„Turbo moters“ 65-erių Lukrecijos neaplenkia dažnas jaunuolis

„Jaunystė – nuostabus dalykas, tik turi vieną trūkumą – labai greitai praeina. Todėl reikia siekti, kad brandos amžius būtų gyvastingas kaip galima ilgiau. Tai to ir siekiam“,- šypsosi guvi 65-erų Lukrecija Augustaitytė, kolegų sveikuolių meiliai vadinama „turbine moterimi“ ir „energijos bomba“.
„Turbo moters“ 65-erių Lukrecijos neaplenkia dažnas jaunuolis
© Asmeninio albumo nuotr.

Visą gyvenimą pradirbusi trenere ir aktyviai sportavusi moteris dar po šiolei nušluosto nosį jaunesniems - Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė Sigita Kriaučiūnienė išduoda, kad Lukreciją retas jaunuolis aplenkia žaidžiant futbolą, stalo tenisą, tinklinį, o prisitraukus ant skersinio ji švilpaudama gali iškabėti ilgiausiai iš visų moterų, kurias tik aplink matysite.

L. Augustaitytės manymu, dėkoti už sveikatą, ko gero, reikia genams. Ir pajuokauja: „Kai užgimiau, Dievulis spyrė į užpakalį ir sako: „Bėk“. Tai aš tai ir bėgau su džiaugsmu. Ir man tai nėra svetima, yra džiugu.“

DELFI teiraujasi Lukrecijos Augustaitytės apie jos sveikatos bei energijos šaltinius ir prašo pasidalinti gerais patarimais su skaitytojais.

- Kas Jus privertė pakeisti gyvenimo būdą ir koks jis dabar?

- Mano gyvenimo būdas visą laiką buvo labai aktyvus, nes aš baigiau studijas Kūno kultūros institute, dirbau trenere Sporto mokykloje, paskui KTU. Tad teko pasportuoti ir su sportu aš ilgą laiką nesiskyriau. Taigi niekada neturėjau problemų su sveikata ar aktyvumo stoka.

Kodėl prisijungiau prie Sveikuolių sąjungos? Manau, kad turbūt daugelis žmonių ieško kažko truputį giliau. Prisimenu, kai baigiau sportuoti, o buvau pakankamai jauna ir galvojau: negi tai jau ir viskas?

Žinot, kaip būna: žmogus turtingas, turi namus, o kažkur širdy negerai, liūdna ir tiek. Kažko trūksta, bet negali suvokti, ko. Tai, matyt, manyje kirbėjo labai seniai. Galbūt tas noras susivokti savyje. Kai pajunti, kad prieini savo galimybių ribą, vadinasi, gali jau daug daugiau už tos ribos. Ir šis suvokimas ir yra tas pirmasis jos perėjimo žingsnis. Tai yra vienas iš tų tobulėjimo kelių.

Man labai svarbus buvo kolegos Dainiaus Kepenio ir kitų žmonių pavyzdys. Mane visuomet traukė ten, kur yra kažkas įdomaus ir neatpažinta. Ir ieškojimas savotiško adrenalino. Manyčiau, ne paslaptis, kad net ir šiandien daugelis sveikuolį įsivaizduoja kaip tą, kuris savo užpakalį kiša į šaltą jūrą. Nors tai ir stereotipas, yra toli gražu ne taip.

Tačiau man pačiai buvo labai įdomu patirti šias adrenalino teikiančias procedūras. Bet visada buvo noras ieškoti giliau. Todėl ir esu dabar čia, kur esu.

- Ką jums reiškė peržengti ribą – juk buvote aktyvi, sveika. Ką radote pas sveikuolius naujo sau?

- Iki to laiko viskas buvo tik fizinio kūno lygmenyje. O sveikuolių sąjungoje yra galimybė atverti visą visumą. Kiekvienas judėjimas turi kažką savo ir visi tie geri dalykai eina vienas per kitą. O kas yra svarbiausia – tai kiekvienas žmogus nori valdyti savo neigiamas emocijas, kurios gramzdina. Bet iš tiesų gal nereiktų įgrimzti į tą liūną. Tik reikia suvokti, kad galima gyventi kitaip, daug džiugiau. Aš tikrai esu labai patenkinta. Štai ir būdama pensijoje neturiu laiko, turiu pakankamai darbo, skaitau paskaitas, kartu su Dainiumi Kepeniu ir Egidijumi Valskiu vedame sveikatingumo savaites įvairiuose Lietuvos miestuose. Dalinamės savo sukaupta patirtimi ir džiugu matyti, kai žmonėse vyksta virsmas, tai yra labai malonu.

