„Visi žino, kad gerą filmą padarėm!“ – sakė seriale ir jo tęsinyje vaidinanti teatro, kino, televizijos aktorė Regina Varnaitė, kurią atpažįstame vos pamatę ekrane ar scenoje, išgirdę sodrų, su niekuo nesupainiojamą jos juoką.
Kaip sutikote žinią, kad esate kviečiama vaidinti serialo „Giminės“ tęsinyje?
Su džiaugsmu. Perskaičiau scenarijų, buvo malonu, kad autorius ir režisierius net ir po 20-ies metų rado galimybę mano kuriamam personažui – Paulei Šakalytei tęsti savas gudrias improvizacijas bandant susigiminiuoti su pasiturinčia daktaro Baltino įdukra.
Ką Jums reiškia seriale kartu dirbę, kūrę žmonės?
Ir gyvenime iš tikrųjų jaučiamės kaip giminės. Juk nuo studijų laikų pažįstame vieni kitų šeimas, matome, kaip auga vaikai, anūkai, todėl visuomet smagu dar kartą susitikti filmavimo aikštelėse, susitikimuose, teatro šventėse.
Ar „Giminių“ filmavimas 1993-iaisiais ir dabar kuo nors skyrėsi?
„Giminių“ filmavimo aikštelėje labai šilta, jauki atmosfera, dirba darbšti, kūrybinga komanda, kurią bendram darbui sutelkia režisierius Saulius Vosylius, operatorius Jonas Gurskas, rūpestingai globoja filmo direktorė Onutė Apanavičienė. Šių žmonių dėka „Giminių“ filmavime nėra bereikalingos skubos ar dirbtinai kuriamos įtampos, todėl aktoriai gali ramiai ir su pasitikėjimu kurti savo personažus.
Kaip kūrėte sodrų Paulės Šakalytės charakterį? Kokia bus Jūsų herojė serialo tęsinyje palyginti su pirmosiomis „Giminių“ serijomis?
Mano herojė tapo dar gudresnė, moka apsimesti ir įtikinti aplinkinius, kad jos vieta yra šalia anūkės, kurios neaugino. Kovodama už save Paulė Šakalytė siekia įsitvirtinti turtingų giminių pasaulyje. Be abejo, kuriamas vaidmuo aktoriui turi patikti, bet ne kaip asmuo, o kaip personažas. Juk nesvarbu, ar teigiamus, ar neigiamus bruožus tenka sukurti, visuomet stengiesi, kad vaidmuo būtų įtikinamas, ieškai išraiškos priemonių, kurios suteiktų gyvybės, žaismės, originalumo... Palyginti su pirmomis Paulės Šakalytės scenomis prieš dvidešimt metų, kai ji gydėsi daktaro Baltino ligoninėje, o vėliau siekė gauti iš jo pinigų už įdukrintą anūkę, dabar ši herojė, manau, užtikrintai jaučiasi ir nepaliaujamai siekia savo sumanyto tikslo.
Teatro scenoje dažnai improvizuojate, o kaip buvo filmuojant serialą?
Teatre ir kine pirmiausia reikia įkūnyti autoriaus bei režisieriaus iškeltus uždavinius, o improvizacija yra tai, kas įvyksta netikėtai, tarsi savaime, nesuplanuotai, čia pat scenoje ar filmavimo aikštelėje. Jei per spektaklį pavyksta paimprovizuoti, galima pabandyti panaudoti atrastas detales vaidinant kitą kartą, o improvizacijos filmuojant lieka užfiksuotos, todėl žiūrėdama filmą galiu pati pamatyti, pavyko jos ar ne...
Kokią vietą Jūsų kūrybinėje biografijoje užima serialas „Giminės“ ir jo tęsinys?
Tai netrumpas gyvenimo laikotarpis, tapęs mano biografijos dalimi. O naujos serijos tikriausiai gimė todėl, kad žiūrovams „Giminės“ patiko ir jie laukė personažų likimų tęsinio.
Kaip „Gimines“ vertina Jūsų artimiausi žmonės: dukros, anūkai?
Artimieji man padeda, palydi į filmavimo aikštelę, džiaugiasi kartu su manimi...
Kauno dramos teatre vaidinate jau 58-ąjį teatro sezoną. Ar realizavote savo kūrybinį pašaukimą taip, kaip svajojote?
