Pasakęs žodį „balerina“, gali išgirsti tylią, baikščią muziką, sklindančią iš prisukamos dėžutės, ant kurios sukasi mažutė šokėja. Ši profesija tokia subtili, kad net pavadinimą norisi tarti pašnibždomis, kad nesutrikdytum liauno, grakštaus silueto sukimosi.
Beata Molytė-Kulikauskienė
© A.Solomino nuotr.

Bet vizualus trapumas slepia sunkų darbą, atsidavimą ir ryžtą. Gal dėl to profesija, sujungusi grakštumą ir alinamą triūsą, kelia pagarbą ir susižavėjimą.

Beatą Molytę-Kulikauskienę pažinau iš toli, kai dar buvo matyti tik neaiškus siluetas, grakščiai judantis tarp suverstų sniego pusnių. Tokia ji buvo per visą mūsų pokalbį: elegantiška ir subtili, savo istoriją pasakojanti ne tik žodžiais, bet ir kūno judesiais. Tarsi nedidelė tamsi kavinukė jai būtų buvusi puikiausia scena, o keli nuliūdę padavėjai – sausakimša žiūrovų salė.

- Neseniai iš Klaipėdos persikraustėte į Vilnių. Kodėl?

Vilnius man nėra svetimas miestas – čia gimiau, augau, mokiausi. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas, kad teko išvykti į Klaipėdą. Prieš pusę metų sakiau, kad niekada nesikraustysiu į Vilnių, bet darbas padarė savo. Beveik visą vasarą praleidau Vilniuje, repetavome „Aną Kareniną“. Balerinų karjera netrunka ilgai, tad kol dar galiu šokti, noriu visas likusias jėgas atiduoti darbui.

- Kodėl pasirinkote baletą?

Man, tikriausiai kaip ir daugeliui mergaičių, šokis buvo svajonė. Baletas mano gyvenime atsirado, kai man buvo penkeri. Iš pradžių lankiau saviveiklos būrelį, kurio vadovė tėvams pasakė, kad turiu gerus duomenis, ir pasiūlė stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nors tuo metu buvo gana didelė atranka, aš ją įveikiau. Man tuo metu atrodė, kad baletas yra viskas gyvenime. Ištirpau kaip snaigė.

- Ar pamenate pirmąjį savo pasirodymą scenoje?

Taip. Tai buvo Operos ir baleto teatre, kai dar mokiausi baleto mokykloje. Spektaklyje „Pelenė“ buvo tokios mažos fėjukės, fėjų palydovės – aš buvau viena iš jų. Atsimenu, kaip mes aktyviai rengėmės, koks svarbus tuomet atrodė šis vaidmuo... Tiesa, tada nebuvo scenos baimės, bent aš jos neatsimenu.

- Ką reiškia būti balerina? Kokie didžiausi sunkumai ir kas teikia daugiausia džiaugsmo?

Didžiausią pasitenkinimą kelia galutinis įdėto darbo, tavo pastangų rezultatas. O šiaip tai yra be galo sunkus darbas. Kai pagalvoju, vaikystės, galima sakyti, neturėjau. Buvo tiktai vasaros. Nors per jas irgi turėdavau prisižiūrėti. Negalėjau net daržuose padėti, nes buvau prisiklausiusi, kad gali dingti pirštų jautrumas. Juk dar reikėdavo ir pianinu groti! Trumpai tariant, visa vaikystė buvo darbas. Dabar apskritai nesuvokiu, kaip tą kelią nuėjau.

- Kiek laiko trukdavo repeticijos?

Nuo ryto iki vakaro. Kai mokiausi M. K. Čiurlionio mokykloje, keldavausi 6 valandą ryto. Važiuodavau į Antakalnį kelis kartus persėsdama. 8 val. ryto prasidėdavo repeticijos ir trukdavo iki 8 val. vakaro. Žinoma, būdavo ir bendrojo lavinimo pamokų, bet didžiąja dalį užimdavo šokis, pasirengimas spektakliams, koncertinėms programoms. Labai aktyviai ruošdavomės. Kiek save atsimenu, mane visą laiką statydavo su vyresnėmis mergaitėmis. Mano tokia „faktūra“ – visą laiką buvau aukštesnė. Kartais tekdavo šokti tai, kas lyg ir nepriklausydavo pagal metus. Nežinau, ar tai išėjo į gera. Dabar sunku prisiminti, kalbėti apie tai.

