Stora ir tuo patenkinta: pasaulį užkariavusios 172 kg sveriančios šokėjos istorija

Kai amerikietei Whitney Thore buvo septyniolika, ji svėrė 58 kilogramus ir svajojo tapti šokėja. Jos svajonė išsipildė, tačiau susiklosčius visai kitokioms aplinkybėms. Šiandien Whitney 31 metai, ji sveria 172 kilogramus, puikiai šoka ir jaučiasi tikrai laiminga. Kaip jai tai pavyko, pasakoja pati herojė.

Ji visiškai neketino tapti judėjimo už pozityvų santykį su kūnu šaukle. Vos prieš dvejus metus ji karštai siekė atsikratyti šimto kilogramų, kad figūra pagaliau atitiktų standartus. Iki aštuoniolikos Whitney buvo liekna mergina ir labai mėgo šokti, tačiau pirmame koledžo kurse nutiko kažkas keisto – staiga ji ėmė pilnėti ir per metus priaugo 45 kilogramus. Mergina apleido šokius, puolė į depresiją ir dar labiau sustorėjo – svoris siekė 140 kilogramų.

Dar po dvejų metų medikai nustatė tokių staigių pokyčių priežastį – kiaušidžių policistozė. Noras numesti svorio Whitney lydėjo kiekviename žingsnyje. Ji gavo zumbos instruktorės diplomą, pradėjo dirbti Šiaurės Karolinos valstijos vietos radijuje ir nesiliovė kovoti su nekenčiamu antsvoriu… iki tos akimirkos, kol į „Youtube“ įkėlė vaizdo įrašą pavadinimu „Šokanti storulė“. Tai iš esmės pakeitė Whitney ateitį.

W. Thore atvirai pasakoja „Psychologies“, kaip jai pavyko ne tik peržengti stereotipus bet ir pradėti juos griauti.

– Kaip jautėtės, kai iš lieknos šokėjos netikėtai tapote labai apkūnia moterimi?

– Ilgai negalėjau suprasti, kas su manimi ne taip. Pamenu, kaip pradėjau užkliūti už durų staktų, baldų ir visą kūną nusėjo baisios mėlynės ir įdrėskimai. Mano kūno apimtys taip greitai didėjo, kad aš tiesiog nesuvokiau savęs erdvėje. Žinote, tai puiki metafora, atspindinti tą faktą, kad aš nesupratau savo vietos visuomenėje, man atrodė, kad su kiekvienu priaugtu kilogramu aš prarandu savo vertę. Negalėjau susitaikyti su nauju savo suvokimu, atrodžiau sau tingi, bjauri. Galų gale aš tiesiog nustojau gyventi. Nors, jeigu prisiminus… Juk aš gėdijausi savo kūno net tada, kai buvau plona. Iš manęs šaipėsi, kad esu nepakankamai liesa, todėl aš susirgau bulimija. Tai parodo, kokie žiaurūs žmonės moterų atžvilgiu mūsų visuomenėje, kai kalba eina apie jų kūną.

– O paskui jūs sužinojote savo diagnozę… Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

– Kiaušidžių policistozė – endokrininis sutrikimas, kuris yra pakankamai dažnas. Amerikoje jis pasireiškia kas dešimtai moteriai. Šis sindromas turi visą eilę simptomų, jums gali pasireikšti kai kurie jų ar nepasireikšti nei vienas. Tarp tų simptomų, su kuriais man teko susidurti – atsparumas insulinui, dėl ko staiga ir radikaliai ima augti svoris, o jo atsikratyti tampa neįmanoma. Be to, sutrikęs mano menstruacijų ciklas, todėl šansai pastoti kol kas labai minimalūs.

Pas mane dar nustatytas pernelyg aukštas testosterono lygis, dėl ko stipriau auga plaukai ant veido, kita vertus, greičiau plinkama. Štai vos kelios problemos, su kuriomis man tenka kovoti. Su šiuo hormonų disbalansu susiję ir nuotaikos svyravimai, ir lėtinis nuovargis. Man atrodo, kad man niekada nepavyksta gerai pailsėti. Dar pavojingiau yra tai, kad šis sutrikimas didina širdies ligų, diabeto ir depresijos riziką. Todėl norint išvengti daugybės problemų ateityje, labai svarbu, kad aš iš tikrųjų šiek tiek numesčiau svorio.

– Todėl jūs nusprendėte iš naujo pradėti šokti?

– Grįžau prie šokių 2011 metais ir per aštuonis mėnesius numečiau 45 kilogramus. Paskui vėl sugrįžo buvęs svoris, štai tada aš susimąsčiau. Kodėl aš gėdijuosi savo kūno? Juk aš nekalta, kad susirgau ir sustorėjau. Valgau mažiau už savo bendraamžius ir ilgas valandas praleidžiu šokių aikštelėje – taip, aš esu stora, tačiau kodėl man tai turi trukdyti gyventi pilnavertį gyvenimą? Supratau, kad nenoriu iš naujo užmesti savo gyvenimo, kad turiu toliau šokti, todėl kad tai mane verčia jaustis iš tikrųjų laiminga. Būtent tada aš nusprendžiau rimtai užsiimti šokiais ir įkėliau į internetą vaizdo įrašą, kuris pakeitė mano gyvenimą.

