Richardas Bransonas – hipis, riteris, milijonierius

 (18)
Richardas Bransonas
© Corbis/Scanpix

Britų verslininkas Richardas Bransonas, „Virgin“ kompanijų grupės galva, riterio titulą turintis milijardierius, visą gyvenimą laužė stereotipus. Yrėsi prieš srovę, o tai tikriausiai ir yra jo sėkmės paslaptis – jis buvo ir liko amžinas svajotojas.

  • Senelės patarimas: iš gyvenimo imk viską
  • Charakterio grūdinimas
  • Svarbiausia – tinkamas verslo planas
  • Seksas, verslas, rokenrolas
  • „Skaisčioji“ imperija
  • Aplink pasaulį oro balionu

    Jį tikino, kad tik išsilavinimas suteikia kelialapį į gyvenimą, o jis buvo dvejetukininkas ir be jokio išsilavinimo sugebėjo iš nieko sukurti sėkmingą verslo imperiją. Jam buvo žadamas neišvengiamas krachas, nes kompanija negali nesustodama plėstis, o jis užkariaudavo vis naujų teritorijų: garso įrašai, kinas, oro transportas, kosminis turizmas. Jam patardavo mėgautis gyvenimu – juk vienas turtingiausių planetos žmonių gali mėgautis kuo tik užsigeidęs, o jis rizikuoja gyvybe skrisdamas per vandenyną oro balionu.

    Senelės patarimas: iš gyvenimo imk viską

    Per kraštus besiliejančią energiją ir nepaprastą gebėjimą džiaugtis gyvenimu Richardas Bransonas paveldėjo iš motinos pusės. Greičiausiai tai buvo vienintelis Dorothy Flindt palikimas. Memuaruose Bransonas neskelbia, kuo vertėsi jo motinos giminaičiai. Vienas biografas rašo, kad jo senelis veisė vištas.

    Kad ir kaip ten buvo, Dorothy gyveno savo malonumui, mėgo šokti ir aktyviai ilsėtis. O sulaukusi garbingo amžiaus, išgarsėjo dviem rekordais: 89 metų buvo pripažinta vyriausiu žmogumi Britanijoje, sėkmingai išlaikiusiu Lotynų Amerikos šokių egzaminą, o 90-ies – vyriausia golfo žaidėja, įmušusia kamuoliuką vienu smūgiu.

    Prieš pat mirtį, būdama 99 metų, žvalioji senolė išsiruošė aplink pasaulį ir Jamaikoje plaukiodama taip įsismagino, kad laivas išplaukė be jos, o toji liko paplūdimyje, vilkėdama vien maudymosi kostiumėlį.

    Priešmirtiniame laiške Dorothy giminaičiams pranešė, kad pastarieji dešimt metų buvo geriausi jos gyvenime. „Kad jau gyveni, tai iš gyvenimo imk viską“, – šį kredo ji perdavė vaikams ir vaikaičiams.

    Richardo tėvai susipažino pokariu. Jaunas ir šaunus Edwardas Bransonas, penkerius metus didvyriškai kovojęs Antrojo pasaulinio karo frontuose, grįžo į Angliją. Per vakarėlį prie jo priėjo išvaizdi blondinė ir ištiesusi lėkštę su dešrelėmis tarė: „Kelias į vyro širdį eina per skrandį. Vaišinkitės!“ Kelias, pasirodo, buvo tinkamas. Eve Flindt užkariavo Tedo Bransono širdį visam gyvenimui.

    Iš motinos paveldėjusi gebėjimą džiaugtis gyvenimu ir gyvybingumą Eve sunkumų nesibaimino. Kurį laiką šoko viename Londono teatre. Vėliau užsimanė tapti pilote. Tuo metu į pilotų kursus moterų oficialiai nepriimdavo, tačiau jai pavyko įkalbėti instruktorių leisti ją prie šturvalo – tiesa, jai teko pažadėti persirengti vyru. Pokariu Eve įsidarbino vienoje tarptautinėje kompanijoje skrydžių palydove – anuomet apie tokį darbą svajojo milijonai merginų.

    Tedo tėvams ši sąjunga nepatiko. Jie didžiavosi senomis giminės tradicijomis – ne vieną amžių Bransonai neišvengiamai mokydavosi prestižiniame Itono universitete ir tapdavo garsiais advokatais. Tedo tėvas dirbo Didžiosios Britanijos Aukščiausiajame teisme, jam buvo suteiktas riterio titulas. Tedą, svajojusį tapti archeologu, tik vargais negalais pavyko įkalbėti studijuoti teisės mokslus, tačiau rimtų rezultatų jis nepasiekė ir siaubingai nuvylė gimdytojus. O čia dar ta abejotinos reputacijos blondinė stiuardesė, buvusi šokėja!

