Kriaunose gyvenanti muziejaus direktorė Algimanta Raugienė nesideda visagale: ji – tik žmogus, esantis Dievo valioje. Į Kriaunas, bažnytkaimį Sartų ežero pašonėje, plūste plūsta smalsuoliai. Ne tik bėdų ištiktiems žmonėms, bet ir į ekskursiją atvykusiems mokinukams rūpi pamatyti garsiąją Kriaunų raganą. O kai taip vadinama istorijos muziejaus direktorė Algimanta Raugienė prabyla ne tik apie eksponatus, bet ir apie magiją, su kuria susiduriame kone kasdien, nuščiūva net didžiausi išdykėliai.
Algimanta Raugienė
© „Valstiečių laikraštis“
Išgyveno daug netekčių ir sielvarto

Kriaunose Algimanta apsigyveno prieš dvidešimt vienus metus, kai buvusiame karčemos pastate buvo nuspręsta įkurti muziejų. „Reikėjo gero durniaus, kuris sutiktų važiuoti į kaimą. Taip mane ir surado. Atvažiavau jauna, graži moteris, o kriauniečiai štai ką ištaisė – mane ragana pavadino!“ – pasakoja A.Raugienė.

Išgyvenusi netekčių ir sielvarto, Algimanta tapo kitokia. Nesėkmingai prasidėjo ir Kriaunų laikotarpis. Naktį name, kuriame Algimanta apsigyveno, kilo gaisras. „Tada pirmą kartą supratau, ką reiškia dvasios jėga. Jei žmogus stipresnis už ugnį, ji gali prigesti ir nuo rėkimo“, – tvirtina moteris. Gal pusantros valandos Algimanta gesino ugnį iš kiemo parsineštu sniegu – vandens šalia namų nebuvo. Kai viskas baigėsi, ji pamatė savo baisias nudegusias rankas. Paskui, kai jos sugijo, Algimanta pradėjo gydyti kitus.

Tačiau ragana ji nesideda, nemano esanti visagalė ir nepuola padėti tada, kai tai neįmanoma. Ji negali išgydyti nuo alkoholizmo žmogaus, kuris pats to nenori. Kriaunų ragana nesiima gydyti vėžio. Pasak jos, tai liga, prie kurios niekam negalima kišti nagų: „Tik pats žmogus sau gali padėti“.

Būrėja būti nenori

Pas Kriaunų raganą važiuoja ne tik ligoniai. Neretai jos prašoma išburti ateitį. Tačiau Algimanta nenori būti vadinama būrėja, ji sako esanti guodėja. Kažkada patyrusi artimo žmogaus išdavystę, supranta, kaip svarbu, kad tokiu metu kažkas padėtų, patartų ar bent paguostų.

„Baisu likti pačiam su savimi, būna daugybė neaiškumų, o kai atsisėdame ir išnagrinėjame situaciją, kartais didelė problema pavirsta menkniekiu“, – sako ji. Kriaunų ragana nesistengia įpiršti žmogui savo nuomonės. Ji stengiasi teisinga linkme nukreipti nelaimėlį ir jį įtikinti, kad gali pats pakeisti situaciją. Algimantai ypač gaila vyrų, kuriuos palieka žmonos. Moteris pastebi, kad taip nutinka vis dažniau. „Tai kas, kad vyrai vadinami stipriąja lytimi – jie kur kas labiau pažeidžiami, jautresni už moteris. Šios išsisuka iš visų padėčių, o vyrukai to nesugeba“, – sako ji.

Kartais tenka pasišaipyti iš įkyrių lankytojų, norinčių atkeršyti konkurentams. Atvykėliai teiraujasi ir meilės žolelių. Pasak Kriaunų raganos, jų nereikia toli ieškoti. Kiek-viena moteris gali įkrauti liepžiedžių ar čiobrelių arbatą meilės vibracijomis. Tereikia ilgokai palaikyti paruoštos arbatos puodelį rankose ir sudėti į ją gražiausius žodžius ir jausmus.

Prakeiksmas, lėmęs vienatvę

Meilės gėrimų paslaptis išmanančiai moteriai nebuvo lemta sutikti savo antrosios pusės. Buvo tik nepavykę bandymai ją rasti. „Mano pirmasis katinėlis buvo silpnavalis“, – pasakoja Algimanta. – Gal jis ir mylėjo mane, nes pritardavo viskam, ką dariau, ką sakiau“. Pradžia nežadėjo nieko blogo: pora prasigyveno, pasistatė kooperatinį butą, susilaukė dviejų dukrų. „Bet paskui jis nuėjo šunkeliais: ir gerdavo, ir mušdavo“, – prisimena Algimanta, – ilgiau kęsti negalėjau“. Savo antrąją santuoką ji vadina klaida. Juk tekėjo tik todėl, kad gyvenant kaime labai trūko vyriškų rankų. „Galvojau: jeigu jis bus man geras, tai gal ir pamilsiu. Bet jis nebuvo geras, jis buvo pijokėlis“. Būta ir vieno susitikimo, kai jos siela švytėjo, bet visa tai – jau praeity.

Moteris mano, kad dėl širdyje atsiradusios tuštumos galėjo būti kaltas ir giminės prakeiksmas. Juo Kriaunų raganos senelis, visoje apylinkėje garsus kalvis, apdovanojo savo šešiolikmetę dukrą, pabėgusią su auksines rankas turėjusiu dvarininko bernu. Gražuolei piršosi turtingas mokytas vyras, po savaitės buvo sutarta nešti užsakus, tačiau ji pasirinko tą, kuris buvo mielesnis. Tuo laiku toks poelgis užtraukė šeimai didžiulę gėdą. Vėliau senelis padėdavo Algimantos tėvams, bet taip ir neatsiėmė savo prakeiksmo. O norint, kad jis netektų galios, tą padaryti galėjo tik jis pats.