Ir tebūnie tai mažas pirmas žingsnelis, bet jį padaręs žmogus pajunta savo vertę ir tai yra labai daug. Nes nėra didesnės pergalės, kaip pergalė prieš patį save. Į mūsų vedamas trijų septynių dienų sveikatos dienas ateina labai įvairūs žmonės. Iš pradžių ne vienam būna labai sunku paimti ir apkabinti pirmą kartą matomą žmogų. Bet kai matai, kaip tas užsidaręs ir pilnas spąstų žmogus paskui po truputį skleidžiasi kaip lelijos žiedas, tai yra tikrai labai smagu. Be abejo, tai nėra lengva ir reikia perlipti per save, ypač iš pradžių.

„Turbo moters“ 65-erių Lukrecijos neaplenkia dažnas jaunuolis
© Asmeninio albumo nuotr.

- Kaip reagavo draugai ir artimieji į naują veiklą?

- Net ir šiandien, prabėgus tiek metų, jiems baisu ir sunku suvokti, kaip tu nebijai žiemą eiti maudytis, kaip tau nešalta stovėti ant sniego. Natūralu, kad jiems tai sunku suvokti, nes jie to nebando. Ir savo kieme pranašu nebūsi. O aš tikrai lenkiu galvą prieš tuos žmones, kurie sugeba patraukti ir savo artimuosius. Manau, kad ir nereikia labai įkyriai aiškinti ir tempti žmogų, daug geriau, kai matosi rezultatai, kad ir mūsų regėjimo atstatymo stovyklėlių. Žmonės perduoda žinią vienas kitam, pajunta ir patys ateina.

- Kaip pasikeitė jūsų požiūris į švenčių šventimą?

- Manau, kad tos šventės reikia ieškoti kiekvieną dieną. Tai, kas mus labiausiai dusina – tai monotonija, kasdienybė. O tiesiog reiktų atsisukti į kitą pusę ir suprasti, kad iš tiesų monotonijos nėra. Reikia suvokti, kad ši diena jau baigiasi ir jos jau daugiau niekada nebebus. Štai tas suvokimas tikrai byrančio laiko padeda labiau jį branginti. Ir jeigu tu suvoki tokį paprastą dalyką, kad ši diena yra vienintelė, ji praeis ir nebegrįš, tada ateina noras paimti iš šios dienos viską, ką tu gali, kiek galima daugiau. Ir tada dingsta visa monotonija ir nuobodybė.

Mes turim stengtis patys. Vienas iš tokių paprastų praktinių dalykų: atsibudote ir pasakykit sau: aš esu šypsena. Mane pačią tai veikia magiškai – iškart nusišypsau. Be abejo, tai reikia daryti labai nuoširdžiai. Ir ryte, kai darom mankštą, aš sakau, apkabinkite iš pradžių save. Ir kaip žmonėms būna sunku tai padaryti... O aš sakau, pajuskime, kad mylime save. Paimkime save kaip į motinos delną, kaip į motinos glėbį, pajauskime save. Juk reikia kartais pasijusti mažu ir suvokti tą savo trapumą bei tuo pačiu ir didumą. Nes kai tu pradėsi save jausti, pradėsi ir gerbti. Vien už tai, kad šį rytą išėjai ir pakėlei akis į dangų.

Nieko negali padaryti, jeigu nieko nedarai. Jeigu darai ir pradedi tikėti tuo, ką darai, jeigu netgi tau atrodo, kad tarsi nieko nejauti, reikia būti atkakliam.

Juk ne veltui sako bet kokiuose mokymuose, tiek jogoj, tiek meditacijoj, nenutrauk nors mėnesį laiko to proceso, kad pajustum tą būseną, kada ji tau pradeda gerėti. Nes pradžioj reikia tikrai daug darbo ir reikia valios įveikti save, nes pas žmogų tinginiukas susirangęs ir labai meiliai apsikabinęs. Ir jis bet kokiu momentu tau, kaip ir alkoholikui, pakuždės: susinervinai – griebk taurelę. O tinginukas sakys: na kam tau eiti, gulk į lovą, pažiūrėk, kokia minkšta pagalvė, šilta, o lauke vėjas pučia, na kur tu eisi.

