„Ratas“ – tai operacinė sistema, jungianti visus vartotojų duomenis: žmonių socialinių tinklų profilius, mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius, internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius.

„Ratas“ – ir visas miestelis Kalifornijoje, kur daugiau nei 10 tūkstančių „ratuotųjų“ dirba kompanijos labui. Pagrindinė romano herojė Mėja džiaugiasi gavusi darbą geidžiamiausioje pasaulio interneto kompanijoje.

Ji labai stengiasi tapti bendruomenės dalimi, greitai kopia karjeros laiptais ir tampa „Rato“ veidu. Tačiau ar tikrai viskas taip puiku? Ar viskas daroma dėl gėrio? Ar mums reikia viską pasakoti apie save ir žinoti apie kitus?

Dave‘o Eggerso romanas „Ratas“ – kupinas vidinės įtampos apie stiprėjančią visuotinę kontrolę, kurią pasirenkame patys, apie mirtiną tinklą, į kurį laisva valia įsiraizgome. Interviu su autoriumi buvo publikuotas laloyolan.com.

Kas Jus įkvėpė parašyti „Ratą“?

– „Ratas“ gimė iš daugybės metų apmąstymų – dauguma jų buvo neapibrėžti ir be jokios aiškios krypties.

Daugybę metų mąsčiau, kur link krypsta internetas ir su juo susijusios technologijos, šį tą užsirašinėjau, net kurdavau nedideles sceneles mintyse, dar gerai nė nežinodamas, ką su visu tuo darysiu. Taip ir tęsėsi, kol man į galvą neatėjo mintis apie Mėją – mintis apie jauną idealistę, pradėjusią dirbti utopiškoje kompanijoje. Štai tada visos mintys ir užrašai įgijo tinkamą formą. Viskas pagaliau pajudėjo, ir Mėjos akimis aš galėjau pateikti įvairių minčių ir susirūpinimą dėl naujų technologijų ir privatumo bei demokratijos sankirtos.

Kokias viltis siejate su 2018 metų absolventais, kuriems skaitmeniniai ryšiai yra pagrindinė ir neatsiejama gyvenimo dalis? Ko jie galėtų pasisemti iš Jūsų romano?

– Idealiu atveju, būdamas paskutiniame kurse, imi tvirtai kritiškai protauti, ir į kiekvieną esamą sistemą ir paradigmą žvelgi su sveiku skepsiu. Visi jūs, užaugę su internetu ir socialiniais tinklais, atsiduriate rizikingoje padėtyje: jums visiems tai įgimta – o man ne – todėl jūs žinote apie tai daugiau, bet kita vertus, jums sunkiau viską pamatyti iš tos pačios perspektyvos kaip mums, gyvenusiems ir prieš randantis internetui.

Taip užuolankomis aš stengiuosi pasakyti, kad viliuosi, jog romanas išprovokuos skaitytojus susimąstyti apie tai, kaip technologijų galimybės ir jų pasekmės gali paveikti asmens teises – teisę į privatumą, suprantama, bet taip pat ir apsisprendimo teisę.

Kompromisai tarp visuotinio susijungimo ir privatumo užima didžiumą romano, bet labiausiai stulbina tai, kad daugumai pagrindinių veikėjų beveik nerūpi prarandamas privatumas ir asmeninė erdvė. Kadangi vis labiau artėjame prie knygoje aprašomos tikrovės – atsiranda dėvimi įtaisai, duomenų siuntimas realiu laiku, geografinis žymėjimas, kokių Jūsų manymu svarbių dalykų turėtų nepamiršti šiais technologijas naudojantys žmonės?

– Pasakysiu atvirai – esu nustebęs, kiek daug mes leidžiame – esame visur sekami. Universiteto studentai neseniai man pasakojo apie programėles, pavyzdžiui, leidžiančias tėvams sekti, kur jų vaikai yra ir kaip jie elgiasi – šių programėlių kiekis ir įvairovė tiesiog stulbina. Studentai dėl to nerimauja, bet nepasakyčiau, kad labai. O tai reiškia, kad milijonai žmonių stebimi jaučiasi patogiai ir ramiai. Šiaip ar taip, aš to nesmerkiu – nes, žinoma, tėvai nori tik gero, nori, kad jų vaikai būtų saugūs, bet tėvai, stebintys ir kontroliuojantys universitete ir koledže besimokančius vaikus... Tokie dalykai neturi precedento. Esama įranga ir priemonės leidžia žmonėms elgtis taip, kas prieš 10 metų būtų neįsivaizduojama.

Dani Shapiro „The New Yorker“ rašė, kad nuolatinis autobiografinis dalijimasis, kuriuo mes užsiimame socialiniuose tinkluose, kenkia prisiminimų ir memuarų rašymo menui, nes, pasak jos, „mes gyvename laikais, kai beveik niekas neslepiama ir slėgio vožtuvas – puikiai žinomas kiekvienam rašytojui – retai prisipildo iki pat sprogimo ribos“. Ką manote apie tai kaip rašytojas ir memuaristas?

