„Pynimas iš vytelių – tai gyvenimo būdas. Neskaičiuoji nei laiko, nei dienų, nes, visų pirma, tai labai mėgstama veikla“, – teigia vyras, kuris šiais metais buvo pripažintas geriausiu Alytaus apskrities taikomosios dailės tautodailininku.
„Nesitikėjau, jog laimėsiu Alytaus apskrityje ir pateksiu į kitą etapą, nes niekada nedalyvaudavau jokiuose konkursuose. Alytaus tautodailininkų sąjungos pirmininkė paminėjo, jog tai pirmas atvejis per dvidešimt metų, kai pirmą kartą dalyvaujantis žmogus užima pirmą vietą“, – įspūdžiais apie netikėtą pergalę dalinasi tautodailininkas, dabar besiruošiantis dalyvauti gruodžio mėnesį Rokiškyje vyksiančiame konkurse, kuriame bus varžomasi dėl aukso vainiko.
V. Kašėta sulaukė pripažinimo už pintą kūdikio lopšelį, baldų komplektą bei skrynią. Tikriausiai ne veltui pynėjas gavo apdovanojimą už lopšelį kūdikiui. Tai savito žavesio gaminys, į kurį bežiūrėdama staiga pamatai viziją: iš vytelių pintame lopšelyje moteris supa savo mažylį bei tyliu, švelniu balsu dainuoja jam į sapnų karalystę kviečiančią lopšinę. V. Kašėta užsimena, jog kūdikio lopšelis yra jų skiriamasis ženklas, pritraukiantis ne vieną žmogų, nes šitokius lopšelius retai kas gamina.
Žmonos įkvėptas pomėgis
Vitas pynėjo amatu užsiima jau beveik septyniolika metų, tačiau tai daro ne vienas, o su žmona Aurelija. Dar mokyklos laikais įsižiebusi meilė nepalieka Kašėtų namų ir dabar. Būsima žmona kantriai laukė iš armijos sugrįžtančio vyro, o šiam sugrįžus, sumainė aukso žiedus. Dabar jų gyvenimus sieja ne tik santuokos įžadai, bet ir bendras pomėgis – pynimas. Gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Sutuoktiniai juokaudami pasakoja, kad „gyventi kartu pradėjo turėdami tik du šaukštus“.
Pasidomėjus, ar nėra sunku kartu visą dieną praleisti darbe ir namuose, sutuoktinai šypsodamiesi atsako, jog santykiuose svarbiausia pagarba vienas kitam, o ir darbų kartais būna tiek daug, kad nebėra laiko pyktis.
Paklausus, kodėl pradėjo pinti, V. Kašėta prisimena, jog į jo žmonos tėviškę atvažiuodavo atostogauti vytelių pynėjai. Aurelija labai norėjo išmokti šio amato, nes ją visada žavėjo pinti gaminiai, todėl ir pasiūlė nuvažiuoti pas atostogaujančius pynėjus pabandyti pinti. Pirmoji nupinta pintinė vyrui išėjo labai graži.
„Mus mokęs žmogus buvo nustebęs ir sakė, kad retai kada mokiniui pavyksta padaryti tokį gražų bandomąjį gaminį“, - prisiminė Aurelija.
Ši sėkmė ir įkvėpė V. Kašėtą imtis pynėjo amato. Aurelija juokauja, jog dabar jos vyras yra ir jos mokytojas, išmokantis įvairių pynimo iš vytelių subtilybių.
Ilgą laiką V. ir A. Kašėtai dirbo vienoje pynėjų firmoje.
„Man patinka improvizuoti, kurti, o darbas firmoje yra šabloniškas. Tą pačią pintinę gali pinti mėnesių mėnesius ir taip niekas nesikeičia, todėl nusprendėme su žmona išeiti ir pradėti dirbti individualiai“, – apie gyvenimo pokyčius, įvykusius prieš keturis metus, pasakoja vyras.
Dirbiniuose - gera aura
Pynėjas tvirtina, kad labai svarbu mėgti savo darbą, nes kai darbui atiduodi dalelę savęs, tai ir gaminys įgyja teigiamos energijos: „Kartą viena moteris nusipirko pintą dėžę ir kitą dieną atėjusi pasakė, jog savo namuose pajuto „gerą energiją“, todėl įsigijo dar vieną pintinę“.
