Prisiminus, jog skalsesnės duonos Anglijoje oficialiai ieško beveik 100 tūkst. lietuvių ir mažiau nei pusė visų apsistoję būtent šalies sostinėje Londone, romano aktualumą, matyt, galima pamatuoti jau ir skaičiais. Tačiau romane gvildenama emigracija kitokia. Knygos variklis – ne nepriteklius ir jo skatinamos laimės paieškos, o tikėjimas, jog gali pakeisti pasaulį.
Apie tai, kaip dideliame mieste nesusireikšminti, pastebėti „antraplanius“ gyvenimo veikėjus, kaip išklysti iš įprastų didmiesčio takų ir atkeršyti įskaudinusiems – pokalbyje su skirtingus Londono veidus atskleidusia rašytoja Vaiva Rykštaite.
- „Kostiumų drama“ - jau antrasis jūsų romanas. Literatūrologė Jūratė Čerškutė pirmąjį Jūsų debiutą „Plaštakių sindromas“ atakavo kritikos strėlėmis – esą vieša etiketė, jog kūrinys yra „sprogdinantis padorumą“ buvo išpūsta ir romaną įvardijo „lietuvišku a la „Bridžitos Džouns dienoraščio“ ir „Sekso ir miesto“ hibridu“. Kuo ši knyga skiriasi nuo pirmosios? Kokios visuomenės (ir literatūros vertintojų) reakcijos tikitės šįkart?
- Pirmajam romanui pati niekada neklijavau tos „sprogdinantis padorumą“ etiketės. Tai padarė kiti. O jei jų nuomonė nesutapo su gerb. Čerškutės, na ką gi... Kita vertus, sutinku, jog kai kurios reakcijos buvo perdėm puritoniškos - tarsi niekas iki manęs nebūtų rašęs apie intymius dalykus. Bet antras romanas kitoks. Dar nežinau, kokia etiketė bus priklijuota pastarajam, mat šį sykį romane daugiau grotesko ir juodojo humoro.
Dar iki knygos „Kostiumų drama“ pasirodymo, jai jau buvo paskirtos emigrantų literatūros lentynos, tačiau man pačiai tai, ką parašiau, neatrodo tipiška nelaimėlės emigrantės istorija. Į viską žiūrima linksmai, ironiškai, veikėjų varomoji jėga yra nuotykių alkis ir noras maištauti, o ne noras susikurti patogų gyvenimą svetur ar Tėvynės ilgesys. Veiksmas vystosi Londone, tačiau visa istorija gali nutikti bet kur. Tiesa, viena iš pagrindinių veikėjų – atvykėlė iš Lietuvos.
Norėjau parodyti didmiesčio patirtį naivios merginos iš Rytų Europos akimis. Ji daug ko nesupranta, ją daug kas klaidina, gąsdina. Pavyzdžiui, pagrindinei veikėjai Lėjai (kaip ir daugumai tautiečių) itin būdinga islamofobija. Dalis atvykėlių šį, kaip ir kitus visiškai nepagrįstus rasistinius ir religinius prietarus, atsiveža bagaže iš Lietuvos. Į šitą problemą taip pat stengiausi pažiūrėti linksmai – parodyti, kokių nesusipratimų ir kuriozų gali kilti gerai nepažįstant kitų kultūrų.
Jei atvirai, tai to labiausiai ir norėčiau – kad skaitytojas tarp eilučių išskaitytų tamsiausių gyvenimo užkaborių ironiją, absurdo dramą, kur iš pradžių pajutę sukrėtimą po akimirkos mokomės juoktis. Svarbiausia juoktis ne vieniems iš kitų (jokiu būdu nesišaipau nei iš žmonių negalių, nei iš kvailumo) – o juoktis drauge.
- Jūsų romanas itin realistiškas. Be skrupulų ir pagražinimų aprašomos buitinės scenos, skirtingų veikėjų skausmas pateikiamas lyg ir su ironija, tačiau skaitytojui sukelia dviprasmiškus jausmus - ir gailestį ir juoką. Kokį jausmą Jūs norite perduoti skaitytojui? Kokia misija tenka Jūsų romanui?