– Shapiro pastebėjo tikrai įžvalgiai. Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų.

Todėl aš puikiai suprantu akstiną daug dažniau dalyvauti kasdieniame pasaulio gyvenime, ginčuose, ar tiesiog įvairiais būdais nuolat atnaujinti skaitytojams skirtą informaciją. Bet daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų.

Šis romanas – savotiška pamokoma istorija ir jis įdomiai nušviečia daugelio žmonių būgštavimus dėl skaitmeninio pasaulio vystymosi. Bet dabar atidėkime tai į šalį – į kokią idėją, teoriją ar patobulinimą žvelgtum optimistiškai?

– Esu optimistiškas dėl tūkstančio technologinių naujovių. Mane daugybę kartų yra gelbėjusi GPS sistema. Ieškoti ko nors internete, žinoma, daug kartų lengviau nei epochoje iki interneto. Dauguma medicinos technologijų tiesiog stebuklingos. Nuostabių patobulinimų tiek daug, kad visų neišvardysi. Vien NASA interneto svetainė pateisina visą interneto egzistavimą. Ji ir „The Onion„1.

Kokios knygos gailitės neperskaitęs pirmuose kursuose?

– Bet kokios knygos apie sąskaitybą ir apskaitą. Man šitie dalykai prastai sekasi, o norėčiau, kad sektųsi geriau.

Koks Jūsų, kaip švietimo aktyvisto, požiūris į technologijų vaidmenį klasėje?

– Visuose mūsų centruose esama kompiuterių, bet, turiu pasakyti, jais naudojamasi taupiai. Mes naudojamės technologijomis tuomet, kai mokiniams jų tikrai reikia, bet, pavyzdžiui, jiems nėra ypatingo reikalo ekrane mokytis sudėties ir atimties veiksmų.

Mokiniai ir taip praleidžia nemažai laiko prie ekranų, todėl man nepatinka juos versti prie jų sėdėti dar ilgiau, ypač kai darbas su popieriumi ir rašikliu, globojant tikram rūpestingam žmogui, mano manymu, tinkamiausias dalykas. Geriausias būdas vaikui ko nors išmokti visuomet yra ir bus – kai žmogus perteikia žinias kitam žmogui.

Niekas negali pakeisti to jausmo, apimančio du žmones, besidalijančius nuostabiu naujų dalykų mokymosi atradimu.

1998-aisiais tapote vienu iš leidyklos „MacSweeney‘s“ įkūrėjų ir investavote į spausdintą žodį tuo metu, kai visi pranašavo jam neišvengiamą mirtį. Dabar šie mirties varpai skamba dar garsiau. Kodėl gi manote, kad spausdintinės publikacijos, ypač laikraščiai, vis dar svarbūs?

1998 m. dar nebuvo elektroninių knygų, tad mes atsiradome, kai spausdintas tekstas dar buvo gyvas, bet jau tada buvo baiminamasi, kad internetas nužudys spausdintą žodį. Jis jo nenužudė, leidėjams tapo sunkiau, bet gyventi įmanoma. Kasmet darosi vis sunkiau, bet mes įstengiame išgyventi leisdami savo knygas, kurdami fizinius, apčiuopiamus dalykus tokius gražius, kokius tik galime. Labai svarbu, kad spausdintinis tekstas išgyventų, nes jo forma labiausiai dera su nuodugniu rašymu – romanais, dokumentine literatūra, didelės apimties žurnalistiniais straipsniais ir t.t.

Ekranuose geriau atrodo trumpi žinių ar komentarų protrūkiai. Visa tai yra bendro mišinio dalis ir gali kuo puikiausiai egzistuoti kartu. Bet knygos reikalauja ilgo susikaupimo ties vienu dalyku, o daugiasluoksnės platformos, tokios kaip „iPad“, blogai su tuo dera. Jose per daug nuolat pasiekiamų ir dėmesį nukreipiančių dalykų. Velniai rautų, kalbu kaip koks urvinis žmogus.

„McSweeney‘s“ leido ir vienkartinį laikraštį „San Francisco Panorama“, kuris vadintas „XXI amžiaus laikraščio prototipu“. Jūs turite žurnalisto patirties, kaip manote, ties kuo turi susitelkti spausdintinė žiniasklaida, kad prisitaikytų prie šiuo metu jai tenkančių iššūkių ir išbandymų?

– Laikraščiai turi tapti aiškia alternatyva. Nėra jokios prasmės spausdinti popieriuje tai, ką gali paskaityti internete. Bet davus spausdintinio teksto skaitytojams daugiau ką skaityti, pateikus daugiau smulkmenų, labiau įtraukus į patį skaitymo procesą, net literatūrinio teksto skaitymą, galima jiems suteikti tikrą pasirinkimą.
Dave‘o Eggerso romanas „Ratas“
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją