Sėkmės istorija: dėl svajonės darbą banke iškeitė į fotografiją

 (11)
Imantas Sėlenis - fotografas iš pomėgio su teisininko diplomu. Kartais prisistato kaip John'as, nes gyvena Londone. Universitete studijavo teisę, nes buvo baisu baigus mokyklą nieko neveikti, tad reikėjo rinktis ir spręsti greitai.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su Imantu apie turinį

Tos moderniosios technologijos. Kaip padėjo man su Imantu susisiekti (dėkoju Markui Zuckerbergui), taip padeda ir daugeliui fotografų darant ir redaguojant nuotraukas. Tačiau, kaip pasakė Imantas, kai technika yra lengvai prieinama, viską lemia turinys. Taigi, šiandienos meniu – įdomaus žmogaus įdomus turinys. Skanaus.

- Kaip apibrėžtum fotografą profesionalą ir fotografą mėgėją?

- Niekada apie tai negalvojau. Bet skirtumai, matyt, slypi pačiuose apibūdinimuose. Čia, greičiausiai, yra kaip kompiuteriniame žaidime – jei tik pradėjai žaisti žaidimą ir neturi įgūdžių, tai renkiesi mėgėjo lygmenį, kai įgundi – žaidi profesionalioje aplinkoje. Dar man šie apibūdinimai siejasi su profesija: profesionalais vadinami įgudę ir iš savo amato pragyvenantys fotografai.

Sėkmės istorija: dėl svajonės darbą banke iškeitė į fotografiją
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Save pristatai kaip mėgėją ar profesionalą?

- Pristatau save, kaip Imantą. O kartais sakau „John“’. Nes gyvenant Londone situacijose, kai išsinešimui nori kavos užsisakyti ir barista paklausia tavo vardo, būna tikras vargas tą vardą paraidžiui diktuoti, ir net padiktavus jį sunkiai be klaidų užrašo. O jeigu rimtai, tai, manau, kad retas kuris fotografas prisistatydamas naudoja tokius epitetus, kaip mėgėjas ar profesionalas. Paprastai viskas išplaukia iš pokalbio konteksto ar pamačius darbus.

- Ar manai, kad jei turi talentą, savarankiškai sugebi įgyti techninių įgūdžių, universitetinis išsilavinimas nėra būtinas?

- Kartais žmogus nesupranta to, kad turi talentą arba nemoka jo parodyti. Turiu minty tai, kad vieni žmonės turi nepakankamai savyje jėgų ir motyvacijos stumtis į priekį, todėl tas talentas gali būti ir nepastebėtas. Dėl to būna žmonės sako „Va, Antanas turėjo tokį talentą, bet neišnaudojo galimybių ir jį paskandino butely degtinės“. Taigi dažnai reikia šalia esančių žmonių, kurie į šoną su pagaliu pabaksnotų, pajudintų, pasakytu žodį gerą, nukreiptų. Tikiu, jog turėti talentą yra tik vienas iš vadinamos „sėkmės formulės“ elementų.

Manau, kad universitetinis ar bet koks kitas išsilavinimas žmogui praplečia akiratį, kartais nukreipia labai netikėta net pačiam žmogui linkme, įkvepia didesniems darbams, nes pačiam mokantis kartais sunku atrasti tinkamą ir kokybišką informaciją, kritiškai įvertinti savo darbus, idėjas.

Man asmeniškai visada svarbus yra grįžtamas ryšys iš žmonių, kurie rimtai užsiima menu. Tad nors pradėjau fotografuoti mokydamasis visko pats, dabar jaučiu, kad kokybiškas mokslas man tikrai būtų buvęs į naudą. Dėl ko galvoju greitu metu, greičiausiai, pasinerti į studijas.

- O gal reikia mažiau mokytis, o tiesiog imti ir daryti?

- Visko reikia. Darydamas mokaisi, mokydamasis darai. Ypač fotografijoje – nes šita profesija yra tik apie veikimą. Dabar suprantu studijų reikšmę visai kitaip, nei mąsčiau apie jas tik pabaigęs mokyklą. Kadangi labai gilinuosi į tai, ką veikiu – meninę fotografiją – tai suprantu, kad universitetas man suteiktų puikų žinių bagažą ir sukurtų atitinkamą atmosferą tobulėti, dalintis savo mintimis ir gauti grįžtamąjį ryšį ne tik iš dėstytojų, bet ir aplinkinių, studentų. Universitete gimsta įdomūs projektai, kolaboracijos, pradedi megzti savo socialinį tinklą žmonių, kuris po to labai praverčia.

Be to, reikia pripažinti, kad meno pasaulis yra irgi ganėtinai institucionalizuotas. Taigi, netgi Londone, kur, atrodo, galimybės tavęs laukia už kiekvieno kampo, jei nori būti pastebėtas kaip menininkas ir duoną valgyti iš kūrybos, turi rinktis tam tikrus prestižinius universitetus į kurių studentus yra nukrypę viso pasaulio įtakingiausių galerijų, kuratorių ar meno pirklių žvilgsniai.

Sėkmės istorija: dėl svajonės darbą banke iškeitė į fotografiją
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Koks fotografų „profesionalų“ požiūris į fotografus be mokslo?

- Sunku pasakyti. Paprastai, darbai šneka už patį žmogų. Žinau nemažai „mėgėjų“ fotografų be mokslo, kurie labai gerai kuria ir tai daro geriau, nei kai kurie vadinami profesionalai.

- Kodėl universitete pasirinkai mokytis teisę?

- Po mokyklos baigimo neapsisprendusiems ką nori veikti savo gyvenime abiturientams yra daromas nemažas visuomenės, šeimos ir aplinkos spaudimas. Todėl jaunas ir pasimetęs padarai spontanišką sprendimą studijuoti vieną ar kitą specialybę, nors vėliau supranti, kad tai ne tau. O tai padarai, nes reikia, įstoti kur nors, nes visi įstojo, o ką tu, eisi duobių kasti, kai visi studijuos? Buvo baisu baigus mokyklą nieko neveikti, tad reikėjo rinktis, spręsti greitai.

Teisę rinkausi, nes buvo įdomiausia, tikėjau, kad turėsiu perspektyvų su šia specialybe, ji labai plačiai panaudojama. Todėl ir nesigailiu, kad ir studijavau ją. Dabar, kai mėginu save atrasti meno industrijoje, teisės žinios ir studijų metu išlavinti įgūdžiai man labai padeda.

- Kokios tavo paskutinės pareigos banke?

- Buvau projektų vadovas, kūriau valdymo sistemas. Skamba abstrakčiai, matyt. Kitais žodžiais šnekant, turėjau kurti instrukcijas, mokyti ir konsultuoti banko darbuotojus apie tai, kaip reikia teisingai elgtis kasdienėse banko operacijose, kad bankas tinkamai suvaldytų riziką, išvengtų nuostolių.

- Gali papasakoti apie tą dieną kai sau pasakei „gana, išeinu“?

- Sprendimas pakeisti profesiją atėjo pamažu. Tiesiog pradėjau jaustis nepatogiai kostiume, kurį dėvėjau. Supratau, kad prie fotografijos praleidžiu vis daugiau laiko, tai teikia man vis daugiau džiaugsmo, man įdomu yra gilintis į fotografiją, noriu tobulėti. O ir aplinkiniai žmonės pradėjo pastebėti kūrybą ir ją vertinti teigiamai, kas suteikė pasitikėjimo. Bet banko patirtį labai vertinu. Vienaip ar kitaip, mėgau tą darbą, tik kažkuriuo metu reikėjo judėti kita kryptimi. Gyvenimas yra vienas, man baisu buvo galvoti, kad mirsiu su mintimi „o kas būtų, jeigu būtų“.

- Ar nebandei derinti korporatyvinio ir kūrybinio gyvenimo?

- Mėginau, tačiau, kai darai du tarpusavyje nesusijusius darbus, tai galiausiai nedarai nieko iki galo tinkamai. Labai sunku koncentruotis į abu dalykus vienodai. Nešneku jau apie tobulėjimą. Todėl galiausiai turėjau kažką aukoti.

- Kaip į visus pokyčius reagavo tavo aplinkos žmonės, šeima?

- Kai kurie žmonės mane kritikavo, nes turėjau gerą darbą, atlyginimą, socialinį statusą ir visko atsisakiau dėl nežinios. Iš to pastebėjau, kad kai kuriems žmonėms svarbiausia yra komfortas, kas yra saugumo forma. O aš suvokiau, kad būtent tas saugumas yra virtęs mane varžančia baime, kuri stabdė išmėginti kažką naujo. Bet šeima mane labai palaikė. Visgi mano visi šeimos nariai vienaip ar kitaip yra susiję su meno pasauliu. Draugai liūdėjo, nes, išties, plyštančia širdimi teko palikti krūvą labai brangių žmonių Lietuvoje.

- Ką atskleidi savo fotografijose – labiau save ar objektą?

- Kalbant apie kūrybą – tai visada yra menininko asmeninė refleksija. Kiekviena mano serija, nuotrauka yra tai, ką ir kaip aš matau, patiriu, jaučiu. Tai žinutė, siunčiama žiūrovui. Fotografija man tik priemonė tą žinutę perduoti.

- Ar, tavo nuomone, „šnekėti“ per savo kūrybą gali visi? Ar visi kuriantys yra menininkai? Pavyzdžiui, tapantys nuogas moteris skriejančias ant vilko žvaigždėtu dangumi.

- Šiais laikais informacijos prieinamumas ir jos sklaida yra milžiniška. Žmonės technologijų dėka gali nesunkiai kurti tai, kas, pvz., prieš 20 metų buvo įmanoma tik specialų išsilavinimą, įgūdžius turintiems žmonėms. Geras pavyzdys yra skaitmeninės fotografijos arba elektroninės muzikos įtaka tradicinėms šio meno formoms. Internetas suteikia galimybę nesunkiai kūrinius parodyti žmonėms ir apie save suburti gerbėjų ratą. Todėl dabar vadinamo meno atsirado beprotiškai daug. Ir jo suvokimas pradėjo skirtis dėl kiekybės.

Kartais nugirstu ar sudalyvauju diskusijose apie meną. Tik sunku apie tai šnekėti, nes šita tema yra subjektyvi – vieni žmonės vertina meną dėl jo estetikos ar atlikimo technikos, kiti dėl turinio, treti dėl vertės. Pastebiu dar, kad kai kurie žmonės meną vertina pagal rinką, kitaip šnekant gerbėjų ratą – jei nutapytas nuogos moters ant skraidančio vilko portretas patinka kažkokiai grupei žmonių, tai jau, matyt, turi vadintis menu.

Kai pats mąstau apie meną, tai kyla klausimas apie jo turinio vertę, nešamą žinutę, autentiškumą ar atlikimo kokybę. O tai suvokti visada padeda žinios. Ir ne vien meno istorijos žinios ar žinojimas paties menininko, bet kartu ir bendras jausmas, suvokimas kur yra riba tarp amato ir kūrybos, kičo ir vertingo meno.

Čia visgi geras pavyzdys yra fotografijos menas. Anksčiau pačią fotografiją padaryti buvo jau nemenkas menas, nes ne kiekvienas sugebėjo valdyti analogine kamerą, tuo labiau išryškinti juosteles ar atspausti negatyvus. Taigi, retas kuris eilinis žmogelis tuo užsiimti galėjo. Bet dabar nuotrauką padaryti gali kiekvienas, naudodamas skaitmeninę techniką, o nusiuntęs į fotolaboratoriją failą internetu, ją dar gali ir puikiai atspausti. Kaip San Francisko MOMA konferencijos metu ‘Ar fotografija yra mirus?’ žinomi meno pasaulio žmonės sutarė, menas dabar yra daugiau turinio vertės sąvoka.

Sėkmės istorija: dėl svajonės darbą banke iškeitė į fotografiją
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Imantai, ar fotografuoji vestuves? Kodėl?

- Fotografavau savo abiejų seserų vestuves. Todėl, kad paprašė. O šiaip mieliau renkuosi aktorių portretų, interjerų ar architektūros fotografiją ir panašius darbus. Man įdomiau tiesiog.

- Kaip tu apskritai vertini meno ir komercijos santykį?

- Tai du neatsiejami dalykai. Gyvename pasaulyje, kuriame pinigai yra svarbus tavo išgyvenimo šaltinis. Kiekvienas žmogus turi užsidirbti, mokėti už būstą, maistą, vaikus išlaikyti. Ir jie užsidirba iš to, ką geriausiai daro. Tad menininkai uždirba iš meno ir todėl yra glaudžiai susiję su komerciniu pasauliu.

Ar patys turi ta komercija užsiimti? Matyt, ne. Juk visada atsiras agentas, kuris juos atstovaus menininką ir sąskaitas tvarkys. Tokia sistema nusistovėjus jau nuo seno. Dabar niekas nesikeičia. Pavyzdžiui, Londono vertybinių popierių biržoje bene meno indeksas yra investuotojams. Pinigų pasaulis investuoja į meną, nes jis turi vertę. Viskas susiję.

- Ar jau išgyveni iš fotografijos?

- Išgyventi iš fotografijos įmanoma. Juk šita medija yra tokia populiari komunikacijos forma šiais laikais. Verslas nuo 1950-tųjų, matyt, smarkiausiai pradėjo nuotraukas naudoti komercijai, tai galimybių užsidirbti čia yra daug. Ypač, kai turi kamerą ir moki ja naudotis. Is pradžių, žinoma, tenka padirbėti nemokamai, investuoti savo laiką, kad klientas pamatytų, kaip dirbi, bet po kiek laiko ateina ta vadinama grąža.

Londone šitas darbas yra vertinamas labiau nei Lietuvoje, rinka čia didesnė, taigi, galima gauti gerai apmokamų projektų, ar iš mažiau apmokamų mažų projektų susirinkti normalų atlyginimą. Žinoma, konkurencija čia didelė, bet jei turi verslininko gyslelę ir gerai komunikuoji – išgyventi gali.

- Ar nesigaili, kad nepriėmei sprendimo keisti gyvenimo būdą anksčiau?

- Esu kažkada pagalvojęs, kaip būtų buvę, jei viską būčiau pradėjęs anksčiau. Greičiausiai būčiau turėjęs daugiau laiko tam ir dabar jau, galbūt, būčiau pasiekęs kažko rimtesnio šioje srityje. Bet, išties, nesigailiu. Aš matau daug pranašumo tame, jog mano gyvenimas būtent taip, o ne kitaip susidėliojo. Turiu patirties, aiškiau matau savo kryptį, daugiau jėgų skiriu savo darbui, turiu užsiauginęs skūrą, dėl ko galiu dirbti net, kai nebūna daug palankių sąlygų ir t.t. Be to, gyvenimo istorija įdomesnė. Turėsiu ką anūkams papasakoti.

artundersuit.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Gamtoje jau kruta ne tik vabzdžiai ir varlės

Išlydėdami kovą, lyg netikėtai pamatome, kad prabėgo jau vienas pavasario trečdalis. Tiesa, ne visiems jis patiko, kai kas juo netgi abejojo ir netikėjo, kad pavasaris gali būti toks. Mums, žinoma, tiktų ir patiktų šiluma, saulė, giedantys paukščiai.

Knygos be pavadinimo fenomenas – vos per savaitę tapo perkamiausia (10)

Daugiau nei prieš savaitę prekyboje pasirodžiusi knyga be pavadinimo, kurioje pasakojamos nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, iškopė į perkamiausių knygų topo viršūnę. Sulaukus itin didelio visuomenės susidomėjimo leidykla užsakė pakartotinį knygos tiražą, sakoma pranešime spaudai.

Lietuvė įsidarbino itin atokiame Švedijos miestelyje: -35 laipsniai šalčio ir jokios maisto prekių parduotuvės (76)

Prieš porą metų viena Suomijos agentūra paskelbė, kad ieško žmogaus, kuris norėtų stebėti Šiaurės pašvaistę. Pasaulio žiniasklaida tai pristatė kaip svajonių darbą, o agentūrai teko laimingąjį atsirinkti iš daugiau nei 30 tūkst. kandidatų.

Užklupusi sunki liga išmokė kitaip vertinti tai, ką turiu (5)

Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Fortūna man šypsosi“.

Kas slypi sidabriniame Šv. Kazimiero karste Vilniaus arkikatedroje? (3)

Vilniaus arkikatedros altoriuje matomas sidabrinis Šv. Kazimiero karstas savyje slepia du medinius karstus su Šv. Kazimiero relikvijomis. Laikas nuo laiko šie karstai atidaromi ir relikvijos kruopščiai apžiūrimos. Taip sako Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.