simpatijas U. Galadauskaitė pelnė beveik septynerius metus iš peties dirbdama mylimą darbą, netausodama jėgų ir neskaičiuodama laiko.
Ji pamena, kad, pildydama stojimo į universitetą dokumentus, baiminosi vieno dalyko – kad gali įstoti į ekonomiką, specialybę, kurią spontaniškai įrašė antru numeriu. Tačiau likimas viską sudėliojo tinkamai ir šiandien U. Galadauskaitė kasdien daro tai, apie ką svajojo, panyra į aktualias istorijas ir apie jas pasakoja visai Lietuvai.
Žinių vedėja patvirtina, kad dirbant televizijoje – kiekvienas žodis ir veiksmas tarsi po padidinamuoju stiklu. Darbą stebi didelė dalis Lietuvos. Jeigu iš kolegų niekas nepastebės klaidos, ją gali užfiksuoti žiūrovas kad ir iš tolimo Lietuvos miestelio, paskambinti į televiziją ir pranešti. „Atsakomybė labai didelė. Negaliu būti išsiblaškiusi, turiu susikoncentruoti ir tikrinti faktus. Yra daug nutikimų, kai faktą ar įvykį praneša oficialūs asmenys ir, atrodytų, nekiltų mintis tikrinti informacijos, bet bendra patirtis rodo, kad vistiek reikia patikrinti tris kartus. Klaidų pasitaiko visur, net ir prezidentūroje“, – pasakoja U. Galadauskaitė.
– Kokia yra gera žinių laida pagal Jus?
– Mes, žurnalistai, į žinias žiūrime per savo prizmę, ji kitokia nei žiūrovo. Gera laikau dinamišką žinių laidą, kai ji gražiai persipina, o temos siejasi. Gerai, kai netrūksta svarbių įvykių, kurių tiesiog negalima neįdėti į žinias, ir kai yra specialistų, ekspertų, kurie istoriją apvelka svariais argumentais. Labai patinka, jeigu žinių pabaigoje būna lengvų ir gražių naujienų.
– Kokių jausmų vedama keliaujate į tiesioginį eterį?
– Iš pradžių apnikdavo labai didelis jaudulys. Mokiausi pas buvusią radijo diktorę Dalią Stonytę, kuri sakė: „Jaudulys gyvenime nedingsta niekada, o jei jis dingsta, vadinasi, tau neberūpi“. Bijodavau, kad ne ten padėsiu rankas, ne tokį žodį ištarsiu ir, o Dieve, kiek žmonių dabar žiūri. Vadinu tai pradžios jauduliu. Ilgainiui jis pavirsta kūrybiniu, kai esi užsidegęs žinias padaryti kuo įdomesnes ir aktualesnes, kažką pranešti pirmiau, rasti tai, kas dar nėra žinoma. Su tokiu jauduliu dabar einu į eterį kiekvieną vakarą.
– Ar pasitaiko momentų, kai pranešti žinias sunku, – kaip pasielgiate tokiomis akimirkomis?
– Esu skaičiusi žinių vedėjų interviu, kuriuose jie mini, kad sunku laidose kalbėti apie nelaimes. Manau, kad toks yra darbas: pusė žinių – geros, pusė – blogos. Diena dienai nelygi. Susikaupiu ir skaitau jas. Manau, geriau nesuasmeninti. Tačiau mane, kaip ir visą Lietuvą, sukrėtė Ievos Strazdauskaitės istorija. Kai paaiškėjo dingimo baigtis, generalinis komisaras Linas Pernavas atėjo į studiją ir man buvo tikrai sunku jį kalbinti, galvoti apie šią istoriją, kai viskas ką tik paaiškėję. Tuo metu mąsčiau apie merginos mamą ir ašaros strigo gerklėje. Tai turbūt vienintelis kartas, kai studijoje stengiausi tramdyti ašaras.
– Televizijoje pradėjote dirbti maždaug prieš septynerius metus, jei palygintumėte save tada ir dabar – kas pasikeitė?
– Atėjau išsigandusi, didelėmis akimis, galvojau, kaip viskas bus, bet labai norėjau, kad būtų gerai. Labai daug ko išmokau. Manau, niekur kitur nebūčiau tiek išmokusi. Tiek dėl žmonių, tiek dėl televizijoje taikomų naujovių. Manau, kad LRT yra ta vieta, kur žmogui svarbiausia motyvacija. Dažnai sako, kad jauni žmonės darbų imasi entuziastingai, bet Lietuvos darbdaviai juos nuleidžia ant žemės ir entuziazmas dingsta: žmonės arba emigruoja, arba tampa galvas nunarinusiais, liūdnais lietuviais.
Džiaugiuosi, kad mano darbovietė niekada nenumuša motyvacijos, atvirkščiai – kelia entuziazmą ir visada pasiūlo naujų erdvių, kur galima tobulėti. Tačiau visada ir pati rodžiau iniciatyvą. Galvojau, kad pasiūlius temą reportažui žurnalistas visuomet su dideliu noru jos imasi. Tačiau tikrai mačiau praktikantų, sakiusių: „Savaitgalį aš nevažiuosiu“, „Nenoriu važiuoti vakare, nes tai – ne darbo valandos“. Tai yra žmogaus teisė – nenorėti ir nedaryti. Bet tuomet kyla klausimas, ko iš tiesų jis nori ir kiek pasiruošęs stengtis?
Taip pat man atrodo, kad per septynerius metus labai pasikeitė televizija, jau nekalbu apie naujas studijas ir technologijas. Kai tik atėjau dirbti, buvo atnaujinamos montažinės, kameros, studija, netgi drabužiai, padaugėjo naujų jaunų žmonių. Išsiplėtė ir atsinaujino LRT.lt portalas, kuriame pradžioje dirbau. Svarsčiau, ar pataikiau ateiti tokiu metu, kai sparčiai vyko pokyčiai ir buvo diegiamos naujovės, ar LRT visada taip keičiasi.
– Esate sakiusi, kad norint pasiekti profesinių tikslų, žinoma, reikėjo sėkmės, tačiau, kad ji ateitų, teko įdėti daug darbo. Kas pareikalauja daugiausiai pastangų siekiant tikslo?
– Karjera susideda iš daugybės dalykų, tarp jų – pasiruošimo, žinių, tobulėjimo. Tai nėra tik valanda, kai pasirodau eteryje ir pristatau žinias. Kartais pagalvoju – man pasisekė, nereikėjo emigruoti. Kita vertus, kai kas nors kitas pasako: „Tau pasisekė“, pamąstau – juk niekas parduotuvėje nepriėjo su pasiūlymu tapti žinių vedėja. Dirbau labai daug ir tikrai stengiausi.
Kartais paskaitau žmonių komentarų, kad turbūt dėl to, jog graži, jai lengviau, atlaidžiau žiūri. Kitas komentaras – ji turbūt kažkieno dukra. Dėl šio komentaro smaginasi tėvai, sakydami, kad jie gyvendami Marijampolėje visus pareguliuoja. Dažnai sakoma, kad Lietuvoje viskas vyksta per pažįstamus, bet iš tiesų bent jau tarp savo aplinkinių nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam karjeros siekti padeda tėtis ar mama. Visi kabinasi savo jėgomis.
– Ne taip seniai LRT „Facebooke“ buvo galima pamatyti nuotraukas, kuriose užfiksuotas Jūsų vizualus panašumas su legendine diktore G. Bigelyte. Ar jį pastebėjote?
– Pirmos, kurios tai pastebėjo, buvo grimuotojos, kurios šukavo plaukus į kuodą: „O Dieve, – Gražina.“ Paskui iš šalies pradėjau girdėti tokius pastebėjimus, bet netikėjau, kad tai tiesa. Tuomet buvo sudėtos panašios mūsų nuotraukos ir pasirodė, kad gal išties kažkokių vizualių panašumų yra. Žinoma, malonu, kad palygina su G. Bigelyte. Sunku vertinti, ar ir charakteriu esame panašios, kadangi diktorės nesu sutikusi. Labai norėčiau būti į ją panaši, ji – LRT legenda.
– Ar Ugnė Galadauskaitė, kurią žiūrovai mato televizijoje, skiriasi nuo merginos, kokia esate užvėrusi darbo duris?
– Mano charakteris toks, kad mėgstu būti tarp žmonių, bendrauti. Tokia esu darbe ir gyvenime. Natūralu, kad per žinias esu rimtesnė, labiau susikaupusi. Tačiau jeigu vyksta tiesioginiai pokalbiai laisva ir linksma tema, esu tokia, kokia esu – sukuosi kaip vijurkas, nebijau pajuokauti.
– Balandžio 1-osios proga LRT skelbė linksmus kadrus, nutikusius tiesioginio eterio metu, kuriuose tai žodis užstringa, tai kiti dalykai, kurių žiūrovas neturi pamatyti, nutinka. Kokių nutikimų yra buvę Jums?
– Juokingiausias įvykis – pokalbis su kinologu. Žmogus, matyt, neužfiksavo, kad vyksta tiesioginis eteris. Aš užduodu klausimą, operatorius iš pradžių filmuoja mane, paskui pašnekovą, o tada atsuka kamerą į dresuojamą šunį. Pašnekovas tuo metu nutyla ir sako: „Po velniais, rodote mane ar šunį?“ Aš atsakiau: „Oi, žinokite, čia tiesioginis eteris, spėsime parodyti ir jus, ir šunį.“ Tada žmogus pradėjo kalbėti toliau, bet, kaip jutau, jis nesuprato, kas buvo ir kur problema.