- Kokiais mitais apipinta balerinos profesija?

Kad balerinos nevalgo saldumynų, nes joms negalima. Viskas joms galima. Tiesiog reikia prisižiūrėti, galvoti, ką į save dedi. Pavyzdžiui, dabar nėra nei dienos, kad nesuvalgyčiau šokolado. Jei iš tikrųjų priaugi kilogramą, tai po intensyvios treniruotės jis išgaruoja. Šiuo metu teatre dirbu tik po valandą per dieną. Tad atsiranda daugiau laiko pailsėti, pavalgyti, paskui vėl ką nors pavalgyti... Jauti, kad apima sunkumas, kai reikia dirbti. Bet kai treniruojiesi intensyviai, nėra nei laiko, nei noro užkandžiauti.

- Vis dėlto atrodo, kad visos balerinos tokios smulkutės...

Nepasakyčiau. Vizualiai tai labai apgaulinga. Gali būti liekna ir aukšta, bet sunki arba gali būti atvirkščiai. Stambesnių kaulų žmogus gali būti plastiškas ir labai lengvas.

- Ar baleriną galima atpažinti gatvėje?

Taip, baleriną atskirtum iš eisenos, šokėją - iš laikysenos.

- Kokie vaidmenys buvo Jums įsimintiniausi?

Kiekvienas vaidmuo man yra brangus ir į kiekvieną iš jų žiūriu labai atsakingai. Nors kartais žmonės įsivaizduoja, kad šokdamas solo įdedi daugiau pastangų, nei šokdamas masinėje scenoje. Tačiau kiekvienas kuriamas vaidmuo tau turi būti toks pat svarbus, nepaisant to, ar jis mažas, ar didelis.

- Kuris sukurtas vaidmuo Jums artimiausias?

Kol kas man artimiausia Ana Karenina. Šį vaidmenį labai daug studijavau, gilinausi į jį. Be to, jau esu atšokusi dvidešimt spektaklių.

Gintaras Visockis ir Beata Molytė

- Kokie Jūsų įspūdžiai iš šio spektaklio?

Nelabai suvokiau, kiek ištvermės pareikalaus šis vaidinimas, nes jis buvo statomas dalimis, atskirais gabaliukais. Vėliau reikėjo viską sujungti ir pamatėme rezultatą. Iš pradžių labai daug diskutavome, šnekėjome, gilinomės į personažą. Juk spektaklyje šoki ne save – šoki ne kaip Beata, privalai stengtis šokti Aną Kareniną.

Turi su ja susitapatinti, bandyti išgyventi tai, ką išgyveno ji. Įsigilinti į šį vaidmenį man labai padėjo Anželika Cholina – kaip žmogus, kaip choreografė, kaip režisierė. Labai svarbu suprasti, ką tu šoki, viso spektaklio metu išlaikyti vieną vaidmens liniją, kad ji nenutrūktų. O vaidmens paieškos nėra baigtinis procesas. Kas gi gali pasakyti, kuris spektaklis buvo geriausias? Nežinau – gal jis jau buvo, o gal dar tik bus?

- Ką jaučiate po spektaklio, kai nusileidžia uždanga?

Atsiranda vidinis atsipalaidavimas. Bet po paskutinio vaidmens, po „Anos Kareninos“, yra sunkiau. Tai labai rimtas vaidmuo. Dažnai atšokus spektaklį kur nors Šiauliuose reikia grįžti namo. Tuomet juokiuosi, kad pirmus 80 kilometrų aš vis dar važiuoju kaip Ana Karenina. Paskui kokį 100 km kaip Beata, o paskutinius jau kaip miegančioji gražuolė... Mes netgi po premjeros diskutavome, kad po šio spektaklio neišeina juoktis. Kiekvieną kartą labai stipriai jį išgyvenu.

- Kokius vaidmenis Jums labiau patinka kurti: emociškai sudėtingesnius ar lengvesnius?

