Salve.lt kalbina smagių atvirukų ir paveikslėlių autorę Sigutę Ach. Kalbamės apie harmoniją, tylą ir kasdienę rutiną.
Sigutė Ach
© Salve.lt
- Ar menas ir svajonės svarbiau už kasdienę rutiną ir rūpesčius dėl sugedusio televizoriaus?

Mane taip pat apninka rūpesčiai, aš irgi turiu šeimą, mano puodai kartais prisvyla, mane irgi užgriūva rutina, mano namuose taip pat nusėda dulkės ir aš žinau, kad su kiekviena diena vis sunkiau ištrūkti iš užburto rūpesčių rato. O aš, kaip vaikas, ir buriu, sakau burtažodžius, prašau: leiskite išeiti, beldžiuosi, o kas beldžiasi, tam atviros durys. Manau, kad išeiti iš to rato gali kiekvienas, svarbiausia – nenustoti tikėti, kad išėjimas yra ir ieškoti jo. O atsisakyti to rato, turbūt, kol esame čia, nelabai išeis. Manau, kai randi tą išėjimą iš rūpesčių rato, rutina tampa tarsi magišku šokiu, o tu – tarsi kasdienybės magas. Kai pradedi džiaugtis gyvenimu, kiekviena akimirka tampa vienintelė.

- Savo knygelėje „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“ pasakojate apie šunį ir katinėlį, mokančius girdėti tylą. Ar tai nuorodą į tą paslaptingą pasaulį, kuriam išgirsti reikia tylos, įsiklausymo į save? Pasakojate ir apie angelo grįžimą namo, į savo širdį. Ar tai ir yra laimės paslaptis?

Jeigu mūsų arbatos puodelis pilnas, mums jau nieks neįpils arbatos, turime ją išgerti, ištuštinti puodelį, kad galėtume ir vėl gauti arbatos. Taip pat ir su tyla. Kai mes apsupti reikalų, žmonių, lėkimo, kol nenurimsime, nesurasime sau kampelio, tol neateis ta naujiena, nes turime pasiruošti ją sutikti. Naujienos byra ir byra nuolat. Palaimos akimirkos byra lygiai taip pat, kaip ir išbandymai. Išbandymus mes labiau pajuntame.

Manau, kad tylą galima jausti sėdint troleibuse, traukinyje, šnekant su draugais, bėgant gatve. Jeigu viduje yra tyla, į mūsų vidinį elektroninį paštą ateina Dievo laiškai, o kas susirašinėja su Dievu, tam visada gerai. O kokia yra laimės paslaptis, vargu, ar galėčiau pasakyti. Pati kartais dvejoju, ar esu laiminga, bet, manau, kad laimingas yra kiekvienas, kas gyvas. Pažįstu merginą, kuri yra be proto laiminga, ji tokia energinga, švytinti, o kiek žinių turi! Ji beveik negali vaikščioti...

Ir kartais galvoju: Dieve, kiek yra žmonių, kurie turi kojas, rankas, sveikatą – kodėl jie leidžia sau būti nelaimingiems? Gal dėl to ir paišau tas karvytes, aš prisidedu prie to laimės pašto ir manau, kiekvienas galėtų rašyti tuos laiškus. Pavyzdžiui, važiuoji gatve ir leidi lenkiančiam automobiliui tave aplenkti, arba stovi eilėje parduotuvėje ir užleidi savo vietą skubančiam žmogui – tai jau laimės laiškai. Kai pradedi rašyti tokius laiškus, aplink tave viskas gerėja. Rašykite laimės laiškus vieni kitiems savo šypsenomis, gerais darbais, o išbandymų visada bus, bet kai pradedi daryt gerus darbus, žiūrėk, ir tie išbandymai kitaip atrodo.

- Ar lengva buvo pasiekti tokią harmoniją, kuri sklinda iš Jūsų kūrybos?

Parodykit nors vieną žmogų, kuriam harmonija nereikalinga. Tai pakankamai plati sąvoka. Harmonija gali būti ir vėjas, didelės bangos, didelis garsas. Harmonija – tai jausmas, kad yra pusiausvyra, kad paisoma esminių gamtos dėsnių. Aš visada to siekiau savo gyvenime ir, matyt, ne visada rasdama, šį tą sau nusipiešdavau. Manau, kad pirmieji piešiniai gimė būtent dėl to, kad bandžiau juose šiek tiek pasislėpti. Kūriau sau pasaulėlį, kuris man patiktų, kuriame būtų gera. O paskui pamačiau, kad mano paveikslėliuose mielai svečiuojasi mano artimieji, draugai, vėliau tiesiog praeiviai.

Pamažu išdrįsau to pasaulėlio piešti vis daugiau ir daugiau, kaip aš juokauju, daryti daugiau fotografijų iš ten, kur pati mėgstu nuklysti. Bet aš ten negyvenu, aš gyvenu šiame pasaulyje. Matau jame ir skausmą, ir ramybės trūkumą, ir daug neteisybės, kartu ir daug džiaugsmo. Pasaulis amžinai gimdo meilę ir amžinai ją ima. Kol yra ši davimo ir gavimo tėkmė, mūsų pasaulis turi ateitį.

- „Nieko rimto“ – Jūsų leidyklos pavadinimas. Ar tai raktas į vaikiškai žavų Jūsų kuriamą pasaulį?

