Šiemet aštuoniasdešimtąjį gimtadienį atšventęs skulptorius ilgame kūrybos kelyje išbandė daug meninės saviraiškos formų – nuo atviro realizmo iki metaforiško kalbėjimo, tokio skulptūros išgryninimo, kad joje, kaip gerame eilėraštyje, nelieka nieko nereikalingo. Tuo gali įsitikinti ir jo jubiliejinių parodų lankytojai. Žiemą prasidėjęs Kaune, Leono Striogos „skulptūrų maršas per Lietuvą“ tęsiasi. Po Kauno – Vilnius, Birštonas, Klaipėda, Ukmergė, Palanga...
Menas nebijoti gyvenimo
Parodas pas lankytojus palydi pats žilagalvis, žilabarzdis Leonas Strioga, panašus į geraširdį susimąsčiusį Dievą...
„Bandau suprasti save ir kitus, kurti lyg ir kokią gyvenimo baimės apsaugą, kad visiems būtų jaukiau, drąsiau, pasijustume stipresni. Jeigu duota valia, protas, gali paveikti net likimą“, – šie menininko žodžiai – tarsi raktas į jo kūrybos pasaulį.
Karštą liepos vakarą šnekučiuojamės su menininku jo kūrybinėse dirbtuvėse Kauno Savanorių prospekto „užnugaryje“. Jau keliolika metų ši studija yra ir Leono bei Dalios Striogų namai. Daugiabučio namo bute liko gyventi jų sūnus Aidas su šeima. Anūkai Andrius ir Elena senelius dažnai aplanko.
Gyvenimas kūrybinėje dirbtuvėje turi privalumų. Įkvėpimo valandai užėjus, beržo pliauska, kirvukai ir kaltai, kaladė visada po ranka.
Visuomet šalia ir menininko gyvenimo draugė Dalia – humanitarė, buvusi ilgametė Kauno viešosios bibliotekos darbuotoja, betarpiškai matanti daugelio kūrinių gimimą ir galinti įžvalgiai, taikliai juos pakomentuoti. Jiedu panašiai žiūri į gyvenimą, nesureikšmindami buities, o tai nuskaidrina žmogų.
„Mes stengiamės mąstyti pozityviai. Neseniai pas mus meistrė tikrino dujų skaitliuką ir klausia: kaip gyvenat? Gerai, sakom mes. Toji nusistebėjo: jūs pirmi mano sutikti pensininkai, kurie niekuo nesiskundžia“, – pasakoja Dalia Striogienė.
„Vaikystėje ir jaunystėje nieko neišmaniau apie meną. Tačiau tėvas gražiai drožinėjo, darė visokius žaislus, o aš su juo“, – prisimena dailininkas, laikantis save ukmergiškiu. Mat jubiliejiniais Vytauto Didžiojo metais gimė Ukmergės apskrities Kurklių valsčiaus Medžiočių kaime, nors vėliau teko pagyventi Klaipėdos krašte, Joniškyje, Jonavoje, kol vėl sugrįžo į Ukmergę. Iš šio miesto dvidešimtmetis Leonas Strioga, turėdamas vakarinės suaugusiųjų mokyklos atestatą ir trejų metų darbinininkišką praktiką, sukauptą fabrike „Kurpius“, iškeliavo į sostinę mokytis Vilniaus dailės institute.
Po kelerių metų jam pasiūlyta tęsti studijas tuomečiame Leningrade, Iljos Repino dailės institute. Vėliau Leonas Strioga dienoraštyje su nuoskauda prisipažins: mokslai Leningrade jam nieko gero nedavė, vienintelė atgaiva buvo pasaulio meno lobių kupini tenykščiai muziejai.
Dėstytojai primygtinai reikalavo fotografiškai atspindėti ir šlovinti socialistinio gyvenimo tikrovę. Studentą iš Lietuvos, bandantį ieškoti savojo kelio, netekę kantrybės vadino „tupoj čelovek“ (bukas žmogus).
„Galite įsivaizduoti, kokios dogmatiškos meno formos ten vyravo, jeigu po diplominio gynimo mane sveikino... už drąsą. Nors, žvelgiant šiandienos akimis, maniškė jauno vyro skulptūra „Į naują gyvenimą“ buvo labai tradicinė, realistiška. Na, gal jos plastikoje kiek jautėsi Rodeno įtaka. Šiuo prancūzų skulptoriumi žavėjausi, o tada Tarybų Sąjungoje jis buvo beveik uždraustas“, – prisimena menininkas.
Leono Striogos diplominė naujakurio skulptūra buvo eksponuota Pabaltijo skulptūros parodoje Rygoje ir atvėrė jaunam menininkui duris į Dailininkų sąjungą. Duoną jis pelnėsi Kauno „Dailės“ kombinate kurdamas dekoratyvinių skulptūrėlių etalonus.
Savęs beieškant
„Labiausiai nekenčiu melo. Jis yra baisiau už išdavystę. Juk tiek dešimtmečių turėjome gyventi skęsdami melo jūroje“, – kalba Leonas Strioga. Menininko užsispyrimas, nebijojimas ieškoti, eksperimentuoti, semtis įkvėpimo iš pasaulio meno patirties, išbandyti vis kitonišką plastiką nebuvo itin palankiai vertinami sovietmečiu.
