Virtos, keptos, tarkuotos, grūstos bei kitokiais būdais paruoštos, kasdien ir per šventes patiekiamos bulvės – antroji lietuvio duona.
© Shutterstock nuotr.

Daržuose gražiai žydinčios, ant stalų jau garuojančios naujojo derliaus bulvės suteikia progą pabandyti iš arčiau susipažinti su šia ilgus šimtmečius Lietuvoje auginama ir labai vertinama daržove. „Jeigu turi duonos ir bulvių, badu nemirsi. Be to, bulvės dar ir vaistas“, – primena etnokultūros puoselėtoja Janina Bikinienė.

Savo sodyboje Kulbių kaime ji bene dešimtmetį rengdavo ypatingą, bulvei pagerbti skirtą šventę, kuri taip ir vadinosi – „Bulvė ir maistas, ir vaistas“. Padedant Miežiškių kultūros centrui, kitiems entuziastams šventė gana daug prisidėjo prie senųjų tradicijų puoselėjimo ir perdavimo jaunosioms kartoms.

Šių metų bulviakasiui prasidėjus, sodybos šeimininkė jau nebekvies svečių prie šių daržovių patiekalais nukrauto stalo. 89 metų moteriai sveikata nebeleidžia imtis tokių darbų. Tačiau tie, kuriems teko laimė pabuvoti gražiose bulvės šventėse Kulbiuose, niekada nepamirš, kaip gera, smagu, sotu ir kvapnu jose būdavo. Kaip nepamirš ir garsiųjų Trakiškio krašto šeimininkių pagamintų bulvių patiekalų, jų nė trupinio nelikdavo – taip svečiams viskas patikdavo.

Štai ką apie vieną iš paskutinių buvusių švenčių yra papasakojusi Trakiškio padalinio kultūros centro vadovė Vilija Šaparnienė: „Skambant liaudies muzikai į bulviakasio pabaigtuves renkasi svečiai iš įvairių kraštų. Atvažiuoja giminių, draugų, pažįstamų iš daugybės Lietuvos vietovių, sueina kaimynai iš aplinkinių kaimų, atvyksta svečių net iš Vilniaus – Lietuvos liaudies kultūros centro. Nukasus bulves, šeimininkėms suskubus ruošti bulvinių patiekalų, į sodybą susirenka visus linksminti pasirengę kolektyvai iš Miežiškių kultūros centro, Trakiškio padalinio, Liūdynės, Dembavos.

Folkloro ansamblio „Margutis“ moterys atsiveža pačių pagamintų tarkuotų bulvių blynelių, birbiziukų, sviestavarškės, šilkinės košės, kugelio su spirgučiais, bulvių tarkių su kruopom, krosnyje keptų cepelinų. Jaunesnės moterys čia pat kieme ant lauko krosnelės kepa bulvinius blynus, verda bulvienę, o viešnia iš Klaipėdos krašto – žuvienę su bulvėmis.“

Vadovė sako, kad taip patiekti senieji ir šiuolaikiniai bulvių patiekalai puikiai parodo tradicijų tęstinumą, jų darnų ryšį su dabartimi.

Stalo karalienės vertybės ir paslaptys
© Shutterstock nuotr.

„Pakastinė“ varškė

Kaip anksčiau, taip ir dabar su virtomis bulvėmis valgome ir mėsos, ir žuvies, ir pieno produktus. Turbūt ne vienas itin mėgsta ir visada giria su bulvėmis patiekiamą su grietine išsuktą varškę. Tačiau tokios varškės, kokia vaišina J. Bikinienė, – „pakastinės“ – retas šiais laikais yra ragavęs.

Pavadinimas „pakastinė“ turi būti suprantamas tiesiogiai – ta varškė iš tikrųjų būna pakasta po žeme ir tik po to patiekiama ant stalo. „Čia ne mano išgalvota, taip mano baba, mama darydavo, kitos vyresnės moterys taip pat žino šį senovinį receptą. Kai šeimininkėms nebūdavo kada ilgai prie valgio gaminimo krapštytis, jų laukdavo daugybė darbų laukuose, jos į sūrmaišį supildavo rūgpienį ir pakasdavo po žeme, kad greičiau būtų. Žemė sugeria išrūgas, ir lieka tik skani varškė. Kad neišsiteptų, varškė švari liktų, kelis sūrmaišius vieną ant kito mauna ir dar ant viršaus drobelę apvynioja.

Užkasę viršų kubiliuku pridengia, kad nei vištos, nei katės neiškapstytų. Po kelių valandų, o kartais po nakties drobulė atkasama, žemės nupurtomos, nuvalomos, baltutėlė varškė išvyniojama ir į dubenį dedama, pienu arba grietine gardinama“, – „Sekundei“ pasakojo šeimininkė.

