Kino režisierius Audrius Stonys savo kūrybinę veiklą pradėjo paskutiniais sovietų valdymo metais, kai net viešai nutilęs žodis sukeldavo nepasitikėjimą, o prasmę turėjo tik tai, kas likdavo nepasakyta ir neparodyta. Vos juntama trapi paslaptis, virpanti tarp siaurų cenzūros eilučių, pamažu stiprėjo. Kalbėdama apie laisvę, ji tapo viena pagrindinių kūrybos priemonių, įkvepiančių maištauti ir neplaukti pasroviui.
Audrius Stonys
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Laikai pasikeitė. Žodžio laisvė išvartė visas cenzūros užtvaras, bet vidinė būtinybė neplaukti pasroviui – liko. Jei visi kalba, aš pasirinksiu tylą, jei visi bėga, aš sustosiu ir stovėsiu vietoje, jei visi sprendžia globalius klausimus, aš stebėsiu, kaip ropoja skruzdėlė. Racionalaus, protingo pasaulio akivaizdoje aš užsiimsiu tuo, kas atrodo nenaudinga ir beprasmiška – filmuosiu, kaip trūkinėja voratinkliai, ką mato praradę regėjimą, kaip atrodys senutė su balta skarele, jei žiūrėsiu į ją iš debesų, stebėsiu, ar karvės akyse atsispindės prie jos artėjantis mirties šešėlis. Šitais iš pirmo žvilgsnio keistais kadrais mano karta bandė atsikovoti ir užtvirtinti vidinę laisvę, kuri, kaip paaiškėjo kiek vėliau, ir yra tikroji ir vienintelė laisvė“, – įsitikinęs režisierius.

Pirmame savo filme „Atverti duris ateinančiam“ (1989), atskleidžiate tėvo Stanislovo asmenybę. Kas paskatino imtis būtent šios temos?

Tėvą Stanislovą pažinojau dar prieš kurdamas filmą. Legendos apie jį sklandė jau kelerius metus, taigi apie jį žinojo visa Lietuva, bet mažai kas buvo matęs. Kai iškeliavau į Paberžę ieškoti tėvo Stanislovo, išaiškėjo, kad Lietuvoje yra net trys Paberžės. Vidury gilios žiemos jas visas apkeliauti nebuvo lengva. Nuvykęs į vieną iš jų ir ten jo neradęs, autobusu vykau į kitą Lietuvos galą. Ten gyvenę žmonės apie jį buvo girdėję, tačiau pasiūlė pasižiūrėti dar kitoje Paberžėje, mat šioje jis taip pat negyveno.

Atsimenu, galiausiai atradęs būtent tą vietovę, stoviu pusnyje iki kelių, ilgai svarstydamas, kaip galiu eiti pas šį žmogų nei kviestas, nei prašytas. Atrodytų, nei draugas jis man buvo, nei pažįstamas. Stovėjau ir mąsčiau apie tai, ką jam sakysiu, kai įeisiu. Staiga atsidaro durys, tarpduryje pasirodo tėvas Stanislovas ir sako: „Vaikeli, ko tiek laiko stovi pusnyje. Eik į vidų. Yra arbatos, šiltų vilnonių kojinių. Sušilk, atsigerk, pavalgyk.“ Nuo to laiko pajutau jam neblėstantį dėkingumą už visą išspinduliuotą gėrį ir šilumą. Norėjau jam atsidėkoti. Supratau, kad galiu tai padaryti sukurdamas filmą apie jį.

Kaip Jums pavyko įtikinti jį filmuotis?

Ilgai jis nesutiko to daryti. Kuo puikiausiai jį suprantu. Juk ką tik buvo pasibaigęs sovietmetis – laikas, kai kunigai buvo juodinami ir maišomi su purvais. Tačiau, manau, jis išsigando ne to: mane pažinojo, tad galėjo būti tikras, kad jo neapšmeišiu. Jis bijojo priešingo rezultato: kad savo filme jį aukštinsiu, kelsiu į padanges ir piešiu kaip šventąjį. Peržengti šią ploną ribą tarp asmenybės atskleidimo ir jos išaukštinimo yra labai lengva. O jis, būdamas vienuoliu kapucinu, nenorėjo, kad jam gyvam esant būtų statomas paminklas ar tapoma ikona. Visos abejonės išsisklaidė, kai pamatė filmą, kuriame jį parodžiau esantį paprastą žmogų, besiilgintį ramybės, tylos, bet kartu ir besisukantį intensyviame gyvenimo sūkuryje. Man atrodo, būtent tada jis ir nurimo.