    Tedas delsė pirštis. Mylimosios kelionės po pasaulį jam kėlė nerimą, bet tik tuomet, kai įvyko kelios lėktuvų katastrofos iš eilės, jis ryžosi pasiūlyti Eve savo ranką ir širdį. Jo manymu, tai buvo vienintelis būdas išsaugoti jai gyvybę. Mat pagal sutartį, ištekėdamos stiuardesės privalo atsisakyti šios profesijos. Medaus mėnesį jaunieji leido Maljorkoje. O po devynių mėnesių – 1950 metų liepos 18 dieną pasaulį išvydo Richardas Bransonas, būsimasis milijardierius.

    Charakterio grūdinimas

    Richardo vaikystė prabėgo Šemli Grino kaimelyje netoli Londono, ir tai buvo nepaprastai laimingi metai. „Aš kiekvieną gyvenimo akimirką jaučiau tėvų meilę“, – rašė memuaruose rašė Bransonas. Tačiau ši meilė neleido tinginiauti ar pasiduoti silpnybėms. Motina ir tėvas siekė, kad Richardas išaugtų stiprus ir nepriklausomas, todėl kartais jam tekdavo savotiški išbandymai.

    Richardas buvo tik ketverių, kai mama jį išlaipino iš automobilio plyname lauke ir, liepusi savarankiškai rasti kelią namo, nurūko sau. Iki namų buvo keli kilometrai. Ilgai klaidžiojęs berniukas vakarop galiausiai parėjo. Kitąsyk, kai Richardui buvo apie 12 metų, mama jam įdavė dviratį, į krepšį įdėjo obuolį bei kelis sumuštinius, prisakė vandeniu pasirūpinti pakeliui ir išsiuntė pas giminaičius, gyvenusius mažame miestelyje už 80 kilometrų. Kitą dieną Richardas grįžo siaubingai pavargęs ir nepaprastai išdidus, o motina tuoj pat išsiuntė pas miestelio kunigą – padėti skaldyti malkas.

    Richardas nepamena, kad jo energingoji mamytė bent dienelę būtų sėdėjusi be darbo. Padirbėjusi name ir sode ji traukdavo į sandėliuką kilimėlių austi, krepšių pinti, dėžių klijuoti – vėliau visa tai parduodavo vietos parduotuvėse. Eve ne itin mėgo gaminti, o ir pinigų nelabai buvo, tad šeima dažniausiai maitinosi sumuštiniais ir darže auginamais svogūnais. Richardas svogūnų negalėjo pakęsti ir juos slėpdavo rašomojo stalo stalčiuose. Kai po daugybės metų Bransonų šeima kraustėsi į kitą namą, stalčiuose buvo rastos didžiulės supuvusių ir sudžiūvusių svogūnų atsargos.

    Tačiau nei keistas namų valgiaraštis, nei kuklios pajamos, nei kiti nesklandumai šeimynykščių niekada nekiršino – Richardo tėvai visą gyvenimą vienas kitą dievino. Bransonas prisimena, kad tėvai visuomet jį ir dvi jaunesnes seseris skatino drąsiai išsakyti nuomonę bet kokiu klausimu. Vakarieniaudamas tėvas dažnai aptarinėdavo savo klientų reikalus, ir vaikai noriai diskutuodavo apie įvairiausius dalykus, kad ir pornografiją ar narkotikų legalizavimą.

    Taip laisvai gyvenęs Richardas vėliau sunkiai pratinosi prie griežtų mokyklos–pensiono taisyklių. Mokytis sekėsi sunkiai. Iš pradžių mokytojai manė, kad jis – kvailys ir tinginys, mat nesuprasdavo, kas rašoma lentoje. Vėliau paaiškėjo, kad berniukas yra trumparegis, tačiau ir sėdėdamas pirmame suole geriau mokytis nepradėjo. Richardui buvo tipinė disleksija – jis nesuvokdavo skaičiais ir raidėmis užrašytos informacijos. Tačiau anuomet apie tokią ligą niekas nebuvo girdėjęs, ir mokytojai vaikinuką auklėjo savais metodais – rykštėmis.

