Skausmo kelią įveikęs Aurimas: kai kažko norime labiau nei kvėpuoti, tuomet nieko nėra neįmanomo

 (31)
Ši istorija atsiųsta konkursui „Mano piligrimystės istorija“. Dėkojame Aurimui Mockui ir kviečiame dalyvauti ir jus!
© Aurimo Mockaus nuotr.

Mano piligriminė kelionė truko nuo spalio 7 d. iki lapkričio 10 d., įskaitant ir kelionę lėktuvu pirmyn atgal. Spalio 7 d. išskridau iš Vilniaus į Londoną, ten praleidau naktį ir ryte išskridau į Biarritz (Prancūzija).

Visa mano kelionė pėsčiomis truko lygiai 31 dieną, neskaitant paskutinės dienos, kai jau buvau atėjęs į Fisterra ir ten praleistų kelių dienų laukiant skrydžio namo. Kadangi ėjau iš SJDPD iki Santiago, iš jo į Muxia ir iš jos į Fisterra, pakeliui aplankant įdomesnes vietas ir pavaikščiojant po kiekvieną pakelėje pasitaikiusį didesnį miestą, bendroje sumoje suskaičiavau, kad per tą mėnesį laiko nuėjau virš 1000 km.

Kas mane paskatino eiti? Tiesiog nuo pat vaikystės mane traukia įvairios istorijos apie tolimas keliones, nepažintus kraštus bei nuotykius. Mano didžioji gyvenimo aistra yra kelionės ir motociklai.

Labai žaviuosi Antano Poškos ir Mato Šalčiaus 1929-1930 metais įvykdyta kelione iš Lietuvos į Indiją. Jie dviese keliavo vienu motociklu (tais laikais tai buvo be galo didelė avantiūra). Iki šiol pėsčiomis tokių atstumų neteko įveikti. Tiesa, 30-50 km atstumą per savaitgalį, vilkint pilną ekipuotę, pratybų metu yra tekę ne kartą suvaikščioti tarnaujant KASP.

Tad sužinojus apie šį piligrimų kelią į Santiago miestą, jau kurį laiką norėjau jame išbandyti save. Anksčiau gal nebuvo tokios didelės traukos, bet paskaitęs keletą straipsnių, kur žmonės dalinosi įspūdžiais patirtais šiame kelyje, nusprendžiau labai neatidėlioti ir pasitaikius progai tai įgyvendinti. Iš pradžių tikėjausi, jog į šią kelionę leisiuosi su geru savo draugu, bet pasikeitus jo planams, savo planų keisti nebesinorėjo ir nusprendžiau į kelionę leistis vienas.

Gal būt mano pagrindinis motyvas leistis į šią kelionę buvo tik mano asmeninis smalsumas ir noras išbandyti save, kadangi žinojau, kad daugelis prieš kelionę turi nusistatyti kažkokį tikslą, tai aš išsikėliau sau tikslą tai padaryti už visus Lietuvos žmones, kurie dėl tam tikrų priežasčių niekada negalės to padaryti patys ir tuo pačiu paskatinti pasiryžti TAI padaryti tuos, kas galbūt jau kurį laiką apie tai galvoja, bet vis neprisiverčia to padaryti.

Ieškoti aš šiame kelyje nieko neieškojau, manau, kad visa tai, kas turėjo jame nutikti, mane patį „surado“ - gamtos vaizdai, fiziniai išbandymai, kelionėje sutikti žmonės, net ir kojų skausmai, kuriuos einant teko kentėti kelias savaites. Kelyje supratau, o galbūt tik dar labiau įsitikinau, jog anksčiau neklydau dėl kelių esminių dalykų.

Visų pirma, kad viskas mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių noro, jei mes kažko norime labiau už „norą įkvėpti oro“, tuomet žmogui nieko nėra neįmanomo. Antra, kad mūsų gyvenimas tai nėra vien tik materialūs mus supantys dalykai, daug stipresnis už juos yra mūsų vidinis, dvasinis pasaulis. Kuo mes geresni stengsimės būti kitiems, tuo geresni žmonės mus pradės supti.

Mes privalome visi išmokti džiaugtis tuo, ką turime, džiaugtis šia minute, šia akimirka ir tuo, kad mes esame čia ir dabar. Privalome suprasti, kad visa tai, kas dabar vyksta, taip ir turėjo būti ir ne mūsų valioje kažką pakeisti. Bet tuo pačiu privalome ir suprasti, kad būtent mes esame tie veiksniai, kurie galime pradėti keisti pasaulį į tokį, kokį mes patys jį norime matyti.

