Su Kalėdomis susijusios ir pavardės, ir kaimų pavadinimai

 (6)
Kalėdas mes švenčiame dvi dienas, o kai kurie žmonės visą gyvenimą linksniuoja šį žodį. Šventiškos pavardės giminės ir negiminės pasklidę visoje Lietuvoje ir atstovauja įvairioms sritims – akademiniam mokslui, literatūrai, sportui, medicinai, verslui, pedagogikai. Lietuvoje nėra Kalėdų bendrapavardžių klubo, todėl pirmą kartą jie neakivaizdžiai susitinka „Šeimininkėje“.
Su Kalėdomis susijusios ir pavardės, ir kaimų pavadinimai
© Shutterstock nuotr.

Tikrasis – iš Druskininkų

Algio Kalėdos, lietuvių literatūros tyrinėtojo, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, giminės lizdas – Druskininkų apylinkėse.
„Kalėdos gyveno ir gyvena Druskininkuose, Žiogelių, Mašnyčių, Grūto, Švendubrės ir kituose kaimuose, dabar dar pasklido ir Vilniuje, Kaune bei kitur. Tai mūsų giminės protėviai, proseneliai, seneliai, tėvai, vaikai, vaikaičiai. Ne tik vyrai Kalėdos, bet ir moteriškus šių pavardžių variantus nešiojančios moterys“, – pasakoja A. Kalėda.

Humanitarinių mokslų daktaras tvirtina (ir kas galėtų su juo ginčytis!), kad Kalėdos gyvena ne Laplandijoje, o būtent mūsų kraštuose...

Vyriausias ir gerbiamiausias iš visų Kalėdų, be abejo, Senelis Kalėda (jokiu būdu ne Senis, patikslina Algis Kalėda), irgi įsikūręs Lietuvoje. Vadinasi, visų vaikų, o ir suaugusiųjų, labai laukiamas Senelis Kalėda turi atvykti nuo Druskininkų apylinkių.

„Ir jis, aišku, vadintųsi ne kokiu liežuvį laužančiu svetimvardžiu – kaip, pavyzdžiui, Joulupukis ar Santa Klausas – o mums įprastu, lietuvišku, žodžiu“, – tvirtina A. Kalėda.

Pravardžiuodavo pelėda

Pasak literatūrologo, pavardė „Kalėda“ gražiausiai rimuojasi su „pelėda“, o šis kiek paslaptingas paukštis juk yra išmintingumo simbolis. „Ne veltui pelėdą taip gerbė ir patarimų klausėsi visų vaikų mylimas Mikė Pūkuotukas.

O ir lietuvių literatūros istorijoje gerai žinoma Pelėdos pavardė. Tiesa, skaitytojams vilniečiams, ypač mažesniesiems, reikėtų paaiškinti, kad tai nėra Pelėda iš Lazdynų, o Lazdynų Pelėda. Beja, mano žmona gyveno Lazdynuose... Bet ji nėra Pelėdienė, o Kalėdienė“, – porina šventiškai linksmai nusiteikęs A. Kalėda.

Literatūros kritikas teigia, kad su žodžiu „Kalėda“ yra ir kitokių rimų, net nelabai dailių, bet jį mokykloje dar ilgai po to, kai išaugo iš pradinuko kelnikių, pravardžiuodavo tik „pelėda“.

Visi žada – būsime turtingi

Šventinis periodas A. Kalėdos šeimai tikrai ypatingas, nes tik ir girdi savo pavardę – vis šaukia ir šaukia, aišku, daugiskaitos forma, visokiais linksniais. „Tėvelis vis sakydavo: „Oi, kaip bus gerai, kokie mes būsime turtingi – visi žada ir žada... Nupirksiu Kalėdoms, padarysiu Kalėdoms, taupau Kalėdoms ir taip toliau, ir panašiai“, – juokiasi A. Kalėda.

Ir kas galėtų skųstis tokiu gyvenimu: svečiai dovanų atnešdavo, bet labiausiai laukdavo pačių Kalėdų (ir kas dabar supaisys, kaip atskirti Kalėdas (pavadinimą) nuo Kalėdų (pavardės)...

