- Mokslininkai ir medikai daro išvadą, kad labiau nei stresas mus alina tempas, skubėjimas. Kas, Jūsų nuomone, gali būti šio reiškinio, gyvenimo būdo priešnuodis?
Savam bėgime siekiu pamatyti, kaip atrodau “iš šono”, jausti savo kūną ir savo balsą. Kartais atrodo, kad nuo bėgimo tuoj išprotėsi, o kartais pamąstai, ar toli nubėgsi, ar toks nepaprastai reikšmingas esi.
Kiekvienas mūsų kurdamas, o ne griaudamas, šiek tiek gali prisidėti prie pasaulio harmonijos. Tiesa, griovėjai dažniau minimi nei statytojai. Mane žavi asmenybės, kurios atnešė ir kitiems paliko nors dalelę harmonijos.
Kai Niujorke pamačiau didžiulį to miesto tempą, baisius, kaip man pasirodė, santykius, nesupratau, kaip galima ten gyventi. Palyginti su pasaulio didmiesčiais, Kaunas yra tik miestelis. Ritmas čia visiškai kitoks. Bet kur - ir mieste, ir kaime - kiekvieną gali pagauti iš proto varantis vidinis ritmas. Bet ar ne per daug mumyse susireikšminimo? Ir ar ne per mažai pojūčio, kad viskas “...iš dulkės į dulkę”? Anot A. Maceinos, turėtum būti ir sargyboje savęs paties.
Neįkristi į bėgimo ritmą, arba įkristi su saiku ir su protu, man padeda meditacijos momentai, rytiniai jogos pratimai. Pusmetį, kol kūriau Vydūno vaidmenį (“Amžinas keleivis”, 1988 m.), mėsos neėmiau į burną. Kaip, būdamas mėsėdis, eisi vaidinti Vydūną? Blogiau dėl tokios mitybos, aišku, nepasidarė... Šį spektaklį kūrėme šešis mėnesius, bet Vydūno vaidmuo nevargino ir nealino, priešingai - norėjosi jame būti.
Esu impulsyvus. Kai dėl nesėkmių užplūsta emocijos, linkiu sau neįsibėgėti per daug. Taip man linkėjo amžiną atilsį mama. Bet pagreičio šiek tiek norisi, juk aktorystė susijusi su emocija. Be jos, nors ir pagal taisykles vaidinsi, žiūrovas sakys “netikiu”.
- “pi er kvadratu” - tai labiau Jūsų bėgimo ar meditacinio laiko ir ramybės kūrinys?
Pirmasis “Teatro projektų” sumanymas buvo spektaklio “Idioto mišios” pagal F.Dostojevskio romaną “Idiotas” pastatymas 2003 metais. Įgyvendinau jaunystės laikų svajonę suvaidinti kunigaikštį Myškiną. Vaidinome Kaune, Šv.Jurgio bažnyčioje, su didžiuliu pasisekimu atstovavome Lietuvos teatro menui festivaliuose Stambule ir Taline. Po to ilgai visiškai nenorėjau vaidinti, viskas atrodė pernelyg medžiagiška, buitiška.
Spektaklį Josifo Brodskio pjesės “Marmuras” motyvais “pi er kvadratu” kuriame kartu su Klaipėdos dramos teatro aktoriumi Vytautu Anužiu ir dailininku Artūru Šimoniu, debiutuojančiu kaip režisierius. Tai spektaklis apie žmogaus egzistenciją, kvietimas gilintis į laiko ir erdvės begalybę, apmąstyti gyvenimą ir mirtį. Kas yra laikas, kas tu esi laike, kas tavo erdvė, kaip iš jos išeini į kitą erdvę?..
Nenorime linksminti žiūrovo, einame savu keliu, J. Brodskio keliu, juo vesime ir žiūrovą. Nobelio premijos laureato dramaturgo J. Brodskio talentas čia pasireiškia ne poezijos, o prozos kalba; ji nenuglaistyta, aštri tarsi akuotų pilna duona.
Veikia du personažai: Tulijus ir Publijus, nežinia už ką nuteisti ir kalintys iki gyvenimo pabaigos. Jų dialogai pilni kalėjimo žargono, todėl į spektaklį kviečiame tik suaugusius. Norėdami kuo geriau perteikti J.Brodskio kūrybos savitumą ir autentiškumą, vaidinsime originalo (rusų) kalba, o jos nesuprantantiems padės sinchroninis vertimas (titrai).
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis darbas scenoje Jums yra sėkmingas ir tik kūrybiškas?
Dešimtmečius dirbęs aš dar neturiu atsakymo, nuo ko priklauso geri rezultatai. Būna, esi pailsėjęs, turėjai laiko susikaupti, o į sceną išeini tuščias. Kitą kartą į spektaklį vėluoji, atleki keiksnojantis teatrą, gyvenimą, savo gyvenimo būdą, buitį... Ir scenoje kažkas “išsiima”, atsiveria tai, ko esi išsiilgęs. Tas ilgesys tarsi išplaukia ir užvaldo.
Kiekvienas išėjimas į sceną yra temperatūros pokytis ir perkeltine, ir fizikine prasme. Kūno temperatūra gali ir nukristi, jei ateini į spektaklį karščiuodamas ar gripuodamas. Scena, bendrystė su žiūrovais yra magiška. Ją lemia dvasinė aktoriaus kryptis, noras pasakyti ne žodžiais, o visa esybe.
Siekiu žiūrovui ne meluoti, o išjausti, būti dvasinėje bendrystėje. Pasakyti: gyvenk, išgyvenk savo džiaugsmą, savo skausmą. Viskas trapu, tai - gyvenimas. Norisi linkėti tik džiaugsmo, šviesių dvasios atverties akimirkų. Duok, Dieve, duonos kasdieninės, ir duoki šventiškų akimirkų; kad turėtume ir vyno taurę, ir kad pakeltume ją už vienintelę mums duotą dovaną - už gyvenimą.