    Nepaisant prastų pažymių, kurį laiką Richardas buvo tikras mokyklos didvyris, mat daug sportavo ir buvo net trijų – futbolo, regbio ir kriketo – komandų kapitonas. Tačiau patyrus rimtą kelio traumą sportininko karjeros teko atsisakyti. Būdamas 14 metų Richardas perėjo į kitą mokyklą, ten irgi už prastus pažymius gaudavo pylos.

    Po vieno skandalingo incidento jis tapo mokyklos garsenybe: vienas mokytojas pamatė Richardą, šokantį pro mokyklos direktoriaus 18-metės dukters miegamojo langą. Richardą tuoj pat išmetė iš mokyklos, tačiau sumanus paauglys sugalvojo išeitį. Jis parašė atsisveikinimo raštelį, esą negalintis ištverti tokios gėdos, todėl prieš save pakelsiantis ranką, ir jį atidavė itin smalsiam bendramoksliui. Ir nubėgo prie uolų, pakibusių virš jūros. Netrukus jį ėmė vytis mokinių ir mokytojų būrys. Jis sulėtino žingsnį ir leidosi sugaunamas. Richardas į mokyklą buvo grąžintas. Jis bijojo, kad sužinoję tėvai pasius, tačiau jie reagavo gana ramiai, o tėvas sužinojęs, kad direktoriaus duktė – labai miela mergina, net atvirai džiaugėsi.

    Svarbiausia – tinkamas verslo planas

    Mokytojai Richardui kalė galvon, kad tik turėdamas gerą išsilavinimą gali tikėtis sotaus gyvenimo. Tačiau jaunuolis jau tada suvokė, kad siekiant tikrosios sėkmės vien išsilavinimo neužtenka.

    Mokytis kaip anksčiau nesisekė. Laisvalaikiu jis sėdėdavo bibliotekoje ir rašė erotinį romaną apie moksleivį, kurį suviliojo jauna karšta skandinavė, jo mokyklos ūkio dalies vedėja. Per atostogas jis bandė užsidirbti. Pirmasis verslo planas Richardui atrodė tiesiog genialus: kartu su vaikystės draugu Nicku Powellu dykynėje pasėjo 400 eglaičių tikėdamiesi, kad po metų prieš Kalėdas pardavę uždirbs gausybę pinigų – 800 svarų. Tačiau vasarą jaunieji verslininkai pastebėjo, kad lauke liko tik du sodinukai – kitus nugraužė kiškiai.

    Vėliau Richardas ėmė veisti kuoduotąsias papūgėles, tačiau ir šis bandymas greitai praturtėti žlugo. Jo tėvas surentė paukštidę, ir papūgėlės pradėjo nepaprastai greitai daugintis. O tuomet iškilo problema: keliems kaimo gyventojams įsiūlęs po porelę, Richardas neberado, kam jas parduoti. Papūgos augo, ir galiausiai Richardo mamos kantrybė trūko. Ji atidarė paukštidę ir visas augintines išleido į laisvę.

    Trečiasis Bransono projektas – žurnalas studentams – buvo kur kas sėkmingesnis. Šalia maištingos sielos, visai derėjusios prie 7-ojo dešimtmečio Vakarų jaunimo nuotaikų, Richardas savyje aptiko ir lyderio savybių. Kartu su draugu Johnu Richardas pradėjo kovoti, kad būtų pakeistos griežtos mokyklos taisyklės: marširavimas su karinėmis uniformomis mokyklos kieme, sekmadienio pamaldų lankymas ir būtinas dalyvavimas visuose mokyklos sporto renginiuose. Manydamas, kad visus mokinius jaudina tos pačios problemos, Richardas nutarė leisti visoje šalyje platinamą žurnalą moksleiviams ir studentams.

    Mokyklos bendrabučio kambarėlyje Richardas įkūrė savo pirmąją kontorą. Kadangi telefono kambaryje nebuvo, galimiems reklamos užsakovams ir būsimų interviu herojams jaunasis redaktorius skambindavo iš taksofono gatvėje. Sumanė būdą sutaupyti: skambindavo į telefonų stotį ir skųsdavosi, kad taksofonas nesujungęs prarijo monetą. Telefonininkė sujungdavo su reikiamu numeriu ir pranešdavo: „Su jumis kalbėsis ponas Bransonas.“ Ši frazė skambėjo taip, lyg sekretorė reklamos užsakovams pristato solidžios leidyklos direktorių. Niekas nė nenutuokė, kad kitame laido gale trypčioja penkiolikmetis, renkantis reklamą kol kas neegzistuojančiam leidiniui.

    Vis dėlto Richardas užduotį atlikdavo puikiai. Jam buvo skirtos tik penkios nemokamos minutės, todėl jis kalbėdavo įtikinamai ir trumpai. Jis galėjo nesidrovėdamas paskambinti į „Coca Cola“ atstovybę ir pranešti, kad jų konkurentai – „Pepsi Cola“ – jau įsigijo ketvirtį reklamos stulpelio, tačiau žurnale dar liko šiek tiek vietos. Kaip tik tuomet Richardas ištobulino firminį derybų stilių – lakoniškai, atkakliai ir be kompromisų.

    Paskutinius metus mokykloje Richardas atidavė žurnalui. Tais pačiais metais nutiko dar vienas svarbus dalykas – jis prarado nekaltybę. Jaunuolis turėjo daug draugių, tačiau nė su viena nėjo iki galo. Ir štai per vieną vakarėlį jis pasismagino su mergina, apie kurią vaikinai kalbėdavo, kad ji „daro viską“.

    Pirmoji seksualinė patirtis buvo iš koto verčianti – mergina dejavo, blaškėsi ir duso, todėl Richardas nusprendė, kad jis vyras ohoho! Tačiau pakilęs iš lovos nustebo, kad draugužė vis dar blaškosi ir negali atgauti kvapo. Jis karštligiškai perkratė visus labiau patyrusių draugų pasakojimus. Kas tai? Gal tasai daugkartinis orgazmas? „Man astma, kviesk greitąją!“ – galiausiai išstenėjo mergina. Laimė, viskas baigėsi laimingai. Netrukus Richardas jau turėjo draugę, su kuria tarp pasimylėjimų aptarinėdavo galimybę pakeisti pasaulį.

    1967 metais per išleistuves mokyklos direktorius 17-mečiui Richardui pareiškė: „Sveikinu, Bransonai! Mano prognozė: arba sėsi į kalėjimą, arba tapsi milijonieriumi.“

    Seksas, verslas, rokenrolas

    Po pusmečio pasirodė žurnalo „Studentas“ pirmasis numeris. Žurnalas tapo labai populiarus. Richardas pavykdavo už dyką pakalbinti to meto žvaigždes: dainininkus Micką Jaggerį, Johną Lennoną, romanų apie šnipus autorių Johną le Carré. Kartais prie žurnalo būdavo pridedamos ir lanksčios plokštelės. Johnas Lennonas ir Yoko Ono padovanojo savo dar negimusio vaiko širdies plakimo įrašą, tiesa, Richardas nesiryžo to tiražuoti. Žurnalas buvo rengiamas Richardo draugo Johno tėvų namo rūsyje. „Mes visada būdavome alkani“, – prisimena Richardas. Kartais rūsyje apsilankydavo jo motina, nešina maisto pilna pintine. Ji padėdavo kaip įmanydama. Gatvėje radusi brangų vėrinį jį pardavė ir pinigus atidavė sūnui, kad apmokėtų telefono sąskaitas, nes tai surydavo didžiąją žurnalo biudžeto dalį.

    Richardo sesuo ir motina ne kartą pardavinėjo žurnalo numerius Londono gatvėse. Rengti žurnalą buvo įdomu, tačiau organizacija ir apskaita smarkiai šlubavo. Pajamos buvo verčiamos į sausainių dėžę, iš kurios visi prisidėjusieji prie leidybos galėjo imti maistui, gėrimams ar suktinei. Nenuostabu, kad po dvejų metų žurnalas galiausiai bankrutavo.

    Richardas greitai rado naujos veiklos – įsteigė psichologinės pagalbos jaunimui telefono liniją. Ir netrukus pradėjo sėkmingą verslą – paštu pristatydavo pigias plokšteles. Kompanija buvo pavadinta „Virgin“, arba „skaistuolis“. Šį pavadinimą pamėtėjo viena iš Bransono draugužių, mat visa jo draugų ir bendradarbių kompanija versle buvo visiški skaistuoliai.

    Patirties trūkumą Richardas kompensavo neįtikėtina verslo nuojauta. Jis kaip ir anksčiau sugebėdavo rasti ekonomiškiausių sprendimų. Jo kontora buvo rūsyje, kuriuo naudotis leido užuojautos kupinas dvasininkas. Eilė telefono numeriui gauti Londone buvo milžiniška, bet Richardas susidraugavo su telefonų stoties žmonėmis ir netrukus gavo liniją.