Sunku pasakyti. Ana Karenina – labai rimtas vaidmuo. Čia žiūrovo neapgausi. Kai eini į sceną, paspaudi sau kažkur mygtuką, o „išeini“ iš vaidmens tik tada, kai nusileidžia uždanga. Kiti spektakliai, pavyzdžiui, operetės, yra daug paprastesni, skiriasi choreografija.

Tačiau tu vis tiek įdedi daug pastangų. Kiekvienas vaidmuo reikalauja savų spalvų, todėl reikia visą laiką galvoti apie tai, ką atlieki scenoje. Kaip minėjau, dauguma artistų mėgsta šokti save. Bet juk tu šoki ne save – turi šokti ne save. O tai labai sudėtinga! Reikia persikūnyti, nors atrodo, kad tuo metu pats sau prieštarauji, bet privalai save įveikti. Šis suvokimas ateina su patirtimi. Užsidarius salėje repetuoti nepakanka. Jei tu savęs nerealizuoji, niekada to nesuvoksi, nes patirtis kaupiama tik scenoje.

- Kas didžiausias Jūsų kritikas?

Mano vyras. Jis visą laiką man pasako teisybę. Be jokių užuolankų. Ir man tai patinka, nes žinau, kad jis yra mano žmogus, mano draugas ir visada man pasakys teisybę, kad ir kokia ji būtų. O iš kritikos stengiuosi tik pasimokyti.

- Ar tarp balerinų didelė konkurencija?

Iš tikrųjų pati nesiruošiu su niekuo konkuruoti. Dėl to į tą reiškinį žiūriu labai sveikai. Ar ji yra, ar nėra – tiesiog nekreipiu į tai dėmesio. Aplink yra balerinų, kurios tikrai labai gabios, puikiai šoka. Galbūt jų laikas dar ateis. Aš visada stengiuosi iš tokių žmonių pasimokyti, lenkiu galvą prieš juos. Pati esu darboholikė, į darbą žiūriu atsakingai, esu gana reikli tiek sau, tiek kitiems: visą laiką bandau pasiekti geriausią rezultatą.

- Išgirdus žodį „premjera“, kokie jausmai apima?

Vien tas žodis daug ką pasako. Atrodo, būtent tada turėtum sublizgėti, bet taip nebūna. Kaip sakau, premjeriniai spektakliai niekada nebūna patys geriausi. Žinoma, būna daug streso, bet su juo turi būti labai atsargus, nes stresas ir baimė gali pakišti koją. Tokiu atveju stengiuosi mintyse atsakyti į klausimą: kodėl aš turiu nervintis? Dėl to, kad nemoku kokio nors judesio, nepamenu eigos ar man kas neišeina? Pagalvoju, kad eigą prisimenu, kad viskas lyg ir išeina, nes iki to laiko viskas, ką darėme, išėjo, tai kodėl turiu nervintis? Taigi su stresu kol kas draugauju.

- Koks mieliausias išgirstas komplimentas?

Komplimentų tenka išgirsti tikrai labai daug. Turiu net išsisaugojusi krūvą žinučių, gautų po pasirodymų. Kartais man pasako, kad žmogus net verkė iš susijaudinimo per spektaklį. Vadinasi, pasiekiau širdį. O tai yra labai svarbu, mes to ir siekiame: būtent ne žodžiu, o judesiu, kūno kalba perteikti emocijas.

- Scenoje atiduodate daug savęs. Ar žiūrovų aplodismentai padeda susigrąžinti prarastas jėgas?

O čia yra keistas niuansas. Iš tikrųjų labiausiai spektaklyje nemoku... nusilenkti. Ir visą laiką dėl to gaunu velnių. Atrodo, kas čia tokio ateiti ir nusilenkti. O man tiesiog norisi kuo greičiau pabėgti, nemoku to daryti! Mane mokina, šneka, aiškina, sako, kad žmonės laukia, kol tu išeisi ir parodysi save... Juk kai išeini nusilenkti, rodai nebe personažą, o save. Reikia tai priimti ir pasiimti iš žiūrovų tai, ką tu jiems suteikei spektaklio metu. Bandau save įveikti. Iš tikrųjų tuo metu esu be galo dėkinga žmonėms, kurie ateina, žiūri, vertina ar kritikuoja. Nors taip ir sakoma, kad pats sunkiausias darbas yra išeiti ir nusilenkti. Reikia mokėti. Tad aš vis dar mokausi.