Man pačiai „nieko rimto“ buvo tarsi slaptažodis ir šioks toks priedangos sinonimas. Jei kas klausdavo: ką paišai? – sakydavau: nieko rimto, norėdama pabrėžti, kad nekeliu sau aukštų tikslų, negryninu savo meno, tiesiog darau tai, kas „darosi“. Manau, kad mano menas išsiskiria perskaitomumu. Jį lengva pajausti, jis nieko neslepia už savęs, jį gali suprasti kiekvienas žmogus.

Yra toks senas filmas, kuriame aktorius sako: nebijokite būti nerimti, geriausia būti nerimtam, nes didžiausios kvailystės gyvenime padaromos rimtu veidu. Galbūt tai yra galutinis „Nieko rimto“ dugnas. Bet šie žodžiai nereiškia, kad daroma ne iš visos širdies.

- Kaip išsaugojote tokį vaikišką nerūpestingumą ir spalvų skaidrumą?

Sigutė Ach
© Salve.lt

Turėčiau prisipažinti, kad dabar aš jau saugau tą nerūpestingumą ir vaikiškumą, kadangi pati nebesu tokia mažytė, gyvendama vis susiduriu su suaugusiam žmogui skirtais uždaviniais ir man tai patinka. Aš tvirtėju kaip medis, storėja mano kamienas, giliau įleidžiu šaknis, mano širdis siekia aukštesnius dangaus klodus ir aš turiu daugiau patirties. Žinau, kad po kiekvienos vasaros ateis ruduo, po rudens – žiema, tačiau pažiūrėkite, kaip nerūpestingai pavasarį pražysta obelis. Vis laukiu pavasario, ir kai jis ateina, piešiu. Po to būna vaisiai, vėliau ateina žiema ir aš kantriai laukiu, kol vėl atšils, kol sulauksiu to jausmo, kai esu nerūpestinga, pakylėta, skaidri, kai žydžiu. Tada imuosi akvarelės. Žiemos periodu, kai vyrauja susikaupimas, laukimas, geriau akvarelės net neimti į rankas, nes nesigaus tas skaidrumas.

Susigrąžinti tą dalelę stebuklingų fantazijų gal net nereikėtų, reikia tiesiog įkvėpt – iškvėpt ir patikėti, kad ta dalelė egzistuoja kiekviename žmoguje. Tik reikia duoti laiko jai išsiskleisti kaip pumpurėliui. Ir mumyse yra ta vieta, kur vos papūtus palankiam vėjui, išsiskleidžia kūrybinės galios. Tiesiog reikia paieškoti to palankaus vėjo.

- Kaip atsiranda tie svajingi angelai, mielos avytės, katinėliai ir kiti pasakiški Jūsų paveikslėlių gyventojai? Iš kur semiatės įkvėpimo?

Gal esu šiek tiek išprotėjusi, tačiau taip išreiškiu mūsų nuotaikas. O iš kur jūs semiatės įkvėpimo? Iš nuostabaus vasaros vakaro, iš puodelio arbatos, iš džiaugsmo, kad valandėlę esate ramybėje – tai yra tarsi rožančius, begaliniai karoliai, iš kurių gali suverti daugybę karoliukų, gali jų ir neverti, gali pastebėti, kad jie byra ir byra, tokia palaima byra kiekvieną dieną, vien dėl to, kad ji išaušo. Gali užsimerkti ir sakyti: rytas išaušo, aš pabudau, galbūt neišsimiegojęs, tai šito karoliuko neveriam, bet štai, pavyko nepavėluoti į darbą, tai jau geras karoliukas.

Aš juos veriu, esu gerų emocijų kolekcionierė. Su malonumu stengiuosi sugerti kiekvieną krislą, jei jis šviesus, skambantis. O kai neskamba, kai niūroka, praleidžiu, aš laukiu, kaip mes pralaukiam šaltą lietų, juk nuo jo niekur nepasislėpsi. Tuo momentu geriau išsivirti arbatos ir susitaikyti su tuo. Aš niekada nesipriešinu, žinau, kad viskam yra laikas.

- Esate vadinama „sparnuotąja“ dailininke. Ar mėgstate skraidyti padebesiais?

O dėl skraidymo padebesiais, taip, labai mėgstu skraidyti. Ne visada skraidau, bet tos būsenos, kai galiu pasakyt: aš ir vėl skrendu, aš ir vėl piešiu, vėl rašau, laukiu kaip gražiausių paukščių giesmininkų po langu, kaip nuostabiausių žibančių švenčių. Laukiu savo skraidymų, savo nerimtų paišymų.

- Kas Jums suteikia daugiausiai džiaugsmo?

Turbūt tas davimo jausmas ir yra pati didžiausia laimė, kai jauti, kad pasieki adresatą, kai užsidega jo akys, kai šypsosi, kai sako, kad tai pakylėjo, padėjo patikėti, dovanojo sparnus, gerą nuotaiką. Tuomet griebiesi teptuko, nes jauti, kad esi reikalingas, kad tavęs laukia tarsi senelio šalčio laiškų. Aš irgi savotiškas senelis šaltis, piešiu tokius mažus laimės laiškus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (14)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (30)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (49)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (12)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (24)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (109)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (518)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (22)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (12)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...