Norėjau būti aktore nuo mažumės. Mokiausi Smetonos laikais, o tada daug menininkų studijavo Paryžiuje. Ir aš kaip vaikas tuomet puoselėjau tokią svajonę, tačiau atėjo okupacija. Gimnaziją pabaigiau 1946 metais, kai Lietuva jau buvo okupuota. Atvažiavau į Kauną, įstojau į Dramos teatro studiją. Po metų dėstytojai pasiūlė važiuoti studijuoti į Maskvą. GITIS’e (Valstybiniame teatro institute – red. past.) mokiausi penkerius metus. Tada buvo baisus laikas. Trėmimai vyko ne tik Lietuvoje. Į tremtį veždavo studentus ir iš Maskvos.
Kai kuriuos bendramokslius ištrėmė. Ir mano būsimasis vyras bendramokslis Vytautas Eidukaitis turėjo problemų, nes stodamas nuslėpė, kad jo tėvai buvo ištremti. Tas pat grėsė ir jam. Svarstė, smerkė įvairūs susirinkimai, bet viskas baigėsi laimingai. Matyt, taip buvo likimo lemta. Taigi, galiu teigti, kad man pavyko savo pašaukimą ir atskleisti, ir realizuoti.
Esate sukūrusi daugybę vaidmenų įvairiuose spektakliuose, filmuose. Kurie patys brangiausi?
Sukūriau apie 100 vaidmenų. Neskirstau jų į pagrindinius ir nereikšmingus. Kiekvienas personažas, nors ir epizodinis, sukurtas nuoširdžiai ir atsakingai, gali tapti prasmingu kūrybiniu laimėjimu aktoriaus biografijoje. Negalėčiau išskirti vieno vaidmens. Mano kūrybinėje biografijoje yra tragiškų, dramatinių, vyriškų, komiškų tiek pagrindinių, tiek epizodinių vaidmenų.
Po studijų, pradėjus dirbti teatre, pirmasis vaidmuo buvo tragiškas – 90-metė Galčicha Ostrovskio pjesėje „Be kaltės kaltieji“, o sulaukusi brandos suvaidinau 17-metę Beatričę Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Vaidinau Vini Beketo absurdo pjesėje „Laimingos dienos“, Motušę Bejard Wailderio „Ilgoje kalėdų vakarienėje“, Misis Soums to paties autoriaus „Mūsų miestelyje“. Tragiški personažai įkūnija žmogaus vienatvę, kalba apie egzistencinį pasitraukimą nebūtin, apie meilės svajonę.
Na, o komiški personažai leidžia panaudoti savo temperamentą ir įvairiausiomis išraiškos priemonėmis kurti žaismingus, sąmojingus, šmaikščius charakterius: Bebenę Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, Uršulę Borutos „Baltaragio malūne“, Misis Pičem Brechto „Operoje už tris skatikus“, Bekampienę Keturakio „Amerika pirtyje“. Patiko vaidinti linksmas valiūkes: Madlen Solodario „Alyvų sode“, Magdaleną Griciaus „Ir ūsai nepadėjo“, sekretorę Zosę Domanskio „Atėjo naujas“.
Su džiaugsmu vaidinau trijose dramaturgo Kazio Sajos pjesėse: Vienuolę „Mamutų medžioklėje“, Smilgienę „Dilgėlių šilke“ ir Izoldą „Šventežeryje“, ją per 30 metų suvaidinau daugiau kaip 800 kartų. Esu sukūrusi vyriškų vaidmenų: tai linksmi nykštukai pasakose „Snieguolė ir septyni nykštukai“, „Bilbas Beginsas“, Tėvas Baltramiejus Bulgakovo „Moljere“, teisėjas Gusmanas Briduazonas Bomaršė „Figaro vedybose“, Juokdarys Šekspyro „Dvyliktoje naktyje“. Praeitas ruduo man atnešė ypač malonią staigmeną, sukūriau Auklės vaidmenį Jono Jurašo režisuotame spektaklyje „Antigonė Sibire“.
Dažnai vaidindavote linksmus herojus, o kokia esate kasdieniame gyvenime?
Kasdieniniame gyvenime esu laiminga, mano metuose žmogus išmoksta vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.