Kas labiausiai įstrigo iš šio susitikimo?

Tai apskritai buvo pirmasis mano susitikimas su kino juosta bei kino kamera. Reikėjo pačiam atrasti stilistiką, estetiką, sukurti kino kalbą. Viskas nauja, ir tai – didžiulė atsakomybė. Juk kūriau filmą ne apie bet ką, o apie iškilią asmenybę. Reikėjo ne tik atskleisti ją, bet ir suprasti, kaip tai padaryti.

Jau šiame pirmame filme yra be galo daug tylos, filosofijos, poetikos, kurią galima matyti vėliau kurtuose Jūsų filmuose, tik labiau subrandintą ir išplėtotą. Kaip atradote šią kalbą?

Šis pirmasis filmas tikrai padarė įtaką mano tolesnei kūrybai. Jeigu būčiau kūręs juostą apie, tarkime, elektronikos gamyklą ar sporto lenktynes, jis būtų visiškai kitoks. Viską padiktavo Paberžės rūkai, ramybės pauzės, tvyranti ypatinga atmosfera, prisipildžiusi ne išorinės, o tos vidinės tylos. Visa tai nugulė į pirmąjį filmą ir tęsėsi tolesniuose. Nors pas tėvą Stanislovą atvykdavo nemažai žmonių, ir, atrodytų, šurmulio netrūko, kažkokiu būdu vis dėlto išlikdavo ta ramybė, kurios nesinorėdavo griauti. Pastebėjau, kad ir klebonijoje, kurioje gyveno atvykusieji, retas kuris šūkaudavo, buvo kalbama pusbalsiu.

Minėjote, kad Tėvas Stanislovas pasakė, jog iš šio meno nepragyvensite. Kokios mintys kilo tuo metu?

Tam tikra prasme jis buvo teisus. Kaip paaiškėjo po kurio laiko, kurdamas vien meną – tikrai nepragyvensi. Šiuos žodžius jis ištarė išvydęs kino specifiką. Būtent jau tada pradėjau suprasti, kad kinas – tai mozaikos klijavimas – kantriai renkant po truputėlį, po šukelę. Kad ir kaip norėtum, filmo per vieną dieną nesukursi. Tik aibę valandų vieną šalia kitos glausdamas akimirką prie akimirkos, kurių gali pasitaikyti sulaukti kartą ar du per dieną, o gal tik – per savaitę. Tuo metu buvau jaunas režisierius.

Man nerūpėjo, ar pragyvensiu iš kūrybos, kur kas svarbiau buvo daryti tai, kas iš tiesų man patinka. Kurti filmus galėjau be jokio užmokesčio, badaudamas, alkdamas, trokšdamas. Iki šiol manau, kad yra daug svarbesnių dalykų nei materialinė gerovė. Jeigu žmogus galėtų turėti tik tai, ką gali nusipirkti, gyvenimas būtų be galo liūdnas. Pasirinkdamas kūrėjo kelią aš nuolat gaunu tai, kas nenuperkama ir neparduodama.

Tikriausiai tai gana sunku įvardyti žodžiais?

Galima pabandyti. Tai supratimas, kūrybos džiaugsmas, ekrane užfiksuoti nepasikartojantys kintančio pasaulio vaizdai, bendraminčiai, įvertinimas to, ką darai. Net ir bemiegės naktys, ieškant to vienintelio, esmę išreiškiančio kadro. Kai žmogus pajuto tai, ką tu savo kūryba pasakei, ir jame kažkas suvirpėjo, pasikeitė – supranti, kad šis sielų bendravimas yra vertingesnis už bet kokius pinigus. Nenuperkami ir stebuklai, kuriuos pavyksta užfiksuoti. Gali milijonus sumokėti, jie vis tiek neįvyks, nes nenuperkami, nesukuriami, nesuplanuojami.