„Kaip mes laukiam, kaip mes norim, kad kuo greičiau pas mus ateitų Kalėdos!“ – cituoja šventinius aikčiojimus literatūrologas. Tačiau jis abejoja: argi privaikščiosi pas kiekvieną (kaip pasakytų Juozas Erlickas), juk irzlesni, susiraukę neretai nusiskundžia: „O, kad greičiau tos Kalėdos praeitų.“

„Gerai dar, kad išmano lietuvių kalbos gramatiką ir vartoja moteriškąją, o ne vyriškąją giminę – antraip mano giminė gali ir įsižeisti“, – perspėja A. Kalėda.

Mes – ne šventieji

Sovietmečiu kitaip būdavo, Kalėdos minimos rečiau. „Valdžia nelabai mus mėgo, nors nieko su mumis negalėjo padaryti: juk esame daugybėje liaudies dainų apdainuoti. O dabar negali suskaičiuoti, kiek tūkstančių kartų per dieną nuo pat gruodžio pradžios esame minimi. Šį vardą pasigavo, niekaip nepaleidžia ir pramogų, ir verslo atstovai, ir prekeiviai, net ir valdžios žmonės. Mūsų – laimingų Kalėdų – linki“, – šypsosi Algis Kalėda.

Pagaliau pašnekovas surimtėja, kai kalba pakrypsta apie giminės būrį, susirenkantį prie šventinio stalo. Vaizdas turėtų būti nepakartojamas: visa eilė Kalėdų prie Kalėdų stalo, vieni kitus su Kalėdomis sveikinantys...

„Taip, mūsų labai nemaža – panaršęs „Google“ randi šių pavardžių visame margame pasaulyje. O ir „užpasauliuose“ (poeto Albino Žukausko žodis) daug... Pakanka po kapinaites pasidairyti (ne tik Druskininkų ir Ratnyčios) – sunku ir suskaičiuoti. Kai tėvai dar vaikščiojo po šią žemę, burdavomės dažnai, o dabar rečiau, nors yra, kas šią pavardę tęs ir po mūsų“, – pasakoja A. Kalėda.

Pasak literatūrologo, jo giminės pavardės ir švenčių pavadinimo kilmę reikėtų sieti su lotynišku žodžiu calendae, reiškiančiu pradžią. Iš čia ir žodis „kalendorius“. Tiesa, kai kurie etnologai tą vardą traktuoja kaip soliarinės mitologijos, Saulės sugrįžimo apeigų ženklą (žodis kolo kitose kalbose reiškią „ratas“)...

Kalėda visiems linki „Linksmų Kalėdų“, praleisdamas žodį „šventų“, nes „juk mes, Kalėdos, ne šventieji“...

Vienintelis pseudonimas

Gražiausia metų šventė paliko pėdsakų ne tik vardyne, bet ir literatūros pasaulyje. Bene vienintelis lietuvių literatūros pseudonimas – Edvinas Kalėda gimė Žemaitijos mieste – Šilalėje.

Šio slapyvardžio įdomi istorija: rašytojas Giedrius Rekašius, padedamas žmonos Daivos Vaitkevičiūtės, naktimis virtuvėje kūrė pirmą savo romaną „Nemylimi“. Knygos tema apie kriminalinį pasaulį vertė slėpti savo tikrąją pavardę. Slapyvardžio pasirinkimą padiktavo sūnus Edvinas, kuris gimė Kalėdų naktį... Sūnus „paskolino“ savo vardą ir gimimo laiką. Taip atsirado Edvinas Kalėda.

Leidykla garbingai laikėsi duoto žodžio ir nepaviešino, kas tikrasis romano autorius, niekur nebuvo publikuota autoriaus nuotrauka. Tuo metu rašytojas su žmona „slapstėsi“ Šilalėje.

