Pianistės Šviesės Čepliauskaitės stažuotė F. Šopeno muzikos akademijoje Varšuvoje, romantiškoji kompozitoriaus kūrybos dvasia palietė jautriausias atlikėjos sielos stygas ir nulėmė tolesnį kelią. Sėkmingai pasirodžiusi tarptautiniuose pianistų konkursuose ir festivaliuose, pianistė kasmet surengia solinių koncertų Lietuvoje ir užsienyje, paruošia muzikines–literatūrines kompozicijas su aktore V. Kochanskyte, soliste G. Zeicaite.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Š. Čepliauskaitė pirmoji Lietuvoje įrašė visus F. Šopeno valsus ir tikisi kitais metais, minint kompozitoriaus 200-ąsias gimimo metines, klausytojus pradžiuginti romantiškos muzikos koncertais.

Kokia muzika skambėjo Jūsų namuose vaikystėje?

Klasikinė, nes mano tėvelis buvo chorvedys. Man dar buvo tik pusmetis, kai ant užpakalinės automobilio sėdynės važiavau į Dainų šventę Dainų slėnyje Kaune ar Vingio parke Vilniuje. Tėvelis vadovavo „Drobės“, „Mados“, taip pat vokiečių ir kazachų chorams tremtyje Kazachijoje.
Mano mama – gydytoja odontologė, tačiau puikiai išmano muziką, ypač mėgsta operą. Nors ji mėgėja, kartais atrodo, kad apie muziką žino daugiau už profesionalus.

Nuo mažens tupinėjau apie pianiną, kuriuo skambindavo tėvelis. Buvo nuspręsta, kad turiu gabumų, pradėjau lankyti J. Naujalio muzikos mokyklą ir prie instrumento pakeičiau tėtį, kuris šiuo metu dirba dėstytoju J. Naujalio muzikos gimnazijoje.

Profesionalių muzikantų ir jų vaikų, pasukusių tėvų pėdomis, santykiai nėra paprasti. Vaikai dažnai prieš juos šiaušiasi. Pati šito neprisimenu, bet manau, kad tėveliai tikrai tai jautė. Būdama penkerių, įstojau į parengiamąją klasę, kuriai vadovavo dėstytoja Irena Šakūraitė, vėliau mano mokytoja buvo Rymantė Šerkšnytė. Tėvai ir dabar man pasako pastabų, jau turiu daugiau proto, išklausau jų ir nemaištauju.

Ar pirmieji žingsniai profesionalo keliu buvo aplaistyti vaikiškomis ašaromis?

Pradžia nebuvo sklandi, šiek tiek ir tingėdavau, norėjosi ir į kiemą išbėgti pažaisti, ir knygas paskaityti. Dar nesuvokiau, kiek reikia įdėti darbo mokantis muzikos. Vienu metu man pasiūlė pereiti į dailės skyrių, nes pastebėjo mano meninius gabumus. Vėliau buvo minčių studijuoti chemiją.

Mokykloje man sekėsi visi dėstomi dalykai, baigiau vienais penketais. Tačiau kiekvienas pokalbis su tėvais apie tai, kad gal man reikia keisti specialybę ir ieškoti savęs kitoje, ne muzikos srityje, baigdavosi ašaromis. Ilgai svarsčiusi, naktį eidavau į tėvų miegamąjį ir sakydavau, kad noriu groti.

Esu labai dėkinga savo mokytojai R. Šerkšnytei, kuri gražiai vedė muzikos pasaulio keliais, sugebėjo pažadinti vaizduotę. Manimi pasitikėjo ir dar besimokančiai dešimtoje klasėje paskatino surengti rečitalį. Pirmas pasirodymas scenoje mane pakerėjo. Patyriau sąmoningą muzikos atlikimo džiaugsmą, norą koncertuoti. Jau nebuvo gaila ir sugaišto laiko.

Jaudulio ir dabar dar neįveikiu, manau, kad taip ir turi būti, nes tai suteikia ypatingos būsenos. Buvo ir baimės. Kiekvienas atlikėjas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, pasirodydamas viešumoje patiria įtampą. O muziko specialybė ypač rizikinga: visą laiką jauti atsakomybę prieš kompozitorių, publiką ir savo mokytojus. Gali genialiai groti namuose, techniškai nepriekaištingai ir puikiai interpretuodamas, tačiau to niekas negirdi.