Kelionės metu, bent jau pirmą savaitę, man sunkiausia buvo nešti savo kuprinę:) Nesilaikiau rekomendacijų, kad šios kelionės metu kuprinės svoris gali sudaryti daugiausia 1/10 mūsų esamo svorio. Tiesiog labai norėjau praleisti didžiąją dalį naktų lauke, po atviru dangumi, kadangi spalio, lapkričio mėnesį ir Ispanijoje naktimis termometro stulpelis nukrenta tik iki kelių laipsnių šilumos, teko imtis daugiau daiktų, na, ir žinoma maistu labiau pasirūpinti (nors dėl maisto aš tikrai klydau, vėliau supratau, kad tiek, kiek jo pirkdavau pradžioje, tikrai nereikėjo, nes vietų, kur galima buvo nusipirkti maisto, tikrai netrūko).

Taigi, mano kuprinės svoris, kuris svyravo apie 23-25 kg (priklausomai kiek kuprinėje buvo maisto ir vandens), man atsiliepė tik pasiekus Burgos miestą. Nuo leidimosi kalnais su sunkia kuprine neatlaikė mano priekiniai blauzdos kaulo raumenys ir prasidėjo jų uždegimas. Pirmą savaitę kairės kojos, o po savaitės kojos vilkimo ta pati problema persidavė į dešinę koją. Nors tik prasidėjus kojos skausmui aš ir atsikračiau ~9kg bei dalį daiktų išsiunčiau namo (žinoma, taip netekdamas galimybės tolimesnes naktis leisti gamtoje), vis tiek per didelis krūvis krito dešinei kojai, tad tik pasibaigus skausmui kairėje jis prasidėjo dešinėje kojoje. Jausmas buvo toks, lyg teko eiti su lūžusia koja :)

Na, bet nieko, atkentėjau tai, ko, matyt, ir buvau vertas (ne be reikalo šis kelias daugelio vadinamas ir skausmo keliu, nes pagrindinės kelionėje ištinkančios bėdos - tai kojų pūslės dėl prastos avalynės ir sąnarių ar raiščių skausmai).

Labiausiai pačioje kelionėje nustebino tai, kad šiame kelyje teko sutikti daug Pietų korėjiečių (teko klausti, kodėl jų čia tiek daug? Gavau atsakymą, jog vienas rašytojas praėjo šį kelią ir išleido labai gražią knygą, kuri pas juos šaly tapo bestseleriu ir tai įkvėpė daugelį keliauti).

Dar nustebino ne sutikto žmogaus atsakymas, kai paklaustas kelyje, iš kur jis ir ką ruošiasi daryti praėjęs šį kelią, atsakydavo, kad iki atvykstant jis gyveno, pvz. Vokietijoje, bet prieš kelionę viską metė (paliko darbą, pardavė arba paliko namus ir t.t..) ir atvyko čia.

Dalis jų ne tik paminėjo, jog grįžus iš kelionės pabandys viską kurti iš naujo, o net pareiškė, kad dabar nebeturi kur grįžti, jo niekas nelaukia ir jo namai dabar yra šis kelias... pačiam neteko sutikti, bet teko girdėti ir tokių istorijų apie žmonės, kurie metų metus keliauja šiuo keliu pirmyn atgal ir gyvena šiame kelyje. Teko sutikti ir tokių, kurie jau keturis tūkstančius kilometrų pėsčiomis įveikę ir nepatikėsite - visi tie žmonės dėl nieko gyvenime nesigaili ir yra TIESIOG YRA LAIMINGI!

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

S. Paltanavičius: pavasariui atsisveikinant mes galime dar sykį nustebti

Lietuvoje – dar pavasaris. Atrodo, pagaliau toks, kokio taip ilgai laukėme. Paskutinės dvi saulėtos ir šiltos pavasario savaitės užmarštin palydėjo visas jo negandas, ypač ne laiku kritusį sniegą ir šalnas.

Skausmo išpažintis (3)

Labas, aš esu Skausmas. Fizinis ir Emocinis. Visų labai nemėgstamas ir vengiamas. Tačiau būtinas ir svarbus Jums, nes:

Juvelyrė J. Lago: man patinka viskas, kas tikra (10)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) pastaruoju metu garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais bei pasikeitusiu stiliumi.

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (15)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.