Žiūrint į pintus gaminius tikriausiai retas kuris pasakytų, jog skiriasi jų pynimas, tačiau anot V. Kašėtos, kiekvienas pynėjas turi savitą braižą – tai lyg raštas, kuris pas kiekvieną žmogų yra individualus: „Vienodai pinančių tautodailininkų nėra, aišku, neįgudusi akis to nemato“. Pynėjai skiriasi ne tik savo pynimu, bet ir atliekamo darbo kokybe.
Vieni sulūžusią vytelę pakeis nauja, o kiti numos į tai ranka.
„Kiekvieną darbą dirbdamas žmogus turi būti sąžiningas, deja, kartais žmonėms pritrūksta kantrybės, - sako tautodailininkas. - Kai gamini pintus baldus, svarbu, jog žmogus, atsisėdęs į fotelį, jaustųsi patogiai. Čia tas pats kaip su drabužiais: kai apsivelki drabužį, jis tau turi tikti, su juo turi jaustis patogiai, nes kitu atveju jo nenešiosi. Kokybiškai nupinti baldai gali tarnauti dvidešimt, trisdešimt metų, jei baldas dar geras ir po keturiasdešimties metų – tai antikvaras“.
Paklausus, iš kur semiasi idėjų, V. Kašėta šypsodamasis sako, jog naujos mintys gimsta savaime.
„Darai skrynią ir ją bedarydamas sugalvoji, jog kitą skrynią būtų galima pamarginti. Sunkmečio laiku žmonės skaičiuoja ir juos privilioti gali tik tada, jei tavo darbai bus kitokie, išskirtiniai. Turi eiti žingsniu į priekį, stengtis daryti už kitus geriau ir gražiau, jei nori, kad žmonės ateitų pas tave. Aišku, stebim kitus, ką jie daro, bet viskas, kas susiję su pynimu, jau yra sugalvota ir dabar grįžtama prie seno. Mada eina ratu. Kas nauja – tas sena pamiršta“ – sako tautodailininkas.
V. Kašėta teigia, kad pintus gaminius mėgsta tam tikra dalis žmonių: „Jie perka, neatsispiria pagundai įsigyti naują pintą daiktą, nors jų namuose jau apstu. O mes iš tokių žmonių ir gyvenam – tai mūsų darbdaviai ir maitintojai. Ankščiau žmonės mėgo kiniškus niekučius, o dabar labiau pradėjo vertinti rankų darbą. Aišku, pirkėjas nori prekę įsigyti pigiau, bet kartais nepamąsto, kiek turi įdėti darbo, kol ją padarai. Norint padaryti gražų, kokybišką daiktą, kartais privalai dirbti ir ne vieną valandą ir ne dvi.“
Mugių ritmu
Pynėjai tvirtina, kad didžiausias darbymetis - vasarą ir prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas. Spalis ir lapkritis būna ramesni, tačiau per juos reikia ruoštis kalėdinei prekybai, kurios metu populiariausi mažesni gaminiai, nes žmonės mėgsta juos dovanoti savo artimiesiems Šv. Kalėdų proga. Kalėdinę prekybą keičia Kaziuko mugė ir taip - kiekvienais metais.
Tautodailininkas pasakoja, kad didieji miestai yra prisisotinę mugių. Čia jos vyksta dažnai - kone kiekvieną savaitgalį, o ir žmonės gal kiek išlepinti renginių bei švenčių gausos.
„Pastebėjom, jog vilniečiai daugiausiai apsiperka per Kaziuko mugę. Sukaupia pinigų, apmąsto, ką pirks, ir perka ne vieną daiktą. Tikriausiai tam įtaką daro per porą šimtmečių susiformavusi tradicija. Labiausiai mugės dabar pritraukia mažesnių miestelių gyventojus, nes juose mugės vyksta retai. Miestelių žmonės pasiilgsta švenčių. Į miestą ateina pasipuošę, šventiškai nusiteikę, nes tai puiki proga pasimatyti su savo draugais ir linksmai praleisti laiką, atsipalaiduoti nuo kasdienės rutinos.“ – šypsodamiesi pasakoja sutuoktiniai.
V. ir A. Kašėtai ne vieną kartą paminėjo, jog jų darbe nėra laisvadienių, todėl laiko skirti kitiems savo pomėgiams kartais nebelieka. Pynėjai džiaugiasi, jog darbo metu tenka daug keliauti po Lietuvos miestus ir miestelius. Sutuoktinių pora taip pat svajoja pakeliauti po Vakarų Europos šalis ir tikisi, jog kada nors su savo nameliu ant ratų šią svajonę išpildys.