- Romano moralas – nesusireikšminti. Ir prezidentė vaikšto į tualetą! Man atrodo, dažnai svajojama apie tą gyvenimą „kaip kine“ ir dėl to kyla daug nepasitenkinimo gyvenamoje realybėje. Sudieviname kai kuriuos herojus, tačiau pamirštame tuos kitus, antraplanius, vaidinančius tik masinėse scenose.
Filmai (ypač amerikietiški) akivaizdžiai paveikė visuomenės sąmonę, iškreipė laimės sąvoką - kasdienybėje žmonės ilgisi spalvų, nes mato, kad kine viskas smarkiau, linksmiau, įdomiau. Ir dar su nuotykiais! Tačiau juk ekrane tai rodoma iš pagrindinių herojų perspektyvos, o, pavyzdžiui, kokie beveidžiai, „nereikšmingi“ blogiuko apsaugininkai be gailesčio nušaunami. Pykšt! Ir viskas. Niekam neįdomu, kas jie, iš kur? Veiksmas vystosi toliau, tik be jų.
Romane norėjau parodyti, jog kiekvienas iš mūsų manosi esąs tas pagrindinis dramos herojus, o visi kiti – tik statistai, praeiviai. Norėčiau, kad skaitytojas pajustų empatiją visiems nematomiems, nereikšmingiems, pamirštiems, tiems „už kadro“. Gal tada rasis ir daugiau meilės pakeleiviams autobuse, vairuotojams, praeiviams, prekybos centrų kasininkėms? Juk visi jie – pagrindiniai savo dramų veikėjai!
Pamenu, kaip viena mano bičiulė pardavėja skundėsi, jog klientai prie kasos susimoka kalbėdami telefonu. Iš pradžių nesupratau, kas čia tokio baisaus? Prisipažinsiu, ir pati taip kartais elgdavausi, juk skubu - vienoje rankoje piniginė, kitoje telefonas... O ji, sakė, jaučiasi, lyg beveidis robotas... Tad knygoje stengiausi visiems tiems „statistams“ suteikti kuo daugiau reikšmės.
Tiesa, čia vėl gi neišvengta ironijos, nes viskas rodoma pro itin į savo vaidmenį įsijautusios herojės prizmę. Merginai netrūksta nuotykių. Kai kurie – įsivaizduojami, tarsi jos galvoje kuriami filmai, bet dar daugiau įdomių nutikimų ją pasiglemžia paprastose buitinėse situacijose. Kad ir prausiant neįgalų žmogų duše.
Norėjau pavaizduoti gyvenimo žemiškumą, nepagražintą tikrovę ir tuo pačiu parodyti, kad ir tai gali būti labai įdomu. Jei skaitytojas liūdės, vadinasi, jis jautrus. Tačiau mano tikslas yra sukelti šypseną, supratus kokiais svarbiais save laikome. Tie, kurie vis dėl to juoksis, pasaulį jaučia panašiai kaip aš. To ir tikiuosi - juoko, kad ir pro ašaras.
- Romanas „Kostiumų drama“ – netipiška emigrantės istorija. Tačiau emigracija - skaudi tema tiek išvykstantiems, tiek tiems, kurių namai tuštesni dėl jau išvykusių. Koks Jūsų ir emigracijos ryšys - pamokantis? Atbaidantis? Neišvengiamas? Kokią emigraciją rasime Jūsų knygos puslapiuose? Ar ši tema būtinai turi būti skaudi? Gal šiek tiek liūdna, kad Lietuvoje dabar mažiau jaunimo, bet gi tie emigrantai neišmirė ir nebuvo ištremti. Savo noru (ar aplinkybių verčiami) susikrovė lagaminus ir išsibarstė po pasaulį laimės ieškoti. Argi ne šitaip prasideda daugybė pasakų?