    Po pašto darbuotojų streiko, kuris smarkiai pakenkė jo verslui, Richardui šovė mintis atidaryti nuosavą plokštelių parduotuvę, ir ne šiaip kur, o Meinore Oksfordo gatvėje – vienoje pagrindinių Londono prekybos arterijų. Ir vėl jam pavyko tai padaryti praktiškai nemokamai: Bransonas brangios avalynės parduotuvės savininką įtikino, kad jam atidavus dalį parduotuvės, plokštelių pirkėjai graibstyte išgraibstys jo batus. Po vykusios reklaminės kampanijos jau pirmąją dieną Bransonas užsidirbo pilną lagaminą pinigų.

    Pelnas vis didėjo, tad Bransonas investavo į verslo plėtrą. Jis nutarė, kad būtų neblogai šalia įrašų parduotuvės įkurti ir įrašų studiją. Jis nesunkiai gavo banko paskolą ir nusipirko patalpas prie Oksfordo. Remontuoti ėmėsi savo rankomis – Bransonas pats lupo seną linoleumą ir dažė sienas.

    Netrukus čia įsikūrė spalvinga publika – muzikantai, garso režisieriai, žurnalistai, jų draugai ir draugužės. Gyvenimas įrašų studijoje buvo nesibaigiantis vakarėlis – dieną naktį griaudėjo muzika, kambariuose neišsivėdindavo marihuanos aromatas. Nors ir keista, bet šitaip linksmindamasis Bransonas įsigudrino ir dirbti – į studiją buvo vežama aparatūros, deramasi su grupėmis.

    Tuo metu Bransonas apsigyveno namelyje ant vandens „Alberta“. Buvusi jo gyventoja Mandy, su kuria Bransonas greitai pradėjo romaną, netrukus išsikraustė į Meinorą pas naująjį meilužį. Mandy Bransoną supažindino su LSD, ir tai tapo jų skyrybų priežastimi: prasidėjus haliucinacijoms Mandy jam pasirodė baisi neūžauga. Po patirto įspūdžio jis ilgai negalėjo atsigauti ir šalia meilužės guldavosi tik stipriai užsimerkęs. Tuomet Richardas nusprendė, kad narkotikai ne jam – būdamas firmos vadovu jis negali taip smarkiai atsipalaiduoti.

    Vieną rytą Bransonas, ieškodamas savo šuns tikrino visus miegamuosius Meinore, ir viename jų sutiko žavingą nepažįstamąją. Ji dėvėjo tik džinsus ir juodą liemenėlę. „Nieko daugiau nesirenk, taip daug geriau atrodai“, – pareiškė Bransonas.

    Merginos vardas buvo Kristen Tomassi. Ji atvyko iš Amerikos atostogauti ir Londone susipažino su vienu muzikantu, dirbančiu pas Bransoną. Richardas akimirksniu sužavėjo merginą, ir naktį ji praleido jo plūduriuojamame namelyje. Kitą rytą Kristen grįžo pas savo vaikiną, o Richardas suvokė įsimylėjęs iki ausų. Jis telegrama parsišaukė Kristen atgal, o bičiulį pasiuntė jos lagamino. Kai ji pasirodė namelyje, Richardas iškilmingai išvertė jos daiktus ant grindų ir pareiškė, kad ji lieka su juo. Vestuves šventė Meinore.

    Tačiau santuokinis gyvenimas truko neilgai. Jaunai žmonai greitai nusibodo, kad telefonas skamba kiaurą parą, namelyje nuolat pilna žmonių, tačiau vyrą ji mato retai. Gana greitai Kristen išėjo pas kitą. Finalinis pokalbis įvyko graikų restoranėlyje. Abu verkė taip graudžiai, kad šeimininkas už gėrimus net pinigų neėmė. Tačiau įkalbėti Kristen grįžti Richardui nepavyko.

    Ten pat, Meinore, Richardas sutiko ir antrąją žmoną. Joan Templeman antikvariate dirbo pardavėja ir buvo ištekėjusi. Richardas įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir ją atakavo beveik metus. Nešdavo gėlių, supirko pusę antikvariato ir galiausiai pasiekė savo – Joan paliko vyrą ir apsigyveno su juo. Netrukus Richardas tapo laimingu tėvu – su Joan susilaukė dukters ir sūnaus.

