Šiuolaikinės dvarininkės prabanga nesilepina

 (3)
Jos nevaikštinėja po parką, prisidengusios nuo saulės nėriniuotais skėčiais, nejodinėja žirgais. Šiuolaikinių dvarų kasdienybė – ne tokia romantiška. Daugelį pastatų reikia restauruoti ir atstatyti, o tai reikalauja kantrybės, energijos, kultūros paveldo vertės suvokimo. Tad kaip atrodo gyvenimas dvare?
Sodas
© Shutterstock nuotr.

Pasakoja trys dvarų savininkės: Liucija Grincevičiūtė, paveldėjusi Ilguvos dvarą Šakių rajone, Gražina Juknevičienė, įsigijusi Dautarų dvarą Mažeikių rajone, ir Dalia Gruodienė, šeimininkaujanti Bikuškio dvare Utenos rajone.

Gimusi Sibire

Liucija Grincevičiūtė atstovauja septintajai garsios giminės kartai. Grincevičiai Ilguvoje gyveno beveik du šimtus metų. Daug kas pasikeitė nuo tų laikų, kai dvaro gyvenimas klestėjo.

1895 m. Liucijos močiutės Vandos seseriai Anai ištekėjus už kompozitoriaus, smuikininko ir dirigento Emilio Mlynarskio, Ilguva tapo žymių muzikų, dailininkų ir rašytojų susibūrimo vieta. Dvare skambanti muzika girdėdavosi net kitoje Nemuno pusėje.

Liucijos mama irgi apsigyveno Ilguvoje. Dvare šeimininkavo Liucijos močiutės Vandos sūnus Henrikas, nes Ana su vyru įsikūrė Varšuvoje – E. Mlynarskis dėstė Varšuvos konservatorijoje, įsteigė filharmoniją, dirbo vyriausiuoju dirigentu operos teatre.

Kai 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, jame įkurta senelių prieglauda, vėliau psichoneurologinis internatas. Giminaičiai netoli dvaro pasistatė gyvenamąjį namą, kurį aplinkiniai vadino Grincevičyne.
Iš to namo Liucijos mamą išvežė į Sibirą. Ten Liucija ir gimė.

Paskutinė Grincevičių giminės palikuonė Liucija Grincevičiūtė (centre) jaučia pareigą išsaugoti Ilguvos dvarą.
Paskutinė Grincevičių giminės palikuonė Liucija Grincevičiūtė (centre) jaučia pareigą išsaugoti Ilguvos dvarą.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Statybininkės dalia

Kai Ilguvos dvaras buvo grąžintas, atiteko Liucijos mamai, nes kiti paveldėtojai gyveno užsienyje. Moteris galėjo pretenduoti į daugiau pastatų, bet viską prižiūrėti reikėtų daug lėšų.

„Su mamyte buvome idealistės, galvojome apie tai, kad negalima iš pensionate gyvenančių žmonių, kurie ir taip nuskriausti, atimti pastatų. Ir vietiniai žmonės turi darbo Ilguvos pensionate“, – sako L. Grincevičiūtė. Ji su mama perėmė Grincevičynę, klojimą ir dar vieną mūrinį pastatą.

Anksčiau L. Grincevičiūtė gyveno Vilniuje, o išėjusi į pensiją, prieš ketverius metus, persikėlė į Ilguvą. Gyvenamasis namas buvo labai apleistas. Pirmaisiais metais uždengė naują stogą, pakeitė langus.

„Mamytės broliai ir seserys gyveno Varšuvoje ir Rusijoje, bet dabar jie jau mirę“, – pasakoja Liucija. Dar liko viena pusseserė Rusijoje, turtinga verslininkė, pažadėjusi padėti giminaitei prikelti dvarą. Tačiau krizė neaplenkė ir Rusijos, todėl pusseserė neturi galimybių padėti.

Liucija tvarkosi viena kaip išgali: namą apšiltino ir apkalė lentelėmis. Darbai juda iš lėto. Kol kas sutvarkyta tik viena namo pusė.

„Anksčiau čia buvo „daugiabutis“, viskas buvo suniokota, aplink vieni šiukšlynai“, – atsidūsta moteris, nes kartais pavargsta nuo darbų, juk „jau ne jauniklė“.

Paskutinė palikuonė

L. Grincevičiūtė į miestą grįžti nenorėtų. Ją traukia kraštas, kuriame užaugo. Daug prisiminimų ji girdėjo ir iš mamytės bei tetos Beatričės Grincevičiūtės, garsios dainininkės, pasakojimų.

Iš dabartinių Liucijos namų matyti Ilguvos bažnyčia, kapinės. Šventoriuje palaidota jos mamytė, močiutė, proseneliai. Paminklai senoviniai, gražūs, tik jau laikas juos restauruoti.

