Prieš aštuoniolika metų kurdamas vaikų socialinės pagalbos centrą „10 talentų“ energingas vyras to ir siekė: suburti, pasirūpinti vaikais, kuriems šeimose trūko šilumos bei meilės.
Tėviškas rūpestis
Į susitikimą atėjęs keliolika minučių anksčiau, V. Chomičenkas pirmiausia pasidalijo kelionės po Žemaitiją įspūdžiais. Nėra buvę metų, kad vaikams nesuorganizuotų stovyklos, ekskursijos. Šią vasarą su vaikais keliavo po Šilutės apylinkes, aplankė Kelmę, Oginskių dvarą Rietave.
„Čia buvo atidaryta pirmoji muzikos, žemės ūkio mokykla. Bajorai buvo suinteresuoti, kad bendruomenė būtų išprususi“, – pasakojo Vitalijus. Jis siekia, kad vaikai tobulėtų, krautų vis didesnį žinių bagažą.
Vitalijus kiekvienu vaiku rūpinasi tarsi tėvas. Lankosi mokyklose ir kalbasi su mokytojais, nuperka sąsiuvinių. Automobilyje visada vežiojasi pieštukų, parkerių. Jei tik išgirsta, kad kuriam reikia, tuoj pat jų atneša.
Sunkesnė kiekvienos Vitalijaus dienos misija – ieškoti pinigų, kad galėtų vaikams rengti išvykas, organizuoti turiningesnį laisvalaikį. Lėšų reikia ir maistui. Atstumtų, vargo ir nepriteklių kankinamų tėvų atžalas reikia ne tik sušildyti karštu viralu, bet ir pamokyti, kaip išsivirti košės, sriubos. Vaikai iš asocialių šeimų nemoka elementariausių dalykų: įsisiūti sagos, užsitepti sumuštinio.
V. Chomičenkas iš namų kiekvieną dieną išeina septintą valandą ryto, o sugrįžta vėlai vakare. Kartais jis gauna laiškų su kaltinimais, neva socialinės pagalbos centras „10 talentų“ buvo įkurtas norint pasipelnyti. Vitalijus tokiems „išminčiams“ visada atrašo ir pasiūlo apsikeisti vietomis. Tačiau taip ir neatsirado nė vieno norinčiojo.
Pykčiui nepasiduoda
Per beveik du dešimtmečius užauginęs arti šešiasdešimties vadinamųjų „gatvės“ vaikų, Vitalijus sako girdėjęs visokių apibūdinimų. Vieni jį vadina trenktu, kiti – keistuoliu. Nė ant vieno nepyksta, nes pyktis nieko gera neduoda. Jis žmogų sugraužia iš vidaus.
V. Chomičenkui atvažiavus į didžiuosius prekybos centrus, čia elgetaujantys paaugliai greitai sukrunta: „Atvažiavo komisaras.“ Ir bėga slėptis, nes žino – jis tikrai jų nepaglostys.
„Man nepatinka elgetaujantys. Jeigu kuris nori valgyti, tegul prieina ir paprašo. Tikrai duosiu. Nedovanotina, kai renkami pinigai ir tuoj pat atiduodami už kampo stovintiems draugams“, – sako centro vadovas.
Savo auklėtiniams jis visada pabrėžia: gyvenime nieko nėra veltui. Nori pinigėlių, prašau: surink šiukšles, sugrėbk lapus.
Vitalijus įsitikinęs, kad vaikui labai svarbu rodyti deramą pavyzdį. Būtina nuolat save kontroliuoti: „Eidamas per sankryžą vairuotojui pakeliu ranką. Ir vaikai tą patį padaro. Tarp vairuotojų yra cholerikų, isterikų. Jie tuoj pradeda pypinti. Galvoju: džiaukis, žmogau, kad aš protingas. Antraip mesčiau akmenį. Paskui jį skrietų dar penkiasdešimt.“
Savas tarp savų
Žinoma, ne visada viskas eina kaip sviestu patepta. Centro vadovui ir vaikams tenka nuolat įveikti naujus sunkumus.