Dar viena mano baimė būdavo, kad, jei pašnekovą kalbinsiu centre, į kadrą įbėgs amžinąjį atilsį kunigaikštis Vildaugas. Sykį vaikščiodama mieste per Kaziuko mugę atsitiktinai sutikau kolegą Arną [žurnalistą Arną Mazėtį – aut. past.], kuris rengė tiesioginį reportažą laidai „Laba diena, Lietuva“. Vaikščiodamas su mikrofonu jis ieškojo pašnekovų, kai staiga priėjo kunigaikštis Vildaugas, sakydamas, kad jis gali viską papasakoti. Žinoma, vėliau panaši situacija nutiko ir man.
Vyko Vilniaus universiteto rektoriaus inauguracija – oficiali ceremonija. Prie Šv. Jonų bažnyčios kalbu su eksperte, o man už nugaros pasirodo kunigaikštis Vildaugas ir į mikrofoną labai mandagiai pagiria puikų naująjį rektorių. Nepasimečiau, žiūrovams pranešiau, kad renginys neeilinis, todėl jo pasižiūrėti ateina ir kunigaikščiai. Svarbiausia nesusinervinti, kad reportažas vyksta ne pagal planą, tuomet ir žiūrovui, ir pačiai linksma.
– Kokios darbo minutės Jus iki šiol jaudina?
– Tai įvyko 2010-aisiais, tais metais, kai pradėjau dirbti. Darydavau tik reportažus, dar nebuvau susidūrusi su darbu tiesioginiame eteryje. Pamenu, vyko savivaldybių rinkimai ir mano vadovas paprašė nuvažiuoti padaryti tiesioginių „pasijungimų“ į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Užduotį išgirdau likus trims dienoms iki rinkimų ir visą tą laiką man buvo negera ir baisu – nemoku apsakyti, kaip bijojau. Galvojau – čia rinkimų laida, kurią žiūrės visi, ir vis kartojau – tik nesusimauk, tik nesusimauk.
Tuo metu buvau trečio kurso studentė. Pamenu, iš Saulėtekio bendrabučio važiuoju troleibusu į LRT, žiūriu į žmones ir galvoju: visiems dabar ramus sekmadienio vakaras, o aš baigiu numirti iš baimės. Per tiesiogines transliacijas turime ausinę. Žinoma, tokią ausinę turėjau ir aš, paklausiau, kaip geriau padaryti – pasigarsinti ją ar patylinti? Kolegos patarė padaryti garsiau, kad girdėčiau vedėją ir režisierių, ir aš užgarsinau, kiek įmanoma. Kaip tyčia, pirmas blynas buvo prisvilęs. Visą laiką ausinėje girdėjau aidą. Kai pasakiau „Labas vakaras“, iš ausinės atsklido: „Labas vakaras, labas vakaras, labas vakaras.“ Bijojau pasitylinti, bijojau ją išsiimti – o jeigu kas?
Vėliau, kai transliacijos baigėsi ir įtampa atslūgo, peržiūrėjau įrašą ir pamaniau, kad žiūrovams turėjo atrodyti, jog aš labai lėtai kalbu. Stengiausi palaukti, kol ausinėje nutyla aidas. Tačiau bendrąja prasme viskas praėjo padoriai, galėjo būti ir blogiau, o kitus kartus bijojau jau mažiau.
– Nepaisant greito tempo, įtampos, kasdien laukiančių netikėtumų, kaip Jums pavyksta nepailstant spinduliuoti gerą energiją?
– Gyvenu naujienomis. Net jei kažkas nepasisekė ar nėra nuotaikos, stengiuosi kuo įdomiau ir kuo entuziastingiau žmonėms pranešti pasakojamą istoriją. Būna, kad, jei nepasiseka to padaryti, pergyvenu ir tuomet nervinu draugus ir tėvus. Save vertinu savikritiškai ir graužiu: kaip aš taip galėjau, argi nežinojau? Prieš žinias sugebu „persijungti“ – kad ir kokia bloga nuotaika būtų, pranešti naujienas taip, kaip pridera.
– Pasižymite subtiliu humoro jausmu. Ar sutinkate, kad jis padeda su entuziazmu irtis per kasdienybę?
– Visą gyvenimą galvojau, kad humoro jausmas padeda visiems visose situacijose. Juo galima praskaidrinti gyvenimą sau ir aplinkiniams. Taip pat, jį pasitelkus, galima ištaisyti klaidas, kurias padarai, ar išsisukti iš netikėtų situacijų. Su humoru galima pelnyti netgi pašnekovo prielankumą.
– Ar sutinkate, kad geriausi dalykai nutinka išėjus iš komforto zonos?
– Išėjus iš komforto zonos nutinka įdomiausi dalykai. Būna labai smagu, jei pasiseka, tuomet žinau, kad, jei nebūčiau surizikavusi, geri dalykai nebūtų nutikę. Tačiau, deja, ir blogiausi dalykai nutinka lygiai taip pat (juokiasi).