Nedidelį miestelį pora pasirinko todėl, kad jame buvo saugiau ir ramiau. Geresnės sąlygos auginti ir vaiką, iš tolo matydavosi, kur laksto baltapūkis sūnelis. Dabar jis jau suaugęs, studijuoja Klaipėdoje.

Edvinas Kalėda (Giedrius Rekašius) įsikūręs ir dirba Vilniuje. Rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė ir dabar gyvena Šilalėje, nes tyla ir ramybė – geriausios sąlygos kūrybai. Visa šeima per Kalėdas susirenka pas senelius, gyvenančius prie Varnių. Juk dviguba proga – sūnaus gimtadienis ir gražiausia metų šventė. Sakyčiau, ir triguba – Edvino
Kalėdos „vardadienis“.

Švenčia „pavardadienį“

Lengvaatletė, pirmoji iš lietuvių pasiekusi pasaulio rekordą Birutė Kalėdienė-Zalagaitytė, bene garsiausia iš visų Lietuvos Kalėdų sporto pasaulyje. Ištekėjusi už Kalėdos, buvo priimta į gražiausios metų šventės to paties pavadinimo giminės gretas. Vyras taip pat buvo sportininkas, tačiau kai Birutė pateko į Tarybų Sąjungos rinktinę, iš sporto pasitraukė, kad galėtų išlaikyti šeimą.

„Kol buvo gyvi vyro tėvai, prie Kalėdų stalo susirinkdavo apie dešimt bendrapavardžių“, – pasakoja Birutė Kalėdienė. Aplinkiniai juokaudavo, kad Kalėdų giminė susirinko ne gimusio Kristaus pagerbti, o švęsti savo „pavardadienio“.

Dabar giminaičių būrys sumažėjo, liko du broliai. B. Kalėdienė turi dvi dukras, kurios ištekėjusios savo pavardes pasikeitė į vyrų, Kalėdaičių neliko. Ir vyro brolis turi dukrą, kuri taip pat neperdavė savo pavardės vaikams. „Kalėdų pavardė mūsų giminėje išnyks kartu su mumis“, – teigia B. Kalėdienė.

Sporto veteranė sako, kad Kaune gyvena ir daugiau Kalėdienių, bet jos nėra giminės. Kalėdienės ir Kalėdaitės Kaune, Vilniuje ir kituose miestuose atstovauja įvairioms sritims. Tai habilituota biomedicinos mokslų daktarė Ramunė Kalėdienė, VDU Anglų filologijos katedros docentė Violeta Kalėdaitė, operos solistė Julija Stupnianek-Kalėdienė, Lietuvos kudo čempionato nugalėtoja Inga Kalėdaitė...

Šeimyninis Kalėdų klubas

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau Kalėdų... Pasirodo, kad Lietuvoje yra viešoji įstaiga „Kalėda Racing Team“. Skamba šventiškai, o iš tiesų tai vilniečio lenktynininko Arvydo Kalėdos, jo sūnaus Aro ir dukters Aušros šeimyninis klubas, kurio veikloje ir dalyvauja trys žmonės.

Tėvą ir vaikus sieja bendra aistra automobilių sportui. Arvydas išugdė jaunosios automobilių ralio kartos atstovą Arą, o prieš dvejus metus ir Aušra pareiškė norinti išmokti sportinio vairavimo.

Oficialus jos vairavimo stažas 7 metai, bet automobiliais žavėjosi nuo vaikystės. 25-erių metų Aušra Kalėdaitė sako, kad šiais metais jau baigė antrąjį sporto sezoną, todėl dar anksti kalbėti apie pergales. Tačiau pasigirti turi kuo: varžybose Lietuvos automobilių sporto taurei laimėti užėmė penktą vietą iš 12-os. Į sporto varžybas palaikyti šeimyninės komandos važiuoja Aušros mama Audronė Kalėdienė, sesuo Aistė su vyru ir vaiku.