Matyti ir medinis Ilguvos dvaro pastatas. Minint Emilio Mlynarskio 120-ąsias gimimo metines, 1995 m. pastatas iš išorės restauruotas. „Tačiau darbai atlikti nekokybiškai, vėl viskas byra. Langai ir durys užkalti, vidus nesutvarkytas“, – apgailestauja L. Grincevičiūtė.

Šiuo metu atsirado pilietiškų žmonių, kurie rodo iniciatyvą prikelti Ilguvos dvarą, atgaivinti jame kultūrinį gyvenimą. Po šiuo memorandumu gali pasirašyti visi – jis laikomas Beatričės Grincevičiūtės muziejuje Vilniuje. 

„Negalima tokios gražios vietos apleisti“, – sako dvaro paveldėtoja. Juo labiau kad šį rudenį pažymėsime Beatričės Grincevičiūtės 100-ąsias gimimo metines. Bus daug koncertų, renginių, kurie neaplenks ir Ilguvos. 

L. Grincevičiūtė džiaugiasi sulaukusi pavasario, nes šiuo metų laiku Ilguvoje ypač gražu. Bet ir darbo daugiau. Paveldėtojai priklauso hektaras žemės, kurią reikia tvarkyti, šienauti. „Visus darbus pasidarau pati“, – nesiskundžia Liucija, paskutinė Grincevičių giminės palikuonė.

Norėjo prasmingos veiklos

Vilnietė restauratorė Gražina Juknevičienė nė negalvojo įsigyti dvaro taip toli – Mažeikių rajone.

„Tai vaikai jį nusipirko iš Undinės Nasvytytės. Bet kai pamatė, kokie dideli darbai laukia, tiesiog paliko jį likimo valiai“, – pasakoja G. Juknevičienė, kartu su vyru nusprendusi užsikrauti šią naštą ant savo pečių. Gražina priklauso Lietuvos bajorų sąjungai ir dėl netvarkomo dvaro jai buvo nesmagu prieš U. Nasvytytę, su kuria teko kartu dirbti.

Kita priežastis – abu su vyru jau senjorai, turi daug laisvo laiko. Anksčiau jie keliavo, gyveno savo malonumui, bet greitai suprato, kad toks gyvenimo būdas neteikia didelio džiaugsmo, norėjosi prasmingos veiklos.

„Tokiam tikslui dvaras puikiai tinka“, – teigia naujoji dvaro savininkė, tik prisipažįsta, kad jeigu būtų pirkę patys, ieškotų kur nors netoli Vilniaus.

„Žemaitija man buvo labai mažai žinoma“, – paaiškina moteris. Ji planuoja ateityje, turėdama daugiau laiko, būtinai apvažiuoti visus aplinkinius piliakalnius. Ekskursijos po Žemaitijos kultūros paveldo objektus yra viena iš dvaro veiklos sričių.

Iš bajorų giminės kilusi Gražina Juknevičienė (dešinėje) su vyru Antanu ir Undine Nasvytyte džiaugiasi ypatinga Dautarų dvaro aura.
Iš bajorų giminės kilusi Gražina Juknevičienė (dešinėje) su vyru Antanu ir Undine Nasvytyte džiaugiasi ypatinga Dautarų dvaro aura.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Restauratorės patirtis

Restauratorei G. Juknevičienei daug teko dirbti Vilniaus senamiestyje, bet dvarų restauravimo patirties neturėjo. „Principai panašūs, todėl man buvo daug paprasčiau nei kitiems dvarų savininkams“, – sako Gražina.

Ji žinojo, kokį projektą paruošti, kokius meistrus samdyti. Restauratorė dvare aptiko ir tai, ko nežinojo ankstesni savininkai – Nasvyčiai, įsigiję dvarą tarpukariu. Visos sienos buvo nudažytos baltai, o G. Juknevičienė po dažų sluoksniu rado autentiškų XIX a. antros pusės interjero dekoro ir dažymo elementų. Kitų dvarų savininkai taip pat randa dekoro likučių, bet jų nerestauruoja, nes brangu. Geriausiu atveju atidengia ir atkuria tik fragmentą.

Gražinos tikslas buvo rasti ir išsaugoti tai, kas dar likę vertinga dvare. „Geriau nepirkti baldų, jų galima įsigyti bet kada vėliau“, – mano savininkė.

Visų reikalingų statybinių mišinių, dažų įsigijo Lietuvoje, bet daug medžiagų galima susimaišyti patiems, tereikia turėti žinių. Ir anksčiau statant dvarus buvo naudojamos vietinės medžiagos.