- Manau, galima įžvelgti ir daug šviesių emigracijos spalvų: įsivaizduokite jaudulį kraunantis daiktus, metant darbus, parduodant automobilius, paliekant namus – juk tam reikia ryžto ir drąsos. Visgi, ne visada toji emigracija pateisina lūkesčius, tačiau tik jos paragavęs dažnas išvykėlis vėl ima idealizuoti Lietuvą, geriau suvokia savo identitetą. Rytų Londone darbininkų liaudis net savo vietinę spaudą turi! Įdomu, ar jie būtų šito ėmęsi gyvendami Lietuvoje?
O dar kiek daug išmokstama, pamatoma, patiriama... Akiratis plečiasi kalbų, kultūrų, profesinėse srityse. Graudu galėtų būti nebent tada, jei nė vienas emigrantas nesugrįžtų - kol kas liūdėti dar anksti.
Pati išvažiavau tikrai ne iš būtinybės. Buvau laiminga ir įdomiai gyvenau Lietuvoje. Bet vis tiek norėjosi pasižvalgyti svetur, pasibastyti. Patiko. Likau studijuoti.
Visko buvo, tačiau tos patirtys ir ypač sutikti žmonės mane labai praturtino. Būtent jie ir įkvėpė antrąją knygą - ne veltui jos dedikacija skirta „Arnoldo namo gyventojams“. Šiame name iš tiesų girdėjau daugybę romane aprašytų pokalbių, kuomet jauni žmonės tiki, jog gali pakeisti pasaulį. Tad ir emigracija mano knygoje tokia – ne iš būtinybės uždirbti duonai, o įkvėpta jaunatviško maksimalizmo, troškimo būti pasaulinio vyksmo dalimi.
Per pagrindinės romano veikėjos - Lėjos - patirtį atskleidžiami skirtingi Londono veidai - alternatyvus gyvenimo būdas skvotuose su bičiuliais, kurie įtartinais būdais mėgina pakeisti pasaulį. Ir visiška priešingybė - lėtas, skausmingas neįgaliųjų pasaulis, kurį mergina pamato įsidarbinusi slauge. Egzistuoja ir trečias, „normalus“, visuotinai priimtas gyvenimas. Ar lengva pastebėti, patirti tą daugiaveidį Londoną? Vienokį jį mato lietuvis turistas, anokį - fabrike dirbantis emigrantas...
Reikėtų labai gero gido! O fabrike dirbančiam turbūt dar sunkiau... Bet juk pati patirtis iš esmės yra subjektyvi. Man Londonas iš pradžių buvo ta stotis, kurioje pasitiko draugai. Kavinė, kur valgiau angliškus pusryčius. Ta mergina, kuri gatvėje nei iš šio nei iš to paklausė „kaip sekasi?“. Tas kambarys, kuriame buvau apsistojusi. Ledai, kuriuos valgiau Trafalgaro aikštėje.
Parduotuvės, kuriose ieškojau darbo. Ir taip kiekvienam. Pamažu dėliojasi asmeninių patirčių ir atsiminimų žemėlapis.
Kuo ilgiau būni mieste, tuo jis spalvingesnis, tačiau viskas labai sąlygiška. Todėl įdomu palyginti, papasakoti apie matytus miesto veidus. Tuo Londonas labai įdomus - keliaujant iš vieno rajono į kitą dažnai galima pasijusti tarsi atsidūrus skirtingose valstybėse. Tarkim gyvybingas, chaotiškas juodaodžių pamėgtas Brikstonas, kuriame nuolat skamba jamaikietiška muzika ir gatvėse kvepia keptais šonkauliukais bei marihuana, ir, pavyzdžiui, Hampstedas, kur dauguma gyventojų kostiumuoti, santūrūs, pasiturintys britai.
Net po penkerių metų nesiryžtu teigti, jog jau pažįstų Londoną - jis nuolat keičiasi. Manau, gyvenant bet kuriam mieste, reikėtų neapsiriboti įprastu maršrutu „darbas – namai – draugai“. Pačių įdomiausių dalykų pamatau tiesiog klaidžiodama po nepažįstamus rajonus.