Su šviesios atminties aktoriumi, vyru Vytautu Eidukaičiu kartu buvote ir gyvenime, ir scenoje. Ką reiškia gyventi kartu aktorių porai?
Džiaugdavausi, kai scenoje tekdavo būti kartu su Vytautu, ypač kai vaidindavome vyrą ir žmoną, važiuodavome kartu po Lietuvos miestelius. Dažnai mus kviesdavo į susitikimus, šventes, Vytautas turėjo išskirtinį humoro jausmą. Malonu, kad ir dabar žiūrovai prisimena jo linksmumą, jo sukurtus vaidmenis. Kartais prieina žmonės ir pasakoja, kad, būdami moksleiviais ar studentais, matė B. Sruogos „Dobilėlį penkialapį“, kuriame Vytautas vaidino Geležėlę, E. Mikulėnaitės „Visada tas pats“, kuriame vaidinome dviese Motiejų ir Antosę. Jei žiūrovai po daugelio metų nepamiršo mūsų sukurtų personažų ir tie prisiminimai jiems atneša džiaugsmo, manau, tai ir yra atsakymas į klausimą, ką reiškia kartu gyventi aktorių porai...
Žmonės Jus myli, atpažįsta, tituluoja komedijos karaliene. Kokia viso to kaina?
Kiekvienas žmogus siekia tobulėti. Jei dirbi darbą, norisi atlikti jį kuo geriau, o pasisekimas – tai tavo pastangų įvertinimas. Nemanau, kad populiarumas turi būti aktoriaus tikslas. Tai tik pasekmė, jei sukurti vaidmenys patinka žiūrovams.
Nuo 1974-ųjų iki šiol vaidinate Bekampienę legendinėje komedijoje „Amerika pirtyje“. Ar keičiasi ir kaip tiek metų kuriamas vaidmuo?
Bekampienę vaidinu jau 37 metus, bet yra žiūrovų, kurie spektaklį mato pirmą kartą, todėl kiekvienas vaidmuo, nors sukurtas prieš daugelį metų, čia ir dabar yra naujai išgyvenamas.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Dalyvauju susitikimuose su žiūrovais. Tačiau ir galimybė vaidinti spektaklyje man dabar jau nėra kasdienis, įtemptas darbas, bet, galima sakyti, šventė. Mano kasdienis gyvenimas ir pomėgiai sutampa.
Ar yra dalykų, kurių labai troškote, bet per 83-ejus gyvenimo metus taip ir neteko patirti?
Man teko patirti daugiau, nei troškau, nei galėjau įsivaizduoti. Gyvenimas tiek daug duoda gėrio, grožio ir skausmo, žinoma, bet nugali laimė!
Kokia laimės formulė pagal Reginą Varnaitę?
Reikia tikėti, turėti viltį, mylėti ir būti mylimai.
„Giminės“ sugrįžo
1993 m. sukurtos 53 filmo „Giminės“ serijos.
2010–2011 m. nufilmuota 12 serialo tęsinio „Giminės. Po dvidešimties metų“ serijų.
Serialo „Giminės“ personažai buvo dvi kartos – Lionginas Šeputis, jo broliai ir jų vaikai. Jiems teko spręsti to laikotarpio problemas dėl žemės atgavimo, jos pasidalijimo, reketininkų išpuolių.
Serialo tęsinyje „Atžalos“ iškilo trečioji giminių karta, kuriai svarbiausia tapo verslas ir pinigai.
Tęsinyje „Giminės. Po dvidešimties metų“ kūrėjai žvelgia, kaip šis laikotarpis – dvidešimt nepriklausomybės metų – keitė turto sampratą, žmonių santykius, herojų likimus.
Serialo tęsinyje vaidino per 30 įvairių kartų aktorių. Susirinko beveik visi vaidinusieji „Giminėse“ ir „Atžalose“: Regina Varnaitė, Antanas Šurna, Vaiva Mainelytė, Dalius Mertinas, Gediminas Girdvainis, Vytautas Paukštė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė ir kiti. Yra ir naujų veidų: Saulius Bareikis, Redita Dominaitytė, Dovilė Karaliūtė, Julius Paškevičius, Rūta Ščiogolevaitė.
Tarp gyvųjų nebėra serialo aktorių Audrio Chadaravičiaus, Vytauto Grigolio ir Juozo Jaruševičiaus.