– Kaip kilo šio vaizdo klipo idėja?

- Ruošiau programą vietos radijuje, kur pirmą kartą pasiryžau garsiai ir viešai kalbėti apie savo svorį ir su juo susijusius savo išgyvenimus. Tuo pat metu pradėjau rašyti tinklaraštį, kur dalinausi savo išgyvenimais apie stereotipus ir prietaringą požiūrį į storus žmones.

Man komentaruose rašė: „Papasakokite detaliau apie savo kampaniją“. O aš juk turėjau patį paprasčiausią tinklaraštį! Teko apsispręsti, ar aš noriu pradėti oficialią kampaniją. Ir aš nusprendžiau, kad mano atsakymas – taip! Taip atsirado projektas „No Body Shame Campaign“ (angl. Nesigėdyk savo kūno). Būtent, tai yra kampanija, kurios tikslas – padėti vyrams ir moterims gyventi neslegiamiems gėdos. Todėl kad aš iš savo patirties žinau, kad gėda išsekina, paralyžiuoja. Dėl jos aš praradau dešimt gyvenimo metų. Ir aš nenoriu, kad kažkas dar save nepakankamai vertintų taip ilgai, kaip aš visus tuos metus. Pradėjau įrašinėti savo šokius ir kelti įrašus į „Youtube“ rubrikoje „Šokanti storulė“.

Netikėtai tai suteikė išlaisvinantį poveikį. Sulaukiau daugybės teigiamų atsiliepimų ir pradėjau suprasti, kokį svarbų vaidmenį prisiėmiau – tapau tų storų moterų, kurios iki šiol gėdijasi savo kūno, balsu. Norėjau sukurti laimingos ir susiformavusios asmenybės su dideliu svoriu paveikslą, taip tokį pozityvų paveikslą nedažnai išvysi žiniasklaidoje. Juk pas mus apkūnaus žmogaus suvokimo stereotipas labai stabilus – jis arba komiškas personažas, arba pajuokos objektas, arba eilinio svorio metimo televizijos šou dalyvis. Taip kad mano tinklaraštis ir dalyvavimas TLC programoje „Mano pilnas gyvenimas“ griauna šį stereotipą ir parodo, kad manyje yra šis tas daugiau nei vien tik didelis svoris.

– Jūsų pirmasis šokio vaizdo įrašas surinko daugiau kaip septynis milijonus peržiūrų. Nesitikėjote tokio poveikio?

- Tai tiesiog pasaka. Gaila, kad mes jį išleidome per daug „žaliavinį“, neapdorotą. Kai jis tapo populiarus, aš pagalvojau: velnias, jeigu būčiau žinojusi, būčiau padariusi jį kokybiškiau. Kita vertus, vis dėlto gerai, kad jis išėjo toks juokingas ir natūralus. Apskritai, patys svarbiausi įvykiai gyvenime nutinka tada, kai mažiausiai jų tikiesi. Per šiuos metus išgirdau daugelio žmonių nuomones.
Įdomu tai, kad anoreksija sergančių moterų atsiliepimų buvo ne mažiau, nei storulių. Rašo vyrai, rašo pagyvenę žmonės ir jauni – iš viso pasaulio, su pačiomis įvairiausiomis problemomis.

Tiesiog kiekvieną dieną aš sulaukiu šių atsiliepimų ir jaučiu, kad padedu žmonėms. Kai buvau jaunesnė ir svėriau 58 kilogramus, galėjau tik svajoti apie tapimą tokia žinoma šokėja. Ir nemanau, kad tai galėjo nutikti su manimi tada, kai buvau plonytė. Žinoma, juokinga, kokiu būdu gyvenimas rado galimybę įgyvendinti mano svajones. Aš manau, kad viskas mano gyvenime pasikeitė tą akimirką, kai nustojau jaustis auka ir nusprendžiau gyvenimą paimti į savo rankas. Ir šis vaizdo įrašas – puikus šios akimirkos pristatymas.

– Kokius sunkumus jums tenka įveikti?

– Jų buvo ir tebėra daug. Man teko labai rimtai pertvarkyti savo smegenis, kad suprasčiau – esu ori asmenybė, turiu tokią pačią teisę būti sveika ir laiminga, kaip bet kuris kitas žmogus šioje planetoje. Ir ne šiaip sau suprasti, o iš tikrųjų tuo patikėti. Žinoma, susidūriau ir su grynai praktiniais sunkumais, kurie niekur nedingo, nes aš niekada nesvėriau tiek daug kaip dabar. Ir jeigu pažiūrėsite programą „Mano pilnas gyvenimas“, jūs pamatysite, kad man kasdieniniame gyvenime tenka susidurti su problemomis, apie kurias jūs net nesusimąstote – pavyzdžiui, kai tenka užsisegti saugos diržą arba tilpti kėdėje, arba pasiekti kitą kojų pusę, kad galėčiau jas depiliuoti prieš pasimatymą. Tai akimirkos, sukeliančios stiprų nesmagumo jausmą, tačiau toks mano pasirinkimas, mano sprendimas – būti maksimaliai atvira ir sąžininga su žiūrovais.

