Atlikta stuburo operacija
Aktorius R.Ramanauskas pernai, vasaros pabaigoje, patyrė dviračio avariją. Su pilnu krepšiu produktų jis mynė sodybos link, bet staiga, neįvertinęs kalvų ir skardžių keliamo pavojaus bei praradęs budrumą, tiesiu taikiniu įlėkė į griovį.
„Po stipraus smūgio stuburas buvo pažeistas kaklo srityje. Buvo atlikta stuburo operacija. Porą mėnesių beveik nejudėdamas gulėjau ligoninėje, paskui bandžiau keltis iš lovos ir vaikščioti su lazda. Santariškėse yra specialūs neurologijos skyriai, man buvo atliekamos procedūros, daromos mankštos“, - pasakoja R.Ramanauskas. Kelis mėnesius pratįsojęs ligoninėje aktorius sako jau buvo benukabinąs nosį, baiminosi, kad it baslys liks gulėti lovoje. Siaubą kėlė mintis, kad gali tapti vartomas ligonis.
R.Ramanauskas nėra turėjęs panašių traumų ar lūžių. „Per visą gyvenimą tai vienintelė trauma, labai sunki ir neįprasta. Būdavo susižeidimų ar nikstelėjimų, ypač berniukui pavojų yra pilna. Stebiuosi, kodėl mano stuburas taip lėtai gija. Tačiau nenuleidžiu rankų – mankštinuosi, kasdien stengiuosi su lazdele vaikščioti mažiausiai pusvalandį. Nieko ypatingo ar labai veiksmingo nedarau, turbūt reikės paįvairinti gydymą. Žiemą buvau išvažiavęs į reabilitacijos ligoninę Abromiškėse. Ten man buvo daroma ergomankšta, elektros stimuliacija“, - apie gydymo procesą pasakoja aktorius.
Esi pusinis žmogus
Kas aktoriui R.Ramanauskui padėjo atsitiesti šioje situacijoje, kai po tokių sužeidimų žmonės ir nebevaikšto? „Turbūt mane globoja Kūrėjas, nes trauma leido atsikelti iš ligos patalo. Labai padėjo mankšta, padėjo medikai, sunku ir nusakyti vienu žodžiu, kas padėjo“, - tikėjimo ir užsispyrimo svarbos nenuvertina aktorius.
Dviratį jis tikriausiai pamirš. Ir pats abejoja, ar kada norės sėsti ant bet kokios dviratės transporto priemonės. „Nelabai galėčiau, nelabai ir norėčiau“, - prisipažįsta aktorius, anksčiau buvęs dviračių entuziastas.
Jo gyvenimas po stuburo traumos pasikeitė stipriai.
„Eini tik su lazda, eitum kad ir be lazdos, bet jau būtų nedrąsu. Taip ir pasikeitė gyvenimas, nes mano dešinė kūno pusė žymiai silpnesnė. Gyventi tikrai nelengva. Kadangi vienas gyvenu, reikia pačiam ir valgį pasiruošti. Pasidarė nelengvi paprasti buitiniai dalykai, bet jie labai aiškūs tiems, kurie turėjo panašias traumas. Žmogaus galimybės pasidaro nebepilnos, nes veikia tiktai pusė kūno. Tai ir esi toks pusinis žmogus“, - atsidūsta trumpam į Vilnių iš sodybos grįžęs aktorius.
Ypač jam liūdna dėl to, kad iki šiol mėgęs daug laiko praleisti sodyboje, kur netrūksta vyriškų darbų, dabar jis tegali ramiai sėdėti ir ilsėtis – privalo saugotis didesnio fizinio krūvio. Tad ir dalgio į rankas jau nebepaimantis.
„Kokio dalgio? Žmogus negali puodelio gerai suimti. Tik kai sodyboje lyja ar pasidaro šalta, bandau atsinešti malkų“, - apie kasdienybę pasakoja aktorius.
Apie stuburo traumas kalbamės su traumatologu ortopedu Tomu Sveikata.
- Kokios stuburo traumos yra pavojingiausios?
- Kalbant apie stuburą, labai svarbu, kurioje vietoje įvyksta pakenkimas. Jeigu kaklinėje dalyje, problemų galime turėti ne tik dėl kojų, bet ir rankų inervacijos. Gali ištikti net paralyžius. Tokių traumų pasekmės neretai būna tragiškos. Chirurgai labiausiai baiminasi neurokomplikuotų lūžių, kada pažeidžiamas ne tik stuburo kaulas, bet ir nervas.
Vasarą traumos dažniausiai atsiranda dėl neatsargumo, per mūsų aktyvius poilsius. Pavyzdžiui, didžiulė rizika yra, kai žmonės nardo nežinomuose vandens telkiniuose. Trūksta gylio ir su galva palietus dugną, užsilaužia kaklas ir įvyksta kaklo slankstelio lūžis su nervų pažeidimu. Tai yra baisiausia. Beje, labai daug traumų pasitaiko važiuojant dviračiais. O atrodo, tokia nekalta transporto priemone.
- Per kiek laiko sugyja lūžiai?
- Kiekvienas lūžis yra skirtingas. Ir priklauso nuo daugelio faktorių: lūžio morfologijos, tipo, kurioje vietoje jis įvyko. Taip pat svarbu, kaip jau minėjau, lūžis neurokomplikuotas ar ne. Priklauso netgi nuo amžiaus - vyresnis ar jaunesnis žmogus. Po to taikoma skirtinga taktika, skirtingi reikalavimai. Bet kuriuo atveju kaulas gyja ilgai. Vien pats kaulo gijimas trunka du, tris, keturis mėnesius. Pats gijimo terminas ilgas, nieko nepaskubinsi, nes taip sutvėrusi gamta, kad kaulas atkuriamas per tam tikrą laiką.
- Ar yra efektingų gydymo metodų?
- Nebent gerėja implantai ir jų kokybė – tiesiog patys fiksatoriai, kurie palengvina chirurgams darbą, o gydymo principai išlieka tie patys. Vis tiek esmė yra užfiksuoti ir palikti stuburą tam tikroje padėtyje bei leisti jam sugyti. Senovėje taip ir darydavo: paguldo ligonį lovoje ir neleidžia stotis. Jis taip guli keturis mėnesius ir stuburas sugyja.
Dabartinė mintis yra ta, kad ilgas gulėjimas sukelia kitų komplikacijų: gali susiformuoti kraujo krešuliai, atsiranda raumenų atrofija ir pan. Dabar mūsų tikslas – kuo greičiau žmogų pastatyti ant kojų. Visi gydymo principai paremti tuo, kad jeigu įvyko lūžis, reikia jį stabilizuoti, fiksuoti ir žmogų reabilituoti kuo greičiau.
Kai kurie lūžiai yra gydomi paprasčiausiai: jeigu yra stabilus lūžis be poslinkio, jis gydomas korsetais, ramybe, ilgą laiką negalima sėdėti, dažniausiai taikomas stovimas arba gulimas režimas. O nestabilūs arba neurokomplikuoti lūžiai jau gydomi chirurginiu būdu.
- Kokios stuburo traumos yra dažniausios?
- Dažniausios vis dėlto pasitaiko vyresnių žmonių traumos, susijusios su osteoporoze. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priėmime dėl įvairių trauminių sutrikimų per dieną priimama maždaug 150 pacientų, maždaug penki ar dešimt pacientų atvežami dėl stuburo lūžio. Tai labai daug. Tik tiek, kad ne visus reikia guldyti į stacionarą, ne visus reikia operuoti.
O tie baisūs stuburo sužeidimai įvyksta dėl didelių traumų – avarija, šokimas su parašiutu, kritimas iš aukščio. Pavyzdžiui, įsimylėjusi mergaitė apsipyksta su kavalieriumi, tada atsidaro langą, iššoka iš ketvirto aukšto ir žinau, kad po to ji sėdi neįgaliojo vežimėlyje suparalyžiuota. Tokios istorijos yra liūdnos. Bet tai neurokomplikuoti lūžiai, jie pasitaiko retai, bet būna su sunkiomis pasekmėmis.
- Tikriausiai ir lengvesnės traumos nepraeina be pasekmės – senatvėje primins apie save?
- Kaip sakoma, jaunystės klaidos atsiliepia senatvėje. Sunku pasakyti – gali ir visai niekuo nepasireikšti, gali kada nors ir paskaudėti. Natūralu – ką nors pažeidus, galima tikėtis liekamųjų reiškinių. Daug traumų įvyksta per mūsų atsipalaidavimą ir situacijos neįvertinimą.