Aplinkiniai atkalbinėjo

Didžiausia problema buvo rasti kvalifikuotus restauratorius. Aplinkiniuose rajonuose tokių nebuvo, teko ieškoti Vilniuje. Buvo gana sudėtinga susitarti, atsivežti tris šimtus kilometrų, tuomet ir kaina už darbus gerokai išaugo. „Mažeikiuose neradome net gerų tinkuotojų“, – stebisi Dautarų dvaro savininkė. Nekokybiškai atliktus darbus teko po du tris kartus perdarinėti.

Restauratorė iš pat pradžių puikiai suprato, koks darbas laukia. Pastato būklė buvo siaubinga – stogas sugriuvęs, perdangos perpuvusios, viduje viskas suniokota. „Mane visi atkalbinėjo, patarė nedaryti nesąmonių“, – prisimena G. Juknevičienė. Tačiau ji neleido sau net pagalvoti, kad nuleis rankas. Neskaičiavo, kaip brangiai viskas kainuos, kiek daug reikės laiko ir jėgų.

„Tiesiog užsibrėžiau tikslą atstatyti ir pradėjau darbus labai kryptingai, nuo stogo, perdangų“, – sako Dautarų dvaro šeimininkė. Ji pradėjo intensyviai ruošti restauravimo projektus kitiems dvarams, nes reikėjo užsidirbti pinigų. O savo dvare dirbo neskubėdama, nes viskas turėjo būti daroma kruopščiai. Kiekvienais metais kažką padarydavo, ir vaizdas po truputį gerėjo.

Kasdienius darbus praskaidrindavo vertingų architektūros detalių atradimo džiaugsmas ir suvokimas, kad jas pavyko išgelbėti, nes šiandien šio dvaro jau nebūtų. Aplinkiniai mediniai dvarai jau sunykę, liko tik sodybvietės.

Dvaras traukia žmones

G. Juknevičienės nuomone, Kultūros paveldo departamentas dvarų restauravimą vertina labai palankiai ir pagal galimybes remia finansiškai. Kitas dalykas – valstybės požiūris. Pinigus reikėjo skirti ne Valdovų rūmų statyboms, o gelbėti tuos kultūros paveldo objektus, kuriuos dar buvo galima prikelti. „Kai pats restauruoji ir skaičiuoji kiekvieną litą, supranti, kad lėšų nereikia tiek daug, palyginti, kiek milijonų sukišta į Valdovų rūmus“, – teigia Gražina.

Kol kas naujieji Dautarų dvaro savininkai neturi galimybių gyventi dvare, važinėja iš Vilniaus. Tačiau jau birželį planuoja pabaigti septynerius metus trukusius darbus. „Tikiuosi, suspėsime, bet Žemaitijoje buvo labai gili žiema, ištirpus sniegui tyvuliavo didelės balos, tai trukdė darbams. Šaltas pavasaris irgi atitolino fasado tvarkymą“, – pasakoja G. Juknevičienė.

Kai dvaras atvers duris, savininkai planuoja užsiimti kultūrinio turizmo veikla, nuomoti dalį patalpų. Vėliau rengti menininkų plenerus, koncertus. Kai bus restauruotas svirnas ir kumetynas, juose ketina įkurti amatų ir menų centrą. „Žemaitija garsėja drožėjais, kalviais, keramikais, bandysime susitarti dėl bendradarbiavimo su Žemaitijos kolegijos Telšių menų ir pedagogikos fakultetu. Sudarytume sąlygas ne tik kurti, bet ir gyventi, kad sodybvietei suteiktume gyvybės“, – dalijasi planais dvaro savininkė.

Jau dabar Dautarų dvare svečių netrūksta. Smalsauja vietiniai žmonės, atvažiuoja tie, kurie sovietmečiu mokėsi dvare įkurtoje mokykloje. „Dvaras yra traukos objektas“, – teigia Gražina.

Dautarų dvare planuoja apsigyventi ir naujieji savininkai. G. Juknevičienė kilusi iš bajorų giminės, gal todėl čia jaučia ypatingą aurą. Žavi ir ramybė. Netoli miškas, iš kurio atbėga stirnos, kamine ūbauja pelėdos.

Prikeltas kultūrinis gyvenimas

Bikuškio dvaras, XVII a. priklausęs Radviloms, vėliau – Trakų vaivadai Tadui Oginskiui, įsikūręs ant vaizdingo Alaušo ežero kranto. Prieš 18 metų buvo sugrąžintas paveldėtojams. Dalia Gruodienė prisimena, kad sovietiniais laikais dvaro vidus buvo suniokotas, likę tik pastatai. „Mes jį sutvarkėme, pritaikėme savo reikmėms“, – pasakoja D. Gruodienė.