Ralistų Kalėdų šeimyna kasmet Kalėdų važiuoja sutikti į Kauną pas močiutę. Tradiciškai sėda prie vaišių stalo, ant kurio būtinai turi būti 12 patiekalų, džiaugiasi papuošta eglute. Tačiau prieš kelerius metus Aušra tėčiui pareiškė, kad jų šeimai Kalėdos turi būti ypatingos, nes ne tik kalendorinė šventė, bet ir jų giminės pavardadienis.

A. Kalėdaitė sako, kad tai pirmiausia turėtų būti dvasinė, o ne dovanų, materialinių gėrybių šventė: „Didžiausia vertybė, kai visa šeima susirenka prie vieno didelio stalo. Nors kai buvau vaikas, džiaugdavausi dovanomis. Labiausiai įstrigo „Lego“ konstruktorius, kurį tėtis parvežė iš Kinijos. Tuomet Lietuvoje tai dar buvo nematytas žaidimas.“

Kėlė gražias asociacijas

Aušra nuo vaikystės mėgo savo pavardę. Niekas jos nepravardžiavo, pavardė kėlė vien gražias asociacijas. Tik istorijos mokytojas, vos prasidėdavo gruodžio mėnuo, prie lentos kiekvieną dieną būtinai kviesdavo atsakinėti Aušrą: „Na, kas šiandien atsakinės? Artėja Kalėdos, todėl – Kalėdaitė.“

„Gal jam mano pavardė labai patiko? Kiekvienais metais tas pats, žinodavau, kad gruodžio mėnesį iki Kalėdų būsiu klausinėjama kasdien iki smulkmenų“, – prisimena Aušra.

Lenktynininko Arvydo Kalėdos giminė turi plačias šaknis. Aušros proprosenelis Mykolas Kalėda turėjo... 28 vaikus. Jis buvo vedęs du kartus. „Lapkričio 1-ąja būtinai aplankome jo kapą Neveronyse“, – pasakoja Aušra.

A. Kalėdaitė labai didžiuojasi savo pavarde ir nors ištekėjusi pase pasikeitė į Česnauskienę, vairuotojo pažymėjime liko Kalėdaitė. „Sporto pasaulyje ir liksiu Kalėdaite“, – teigia lenktynininkė.

Nyksta Kalėdiškių kaimas

Dzūkijoje, prie pat Lenkijos sienos, yra Kalėdiškių kaimas. Skamba egzotiškai – nuošali, nedaugeliui žinoma vieta, kurioje galėtų būti įkurta Lietuvos Kalėdų Senelio žiemos rezidencija.

Juolab kad kaimas pačiame Lietuvos paribyje ir turi su Lenkija jungiantį kelią. Per Kalėdas Kalėdiškiuose galėtų įsižiebti viena svarbiausių šalies eglių, o internautai aktyviai balsuotų, kuri yra gražiausia: Rygos, Talino ar Kalėdiškių? Iš Vilniaus į Kalėdiškius nusidriektų šventinis greitkelis, per Kalėdiškių mišką paženklintas šviečiančiomis girliandomis. Vietiniai gyventojai keptų gardžius šventinius meduolius, kaitintų raudonąjį vyną su gvazdikėliais ir svečius pasitiktų grieždami armonika...

Realybė šiek tiek skiriasi nuo fantazijų: Lazdijų rajono Kučiūnų seniūnijos Kalėdiškių kaime tėra tik dvi trys trobos, kuriose gyvena dešimt žmonių. Pasak Kučiūnų seniūnės Linos Marcinkevičienės, ir anksčiau tai buvo nedidelis kaimas. Nei pašto, nei mokyklos, nei kultūros namų. Vienintelė jungtis su pasauliu – kursuojantis autobusas, tik iki stotelės reikia gerokai paeiti.

Vienoje šeimoje augo penki vaikai, kurie jau išskrido iš gimtojo lizdo, namuose palikdami tėvus. Kaimelyje jau nebėra nė vieno moksleivio, kuris važinėtų į mokyklą Kučiūnuose. Kalėdiškiai sensta, kaip ir daugelis Lietuvos kaimų.

Ar šventiška Kalėdonyse?

Kalėdonių kaimą, esantį Varėnos rajone Vydenių seniūnijoje, apskritai reikėtų įrašyti į Raudonąją nykstančių kaimų knygą. Kalėdonys net ne kaimas, o kelios atokiau viena nuo kitos stovinčios trobos.

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, buvo užregistruoti 2 kalėdoniškiai.

Įdomūs žmonės gyveno Kalėdonyse, tik­ri miškų dzūkai. Dabar teliko senučiukai, kurie jau sunkiai vaikšto, bet dar kruta. Vienas kalėdoniškis neseniai palaidojo žmoną, gyvena vienas, augina avis. Kitas jau pasiligojęs nuo senatvės guli lovoje, jį slaugo žmona. Bet ir į Kalėdonis ateis Kalėdos.

„Šeimininkė“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

Grafologas: norite pakeisti gyvenimą – keiskite raštą (3)

Žmogaus raštas kinta visą gyvenimą – kiekvienas įvykis turi įtakos tiek mums patiems, tiek raštui, pavyzdžiui, vienoks raštas gali būti prieš vestuves, kitoks – išsiskyrus su partneriu, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ sako grafologas ir kaligrafas Rolandas Bilinskas. „Mūsų raštas yra mūsų smegenų diagrama, nes tam tikrus raumenų procesus diktuoja būtent smegenys. Jos į ranką siunčia tam tikrus impulsus, todėl rašte atsispindi žmogaus būdo savybės. [...] Taigi, rašant tam tikra maniera, galima koreguoti charakterio savybes, pavyzdžiui, pyktį, kūrybiškumą, emocionalumą, susikaupimą“, – teigia jis.

Viena vasara su turistais – pajamos visiems metams (1)

„Paprasčiausias pardavėjos darbas labai nepaprastoje vietoje“, – nesureikšmina Norvegijoje „parduotų“ vasarų patirties šiuo metu ES diplomatinėje atstovybėje Hondūre besistažuojanti Ieva Giedraitytė. Tačiau daugeliui jos vasaros darbai skambėtų kaip tikra svajonė. Gyveni gražiose apylinkėse, kasdien bendrauji su žmonėmis iš viso pasaulio ir susitaupai tiek, kad grįžus gali atsidėti mokslams.

Vienintelė lietuvė tarp gruzinų: jau pamilau šitą kraštą (27)

Viltė Jasionytė – vienintelė lietuvaitė iš daugiau kaip 2000 savanorių, dirbančių Tbilisyje vykstančiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Tačiau į festivalį ji atvyko ne iš Lietuvos. Mergina jau keletą metų su šeima gyvena Gruzijoje ir tikina jau spėjusi pamilti šį gražų kraštą.

Gyvenimą kardinaliai pakeitęs M. Vidugiris neslepia: neturėjau likti gyvas (146)

„Sėdime kartą namie ir galvojame, kad nebeturime draugų. Iš senųjų tik vienas likęs. Ėmėme juoktis: tai kaip bus? Bet dabar draugų gal net daugiau. Ir nė vieno geriančio. Galiu ant pirštų suskaičiuoti tuos, kuriems per vakarėlius maga koks gurkšnis alaus. Nėra net kalbos, kad važiuodamas švęsti kažkas pasiimtų alaus ar vyno, o „tūsinamės“ ne mažiau“, – pokyčiais nustojus vartoti alkoholį dalijasi vilnietis Mindaugas Vidugiris, kuris anksčiau retame draugų susibūrime nepradėdavo bent trumpos paskaitos apie gerą naminį alų.

Senovinės šermenų tradicijos: šarvojimas, kiaulės pjovimas ir rožančius (18)

Kos­mo­po­li­tiš­ka­me ta­pu­sia­me lie­tu­vių gy­ve­ni­me jau ir mir­tis tu­ri var­to­to­jiš­ką pa­vi­da­lą. Net kuk­lių lai­do­tu­vių kai­na per­ko­pia tūks­tan­tį eu­rų. O ir at­si­svei­ki­ni­mas su mi­ru­siuo­ju ne toks liūd­nas.