Tokią varškę ir su bulvėmis, ir su duona galima valgyti. J. Bikinienė prisimena, kad kai jos tėvai namą statėsi, gausų statybininkų būrį mama tokia pakastine varške vaišindavusi. Ir vis būdavo giriama, kaip skaniai valgyti duodanti, tirštos grietinės negailinti. „Pakastine“ varške svečiai vaišinami ir per bulvių šventę. Besidomintiesiems patariama ir šiais laikais tokį patiekalą pasigaminti, tik rūgpienį geriau naminį, ne pirktinį naudoti.

Ypatinga bulvių košė

J. Bikinienė pasakoja, kad dar gerokai iki to, kai jos sodyboje buvo pradėtos rengti bulvių garbei skirtos šventės, ji su savo gamintais bulvių patiekalais dalyvaudavusi įvairiose šventėse, renginiuose, mugėse. Pagrindinės jos siūlomos vaišės buvo kepta bulvių košė, kuri visiems labai patikdavo. Šiais laikais retas tokią košę kepa. Jai gali prilygti nebent kugelis, bet jo gamybos procesas ir skonis kitoks. Ta koše žmones bevaišindama moteris svarstė, kad ir daugiau pamirštų valgių yra. Taip po truputį ir išsirutuliojo mintis apie susibūrimus per bulviakasį.

Pradėjusi skaičiuoti, ką iš bulvių galima pagaminti, net skaičių „pametė“ – tiek daug gero mažoji laukų karalienė gali duoti, tik mokėk tomis gėrybėmis pasinaudoti. Nė viena bulvių šventė neapsiėjo be bulvių košės – po kelis didelius puodus jos iškepdavo, viskas iki paskutinio gabalėlio būdavo suvalgoma. Net puodus išgramdydavo. Tokia bulvių košė dažnai būdavo kepama senajame kaime – ji ir skani, ir soti.

Tiesa, darbo įdėti reikia. Bet kas gi anksčiau lengvai pasidarydavo? Bulvės būdavo nuskutamos, kol jokių prietaisų nebūdavo, rankomis sutarkuojamos, nusunkiamos ir gautoji masė užpilama verdančiu pienu. Gerai išmaišius dedama spirgučių ar kitokių riebalų, krečiama į puodą ir šaunama į iškūrentą krosnį. Kepa tokia bulvių košė krosnyje dvi ar daugiau valandų. Ištraukus puodą, košė kabinama šaukštu, dedama į lėkštes, užpilama grietinės ar spirgučių padažu.

„Baba manė išmokė ją kepti. Pagrindinis maistas dažnai būdavo, vadindavome ją „tarkiene“ koše“, – prisimena moteris.

Janina Bikinienė
Janina Bikinienė
© T. Šiaudinis

Dar vienas iš senovės atėjęs bulvių patiekalas – pampuškos. Jos, kaip pasakoja šeimininkė, gaminamos iš virtų bulvių ir taip pat buvo siūlomos bulvių šventės svečiams. Į su kočėlu sugrūstą košę dedama razavų – vieną kartą malitų miltų, maišoma tešla ir daromi paplotėliai, kaip skryliukai. Jie taip pat kepami krosnyje.

„Kai mes augome, nebuvo tiek visko – nei tų indų visokių. Užtekdavo ir kopūsto lapo – darže nuskindavo, sudėdavo ant jo pampuškas ir pašaudavo į krosnį. O kaip skanu būdavo su padažu, tik jo turėdavo būti daugiau, nes pampuškos sausos“, – pasakoja J. Bikinienė.

Nuo daugelio ligų

Turiningo savo gyvenimo prisiminimuose moteris dažnai mini savo babą – tame pačiame kaime, kur augo, Jasvilonyse, gyvenusią mamos mamą – Anatoliją Keburienę, visų Steponiene pagal vyro vardą vadintą.

Dabar jau pati šešių anūkų ir aštuonių proanūkių močiutė J. Bikinienė prisimena, kad jos baba niekada tuščia neateidavo, vaikams tai po bandelę, tai taip šiupinio į drobinį maišelį įsipylusi atnešdavo. Tas vaikų mėgtas šiupinys – juoda duoda su cukrumi ir, kad kirmėlių nebūtų, su citvaru. Moteris žinojo, kokia žolelė, kokia procedūra vaikams nuo bet kokios negalios tinka.

Bulvė buvo ne paskutinė naudingų vaistų sąraše. „Iš babos sužinojau, kaip ir nuo kokių ligų bulvėmis tinka gydytis. Labiausiai ji vertino bulvių sunką. Žiūrėk, patarkuoja bulvę, nusunkia ir mums, vaikams, tos sunkos atnešusi, liepia išgerti. Sakydavo mamai: „Tegul išgeria, sveikas bus“, – prisimena J. Bikinienė. Šeimoje jie augo keturi – Janina ir trys broliai. Nelabai skani ta sunka buvo, bet išgerdavo. Sako, kad sunegalavus vaikui su peiliu pagremžtos žalios bulves duodavo suvalgyti, o nevirškinant ir bulvės pagraužti liepdavo. Daugeliu atvejų bulvė gali padėti numalšinti skausmą, pagydyti.