Dalia su vyru Gintaru į dvarą investavo savo lėšas ir iš pradžių planavo imtis kaimo turizmo verslo. „Tačiau šią veiklą nutraukėme, norėjosi gyventi ramiai, be pašalinių žmonių“, – prisimena dvaro šeimininkė. Sutuoktiniai nusprendė imtis kultūrinės veiklos – tai buvo įdomu ir patiems, naudinga ir kitiems.

„Į kaimą atnešėme aukšto meninio lygio profesionalią kultūrą, – sako Dalia. – Svarbiausias mūsų indėlis ir buvo ne restauruoti pastatai, o pradėtas aktyvus kultūrinis gyvenimas. Prikėlėme tas tradicijas, kurios anksčiau ir klestėjo dvaruose.“

Prieš 15 metų D. Gruodienė buvo dvarų kultūrinių tradicijų atgaivinimo pradininkė kartu su Mindaugu Šventoraičiu, Žemaitkiemio dvaro savininku.

Bikuškio dvaras išgarsėjo menininkų susibūrimais, koncertais, kūrybinėmis stovyklomis. Per 11 veiklos metų surengta 30 dailininkų plenerų. Už kūrybines iniciatyvas D. Gruodienė apdovanota šv. Kristoforo statulėle, jai suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos garbės vardas.

„Dvaras yra gyvenimo būdas“, – tikina Bikuškio savininkė Dalia Gruodienė. S. Drebickaitės nuotr.
„Dvaras yra gyvenimo būdas“, – tikina Bikuškio savininkė Dalia Gruodienė. S. Drebickaitės nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Nesibaigiantys darbai

Šiuo metu Bikuškio dvaras įtrauktas į saugotinų kultūros objektų registrą, parengtas specialusis planas. „Dabar jau turime daugiau žinių apie restauravimą, nes pamatėme, kaip tvarkomi kiti dvarai“, – pasakoja dvaro šeimininkė. Tolesni darbai priklauso nuo lėšų ir savininkų apsisprendimo. Dvarvietėje yra trys pastatai, kurie laukia restauravimo, taip pat galima atstatyti dar keturis. „Dvaras turi būti prikeltas ir išsaugotas ateinančioms kartoms“, – teigia D. Gruodienė.

Pasak jos, atgaivinti dvarui reikia didelių investicijų, tačiau neverta tikėtis, kad šie pinigai sugrįš ar duos pelno, nes tenka paisyti įvairių veiklos apribojimų. Nebent naujieji savininkai sugebėtų įkurti viešbutį, restoraną ar užsiimti kita komercine veikla.

„Iš tiesų, dvaras yra gyvenimo būdas. Kai mes tai suvokėme, apėmė didelis džiaugsmas“, – sako šeimininkė. Kitaip ir būti negalėtų, nes kasmetiniai, nesibaigiantys darbai pradėtų varginti. Šių metų planuose – stogo rekonstrukcija, pernai įvykdytas kitas didžiulis projektas – sutvarkytos išorinės sienos, kad pastatas nedrėktų. „Kiek pajėgsim, tiek ir tvarkysim“, – šypsosi D. Gruodienė ir džiaugiasi, kad stiprėja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, kuriai priklauso apie 40 dvarų. Nieko bloga, jei žmonės dvarą ne paveldi, o įsigyja. Svarbiausia, kad naujieji savininkai atsakingai vertintų kultūros paveldą.

„Visa, kas išliko iki šių dienų, yra aukso vertės. Ir tai dabartiniai dvarų savininkai supranta“, – sako Bikuškio dvaro šeimininkė.

Pleneras Bikuškio dvare. S.Drebickaitės nuotr.
Pleneras Bikuškio dvare. S.Drebickaitės nuotr.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (13)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.

Asmeninis eksperimentas: kas labiausiai padeda padailinti kūno linijas? (32)

Nusprendžiau, kad atėjo metas rimtiems pokyčiams. Užsibrėžiau per dvi savaites atsikratyti net 5 kilogramų. Į pagalbą metant svorį pasikviečiau vieną dietą ir tris sporto klases.

A. Lasytė: dabar mano dienos – kaip vakarėliai (2)

Aktorė ir dainininkė, grupės „Liūdni slibinai“ narė Aistė Lasytė (29 m.), žiūrovams puikiai pažįstama kaip „Auksinio balso“ savininkė, vasaros sezoną atidaryti žada kviesdama į autorinių dainų koncertą. Atrodo, niekada entuziazmo nestokojanti mergina sako, kad prieš pusantrų metų įvykusi akistata su mirtimi paskatino į gyvenimą ir kūrybą pažvelgti kitomis akimis.