„Jei yra problema, yra ir jos sprendimo būdas“, – mėgsta sakyti Vitalijus. Jis savo auklėtiniams, atsiradus nesklandumui, liepia ant lapo surašyti galimus ėjimus. Tada visi kartu išrenka tinkamiausią. Sprendimo būdo paieškų niekada nenukelia kitai dienai, nes su viena problema žmogus gali nesunkiai susitvarkyti, iš karto įveikti kelias – jau sudėtinga. Vadovaujamasi ir kita tiesa. Problemas sprendžiant po truputį, kitos išsimazgo tarsi savaime.
Rasti bendrą kalbą su vaikais Vitalijui padeda mokėjimas kalbėti jų kalba. Leidžia jiems ir vardu kreiptis – tada visi jaučiasi lygūs ir savi.
Pirmieji centre užuovėją radę vaikai suaugo ir turi savo vaikų. Dažnai juos atsiveda pas Vitalijų. Jis auklėtinių, neturėjusių tėvo, vaikams atstoja senelį. Šiltai bendrauja, iš kišenės ištraukia saldainių, įteikia dovanėlių.
Tik truputį kitoks
Paklaustas, iš kur kyla noras rūpintis kitais, Vitalijus nesutrinka. Išskirtinis buvo jo senelis Adomas. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Atvažiavę anūkai prašydavo apie jį, buvusį seniūną, papasakoti. Ramumą, šaltą protą, gailestingumą Vitalijus bus perėmęs iš jo. Ir išvaizda labai panaši. Į giminės susitikimus atvažiavus Vitalijui, visi sako, jog atvažiavo Adomas.
V. Chomičenkas nesupranta tik vieno – kodėl prie jo traukia vaikus. Būna, sėdi ant suoliuko, šalia įsitaiso berniukas. Pasisveikina. Pradeda pasakotis. Šeštąją dešimtį užkabinęs vyras jį atidžiai išklauso. Vitalijui priėjus arčiau ir pakalbinus, nustoja verkę kūdikiai.
„Todėl, kad jūs kitoks. Tarsi pakilęs virš mūsų“, – bandžiau ieškoti atsakymo.
„Aš toks pat kaip ir visi. Tik truputį kitoks“, – atrėmė vaikų numylėtinis. Jam 2004 metais „Šiltų širdžių“ klubas skyrė „Gerosios širdies“ nominaciją. 2012-aisiais per „Lietuvos garbės“ apdovanojimus atiteko „Metų kaimyno“ statulėlė.
Ambicijos su perspektyva
Klaipėdos keistuoliu vadinamas V. Chomičenkas atidaryti socialinės pagalbos centrą sumanė 1996 metais. Tada jis padėjo kurti uostamiesčio Dvasinės pagalbos jaunimui centrą. Socialiai remtinų vaikų stovykloje Vitalijus iš vaikų išgirdo pasiūlymą atidaryti savo centrą. Vaikų prašymas jam buvo šventas.
Draugams ir bičiuliams rėmėjams padedant tautodailininko Edmundo Stanevičiaus atiduotose apleistose patalpose įrengtas centras duris atvėrė 1996 m. rugsėjo 13 d. 13 val. 13 min. Juodasis penktadienis negąsdino. Atvirkščiai. Tik įkvėpė į juodąjį penktadienį įnešti šviesos.
Šį rudenį Vitalijus vaikus pakvies į naujas patalpas. Jo planai dabar kur kas didesni: turėti dailės, teatro, muzikos studijas. Jau tariasi su universiteto studentais, kad šie ateitų į pagalbą. Taip pat intensyviai ieškoma minkštųjų baldų motinos ir vaiko kambariui.
„Man ypač rūpi mama, nes ji yra pirmoji vaiko mokytoja. Reikia ją ugdyti, kad ji turėtų ryšį su vaiku. Jeigu jis bus, mama mokės vaiką mylėti, nebus jokių išmestukų, paspirtukų bei netyčiukų vaikų. Idėją turiu, vadinasi, ją įgyvendinsiu“, – atsisveikindamas sakė Vitalijus. Jo žodžiais netikėti negali.