Štai sakoma, kai gerklę skauda, tinka virtos bulvės arba bulvių tarkių kompresas. Padeda pakvėpuoti verdamų bulvių garais. Jei skauda galvą, ant jos galima dėti žalios bulvės riekelių, skrandžio rūgštingumui mažinti tinka bulvių nuoviras. Bulvių kompresais gydomos šunvotės, nudegimai, nušalimai ir kt.

Bulvių sunka su spanguolių sultimis tinka gydant anginą. Užkietėjus viduriams taip pat tiks šviežiai išspausta bulvių sunka. Sloguojant tinka išsivirti bulvių su lupenomis ir, nupylus vandenį, kvėpuoti garais. Net sugėlus uodams galima prie niežtinčios vietos pridėti perpjautą šviežią bulvę ir palaikyti. Niežulys praeis.

Stalo karalienės vertybės ir paslaptys
© Shutterstock nuotr.

Pas kaimo šviesuolį

J. Bikinienė prisimena ir dar vieną bulvės gydomąją savybę. Jeigu vaikas naktimis šlapinasi į lovą, o taip kartais pasitaiko net iki 10–12 metų, bulvės taip pat gali padėti. Tik kasant reikia surasti tokią bulvę, per kurią peraugusi varpučio šaknis. Iš tokios supjaustytos bulvės išvirta arbata duodama vaikui gerti.

J. Bikinienė sako su tokia bulve net keliems berniukams bėdos atsikratyti padėjo. „Baba vis mokydavo ir sakydavo: neužmiršk, užaugsi, šeimą turėsi, pravers. Daug ką prisimenu, ko ji mane mokė“, – pasakoja Kulbių kaimo gyventoja. J. Bikinienė mena praeityje daug naudingo sužinojusi ir iš kaimynystėje gyvenusio kaimo šviesuolio Mataušo Slabadžiaus.

Jasvilonys – nemažas kaimas buvo. Gatvėje net 18 kiemų buvo. Ir visi gyventojai šį protingą vyrą gerbė. Jeigu kokios problemos ar nesutarimai dėl žemės ar tarpusavio santykių ar sveikata pašlijo, ne vienas tuoj sakydavo: „Einam pas Slabadžių“. Kaip tas žmogus pasakydavo, taip ir būdavo. Visiems jo durys būdavo atviros. Niekam patarimų negailėdavo. J. Bikinienė mena ir savo tėtį kalbėjus: „Kažko naktimis prastai miegu, matyt, teks eiti pas Slabadžių.“

Ant upelio kranto jo pirtis stovėjo – į ją einantiesiems jis primygtinai siūlydavo žolelių prisirinkti ir jas ant krosnies sudėti. Tikėjo gydomąja augalų galia. Tie augalai, jam patarus ir pamokius, ką daryti, daugeliui padėdavo.

Pats šviesuolis labai stiprus buvo, sako, ir 90 metų sulaukęs ant stogo užlipęs jį pasitaisė.

Faktai

Bulvės Europą pasiekė apie 1565 metus.

Pirmiausia botanikos sode Nyderlanduose buvo auginamos kaip dekoratyviniai augalai.

Maistui auginti bulvės pradėtos nuo 1651-ųjų. Pirmieji tai padarė vokiečiai.

Į Lietuvą bulvės atvežtos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto III (1696–1763 m.) valdymo laikais Iš pradžių bulvių laukai išplito dvarų žemėse, tačiau netrukus jas ėmė auginti visi.

Dabar gyvenimas be bulvės neįsivaizduojamas. Beje, ji naudojama ne tik maistui.

Iš bulvių galima pagaminti apie du šimtus įvairių produktų: etilo spirito, klijinių medžiagų, plastmasių, acetono, krakmolo, gliukozės ir kt. Be to, bulvės – ir gyvulių pašaras.

Daugiau miesto naujienų naujienos.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (104)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (190)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...

R. Williamso koncertą perspjauti bus sunku: hitai ir fejerverkai gerbėjams sukėlė euforiją (283)

Trečiadienio vakarą Vilniaus Vingio parke - neeilinis renginys. Savo pasirodymą „The Heavy...

S. Skvernelis: socialdemokratų pasitraukimas nebūtų būtina sąlyga trauktis jų ministrams (24)

„Prognozuojant socialdemokratų tarybos sprendimą trauktis, galbūt frakcija Seime galėtų...

Nesitikėjo, kad gelbėti kačiukus bus taip sudėtinga (2)

Dar būdami 8 savaičių jaunikliais, katinas Astra ir keturi jo broliai buvo palikti dėžėje...

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (561)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

Lietuvos šešiolikmečiai liks be medalių – neperlipo Europos čempionato ketvirtfinalio barjero (54)

Europos jaunučių (iki 16 metų) vaikinų krepšinio čempionato ketvirtfinalyje trečiadienį...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (194)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (25)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...