O štai prieš kino kamerą ima ir įvyksta. 

Kita vertus, kad ir koks poetiškas būtų kinas, jo kūrybinis procesas vargu ar dvelkia poezija. Tai kruvinas ir juodas darbas, be jokios lyrikos. Kai filmavome „Skrydį per Lietuvą“, labai aiškiai pajutau akimirkos reikšmę. Suvokiau, kad jeigu leisiu sau pamiegoti dar bent pusvalandį, prarasiu visą dieną, nes nebegalėsiu nufilmuoti to, kas įvyko būtent tą ankstų metą.

Bet kaip tada atsiranda poetika?

Jeigu matytumėte, kaip poetai rašo eilėraščius, galbūt tada pavyktų tai suprasti. Norint sukurti ketureilį, tenka dienų dienas rašyti, braukyti. Kiek būna pykčio, išgerta kavos ir surūkyta cigarečių. Dažnai poezija gimsta netikrume ir kančioje, tik vėliau viskas atrodo lengva ir paprasta. Taip ir kine: iš skausmingo chaoso gimsta grožis.

Poetiką kuriate iš paprasčiausios kasdienybės elementų, kurių apstu kiekvieno gyvenime. Kaip Jums pavyksta juos parodyti kitokius, negu yra matomi paprastai?

Man įdomu pamatyti daiktus ir reiškinius, esančius šalia, bet dažnai kitų nepastebimus. Kadaise sulaukdavau priekaištų dėl to, jog filmuoju šiukšlynuose arba žmones su negalia. Man prasminga kančios akistatoje įžvelgti viltį ir poeziją. Kine būtina pastebėti bei parodyti grožį ir poeziją net ir ten, kur kiti mato tik destrukciją arba vien tik buitį. Kinas turi priminti žmogui, kad Dievo prisilietimas ir Jo sukurtas grožis yra visur, tik reikia stabtelėti, pažvelgti giliau. Žinoma, tai tikrai nėra vien tik kino kameros privilegija, tai gali pradėti daryti kiekvienas, čia ir dabar.

Kodėl filme „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos“ visiškai atsisakote žodžio?

Būtent toks buvo mūsų sumanymas. Skridome aukštai, tad kalbėti buvo gana sudėtinga. Kita vertus, kine žodį reikia naudoti taupiai. Jeigu gali kažką pasakyti, reikia kalbėti, o ne kurti kiną.

Kokius reikalavimus keliate savo kūrybai?

Nemeluoti. Nesileisti į kompromisus su realybe ir savimi. Jeigu matai, kad kažkas neišeina, nedaryk to, kuo netiki, net jei ir spaustų filmavimo grafikas ar ribotas biudžetas. Ne visada lengvai pavyksta priartėti prie tiesos, bet stengiesi tol, kol galiausiai priartėji prie to, kuo besąlygiškai tiki. Žinoma, nėra tiesos monopolio. Kitas žmogus gali matyti visiškai kitaip, bet pats prieš save turi būti visiškai įsitikinęs, kad nemeluoji ir nedarai jokių nuolaidų sau.

Kuo lietuvių poetinis kinas skiriasi nuo kitų šalių šios stilistikos filmų?

Lietuviškas poetinis kinas yra glaudžiai susijęs su juodai balta fotografija, todėl yra labai vizualus. Pagrindus poetiniam kinui padėjo tokie kino meistrai, kaip Robertas Verba, Henrikas Šablevičius. Lietuvių poetinis dokumentinis kinas kuriamas remiantis ne istorija, kaip, tarkime, yra daroma čekų ar gruzinų kine, o būtent vaizdu. Mes stebime žmogaus veidą ir bandome perskaityti istoriją jame. Tiesa, dabar šis kinas transformuojasi, tampa socialesnis, komunikuoja, jame kur kas mažiau tylos ir daugiau veiksmo.

Tačiau panašėjame į kitus.

Taip, bet tam tikros globalizacijos vis tiek neišvengsime. Tai – natūralus procesas. Negali likti tik poetiškoje saloje. Gali būti, kad po kurio laiko poetinis kinas išnyks, atsiras kažkas kito, bet tam tikras poetikos atspalvis vis tiek turėtų išlikti. Tai, ką sukūrėme ir subrandinome, visada liks su mumis.

Keičiasi ir televizijos repertuaras. Skirtingi filmai rodyti prieš dvidešimt metų ir dabar. Panašėja filmų siužetai, banalėja pati kino kalba. Kodėl taip dažnai pasigendama jų įvairovės?

Televizija yra skirta masiniam žiūrovui, kita vertus, ji pati formuoja masinį žiūrovą. Juk televizijai vienas ją žiūrintis žmogus visiškai nieko nereiškia. Žiūrovai skaičiuojami ne vienetais, o šimtais tūkstančių. Jeigu jie visi būtų skirtingos asmenybės, norėtų skirtingų laidų, filmų, reitingų sistema, kuria remiasi šiuolaikinė televizija, žlugtų. Todėl ir kuriamos laidos bei filmai masiniam žiūrovui. Galiausiai taip formuojamas žiūrovas tampa tos milijoninės, itin paklusnios minios dalimi, kuriai patinka vienodas maistas, vienodi gėrimai, vienodos laidos, vienodi socialiniai įpročiai.

Tačiau kur tai veda? Jeigu visą gyvenimą sintetiniu maistu maitinamas vaikas paragaus tikros, darže išaugintos morkos, tikriausiai, jį supykins. Pripratusiems prie sintetinės kultūros žmonėms fiziškai sunku priimti vertybėmis pagrįstą kultūrą ir meną. Taigi, jeigu žmogus ilgą laiką negauna nieko, kas formuotų jo asmenybę: gerų knygų, filmų, muzikos, dailės kūrinių, netrunka susiformuoti dar vienas tipinis milijoninis vartotojas.

Tačiau ar nėra taip, kad tie susiformavę vartotojai stoja į režisūrą ir kuria filmus?

Taip, ir jie atėję ne tik į kiną, į visas meno šakas: į dailę, muziką, teatrą, pradeda kurti ne meno kūrinius, o produktus. Toks „menas“ matuojamas nebe meniniais kriterijais, bet skaičiais. Klausiama, kiek nupirko bilietų, kiek žmonių matė koncertą, filmą ar spektaklį, o ne tai, kas tuose žmonėse pasikeitė, kokia išliekamoji kūrinio vertė. Kaip kūrinys paveikė žmogaus sielą, ar paveikė? O gal jie tik šiaip „užmušė“ laiką. Vyksta kūrybinė erozija— laipsniškas meno virtimas plataus vartojimo produktu.

Tikriausiai kino meną kuriantiems režisieriams šiandien itin sunku sulaukti finansavimo.
Sunku, bet dar yra žmonių, kurie supranta, kad menas – ne produktas. Produktas pats save apsigins, jam nereikia paramos. O menas visame pasaulyje yra remiamas. Taip, jis yra nuostolingas. Jis negali pasiekti milijoninio žiūrovo, o poezijos knygelės – milijoninio tiražo. Tačiau kas būtų, jeigu jų neliktų? Kas su mumis įvyktų? Manau, kad būtent ant tokių trapių, dažnai neįvertinamų dalykų laikosi pasaulis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (96)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (129)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (134)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Batelių paieška pajūryje: ar įmanoma rasti nebrangių ir įspūdingų batų? (8)

Kad Palangoje galima atrasti stilingų apdarų, DELFI Stilius jau įsitikino. Todėl šį kartą...

Pasipiktinę graikai įtaria NBA atstovus konspiracija

Medicininiai tyrimai tolimoje Kinijoje, nekonkreti diagnozė, bendravimas per socialinius tinklus....

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (32)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (1)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Priežastys, kodėl apsilankius tualete vargina nemalonūs pojūčiai (26)

Deginimo pojūtis šlapinimosi metu yra vienas nemaloniausių dalykų. Štai kodėl svetainė...

„Sostų karų“ žvaigždė E. Clarke prasitarė apie pasimatymų taisyklę (6)

Garsiųjų „Sostų karų“ aktorė Emilia Clarke nuolat supama gandų. Tačiau nuolat...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (225)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...