L. Strioga netapo nei to meto kritikų, nei partinių valdininkų, atsakingų už kultūrą, favoritu. Jo modernizmas buvo toleruojamas, kaip sakoma, „dėl kvapo“, kad būtų galima oponuoti socializmo kritikams: esą ir tarybiniai menininkai yra laisvi savo kūryboje, gali rinktis sau artimą meninę kalbą.
Nors yra sukūręs monumentalių kūrinių iš granito, stovinčių Kauno viešosiose erdvėse („Poilsis“, „Motinystė“, „Laiveliai“, „Mergaitė su dūdele“) savo dvasia Leonas Strioga nėra monumentalistas. Jis – puikus portretistas, kaip burtininkas sugebantis pagauti žmogaus mimikos ar judesio unikalumą, kuris skulptūrai suteikia ne tik panašumą, bet ir gyvybę. O tai daug sunkiau nei „pažodžiui“ nukopijuoti veido bruožus.
Gi Striogos dirbtuvėje ar kūrybos albume tik užmetei akį ir širdis sušyla – dramaturgas Juozas Grušas, dirbtuvės kaimynė skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, skulptorius Robertas Antinis (tėvas), poetas Oskaras Milašius, prozininkas Juozas Aputis – kaip gyvi. Ne tik savo išore, kuri kitąsyk kiek deformuota, tik lakoniškais štrichais menininko nužymėta. Pirmiausia, charakteriu ir dvasia.
Eilėraščiai, gimę iš medžio
Artėjant 1990–iesiems Leonas Strioga vėl ieško naujo kelio ir pasijunta pagaliau atradęs tikrąjį, artimiausią sielai.
„Man lyg norėtųsi užfiksuoti savąjį „aš“ laike ir būtyje. Visada jaudinausi dėl savo genties, norėjau dangų arčiau žemės regėti“, - prisipažįsta dailininkas. Pastarieji du dešimtmečiai – garsių L.Striogos kūrinių „Sužeistas angelas“, „Anupras pasiilgo arimų“, „Motinos laiškas“, „Pavasario sėja“, „Ožkos medaus akys“, „Vėlių sugrįžimas“, „Žiogas – mano brolis“, „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“ ir kitų gimimo laikas.
Iš beržo pliauskos atsiradę nepakartojamos figūrėlės ir kompozicijos – lyg mediniai eilėraščiai, nušlifuoti iki tobulo prasmės ir gelmės švytėjimo. Tos kamerinės skulptūros savo metaforiškumu įaudrina žiūrinčiojo fantaziją ir kiekvieno širdyje pabudina kad ir giliausiai miegančius asmeninius išgyvenimus, mielus ir skaudžius prisiminimus, prikelia brangiausius žmones ir žodžius.
Nenuostabu, kad po savo parodų Leonas Strioga išgirsta jaudinančių atsiliepimų: „Prie Jūsų kūrinių norisi atsiklaupti“, „Iš parodos išėjau kaip po išpažinties“... Tokie žodžiai – brangiausias atlygis menininkui.
Neišsenkančios versmės
„Ar savo kūriniams semiatės įkvėpimo iš kitų meno sričių?“ – klausiu skulptoriaus. Išgirstu atsakymą, kuriame daug garsių pavardžių. Leono Striogos sielai artima Ogiusto Rodeno, Konstantino Brankušio, Marino Marini skulptūra, impresionistų, ypač Pjero Ogiusto Renuaro, tapyba. Jis žavisi puantilizmo tapyba ir jos meistro Žoržo Sera kūriniais. Jie paskatino Leoną Striogą atrasti savąją unikalią kapotinę techniką – smulkios kirvuko įrantos medyje sukuria raibuliuojantį, gyvybe pulsuojantį paviršių.
„Tą faktūrą pats atradau, niekas manęs nemokė. Labiausiai mano darbams tinka beržas. Juk kai kapoju paviršių kirvuku, jis dar turi patrupėti. Man svarbu, kad kiekviename įkirtime jaustųsi dvasia, o tų didesnių ar mažesnių, vertikalių ir horizontalių įkirtimų, brūkšnelių – milijonai“, – kalba menininkas.
Jis sako mėgstąs literatūrą, ypač poeziją – Sigitą Gedą, Joną Juškaitį, Joną Aistį, Henriką Radauską. „Ir aš pats šiek tiek esu poetas – vieno sakinio, įvardijančio mano kūrinį“, – giedrai šypteli dailininkas.
Net jeigu pavadinimai būtų sausi ir lakoniški, pačios Leono Striogos skulptūros išduotų poeto dvasią. Nes kam kitam ateitų į galvą sukurti suveriamą medžio statulą, kurios viduje yra relikvija – aukso raidėmis išrašytas motinos laiškas... Tikras, kurį beveik prieš šešiasdešimt metų Stefanija Striogienė iš Lietuvos atsiuntė savo sūnui Leonui, studijuojančiam Piteryje.