    „Skaisčioji“ imperija

    „Virgin“ reikalai vis gerėjo. Richardo pusbrolis, atrenkantis plokšteles ir muzikantų grupes, išsireikalavo, kad kompanija dirbtų tik su progresyvia muzika, o „popsas“ be kalbų buvo atmetamas. Suprantama, pajamos dėl to sumažėjo, tačiau po kelerių metų kompanija „Virgin“ pelnė muzikinio skonio formuotojų reputaciją.

    O pirmoji tikra sėkmė aplankė išleidus garsųjį albumą „Tubular Bells“, kurį įrašė anuomet dar niekam negirdėtas kompozitorius ir multiinstrumentalistas Mike’as Oldfieldas. Reklaminę kampaniją turėjo vainikuoti koncertas. Tačiau Mike’as buvo itin drovus, tad įkalbėti pasirodyti scenoje pavyko tik paskatinus dovanomis – Richardas jam atidavė savo raudonąjį bentlį, tėvų dovanotą per vestuves.

    Jų studijoje įsirašinėjo ir garsieji „Rolling Stones“, ir mažai žinomos avangardinės grupės „Gong“ bei „Tangerine Dream“, ir naujosios bangos atstovai „Culture Club“, ir chuliganiškieji pankai „Sex Pistols“. Susidėti su „Sex Pistols“ buvo itin rizikinga: radijo stotys atsisakė groti jų dainas, klubai neorganizavo koncertų.

    Tačiau Bransonas rizikavo vadovaudamasis Oscaro Wilde’o posakiu: „Kai apie tave visi kalba, gal tai ir blogai. Bet kur kas blogiau, kai apie tave niekas nekalba.“ Ir neapsiriko. 1977-aisiais apie „Sex Pistols“ kalbėjo visi. Ypač kai karalienės Elžbietos II sidabrinio jubiliejaus proga grupė surengė skandalingą koncertą laivo denyje tiesiai prieš Parlamento rūmus. Jie sugrojo himno „Dieve, saugok karalienę“ savąją itin pašiepiamą versiją.

    Bransono imperija plėtėsi, jis energingai ėmėsi vis naujų teritorijų ir nepaisė ekspertų, kurie kaskart žadėjo neišvengiamą žlugimą. Jis investavo į kiną – finansavo kelias dešimtis filmų, taip pat ir antiutopiją pagal Orwelo knygą „1984“, kurioje pats ir vaidino. Jis plėtojo turizmo verslą, gamino gėrimus, kompiuterinius žaidimus, siuvo džinsus, statė prekybos centrus.

    Tačiau mylimiausiu jo kūriniu tapo oro linijų bendrovė „Virgin Airines“. Skinantis kelią jam teko pakovoti (be kita ko ir teisme) su galinga kompanija „British Airways“, kuri tuo metu buvo vienvaldė rinkos lyderė. Jis laimėjo pasiūlęs ypatingą aptarnavimą – jo lėktuvuose buvo įrengtos net masažo kabinos.

    Tą dieną, kai jo lėktuvai pakilo iš „Hitrou“ oro uosto, Bransonas žiniasklaidai surengė tikrą šou: apsirengęs piratu „užgrobė“ lėktuvą ir iškėlė savo kompanijos vėliavą. O pusę milijardo svarų, kuriuos prisiteisė iš „British Airways“ už sugaištą laiką ir moralinę žalą, Bransonas padalijo visiems kompanijos darbuotojams.

    Milžiniškos kompanijos galva visuomet tenkinosi mažais dalykais, todėl ir gavo pravardę Milijardierius hipis. Iki šiol jo šeimyna taip ir gyvena namelyje ant vandens. Sako, net vyno, brangesnio nei 15 svarų, jis neperka. O atrodo taip, lyg visada rengtųsi dėvėtų drabužių parduotuvėse.

    Ekstravagantiškasis verslininkas pasidavė tik vienai pagundai – nusipirko salą. Su žmona patraukęs ilsėtis į Mergelių salas, Bransonas vandenyno viduryje išvydo neregėto grožio žemės lopinėlį. Nekerio sala buvo negyvenama, tačiau sunkumai Bransono niekada negąsdino. Po kelerių metų draugus ir artimuosius jis pasikvietė į svečius.

    Susirinkę paplūdimyje jie stebėjo, kaip leidžiasi sraigtasparnis, o po juo kaba vyriškis elegantišku baltu kostiumu, dantyse įsikandęs šokoladinių saldainių dėžę. Taip ekstravagantiškai milijardierius Bransonas atkeliavo į savo paties vestuves. Kiek prieš tai jiedu su Joan galiausiai nutarė oficialiai susituokti, ir Bransonas troško, kad šios dienos svečiai nepamirštų niekada.