Ir man visada, ypatingai rudenį, dar kai medžiai pasipuošę tais geltonais lapais ir viskas tiesiog auksu tviska, būna šventė. Žinoma, aš puikiai suprantu, kad tai ne auksas, bet žiūriu ir gėriuosi: auksinė upė, auksiniai medžiai, auksiniai krantai. Ir man visada užeina gailestis – man gaila tų, kurie šiuo metu viso to nemato. O juk reikia tik pakilti iš lovos ir tai pamatyti.

- O kaip atrodo jūsų diena?

- Kadangi gyvenu centre, ryte visada bėgu į salą. Kai būdavo galimybė, anksčiau su dviračiu važiuodavau į Panemunę, į mišką, Nemune išsimaudyti. Dabar žiemos sąlygom dviračiu nevažiuoju, bet bėgu į salą, kur stovi Žalgirio arena. Pasimankštinu, padarau energetinius pratimus. Paskui grįžtu namo, laukia visokios paskaitos, sveikatos savaitės, keliauju, važiuoju.
Dabar nekantriai laukiu Ruonių šventės vasario mėn. 13 d., kur su visais sveikuoliais Palangoje neriame į jūrą.

„Turbo moters“ 65-erių Lukrecijos neaplenkia dažnas jaunuolis
© Asmeninio albumo nuotr.

- Kaip pasikeitė jūsų mityba? Ar esate vegetarė?

- Nesu vegetarė, bet mano mityba yra didžiąja dalimi vegetariška. Labai retai ir dažniausiai svečiuose pasivaišinu kokia nors paukštiena. Bet pas mane šaldytuve jau seniai nėra jokių rūkytų dešrų ir skilandžių. Tik aš visiems žmonėms sakau – niekada nieko nereikia daryti drastiškai ir pulti daryti stačia galva. Nes kiekvienas žmogus yra labai skirtingas, ir jeigu vienas gali labai greitai kažką padaryti, tai kitas – ne.

- Ką labiausiai mėgstate gaminti, kokie patiekalai mėgstamiausi?

- Rytais labai mėgstu avižų košę su daržovių salotom. Žiemą daugiau valgau raugintų daržovių. Geriu natūralias sultis, valgau vaisius. Daržoves mėgstu absoliučiai visas, man yra tiesiog malonu valgyti vieną baltą ridiką ar graužti morką. Labai mėgstu pikantiškas salotas su avokadu – tai tikrai puikus ir naudingas vaisius, ypač pradedantiems sveiką gyvenseną.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Mano hobis yra sveikuoliška gyvensena. Štai sausio 16-17 d. laukia žiemos žygis, tad džiaugiuosi, kad keliausiu kartu su jaunimu. Kaip sakau, labai svarbu turėti savo svajonę. Mano draugai juokauja, kad mano metų žmonės baigia, o aš tik pradedu. Štai sulaukus pensijos aš pirmą kartą išėjau į kalnus. Tada galvojau, kad ar sugebėsiu, juk mano amžius, bet gavau padrąsinimą, kurio man labai reikėjo. Tad labai džiaugiuosi ir dabar suprantu, ko ten žmonės eina – ten save pakrauni fantastiškai, kaip akumuliatorių. Tu gauni tokių gyvybės jėgų, kurios paskui tave veža visus metus.

- O kokios priežastys, kad ne visiems dar aktualus sveikas gyvenimo būdas?

- Yra be galo daug visokių leidinių – ir ką valgyti, ir kaip sportuoti, daugybė sveikatos laidų. Mes tiek daug žinome. Bet yra vienas dalykas: kai tu labai daug žinai, bet nieko nedarai, o tik žinai, tada ratai nesisuka. Čia taip kaip gaminant patiekalą – tol, kol tu jo neparagausi, nepajausi skonio, tol negalėsi pasakyti, skanu ar neskanu.

Dažniausiai kalba tie, kurie tiktai kalba, o daryti nieko nedaro. O tie, kurie užsikabina, pajaučia ir tada būna visai kitas rezultatas. Žinoma, pradžia niekada nebūna lengva. Juk reikia daug drąsos nulipti nuo savo minkšto krėslo, atsisakyti įprastų doktrinų, kurias mes esame susikūrę, ir pradėti keisti savo gyvenimo būdą. Tai nėra taip lengva, nors ir atrodo, kad viską žinau.

Mūsų įsivaizdavimas kaip viskas turi būti, labai dažnai mums trukdo mėgautis tuo, kaip iš tikrųjų viskas yra. Gal kartais geriau mažiau tų žinių arba kai iš viso nieko nežinai, o tiesiog neri kaip į eketę ir gauni tikrą dozę begalinės energijos. Ir tas jausmas, kai tu esi grupėje su bendraminčiais, yra fantastiškas.

- Ko palinkėtumėte tiems, kurie žino, kad reikia, bet vis atidėlioja?

- Belieka tik apgailestauti. Aš manau, kad jų laikas dar neatėjo. Ir net jie puikiai žino, kad mes gyvi esame ne tik maistu, ne tik kilnodami svorius. Bet sėdėdami fotelyje ir maigydami rankoje TV pultelį mes tikrai to negausime. Tik ištrūkę iš savo patogumo zonos.

Labai dažnai, kai bėgioju saloje, sutikti žmonės man sako: “O, kokia jūs šaunuolė”. Tai aš atsakau: “Prašom, stokite šalia manęs ir jūs būsite šaunuolis”. “Oj ne, aš ne, negaliu...”

Tai ir palinkėčiau greičiau prinokti, greičiau suvokti. Mūsų sveikuoliškos stovyklos labai padeda žmonėms, nes tikrai ne visi gali patys. Bet jau baigiantis mūsų stovyklai kai kas užsirašinėja kitai. Dauguma pamatę labai stebisi, kaip galima taip linksmintis, kaip mes linksminamės. Ir smagu, ir net nepajunti, kaip prabėga laikas. Atsiveria visai kiti langai.

O šiaip tai reikia tiesiog atidaryti langus ir duris, ir įsileisti gerą skersvėjį, kad išpūstų tą tingulį, mieguistumą ir kad įeitų gero šviežio vėjo, kad akys atsimerktų. Reikia stengtis kiekvieną akimirką ieškoti, kur tu galėtum pasipildyti, gauti kažko, kas duotų tiek dvasinio peno, tiek teorinių žinių. Ir pakeltų savivertę – tai yra labai svarbu.

www.DELFI.lt
Naujienų prenumerata

Istorijos

Apie epilepsiją prisipažinęs vyras kitiems to daryti nepataria (28)

Karolis Petryla (28) - Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos EPILĖ prezidentas. Jis dirba verslo konsultantu ir gyvena kokybišką socialinį gyvenimą. Prieš metus vyras nusprendė viešai prisipažinti, jog serga epilepsija, ir paneigti apie ligą susidariusius mitus.

V. Povilionienė: gydytojai man atskleidė tris auksines sveikatos taisykles (67)

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, folkloro dainininkė Veronika Povilionienė (70) nespėja suktis: dalyvauja projektuose, koncertuoja ir prižiūri devynis anūkus. Tačiau moteris pripažįsta, jog labiau vertina ramų gyvenimo tempą ir svajoja apie poilsį vienumoje.

Atsisakęs alkoholio atrado kitokį gyvenimą: blaivios Joninės smagesnės (47)

Jaukus Joninių nakties laužas ir paslaptingojo paparčio žiedo ieškojimas – turbūt, taip daugelis įsivaizduoja šią legendomis apipintą šventę. O ką ir bekalbėti apie būrį draugų ir bičiulių, padedančių trumpiausią metų naktį paversti dar įspūdingesne, tačiau vargu ar įsimintinesne. Sveiką gyvenimo būdą propaguojantis Klaudas Žylė šias Jonines pasitinka meditacinės muzikos apsuptyje. Festivalyje „Goloka party Rasos 2016“ savanoriaujantis jaunuolis teigia, jog toks šventės praleidimo būdas padeda labiau atsipalaiduoti ir pažinti save.

Neįprastą profesiją pasirinkusiai Austėjai tenka pasidarbuoti kumščiais (2)

Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio karilionininkų karta rado sau pamainą. Kauno varpininkų tradicijas tęsia šiais metais muzikos studijas baigusi Austėja Staniunaitytė.

Barmenų prisipažinimai, kurie nustebins: kodėl jie flirtuoja ir kartais meluoja? (2)

Nesvarbu, ar esate dažnas skirtingų barų lankytojas, ar turite savo mėgstamiausią kampelį – susiduriate su pačiais įvairiausiais barmenais.