Geriausias rezultatas turi būti pademonstruotas koncerte – tam tikrą dieną ir valandą. Ir niekam neįdomu, kaip tu jautiesi – gal nemiegojai, gal silpna ar kamuoja rūpesčiai. Tai ir iššūkis ir žavesys, nes esi priverstas padaryti geriausiai. Adrenalino niekada netrūksta. Tai ypatinga būsena, kurią norisi patirti, atsiranda net šiokia tokia priklausomybė.

Džiaugiuosi, kad galiu savo muzikiniais atradimais ir emocijomis dalintis su publika. Tokia ir turėtų būti menininko misija. Juk žmogus yra tam tikra harmoninga sistema, kuri išsibalansuoja nuo kasdienybės rutinos. Atėjęs į koncertą ir klausydamas muzikos, žmogus tarsi atitrūksta nuo pašėlusio gyvenimo tempo ir rūpesčių, turi laiko pagalvoti apie dvasingesnius dalykus, nuskaidrinančius sielą. Norėčiau, kad mano koncertuose klausytojai patirtų būtent tokius dalykus.

Bet menininkas irgi yra žmogus, kuris neišvengia kasdienybės rūpesčių. Kaip jam išsaugoti ypatingą dvasinę būseną?

Muzika ir mane dvasiškai sustiprina. Tik kol nusiteiki darbui, reikia, kad ir protas būtų šviesus, ir kūnui užtektų energijos. Nesakyčiau, kad tai lengva, nes nuolat reikia balansuoti tarp dviejų gyvenimo pusių: dvasinės ir buitinės. Gelbsti tai, kad yra paprasčiausias žodis „reikia“ – laukia koncertai, turiu rengti programą. Kartais tiesiog jaučiu įkvėpimą ar norą. Laiko niekada nebūna per daug, tad norint ne tik techniškai gerai atlikti, bet ir atskleisti prasminę kūrinio pusę, tenka daug groti.

Kodėl Jūsų kūryboje daugiau vietos skiriama F. Šopenui?

Yra labai didelis įvairiausių stilių fortepijoninės muzikos pasirinkimas. Visą išgroti vieno atlikėjo gyvenimo neužtektų, net jei jis kiekvieną savaitę parengtų naują programą. Todėl renkiesi dvasiškai artimesnę muziką. Muzikos gimnazijoje ir akademijoje, studijuodama pas prof.
J. Karnavičių, susipažinau su įvairiais stiliais, artimiausias man pasirodė F. Šopenas. Galbūt sutapo dvasios virpesiai ar pasirodė suprantamiausia jo muzikinė kalba. Šio kompozitoriaus kūrinius grojau vis dažniau.

Kai gavau stipendiją, atsirado galimybė važiuoti studijuoti į Varšuvą pas šopenistę Barbarą Hesse-Bukovską. Tai užtvirtino mano pasirinkimą.

Žinoma, įdomi ne tik romantinė, bet ir kitų stilių muzika, taip pat ir šiuolaikinė. Praėjusiais metais parengiau programą „Chopin LT“ – šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūriniai, įkvėpti F. Šopeno. Toks netikėtas sugretinimas įdomus man pačiai ir, manau, klausytojams.

Ateinančiais metais visas pasaulis pažymės F. Šopeno gimimo 200-ąsias metines, ypač dideli renginiai numatyti Lenkijoje. Manau, kad koncertai neaplenks ir Lietuvos.

Neseniai grįžote iš festivalio „Vasara su F. Šopenu“ Lenkijoje, kuriame gavote garbingą apdovanojimą. Kokių įspūdžių parsivežėte?

Šį festivalį gražiame pietų Lenkijos Busko-Zdroj kurorte jau penkioliktą kartą organizuoja profesorė B. Bukovska. Festivalis išsiskiria labai įdomia kūrybine atmosfera. Šiemet festivalyje dalyvauju jau 14-ą kartą, buvau apdovanota sidabro ženkleliu, kaip juokauju, „už ištikimybę“. Apdovanojimai malonu – bet tai tik „kremas ant pyragaičio“, nes svarbiausia - muzika.

Įdomu ir tai, kad lentelės su rėmėjų, prisidėjusių prie kultūros paveldui priklausančios koncertų salės restauravimo, pavardėmis pritvirtintos prie kėdžių. Kadangi Lietuva nėra turtingas kraštas, prie autentiškos salės išsaugojimo prisidėjau ne pinigais, bet koncertais. Taip atsirado ir mano vardinė kėdė. Kol kas neteko joje sėdėti, nes per koncertą mano vieta – scenoje. Žinoma, malonu, kad šalia mano pavardės įrašytas ir Lietuvos vardas, – tokia kėdė salėje vienintelė. Juk ne paslaptis, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose kartais jaučiama tam tikra trintis.

Ten, kur tikras menas, nelieka politikos. Iš savo draugų lenkų tikrai nejaučiu jokio priešiškumo. Nors pirmaisiais studijų metais Lenkijoje tekdavo ir aštriau padiskutuoti, kai paklausdavo, kokios tautybės buvo A. Mickevičius. Buvau net pavadinta nacionaliste, nors tai priėmiau kaip komplimentą. Kai bandydavo įrodyti, kad Žalgirio mūšį laimėjo lenkai, diskusijai pabaigti pakakdavo vieno argumento – ir Vytautas, ir Jogaila buvo lietuviai.

Dažniau koncertuojate Lietuvoje ar užsienyje?

Lietuvoje yra daug puikių pianistų, tačiau mažai didelių koncerto salių. Daugiau tenka rinktis kamerines erdves. Vasarą dažniau išvykstu į užsienį, nors ir Lietuvoje netrūksta puikių festivalių. Neseniai vyko Tytuvėnų muzikos festivalis Baisogalos dvare – parengėme programą su aktore V. Kochanskyte ir vokaliste Giedre Zeicaite.

Buvau nustebusi, kaip gražiai sutvarkytas dvaras, susirinko puiki publika. Ne prastesnis įspūdis nei užsienyje. Pas mus atvykęs užsienio atlikėjas traktuojamas „aukščiau“ už savus, tą patį tenka patirti ir man kitose šalyse. Nors, festivalyje dalyvaujant jau keturioliktą kartą, nuolatiniams klausytojams mažiausiai rūpi mano tautybė.

Kaip pavyksta realizuoti moteriškąjį pradą, ar daug dėmesio skiriate sceninei išvaizdai?

Man tai nėra svarbu. Šiuo požiūriu labai pavydžiu vyrams, kurie nepriekaištingai atrodo su tuo pačiu fraku ar kostiumu. Moterims reikalavimai aukštesni. Klausytojai į koncertą ateina kaip į šventę ir atlikėja privalo atrodyti gražiai, bent jau estetiškai. Atlikėjos scenoje gali atsiskleisti ir trumpai sužibėti kaip pelenės, virtusios princesėmis.

Žinoma, pasipuošti malonu, nes kasdieniame gyvenime progų ne tiek daug – kai reikia skubėti, patogiausia mūvėti džinsus. Mano kasdienis stilius veikiau sportiškas, kartais stengiuosi įpinti romantikos elementų.

Ar gyvenate būste, kurį galite pavadinti savo svajonių namais?

Manau, kad tai ateities vizija. Kol kas butas Vilniuje – tai vieta, kur grįžtu nakvoti ir kur gali pasisvečiuoti mano draugai. Jų turiu daug, atvyksta ir iš užsienio, nes Vilniaus stipri trauka.
Butas dar tikrai nėra įrengtas taip, kaip noriu. Savo lėšas skiriu žinių ir įspūdžių kaupimui – kelionėms, knygoms, natoms.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (143)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Naktis Vilniuje: netikėtai atpažintas kelių erelis ir vienas už kitą įdomesni pažeidėjai (60)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus policijos pareigūnai surengė reidą. Pylimo...

Tokio ažiotažo nebuvo jau seniai, bet K. Porzingio žvaigždė lietuvių negąsdina specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (8)

Lengvas pasivaikščiojimas draugiškose rungtynėse Rygoje Lietuvos rinktinei išėjo į naudą –...

Joniškio rajone iš voljero pabėgusi meška jau surasta atnaujinta 08.16 (96)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (27)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Hobis tapo antrąja profesija (20)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (16)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (103)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (32)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (12)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...