- Teigiate, kad stengiatės rašyti tik apie tai, ką gerai žinote. Prisipažįstate, kad iš tiesų teko dirbti ir slauge, pabuvoti vintažo pardavėja, teisininko asistente ir net valytoja. Kiek romano „Kostiumų drama“ įvykiai, jausmai, sutikti draugai yra autobiografiški?
- Ne, tai ne mano biografija. Teko ir man įvairių darbų paragauti, pabuvoti visokiausiose situacijose. Bet jei papasakočiau tiesą – niekas manimi nepatikėtų! Mano gyvenimas daug įdomesnis, bet tegul jis ir lieka man.
Kita vertus, skaitydama grožinius kūrinius pati asmeniškai labai nusiviliu gavusi autoriaus patvirtinimą, kad viskas išgalvota. Iki šiol šventai tikiu, kad, pavyzdžiui, Ana Karenina gyveno. Juk tokia tikra, tokia jausminga, tokia kaip mes – gyventi privalėjo?! Tad taip ir su mano romanu – kažkas buvo, kažkas ne, bet koks gi dabar skirtumas? Tegul knyga gyvena savo gyvenimą, o aš noriu, kad skaitytojas tikėtų jo galvoje atsiveriančia realybe. Bet kiekvienas vėl suvoks kitaip...
Esate sakiusi, jog ši knyga - tai išskirtinė laimės svetur ieškoti išvykusio jauno žmogaus istorija. Ar lengva tą laimę rasti, išgyventi dideliame mieste? Koks žmogus gali pasipriešinti sistemai ir ištverti užgriūvančias naujas kultūras, rasinius, religinius skirtumus bei moralines dvejones?
Kad rastum laimę sistemai priešintis nebūtina. Ir apskritai nebūtina niekur važiuoti, juo labiau – į didelį miestą. Man atrodo, kad ta tikra laimė yra maža ir jauki – namuose, su artimiausiais žmonėmis ir kaimynais. Į didelius megapolius dažniausiai išvyksta visų pirma ne laimės, o nuotykių medžiotojai. Tie, kurie laimę painioja su iššūkiais ir adrenalinu.
Kita vertus, laimės ieškotojai mano romane – jauni žmonės, kurie dar negali teigti ką nors suradę. Jie tik blaškosi, dairosi, ir visų pirma turėtų atrasti prasmę. Juk laimė – tik jausmas. Tačiau jeigu ją suvoksime kaip procesą, kaip patį kelią, o ne galutinį tikslą, tuomet kuo tas kelias vingiuotesnis ir spalvingesnis, tuo saldesni turėtų būti saugumo ir ramybės akimirksniai.
Londone įsikurti nėra lengva. Išlieka stipriausi arba visokie gudragalviai, kurie sistemoje randa skylių. Tačiau galiu kalbėti tik iš savo daržo. Statistikos nežinau, tad sunku pasakyti, kaip sekasi tipiškam laimės ieškančiam emigrantui. Greičiausiai daug kas priklauso nuo atsivežto bagažo – santaupų, išsilavinimo, ryšių, charakterio savybių. O kartais reikia tik sėkmės.
Bet kokiu atveju, manau, jog dauguma atvykėlių gyvenančių Londone yra drąsios ir stiprios asmenybės. Kultūrų įvairovė iš pradžių gali gluminti, tačiau be abejonės praturtina. Juk pažindami kitus pažįstame pasaulį. Žmogus turi būti alkanas - patirčių, žinių, santykių. Atviras ir nusiteikęs dirbti. Būtent tada Londonas parodys įdomiausius savo veidus.
- Kritikai pastebi, jog kai kurie autoriai po slapyvardžiais slepiasi norėdami sukurti mitą, paslaptį, užmesti „jauką“. Kodėl Jūs knygos rašytoją slepiate po slapyvardžiu Vaiva Rykštaitė? Kiek šis slapyvardis metaforiškas?