- Ar domitės mada, sekate tendencijas?

Manau, kad šiais laikais neįmanoma to nepastebėti.

- Kaip apibūdintumėte savo stilių?

Šiuo metu – laisvas ir chaotiškas. Kažkaip dabar esu visai pasimetusi stilistiškai. Kita vertus, laikau save labiau klasikinio stiliaus mėgėja, jis man visą laiką „prie dūšios“. Kai tik pamatau aukštakulnius, net aikteliu, kaip man gražu! Nors dabar, kai reikia kur išeiti, greitai įšoku į džinsus, į bliuzoną, užsimaukšlinu gobtuvą ir lekiu. O kai pagalvoji, kiek kartų per dieną tenka persirengti, tai net siaubas apima.

Ryte atsikėlusi persirengi, išeini į darbą, ten persirengi darbo drabužiais, tada vėl persirengi, o jei dar tenka nueiti į siuvyklą, tada vėl nusirengi, vėl apsirengi. Tuomet vėl repeticija, vėl tas pats... Grįžti namo, persirengi ir galų gale eidama miegoti dar kartą persirengi... Matyt, ir dėl to dar šiek tiek pykstuosi su stiliumi.

- Ar turite mėgstamą mados kūrėją?

Man patinka Christian Dior, Chanel.

- Ar Jums reikšmingas drabužių įsigijimo procesas? Gal turite mėgstamų parduotuvių ar perkate spontaniškai?

Pastebėjau, kad labiausiai man patinkantys drabužiai yra pirkti spontaniškai. Šiaip man nėra lengva įsigyti apdarą. Turiu labai ilgus „siūlus“, taip vadinu galūnes, be to, mano pečiai gana platūs, dėl to sudėtinga sau atrasti ką nors tinkama. Labai ramiai žiūriu į tam tikras parduotuves: žinau, kad jose niekada nieko sau nerasiu, bet vis tiek užeinu, apžiūriu, pasigrožiu. Yra parduotuvių, kuriose, esu tikra, galiu rasti sau tinkamų daiktų, bet sėkmingiausi pirkiniai būna tie, kuriuos pamatai ir įsigyji atsitiktinai.

- Kaip vertinate išorinį grožį? Kaip manote, jis prisideda prie asmeninės ir profesinės sėkmės?

Manau, kad taip. Nieko juk neapgausi - žmogų visuomet pasitinki pagal išorę. Žinoma, daug kas kinta, kai pradedi bendrauti. Bet pirmas įvaizdis dažniausiai neapgauna.

- Apie ką svajojate?

Svajoju gražiai nugyventi savo gyvenimą. Svajoju, kad visi žmonės būtų vieni kitiems supratingesni. Svajoju, kad būtų taika, kad viskas būtų gražu plačiąja žodžio prasme. Kad kiekvienas žmogus, atsižvelgęs į save, savo trūkumus, suprastų, jog mes esame tik mažos dulkelės šioje Žemėje, kad apsidairytų ir pamatytų, kokia didybė ir gamta mus supa. Juk ji viską lemia. Tiesiog norėčiau, kad žmonės nebūtų tokie susireikšminę, kad atsimerktų ir apsidairytų.

*****************************

Lietuviško "L'Officiel" balandžio numeryje skaitykite:

Ašaros, prabanga ir ruduo Paryžiuje
Ar pirkti finansiškai naudinga?
Afrikos karalienė Beyoncé
Magali Léger – ateities operos solistė
Rasa Martens: mokėti skanauti gyvenimą
Vilniaus restoranai: kelionė skonių labirintais

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (112)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Nematyta Anykščių pusė: per vieną dieną miestas pateikė daug staigmenų

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (22)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (216)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Mokykla tėvus gąsdina labiau nei vaikus (40)

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusiems ir mokyklinio amžiaus atžalų turintiems lietuviams ruduo...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (48)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (24)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (1)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...

Šių laikų Romeo ir Džiuljeta: tragiška paauglių meilės istorija (15)

Trijų paauglių santykiai, įsipainioję į meilės trikampį, baigėsi tragiškai visiems: vienas...

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (158)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...