    Aplink pasaulį oro balionu

    Atšventęs 40-metį Bransonas netrukus ėmė nuobodžiauti. Jis pasiekė viską, apie ką svajojo – klestintis verslas, nuostabi šeima. Jis tapo vienu turtingiausių ir populiariausių žmonių Didžiojoje Britanijoje (vienu metu Richardas pateko ir į garbingiausių, ir į baisiausių britų sąrašą). Jis užsiėmė ekstravagantiškiausiais dalykais, apie juos rašė viso pasaulio spauda. Pavyzdžiui, Alpėse slidinėjo nuogas. Arba per tiesioginę pokalbių laidos transliaciją arogantiškam vedėjui ant galvos išpylė stiklinę vandens.

    Tačiau gyvenime nebeliko rizikos, o be to Bransonas negalėjo gyventi. Puikiausiai suvokdamas, kad rizikuoja gyvybe, Bransonas su bičiuliu sumanė perplaukti Atlantą motorine valtimi. Tris paras bangos blaškė laivelį, ir Bransonas, jo žodžiais tariant, jautėsi it pririštas prie milžiniško pneumatinio plaktuko. Nustelbęs visus iki tol buvusius rekordus jis įveikė vandenyną ir vos nežuvo prie Airijos krantų. Tuomet sau pažadėjo: „Daugiau niekada!“

    Tačiau jau po metų vėl įsivėlė į naujus nuotykius. Jam paskambino garsus švedų keliautojas Peras Lindstrandas ir pasiūlė siekti naujo rekordo, kas greičiau perskris Atlantą oro balionu. „Ar jūs turite vaikų?“ – pasidomėjo Bransonas. „Taip, du“, – atsakė Peras. „Puikumėlis, aš sutinku“, – pareiškė Bransonas.

    Ir šį kartą atsidūrė per plauką nuo žūties: prie Škotijos krantų oro balionas tapo nevaldomas ir vos nesitrenkė į uolas. Keliautojams teko šokti į ledinę jūrą, laimė, tuoj pat pasirodė gelbėtojų kateris. Dar po metų Bransonas ėmėsi rizikingesnio žygio – oro balionu perskrido Ramųjį vandenyną. „Dėl populiarumo Bransonas padarys viską“, – skelbė jo priešai. Iš tiesų jis troško tik didžiulės dozės adrenalino.

    Bransono oro žygiai turėjo labai netikėtų padarinių – jis susidraugavo su Jordanijos karaliumi ir jo žmona. Karalienė susidomėjo skrydžiais oro balionais, ir Bransonas karališkajai porai suorganizavo skrydį virš Amano.

    Ši pažintis padėjo išvaduoti britus, likusius Irake prieš pirmąjį karą Persų įlankoje. Jordanijos karalius Saddamui Husseinui perdavė Bransono laišką su prašymu paleisti svetimšalius, matyt, ir pats tarė žodelį, nes rezultato ilgai laukti nereikėjo. Bransonas asmeniškai nuskrido į Bagdadą, grįžo su keliais šimtais išgelbėtųjų britų ir iškart tapo tautos didvyriu. Tuomet jis pirmąsyk suprato, kad pinigai ir ryšiai išties daro stebuklus – ne tik jam, jo šeimai ir kompanijai, bet ir visam pasauliui.

    Nepailstantis milijardierius svajoklis nesiliauja stebinęs pasaulio. Neseniai rimtai ėmėsi plėtoti kosmoso turizmą. „Tikimės, kad tūkstančiai žmonių įgyvendins savo svajonę ir pasigrožės mūsų planeta iš kosmoso, išvys tikrąjį žvaigždžių grožį“, – pareiškė Bransonas per neseniai vykusį Karališkosios aerokosminės draugijos posėdį.

    Per artimiausius penkerius metus jis planuoja į kosmosą nuskraidinti iki trijų tūkstančių žmonių, specialus kosminis laivas statomas kompanijos „Virgin“ užsakymu. Kosminio turo kaina – 200 tūkst. dolerių. Dar jis svajoja pastatyti viešbutį Mėnulyje. Ir yra pasiryžęs vos ne pusę savo verslo imperijos pajamų skirti kovai su globaliniu atšilimu.

    Kaip ir jo seneliui teisėjui, Richardui Bransonui buvo suteiktas riterio titulas – už laimėjimus verslo srityje. Bet, priešingai nei senelis, Richardas šiandien yra gerokai įtakingesnis. Anksčiau jis vadovavosi šūkiu „Verslas turi teikti malonumą“. Dabar teigia, kad verslas gali ir privalo keisti pasaulį į gera.

    Naujausiame žurnalo „LILIT“ numeryje skaitykite:

    Širdis, padalinta pusiau: trys istorijos apie lietuves, kurias likimas susiejo su tolimomis šalimis
    Haroldas Robbinsas – žmogus, išradęs seksą
    Mylima Napoleono Bonaparto žmona
    Jausmai, trukdantys mūsų laimei
    Tėvystės instinkto paslaptys
    Planuok tai, apie ką bijai net pasvajoti
    16 būdų mesti rūkyti
    Visi į SPA!
    Vėl madinga kraniosakralinė terapija

  • Žurnalas
     
    18
    Vardas
    Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

    Istorijos

    I. Valinskienė: didžiausias mano įgyvendintas tikslas – protingi vaikai (35)

    2014 spalio mėn. 24 d. 10:21
    Aktyvi visuomenės ir pramogų pasaulio veikėja, Inga Valinskienė, neseniai sublizgėjo naujame amplua – spalio 26 d. londoniečiams pristatomame spektaklyje „Bus sunku…“. Daug interviu nedalijanti Lietuvos garsenybė „Info ekspresui“ atvirai papasakojo apie savo norus, pasiekimus ir dailios figūros paslaptis.

    3 tūkst. Lt Tailande uždirbantis alytiškis: galiu normaliai išgyventi (16)

    2014 spalio mėn. 23 d. 11:06
    38-erių aly­tiš­kis Vil­man­tas Ki­lins­kas yra re­tas sve­čias pas tė­vus nuo pat vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo. Jau­nas vy­ras Lie­tu­vo­je bai­gė moks­lus, bet po jų sa­vo at­ei­tį sie­jo tik su už­sie­niu. Ne vien dėl di­des­nio at­ly­gi­ni­mo. „Man no­rė­jo­si gy­ven­ti di­de­lia­me mies­te. Pa­tin­ka šur­mu­lys, žmo­nių mi­nios ir kar­tu ga­li iš­lik­ti in­di­vi­du­a­lus, kur­tis ne­pri­klau­so­mą gy­ve­ni­mą“, – sa­ko Vil­man­tas.

    Knygoje „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ – režisieriaus kuriamas teatro pasaulis iš arti (1)

    2014 spalio mėn. 22 d. 16:42
    Kas vyksta scenoje, paskutinį kartą nusileidus uždangai ir įsijungus šviesoms? Kaip vyksta spektaklių kūrimas? Kaip režisieriui gimsta mintys, personažai, mizanscenos? Atsakymus į daugeliui teatro žiūrovų rūpimus klausimus knygos „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ puslapiuose pateikia rašytoja Dovilė Zelčiūtė. Šią savaitę visi norintys galės ne tik susipažinti su leidyklos „Alma litera“ išleista knyga, bet ir susitikti su knygos autore bei pačiu režisieriumi knygos pristatyme.

    Dainininkas E. Chrebtovas: galiu pasidžiaugti, kad numečiau nemažai kilogramų (13)

    2014 spalio mėn. 21 d. 14:01
    Eugenijus Chrebtovas
    DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
    32-ejų dainininkas Eugenijus Chrebtovas – jaunosios kartos operos solistas, dar žinomas kaip vaikinų trijulės „el Fuego“ narys, - po repeticijų skuba į bokso treniruotes. Pasirodo, boksavimasis dar ir kaip praverčia dainininko kelyje...

    J. Melnikas. Moters siela – bedugnė, kuri mane traukia (3)

    2014 spalio mėn. 20 d. 15:59
    Jaroslavas Melnikas – rašytojas, kurio trumpoji proza išversta į daugiau negu dešimtį kalbų ir įtraukta į užsienyje išleistas lietuvių literatūros antologijas, rašydamas knygas gilinasi į žmogaus sielos bei laisvės gelmes. Būtent už tokį gilinimąsi jo distopinis romanas „Maša, arba Postfašizmas“ nominuotas šiemetiniuose „Metų knygos“ rinkimuose Suaugusiųjų kategorijos penketuke. „Sklandus, griežtas ir žiaurus pasakojimas preciziškai tiksliai apnuogina juodžiausius žmogaus sielos užkaborius“, - rašo „Metų knygos“ ekspertų komisija.