Vis dėlto šiandien Kamila ir Tomas labiau žinomi ne kaip išskirtinės ir ryškios išvaizdos pora, o kaip tatuiruočių salono „Jungle Street“ savininkai. Kaip patys sako, svajonės ėmėsi nesitikėdami uždirbti, tačiau viskas peraugo į sėkmingą bei pelningą verslą.
Savo idėjos įgyvendinimo pora ėmėsi vos tik baigę mokyklą. Tiesa, Kamilą mintis, jog norėtų daryti tatuiruotes, apsėdo dar prieš susipažįstant su Tomu. Tuomet dvyliktokė mergina savo tolimesnį gyvenimą siejo su medicina ir psichologija, ir nors jau nuo vaikystės piešė, minties mokytis menų nepuoselėjo, kadangi, kaip pati sako, norėjo, jog tai liktų jos hobiu.
„Dvyliktoje klasėje, kai buvo apsisprendimo laikas, ką toliau veikti gyvenime, nusprendžiau pasidaryti antrą tatuiruotę. Tai užtruko tris su puse valandos, turėjau sėdėti su savo mintimis, kadangi darė ant krūtinės ir visai negalėjau judėti. Tada aš daug galvojau ir tarsi į tas tatuiruotes suplūdo visi dalykai – šiek tiek medicinos, šiek tiek galbūt psichologijos ir tas pats piešimas,“ - savo istorijos pradžią prisimena mergina.
Praėjus keliems mėnesiams nuo idėjos gimimo Kamila susipažino su Tomu, kuriam menai taip pat nebuvo svetimas daržas – vaikinas užsiiminėjo gatvės menu (angl. Street art), šiek tiek domėjosi tatuiruotėmis. Išgirdęs Kamilos idėją, Tomas susižavėjo ir palaikė merginą. Pora nusprendė išmėginti fortūną.
Pradėjo nuo pašalpų – dabar turi verslą
Kamila ir Tomas teigia, kad į priekį varė ne noras užsidirbti, o pati idėja. Anot poros, stereotipas, jog Lietuvoje jauniems verslininkams sunku įsitvirtinti galioja tik tuomet, jei ėmęsis veiklos iš karto nori užsidirbti kuo daugiau pinigų.
„Sunku yra tada, jei viską darai dėl pinigų. O jeigu darai tai, ką mėgsti, tada tikrai nėra sunku. Tai – mūsų istorija. Mes iš pradžių darėme tai, kas mums patinka, o tik po to sugalvojom, kad iš to galime ir užsidirbti. Jeigu tau pirmoje vietoje yra darbas, tai gali būti ir siuvėjas, ir fotografas. Bet koks verslas įsitvirtins,“ - pasakoja Kamila.
Šiandien savo darbo pradžią pora prisimena su šypsena. Išsikraustę gyventi į už Vilniaus esantį sodo namelį, nusipirko pirmąją savo mašinėlę ir pradėjo daryti tatuiruotes namuose. Yra sakoma, kad gyvas savo svajonėmis nebūsi, tačiau pora jokių papildomų darbų nesiėmė.
Tomas atvirauja: „Mes jau esame sakę, ir nėra jokios paslapties, kad iš pradžių gyvenome iš bedarbių pašalpų. Buvome tokie galima sakyti pankai, minimalistai“. Paklausti, ar nekilo minčių visko mesti ir imtis darbų, kurie leistų padoriai užsidirbti ir patenkintų visus materialinius poreikius, Kamila juokiasi, jog tuomet nereikėjo nei prabangios mašinos, nei prašmatnaus būsto, visas viltis buvo sudėję į savo svajones ir tikslus.
Pirmieji klientai porą susirado socialiniame tinkle „Facebooko“ ir vėliau gandas apie pigias tatuiruotes pasklido iš lūpų į lūpas.
„Viskas įvyko paprastuoju būdu. Kai nusipirkome mašinėlę, įsidėjau į „Facebooką“ nuotrauką. Tada pradėjo rašyti pažįstami, klausti už kiek galėčiau padaryti. Sakau 10 litų. Tada pasklido kalbos, kad šitas bičas daro tatuiruotes už 10 litų, taip viskas ir įsisuko,“ - pasakoja Tomas.
Vaikinas sako, kad šiandien prisiminęs pradžią, kai tatuiruotes darė namuose negali patikėti, jog kažkas apskritai norėjo darytis piešinius ant kūno, kaip pats sako, kažkur už Vilniaus, kažkokiam sodo namelyje, ant kažkokios skalbimo mašinos su rankšluosčiais.
Vis dėlto pora verslininkais savęs nelaiko ir mano, kad tai – tik sėkmės pradžia. Mieliau save apibūdina amatininkais. Tomas juokiasi, kad mama jį dažnai vadina verslininku ir teigia prašantis taip nesakyti.
„Oficialiai mane vadina direktoriumi. Direktorius, direktorius... Čia man labiau kaip klyčka (pravardė - DELFI), ne kaip pareigos,“ - juokiasi vaikinas.
Sulaukė kreivų žvilgsnių
Kadangi pora savo verslo ėmėsi vos baigę mokyklą, norom nenorom kirba klausimas, ar tai nebuvo tik paaugliškas maištas. Tomas nevynioja žodžių į vatą ir pripažįsta, kad ir šiandien savo gyvenimo būdu ir elgesiu maištauja prieš sistemas ir žmones.
„Nežinau, gal aš vis dar paauglys, bet ir šiandien maištauju prieš daug ką. Aš jau dvyliktoje klasėje nesimokiau ir žinojau, kad nebaigsiu mokyklos. Aš net nesistengiau jos baigti. Visi sakė: „Tomai, tu eisi su tokiu dideliu dredu kaip tas Vilniaus keistuolis“. Aš sakiau: „Ne, pamatysit“. Kaip ir įrodžiau, kad viskas su mano gyvenimu tvarkoje, kad man nereikia jokių darbų, nes pats galiu viską pasidaryti. Ir tai dar tik pradžia,“ - pasakoja Tomas.
Pora teigia, kad prie minties, jog niekur nesimokys, teko pratinti ir tėvus, kurie iš pradžių grūmojo pirštu ir bandė įtikinti, kad mokslai reikalingi. Pora šypsosi – šiandien tėvai prie tokios Tomo ir Kamilos veiklos beveik priprato ir dėl mokslų nebepriekaištauja.
„Dabar jau plaipsniui jiems tampa normalu. Ir jau pereiname į trečią lygį, kai tėvai pradeda didžiuotis, kad va, mano sūnus turi saloną kitoj gatvės pusėj,“ - sako Tomas.
Jaunuoliai prisimena, kad nemažai kandžių pastabų teko sulaukti ir iš bendraamžių, kurie skeptiškai žiūrėjo į pasirinkimą netęsti mokslų. „Buvo tokių, kurie sakydavo: „Kas iš tavęs bus? Bomžė“. O dabar tie žmonės sėdi parduotuvių kasose ir į akis nenori pažiūrėti,“ - prisimena Kamila.
Smerkiančių žvilgsnių neišvengė ir Tomas: „Buvo, kas sakydavo: „aš po 4 metų jau advokatas būsiu, o kaip tu šitaip, Tomai?“. Vaikinas teigia, kad tokios pastabos buvo išsakomos lyg ir nepiktai, tačiau su pašaipos gaidele.
Pora pasakoja, kad nemažai kritikos sulaukia ir šiandien. Kamila teigia esanti nuoširdi ir turinti gerą karmą, kuria tiki, džiaugiasi ir nori dalintis su kitais, todėl mergina sako nesuprantanti, kodėl žmonės dažnai ant jos pyksta.
„Ne už kažką pyksta. Žmonės pyksta pasąmoningai ir dažniausiai iš pavydo. Kad kaip čia mes buvome draugai, ėjome viename lygyje, o po to tu šovei į viršų, o aš taip ir likau. Nu tai tada tu bitch, kad šovei į viršų. O be to ne kiekvienas ant kaktos pasidaro tatuiruotę ar nusifotkina savo papus. Ir jei tu taip padarei, tai jau viskas, visiška koma. Oho šitam kaime kažkas drįsta taip daryt, kai čia visi kuklūs,“- aiškina Tomas.
Dirba kiaurą parą
Po metų darbo namuose Vilniuje savo saloną įkūrusiai porai šiandien trūksta laiko visiems darbams nudirbti. Nemažai apie jų populiarumą sako ir socialinis tinklas „Facebook“ - jame „Jungle Street“ tatuiruočių salono puslapį pamėgę 41 tūkstantis žmonių. Anot Kamilos, norinčiųjų darytis tatuiruotes ar vertis auskarus tikrai netrūksta, tačiau kai kurie išgirdę, kad teks laukti pusantro mėnesio eilėje nusivilia ir ieško kitos vietos.
Šiandien salone dirba 3 žmonės, tačiau nuolatos atsiranda norinčiųjų praktikuotis mokinių. Pora sako, kad jau labai ilgai ieško žmonių, kurie galėtų jiems padėti, tačiau, anot jų, patikimą darbuotoją rasti labai sunku.
„Jis vis tiek nepadarys taip, kaip mes. Jie nėra tiek suinteresuoti kokybe. O mums tai tikrai labai svarbu ir mes labai daug prie to dirbame. Kaip bebūtų gaila, bet mes pasitikim tik savim,“ - pasakoja Kamila.
Mergina juokiasi, kad šiandien kaip tik skundėsi klientui, jog labai nori pasiimti atostogas mėnesiui, o ne dviem dienom, tačiau neturi žmogaus, kuris galėtų ją pakeisti. O jei ir pakeistų, anot poros, labai kristų kokybė ir žmonių pasitikėjimas, kas verslui būtų visai ne į naudą. Šiandien Tomas sako dirbantis itin daug – beveik 7 dienas per savaitę. Tuo tarpu Kamila teigia, kad poilsiui pasiima laisvus sekmadienius.
Paklausti apie savo artimiausius tikslus, „Jungle Street“ savininkai nedvejodami atsako – atostogos.
„Labai noriu paatostogaut. Labai žemiškas tikslas, bet labai sunku jį pasiekti, kai dirbi savo versle. Visi galvoja, kad o kaip gerai – turi savo verslą ir tik bapkės plaukia. Ne, iš tikro taip nėra. Tu neturi laiko pailsėti, nes nesinori, kad nuo to kentėtų salono darbas,“ - pasakoja Kamila.
Mergina teigia svajojanti apie atostogas Azijoje, kur nors gamtoje. Ji sako pavargusi nuo 4 sienų ir gana monotoniško darbo, kai tenka klientams pravesti instruktažą, kaip elgtis pasidarius tatuiruotę ar įsivėrus auskarą.
„Nenoriu jokių viešbučių. Noriu vaikščioti gamtoje, lipti į kalnus, plaukti upėmis. Daug daug vaikščioti ir tik nesėdėti vietoje. Ragauti viską, uostyti, matyti“ - apie svajonių atostogas pasakoja mergina. Tuo tarpu Tomas sako galvojantis apie Ameriką.
Pora teigia, kad pradėję verslą nuo nulio, dabar sau gali leisti ne pigias atostogas, tačiau visiškai neturi tam laiko. Esą net svarsto galimybę mėnesiui uždaryti saloną, kad nereikėtų jo patikėti niekam kitam. Paklausti, ar galėtų sau leisti atostogauti Havajuose, juokiasi, kad tektų šiek tiek pataupyti, kadangi uždirbtų pinigų stengiasi nešvaistyti, o investuoja į savo verslą.
Tomas ir Kamila laisvalaikį teigia leidžiantys dviese ir nešėlstantys klubuose. Sako prieš metus turėję šėliotojų etiketę, bet panašių apkalbų pasitaiko dažnai.
„Etikečių mes turim labai daug. Maždaug prieš metus žmonės kalbėdavo, kad mes narkomanai. Net žmonės, kurie turi po 40 tūkstančių folowerių (sekėjų - DELFI) socialiniuose tinkluose, sakydavo: „o narkomanai, tai gal pauostykit tą savo koksą. Tikrai žmonės išpučia kartais tokį burbulą ir tokių dalykų prisigalvoja...“ - šypsosi Tomas.
Jei nesiprausi, pas tave niekas neis
Pora tatuiruočių gamyba verstis pradėjo tuomet, kai šis menas Lietuvoje dar tik populiarėjo. Tomas atsargiai svarsto, kad galbūt jų veikla prisidėjo prie tatuiruočių meistrų bumo Lietuvoje, kadangi sako pastebėjęs, jog netrukus po atsidarymo padaugėjo tatuiruočių meistrų, siūlančių savo paslaugas.
„Visi turbūt pamanė – o kaip viskas paprasta. Nusipirko mašinėlę, daro namuose, neblogai sekasi, klientų yra. Ankščiau juk visi tik salonus atsidarydavo ir juose dirbdavo dėdės su barzdom, baikeriai. O čia atsidarė kažkokie vaikai. Ir po mūsų tų tatuiruočių meistrų tikrai labai padaugėjo,“ - pasakoja Tomas.
Sustiprėjusi konkurencinė aplinka naujai iškeptų verslininkų negąsdina, nes, anot jų, žmonės patys geba nuspręsti, kokį saloną jiems rinktis, žino, kur gali gauti kokybišką produktą. Be to priduria, kad konkurentų mato nedaug ir nesistengia įsitraukti į varžybas „kas geresnis“.
„Mes į konkurenciją labai sveikai žiūrime. Mes nekonkuruojam, tiesiog stengiamės pranokti patys save, tobulėti. Mes nesistengiame kažko aplenkti ar kažką nusodinti. Mes tiesiog norime būti geri savo srityje“ - aiškina Kamila.
Tomas teigia, kad tatuiruotes tiesiog stengiasi daryti tvarkingai ir kokybiškai, todėl niekada netaupo kokybės kaina. Anot jo, žmonių, kurie daro tatuiruotes atmestinai ar užsiima tuo netvarkingoj aplinkoj, konkurentais vadinti nevalia.
„Realiai konkurentais laikau 2 ar 3 studijas Vilniuje, kurias galima gerbti už tvarką ir už kokybę, kurie tikrai išmano, ką daro. O visų kitų nelabai yra už ką gerbti,“ - atvirauja Tomas.
„Mes nekovojam su niekuo. Ir nesiveliam į jokius karus. Mums to nereikia,“ - priduria Kamila. Beje, pora primena, kad jų klientūra nėra didžiausia Vilniuje. Anot jų, yra salonų, į kuriuos norėdami patekti žmonės laukia penkis mėnesius.
Kamila mano, kad iš dalies sėkmės receptas – bendravimas su žmonėmis ir kad žmonės plūsta dėl nuoširdumo ir atvirumo. Poros teigimu, nėra jokios sėkmės paslapties – viskas priklauso nuo paties žmogaus. Anot Tomo, net užrašius kažkokias taisykles ant balto popieriaus lapo, jos padėtų nedaugeliui, nes viskas yra žmogaus viduje. Kamilos nuomone, jeigu asmuo netinkamas dirbti su žmonėmis, jokie receptai ir jokios paslaptys negali padėti.
„Jeigu jis daug keikiasi, nesiprausia ir yra spuoguotas, tai niekas pas jį ir neis,“ - juokiasi mergina.
Ant kūno turi 6 veidus
Į tatuiruočių saloną kasdien užsuka daug ir įvairių žmonių. Kamila ir Tomas pasakoja, kad žmonių norai nebestebina – būna įvairių keistenybių. Anot tatuiruočių meistrų, keistos ne pačios tatuiruotės, o piešinių kontrastas su žmogumi.
„Ateina bičas su 50 centimetrų biculka ir pasidaro mažą delfiniuką. O mergytė ateina su plonyte rankyte ir darosi tatuiruotę per visą ranką,“ - juokiasi Tomas. Vaikinas teigia, kad stengiasi klientus nuo tokių sprendimų atkalbėti, tačiau kai kurie būna itin užsispyrę ir jų argumento „noriu ir viskas“ palaužti nepavyksta.
Kamilai viena keisčiausių tatuiruočių pasirodė merginos noras pasidaryti užrašą ant šonkaulių aukštyn kojomis, kad pati matytų užrašą pasilenkusi. Taip pat yra buvęs žmogus, kuris darėsi veidrodinį užrašą, kad tik jis galėtų jį perskaityti, o kitiems – nebūtų suprantamas.
„Darosi tas nesąmones tikrai. Žino, kad daro nesąmonę, bet vis tiek darosi. Nes ir nori pasidaryti nesąmonę,“ - juokiasi Kamila.
Anot poros, didžiausia auditorija – studentai, tačiau pasitaiko ir vyresnių žmonių. Kamila prisimena, kad vyriausia klientė buvo maždaug 80-ies metų madam, kuri atėjo įsiverti auskaro. Taip pat būna, kad į saloną užsuka ir močiutė su anūke ir abi darosi tatuiruotes.
Tatuiruotėmis savo kūnus išmarginę Tomas ir Kamila didelės prasmės joms neieško, jei pamato gražų piešinį – jį ir pasidaro. Kamila pasakoja, kad pirmosios tatuiruotės buvo prasmingiausios – ant krūtinės nupiešti drambliukai merginai asocijuojasi su pirma gauta dovana labai svarbia proga, tai tarsi simbolizavo jos naujo gyvenimo etapo pradžią ir dabar siejasi su šeimos meile.
„Sulūžusi strėlė reiškia taiką, o sukryžiuota – draugystę. Pelėda dėl to, kad kai buvau maža, maniau, kad praeitam gyvenime buvau pelėda,“ - savo tatuiruočių istoriją pasakoja mergina.
Tuo tarpu Tomo kūną puošia net 6 jam patinkančių žmonių veidai.
„Lil Wayne todėl, kad man jo muzika patiko. De Niro dėl to, kad filmas patiko. Mes neesame prilipę prie standarto, kad reikia reikšmės,“ - piešinius vardija Tomas.
Ant savo kūno Tomas taip pat turi išsitatuiravęs Johną Locką iš serialo „Lost“ („Dingę“ - DELFI), Johną Rambo iš filmo „Rembo“, Tony Montaną iš filmo „Scarface“ („Žmogus su randu“ - DELFI), Curtį Jacksoną iš filmo „Get rich or die trying“ („Tapk turtingu arba mirk stengdamasis“ - DELFI).
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