- Turbūt viskas prasidėjo nuo Žemaitės? Ne tik rašytojai, bet ir dauguma menininkų – dainininkai, aktoriai, tapytojai kažkodėl dengiasi išgalvotais vardais. Nežinau, kodėl taip yra. Galbūt pasąmonėje norėjau apsisaugoti? Juk rašymas iš esmės (jei dirbama nuoširdžiai) – labai intymus dalykas. Jei jau įsileidžiu žmones į savo mintis, tai jie bent nežinos, kas parašyta mano pase.
Kita vertus, manau taip ir turėtų būti, pseudonimas – tai tarsi „brendas“, etiketė, kuri ilgainiui turi tapti atpažįstama ir atitikti tam tikrus vartotojo lūkesčius. Iš kūrėjo perspektyvos šitaip lengviau atsiriboti, nepainioti asmeninių santykių su darbiniais.
Vaivos vardu turiu ir elektroninio pašto adresą, anketas socialiniuose tinkluose. Man šis vardas turi daugybę asmeninių ypatingų reikšmių. Juk žinote tą pagonišką istoriją apie įsimylėjusį Perkūną, kuris jį atstūmusią mergelę Vaivą pavertė spalvinga juosta - rykšte danguje? Vaivos rykštė – vaivorykštė. O juk sako, kad plakimas liežuviu skaudesnis už rykštes... Tai kartais ir noriu savo rašymu ką nors nuplakti ar nubausti - ypač tuos, kurių negali pasiekti ranka. Daugybei atgrasių herojų daviau gyvenime nemėgstamų žmonių vardus. Įskaudinai mane – tai knygoje tapsi bjauria sena boba. Plaku.
Vėlgi vaivorykštė vakaruose – gėjų simbolis, o man tai – dar viena reikšmės koduotė, nes negaliu pakęsti homofobų.
- Jūsų romanas „Kostiumų drama“ ne kartą peržengia kino, teatro užribius - pavadinimu, kartkartėm – kinematografiška pasakojimo maniera, skirtingais kūrinio veikėjų vaidmenimis ar net aiškiai išreikštu pagrindinės herojės Lėjos pojūčiu, kad ji yra tik aktorė kažkieno kito parašytame gyvenimo scenarijuje. Ar kino teatro ekranuose, teatro scenose pavyktų visus romane aprašytus išgyvenimus taip pat gerai perteikti? Ar to išvis norėtumėte?
- Bet juk išties kartais atrodo, kad viskas vyksta pagal kažkieno scenarijų? Ypač, kai jaučiamės bejėgiai, aplinkybių aukos, o ką apkaltinti - nėra... Visiems norisi surasti atpirkimo ožį. Man labai įdomu, ką tokiu atvejų kaltina ateistai? Vietoje Dievo, pagrindinė romano herojė tiki nematomu gyvenimo režisieriumi.
Nemanau, kad ši knyga galėtų tapti kino scenarijumi. Labiau norėjau parodyti sąmonės ekrano kinematografiškumą. Dažnai mintyse pati pabėgu į savo minčių filmus. Tarkim, stoviu eilėje prie kasos, ilgu, nuobodu. O tada ir pagalvoju, kaip viskas būtų, jei dabar... aš būčiau kokia madam, kuriai maistą superka tarnai. Negi nepasiilgčiau to smagaus lentynų žiūrinėjimo?
Arba spoksau į arbatos pakuotę, o ten – drambliukas. Ir štai aš jau joju ant to dramblio, kažkur per džiungles ir egzotiškus miestus, man ant galvos turbanas, šalia – sultonas, kvepia smilkalais... Taip ir eilę pražiopsoti galima. Dabar madinga sakyti „būk čia ir dabar“, „gyvenk šioje akimirkoje“ – bet fantazuodama juk niekur ir nedingstu! Daugybė realybių tampa vienoje akimirkoje, toje pačioje būtyje. Tai – mūsų intelekto ir fantazijos dovana, todėl svajoti – būtina. Tą uoliai ir daro knygos herojai.
