Įvairią veiklą gyvenime išbandžiusi menininkė geriausiai jaučiasi scenoje. Unikalias režisierės bei jos kūrybinės trupės idėjas įvertino ir teatro žinovai – šiais metais už spektaklį „Gandro dovana“ trupė gavo Auksinį scenos kryžių.
Nuo indų plovimo iki baldų restauravimo
S.Degutytė norėjo būti aktore jau ankstyvoje jaunystėje. Dėl to ir pasirinko studijas Muzikos akademijos Teatro fakultete. Tačiau vien to jai neužteko. Jauną merginą smalsumas buvo taip užvaldęs, kad ji spėjo pasimokyti ir išbandyti begalę skirtingų veiklų. Juozo Gruodžio konservatorijoje Kaune ji baigė choro dirigavimą, taip pat mokėsi pantomimos meno paslapčių. Vėliau jų mokė kitus.
Dar studijuodama nepabijojo ir tokių darbų kaip langų rėmų ir radiatorių dažymas. Vakarais, išsivaliusi dažus iš panagių, skubėdavo demonstruoti madų. Vasarą vaikų stovykloje plaudavo indus. „Reikėjo pinigų. Be to, man viskas buvo įdomu. Buvau įsidarbinusi net nelegalioje kasečių sukimo firmoje pusrūsyje“, – pasakojo aktorė.
Vėliau ji jėgas išbandė restorane, kur gamino maistą, o draugo įkurtame antikvariate dirbo baldų restauruotoja. „Visa ši patirtis man buvo labai naudinga. Ir dabar visus spektakliams reikalingus daiktus, kostiumus darau pati, viską moku“, – džiaugėsi S.Degutytė. Iki šiol moteris turi ne vieną pomėgį. Anksčiau itin domėjosi dekupažu, vėlė iš vilnos, mokėsi vyti iš vytelių. Tačiau pripažįsta, kad pastaruoju metu laiko pomėgiams nebelieka, jį suryja darbas teatre ir rūpinimasis trimis vaikais. „Prieš daugiau nei mėnesį pradėjau velti veltinius. Iki šiol jie stovi neužbaigti“, – kalbėjo režisierė.
Įkurti savo teatro trupę Saulę paskatino garsi kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė. Pamačiusi, kaip ji dirba su vaikais, kompozitorė pasiūlė kartu rengti spektaklius. „Sulaukusi tokio pasiūlymo, tą pačią minutę sutikau. Taip ir prasidėjo jau daugiau nei septynerius metus trunkantis mūsų bendradarbiavimas ir draugystė“, – pradžią prisiminė aktorė.
Atlyginimus moka moliūgais
Pirmame savo spektaklyje buvo tik dviese: Saulė vaidino, o Snieguolė grojo ir dainavo. Tiesa, ir dabar trupė ne itin gausi – iš viso joje yra septyni žmonės. Prie stalo teatro įkūrėjų prisijungė aktorės Edita Zizaitė ir Jurgita Orlovaitė, gitaristas Vladas Narkevičius, dailininkė Ligita Skukauskaitė ir režisierius Jokūbas Vilius Tūras. „Visi gyvename draugiškai, vieni kitiems padedame. Šiais metais sodyboje sunoko daugybė moliūgų, jais dalijuosi su kolegomis. O šie dažnai mane pašiepia, kad tikriausiai tokiu būdu su jais bandau atsiskaityti“, – linksmai pasakojo S.Degutytė.
Kodėl stalo, o ne koks kitoks teatras? „Idėją taip pavadinti teatrą pamėtėjo kasdienybė. Juk mes, moterys, ruošiame maistą ir jį patiekiame ant stalo. Panašus procesas vyksta ir su spektakliais. Juos kuriame, statome, o paskui parodome publikai – ant stalo. Juk viskas prasideda būtent nuo šio paprasto, kiekvienuose namuose esančio baldo. Tad norėjau jį įprasminti“, – kalbėjo aktorė.
Didžiausiu paskatinimu S.Degutytei tapo kiekvienais metais Alytuje rengiamas festivalis „Aitvaras“, į kurį ji buvo pakviesta ir kuriame jos kurtas spektaklis „Eglė – žalčių karalienė“ sulaukė palankiausio vertinimo. „Tada suvokiau, kad pasirinkau teisingą kelią. Dingo visos prieš tai kamavusios depresijos ir abejonės. Atsirado noras kurti, būti matomai“, – pasakojo daugiavaikė mama. Ji pripažino, kad išgyveno ir labai sunkų gyvenimo etapą, kai ir ją, ir abu jos sūnus puolė įvairios ligos, kai nesinorėjo kišti nosies iš namų.
„Sakoma, kad tuos, kurių vertybės yra teisingos, depresijos aplenkia. Matyt, manosios buvo neteisingos“, – juokaudama sunkias dienas prisiminė Saulė. Tačiau ji tikina, kad net ir šis gyvenimo laikotarpis atnešė naudos. Moteris turėjo laiko pamąstyti, suprasti, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo.
Vaikiška auditorija pilna iššūkių
Spektakliai nėra vienintelė režisierės ir aktorės veikla. Kiekvieną pirmą savaitės dieną ji vaikams rengia pasakų pirmadienius. Jų metu įvairiais daiktais iliustruodama, ji seka pasakas mažyliams.
„Dažnai apsiperkant parduotuvėje žvilgsnis užkliūva tai už spalvotų minkštų kempinių, tai už dar kokių paprastų buityje naudojamų daiktų. Iš karto įsivaizduoju, kaip juos galėčiau panaudoti sekdama pasakas“, – atviravo moteris. Su daiktais ji mėgo žaisti ir vaikystėje. Žaidžia ir dabar. „Tikiu, kad realistu būti daug sunkiau nei fantazuotoju. Matau, kaip vaizduotė sujungia vaikus, įtraukia juos į tam tikrą veiklą. Noriu, kad spektakliai būtų ne tik juokingi, linksmi, gražūs, bet ir prasmingi“, – prisipažino S.Degutytė.
Todėl prieš kiekvieną spektaklį ji organizuoja vaikų dirbtuves. Čia susirinkę vaikai piešia, karpo, velia ar kitokiais būdais gamina daiktus, personažus, kurie susiję su būsimu spektakliu. Tokiu būdu jie ne tik pamato spektaklį, bet ir dalelę teatro parsineša į namus.
Moteris mano, kad su vaikais dirbti yra daug sunkiau, tačiau ir įdomiau. Norint prikaustyti jų dėmesį, reikia labai pasistengti. „Neužtenka paimti stiklinę ir sakyti, kad tai karalius. Reikia pačiai įsijausti ir patikėti, kad taip tikrai yra. Vaikų apgauti beveik neįmanoma“, – nuoširdžiai pasakojo režisierė.