– Kas jus palaikė kovoje su depresija?

- Pora artimų draugų ir, žinoma, mano šeima. Turiu nuostabius tėvus, tačiau jų požiūris į tai, kas vyksta, laikui bėgant keitėsi. Iš pradžių jie skatino mane mesti svorį, nes galvojo, kad tai išspręs visas problemas ir padarys mane laiminga. Ir kai pasakiau savo tėvams, kad 90 kilogramų atsikratymas manęs jau nedomina, tai nebeatrodo pačiu svarbiausiu klausimu mano gyvenime, jiems tai visai nepatiko. Ir tik tada, kai mano vaizdo įrašai tapo populiarūs ir jie pamatė, kokią įtaką galiu daryti žmonėms, jie pradėjo iš tikrųjų suprasti mano požiūrį ir palaikyti mane dar stipriau.

Tai buvo vienas reikšmingiausių momentų mano gyvenime. Nes anksčiau, kai skundžiausi tėvui pajuokomis ir patyčiomis, jis paprastai sakydavo: „Whitney, tu gi žinai, kad apkūnūs žmonės visuomenei nepatinka, o tu negali visuomenės pakeisti, tačiau tu gali pakeisti save“. O prieš kelias dienas ji atėjo pas mane ir pasakė: „Žinai, Whitney, pakeičiau savo požiūrį. Manau, kad tu iš tikrųjų gali pakeisti pasaulį“. Ir tai neįtikėtina, kad mano tėvai taip naujai pažvelgė į šią situaciją.

– Kaip ši istorija pakeitė jūsų požiūrį į pasaulį, į save?

– Labai stipriai pakeitė. Jeigu nebūčiau priaugusi svorio, aš ir toliau pasikliaučiau tik išvaizda. Tačiau kai ji prarado savo vertę kitų akyse, man teko giliau į save pažvelgti ir suprasti, ką aš iš tikrųjų galiu pasiūlyti pasauliui. Iš žmogaus, kuris taip ilgai savęs gėdijosi ir jautėsi toks atsiskyręs, tapau žmogumi, kuriuo aplinkiniai didžiuojasi. Matau, kad kiekvieną kartą, kai pasirodau viešumoje, žmonės nori su manimi bendrauti, pasakoja istorijas apie jų gyvenime kylančias problemas. Pradėjau daugiau atjausti kitus žmones, taip, kaip niekada anksčiau nemokėjau. Todėl kad aš buvau pakankamai aprūpinta ir palyginti patraukli baltaodė mergina, ir nepriklausiau jokioms mažumoms. O kai tu tampi kokios nors socialiai atskirtos grupės dalimi, nenorom mokaisi susitapatinti su šiais žmonėmis, kurie skiriasi nuo kitų, ir, pagaliau, geriau juos suprasti.

– O kaip pasikeitė jūsų požiūris į kūną?

– Man atrodo, kad niekada nemylėjau savo kūno taip, kaip šiandien. Man nebaisu žiūrėti į save apsinuoginusią, aš manau, kad esu nuostabi. Išmokau labiau savimi rūpintis. Man patinka jausti kankinantį nuovargį po repeticijos, aktyvus gyvenimo būdas leidžia man jaustis patogiai. Blogiausia sekasi su reguliariu miegu, nes esu tikra pelėda ir nemėgstu naktimis eiti miegoti. Dar turiu keistų mitybos įpročių – galiu visą dieną nieko nevalgyti iki vakarienės, nesilaikau jokių griežtų mitybos taisyklių, nors mano atveju tai tiesiog būtina.

– Kokį patarimą galėtumėte duoti tam, kuris nemėgsta savo kūno ir jo gėdijasi?

– Pasistenkite nesikoncentruoti į tai, kas jus skiria nuo kitų. Pažvelkite į savo vidų ir susitelkite į tai, kas leidžia jums jausti savo vertę. Prisiminkite, kad kiekvienas iš mūsų turime didelį potencialą, nepriklausomai nuo to, vertina mus visuomenė ar ne.
– Jeigu galėtumėte susitikti su bet kuriuo žmogumi – gyvu ar jau mirusiu, ar netgi išgalvotu – kas tai būtų?

– Norėčiau susitikti su Michaelu Jacksonu, nes jis geriausias visų laikų šokėjas!

Whitney Thore vaizdo įrašas, peržiūrėtas daugiau kaip septynis milijonus kartų: