S. Paltanavičius: kiekvieną pavasarį mes išgyvename savotišką būseną

 (3)
Lietuvoje – pavasaris. Jūs gal kraipote galvas ir nenorite su tuo sutikti? Tačiau kaip dar gali vadintis metas po kovo vidurio, kai grįžta paukščiai, teka medžių sula ir brinksta pumpurai? Žinoma, visai paprasta matyti mūsų veidus ir rasti atsakymą, kodėl mes nepatenkinti.
© DELFI / Orestas Gurevičius

Trūksta saulės! Ir šilumos! Nes tik jie yra tikrieji gyvybės ir mūsų nuotaikos varikliai.

Taigi kol kas su tais varikliais yra nekaip. Bet bus – jau greitai. Juk kovui liko visai nedaug, jau sugrįžo gandrai, o po savaitės – tikrosios Gandrinės.

Kiekvieną pavasarį mes išgyvename savotišką būseną: vis laukiame, dūsaujame ir nerimaujame, o paskui pamatome, kad visa, dėl ko taip rūpinomės, jau praėjo, nuskriejo ir baigėsi. Ką daryti, kad taip neįvyktų? Svarbiausia – nesižvalgyti į kalendorių ir paklusti gamtos metų rato ciklams.

Antai, ar jūs visi turite tiek stiprybės sustoti prie blindės ir ranka paliesti jos brinkstančius pumpurus? Ar matėte, kaip žydi snieguolės, kaip iš žemės kalasi pavasarinių lauko gėlių daigai? Pagaliau – ar galite pasakyti, kurią dieną prie jūsų inkilo atskrido pirmasis šio pavasario varnėnas? Tik nesakykite, kad šiemet ir inkilų nekėlėte.

Na, o gandrų namai... Apie juos buvo kada pagalvoti ir juos, grėsmingai pasvirusius, seniai reikėjo sutvarkyti. Kol kas tą galima daryti – dabar pat. Ir nereikia kviesti jokių tarnybų – juk kaime tiek šaunių vyrų. Beje, jei gandro lizdas ant elektros stulpo, jį tvarkyti, pakelti gali tik energetikai.

Jei jau prakalbome apie gandrus, būtina priminti vieną visai neseną atvejį: buvo kreiptasi leidimo nugriauti gandro lizdą, nes šie paukščiai atseit yra paukščių gripo sukėlėjo, pavojingo viruso H5Nx, platintojai. Ornitologai atsakė aiškiai – tikimybė, kad tokiu platintoju galėtų tapti gandras, yra be galo maža – gamtoje yra kitų paukščių, kurie tą galėtų atlikti daug intensyviau.

Tad kaltinti gandrą ne tik negražu, bet ir nepatogu: juk tai mūsų gandras, mūsų tautinis paukštis. Beje, lizdą išardyti, gavus leidimą, galima, bet tik ne toliau kaip už 100 metrų iškėlus naują gandralizdį. Tik ar mums to reikia?

Vėl prasideda ar tuoj, plūstelėjus šilumai, prasidės varliagyvių migracija. Tai labai pavasariškas reiškinys, kuris yra skausmingas ir keliantis nemažai klausimų. Jų esmė ta, kad per mūsų nutiestus kelius šokuojančios, po žiemos dar labai vangios ir lėtos varlės per dažnai žūsta po mašinų ratais. Taip traiškydami gyvąją gamtą, o paskui ją maldami šienapjovėmis, greitai mes galime likti be jos.

Yra gražių ir sektinų pavyzdžių: antai Vilniaus miesto savivaldybė Vingio parke uždraudė transporto eismą ir iki balandžio 20 dienos leido saugiai migruoti varlėms. Užtvaras prie kelių įrengia nemažai sąmoningų, gyvybę branginančių žmonių.

Tačiau tą galite daryti ir jūs, kiekvienas! Tam nebūtina statyti, įrenginėti. Varliagyvius galima rankioti ir tiesiog pernešti per kelią prie jų neršto vietų. Atrodo – nedidelis toks darbelis, bet koks svarbus ir gražus.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Milana Jašinskytė atskleidė, kas jai padeda įžvelgti laimę kasdienybėje

Pastaruoju metu galima pastebėti, kad žmonės vis dažniau dalijasi apie vieną, gana paprastą, tačiau mažai kam žinomą įprotį, kuriam neabejingos ir įžymios Lietuvos moterys. Tai – dėkingumo įprotis, apie kurį kalba tiek sėkmingiausi pasaulio verslininkai, tiek įžymybės. Nieko nuostabaus, kad jis tampa žinomas ir Lietuvoje, sakoma pranešime spaudai.

S. Mykolaitytė: kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji (4)

Puikiomis kūno linijomis ir išvaizda pasigirti galinti manekenė Solveiga Mykolaitytė (31 m.) pripažįsta, jog norint gražiai atrodyti, reikia įdėti nemažai darbo. Todėl Solveigą galima dažnai sutikti ir sporto salėje. Šiuo metu nauja jos aistra – „CrossFit“ treniruotės.

Studentiškas gyvenimas su anglais arba treji nešvariausi gyvenimo metai (54)

Myliu šią šalį ir jos žmones dėl daugybės įvairiausių priežasčių. Neigiami prisiminimai užplūsta tik galvojant apie tą siaubingą, visur tvyrančią, nepažabojamą netvarką.

Lietuviškoje Ukrainoje pasidairius

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas, knygos „Lietuviški takai“ autorius. Savo straipsniuose D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus. Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Kokias paslaptis išsiaiškino juvelyras, užsibrėžęs atkurti LDK valdovų žiedus? (3)

Ar žinojote, kad Renesanso juvelyrikos meistrai metalui šlifuoti naudojo pemzą, kokia šiais laikais šveičiame kulnus? O kad metalo tarpai taptų blizgūs, juos šveisdavo siūlu, apteptu iš sutrintos žemės pagaminta pasta?