Besiruošdama susitikti su Genovaite Valaitiene sulaukiau netikėto skambučio – būsimoji pašnekovė netikėtai paprašė pakeisti susitikimo laiką, nes... geras vėjas. Moteris išrėžė, kad nori pasimokyti laisvo skrydžio.
„Neseniai Jūrkalnėje, Latvijoje, mokiausi laisvo skrydžio. Tai toks skrydis, kai reikia pagauti vėją sparnu ir skristi. Bet dar ne visai gerai išeina, todėl vos tik pasitaiko geras vėjas, čiumpu sparną ir lekiu į Girininkus (šiame kaime yra įsikūręs Tauragės aeroklubas, – red. past.)“, – jau susitikus pasakojo mano pašnekovė.
Genovaitė – jaunatviška moteris, kuriai šypsena niekaip nedingsta nuo veido, – iš pažiūros nepasakytum, kad jai 57-eri, iš krepšio traukia raudoną sparną ir tempia į pievą. Dangus grasina lietumi, tačiau Genovaitė vis tiek bandys paskraidyti – nors kelias minutes.
„Aš kone visą gyvenimą sapnuose skraidžiau ir noras skristi realybėje buvo didžiulis. Su instruktoriumi Kęstučiu Vaištaru susipažinome internetu. Kartą, geriant kavą, jis pasakė, kad tuoj važiuos į aerodromą. Įsiprašiau kartu. Tąkart ir paskraidino mane“, – apie pirmuosius įspūdžius pasakojo moteris.
Po pirmojo skrydžio tauragiškė teigė pasijutusi kaip mažas vaikas – pilna įspūdžių ir noro dar skirsti. Didžiulis troškimas ėmė pildytis, kai instruktorius sutiko priimti naują mokinę. Tai buvo ji. G. Valaitienės teigimu – šiuo metu ji, tikriausiai, yra vienintelė parasparnininkė – moteris Lietuvoje. Jei ne vienintelė, tai bent jau vyriausia.
„Per praėjusias Kalėdas Vilniuje man įteikė piloto licenciją. Sveikino labai daug žmonių. Pasirodo, parasparnininkų forume mane jau daugelis žinojo“, – pasakojo tauragiškė.
Genovaitė žurnalistei parodė savo turimą dar nepilnos komplektacijos įrangą. Kol kas ją sudaro tik specialus sparnas, su kuriuo galima skristi ir laisvu skrydžiu, bei „traikas“ – triratis karkasas, prie kurio pritaisomas paramotoras ir ant jo vėliau įsitaiso pilotas. Ant jo šono ir yra gražus, iš tolo matomas užrašas „Genovaitė“.
„Dar neturiu savo paramotoro. Kol mokiausi, instruktorius skolino savąjį, tačiau labai noriu dalyvauti rugpjūtį Tauragėje vyksiančiose varžybose ir todėl turiu įsigyti savo įrangą. Deja, kol kas neužtenka lėšų ir intensyviai ieškau rėmėjų. Iš reikalingų 2500 eurų jau surinkau 500. Bet dar nemažai trūksta, pati tiek tikrai nesukaupsiu“, – kalbėjo parasparnininkė.
Skraidymas parasparniu reikalauja nemažai jėgos – gal todėl šiame sporte moterų nematyti. Tačiau Genovaitė Valaitienė tikina ne tik su tuo puikiai susitvarkanti, bet ir pataisiusi sveikatą. Pilotė teigė, kad, prieš mokydamasi skraidyti, turėjo rimtų sveikatos problemų, kurios, pradėjus rimtai sportuoti, tiesiog dingo.
„Mane nuolat kankino šokinėjantis kraujospūdis, taip pat problemos su širdimi. Pirmus 4 treniruočių mėnesius buvo labai sunku, nes iki tol nebuvau sportavusi, trūko jėgos. Dar ir dabar rankoms jos trūksta. Tačiau palaipsniui darėsi lengviau. Galiausiai nugara sutvirtėjo ir savijauta pasikeitė į gerąją pusę – tai puiki mankšta, dirba ir raumenys, ir protas. O vaizdai pakilus į padanges tiesiog nuostabūs“, – susižavėjimo savo veikla neslėpė G. Valaitienė.
Turbūt ne pas kiekvieną moterį, kaip pas G. Valaitienę, namuose rastume ant kavos staliuko įkroviklyje besikraunančias radijo stoteles, po stalu dėžutėje laikomą aukštimatį bei paramotorą, padedantį užvesti akumuliatorių.
Moters „sąskaitoje“ – 30 skrydžių. Teko patirti ir ekstremalių situacijų – vieno skrydžio metu nutrūkusi variklio detalė sulaužė propelerį. Prireikė leistis naudojantis tik sparnu. Tačiau net ir tokie potyriai nuo skraidymo tauragiškės neatbaidė.
„Tik kvailiai nieko nebijo. Ir aš bijau. Prieš kiekvieną skrydį pagalvoju, kas bus, kaip bus. Tačiau noras skristi gerokai didesnis už baimę ir aš vėl kylu“, – juokavo oreivė.