Įsikūniję žodžiai

Kriaunų ragana neabejoja – jeigu buvo ištartas žodis, tai anksčiau ar vėliau jis turi materializuotis. „Taip ir su keiksmažodžiais – jie juodu debesimi pakyla į dangų, o paskui juodais lašais nuvarva ant kaltųjų ir nekaltųjų galvų. Tada žmones ištinka visokios bėdos, nelaimės, avarijos“, – įsitikinusi A.Raugienė. Ne kas kitas, o buvęs vyras pirmą kartą pavadino Algimantą ragana. Tai nutiko tuomet, kai ji pirmoji Rokiškyje pasisiuvo ilgą suknelę.

Algimanta sako kartais pati bijanti savo minčių. Ji pastebėjo, kad įvyksta tai, apie ką buvo pagalvota. Antai prieš pusmetį jai dingtelėjo mintis, kad „Ambrozijos“ vyrai, jos žemiečiai, galėtų ir ją į savo būrį pasikviest. Ir ką jūs manot – Kriaunų ragana iš tikro sudalyvavo pirmoje „Vasaros su Ambrozija“ TV laidoje!

„Visi žinome, kad žmogus turi atsakyti už kiekvieną savo mintį, kad kiekvienas smūgis turi atosmūgį, kad blogis, padarytas kitam žmogui, sugrįžta triskart sunkesne forma. Bet vis tiek kai kurie apsimeta, kad to nesupranta“, – sako Algimanta.

Kitokia laimė

Algimanta įsitikinusi – tikrosios meilės, atsidavimo, ištikimybės galima pasimokyti iš paukščių, gyvulėlių, žvėrelių. Apie tai ji pasakoja knygelėje apie meilę, tačiau be įprastinių meilės istorijų. Algimanta prisimena tuos metus, kai draugai jai padovanojo kalytę Musę, tapusia ir geriausia drauge, ir sergėtoja. Po kiek laiko iš kažkur atklydo katytė Murzė. Brolio laidotuvių metu patekusi į avariją Algimanta negulė ligoninėn, nes žinojo: namuose jos laukia du mieli padarėliai. „Kai išlipau autobusų stotelėj, žiūriu: vienoj keliuko pusėj sėdi Musė, o kitoj – Murzė. Matyt, jos žinojo, kas vyksta. Parlydėjo į kiemą. Murzė švelniai prisiglaudė, o Musė tupėjo priešais ir šypsojosi. Pirmą kartą mačiau besišypsantį šunį, bet niekada nemačiau, kad šitaip, kaip gyvulėliai, kažką pasitiktų žmonės“, – pasakoja moteris.

Algimanta įsitikinusi, kad meilės reikia ir augalams. Tik jos dėka prie muziejaus auga ir tarpsta tokie puikūs medžiai ir gėlės. Nuvykusi pas dukrą, paveldėjusią motinos žavėjimąsi gėlėmis, Kriaunų ragana būtinai aplanko beržą, su kuriuo yra susidraugavusi. „Tik pridedu rankas prie kamieno ir pajuntu, kaip jo sula ir mano kraujas teka tokiu pat taktu. Galima įgauti energijos ir džiaugsmo tiek, kad jo užtenka ne vienai savaitei“, – sako Algimanta.

Žmogus privalo turėti paslapčių

Kriaunų ragana prisimena, kad keistų nuojautų būta jau vaikystėje. Jai ir dabar atrodo, kad jų turi visi, tik dažnas į tai nekreipia dėmesio. Gal buvo ir nuorodų į tai, kaip toliau susiklostys gyvenimas? Dar pradinėje mokykloje dėl ilgų plaukų Algimanta buvo praminta burtininke (taip vadinosi tuo metu populiarus filmas). Kriaunų ragana prisimena, kaip senelis išardė surastą bombą, o ji jautėsi tikra princese, pasipuošusi parako karoliais. Tai galėjęs būti ženklas, kad visą gyvenimą teks kariauti. „Pataikauti nemoku, padlaižiauti nemoku, vadinu daiktus tikraisiais vardais – kam toks žmogus gali patikti?“ – sako ji.

Moteriai teko išgyventi ne vieną muziejaus griovimo vajų, rasti nupjautą šermukšnį ar suniokotas prie muziejaus augančias gėles. Bet moteris nėra linkusi skųstis ar dejuoti. Jos pasakojimas apie savo nelengvą gyvenimą kupinas sodraus liaudiško humoro. Puikią iškalbą A.Raugienė paveldėjo iš senelio, istorijų, legendų, anekdotų pasakotojo. Su Kriaunų raganos pokštais tenka susidurti ir į muziejų atvykstančioms delegacijoms. Vieniems ji pasiūlys „numirėlio kauliukų“, kitus privers mirkyti kojas rūgusiame piene.

Algimanta mano, kad pokštai padeda neparodyti savo tikrojo veido. „Esu įsitikinusi – jeigu žmogus neturi jokių paslapčių, jis – lyg banknotas be numerio, už kurį nieko neįmanoma nupirkti“, – sako ji.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (21)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (17)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (203)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (7)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (70)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (167)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (3)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (271)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (6)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...