Jis – asmenybė, siekianti lyderiauti nesvarbu kur, – sporte, darbe ar tiesiog kasdieniame gyvenime: „Ši mano charakterio savybė niekada neleidžia pasiduoti, o tie, kurie nepasiduoda – žengia toliau“. Su Rūteniu kalbamės apie jo neįprastą specializaciją, sėkmės formulę ir gyvenimą svečioje šalyje.
Išvyko tam, kad apsispręstų
Anglijoje gyvenu ir dirbu jau 4 metus. Šiuo metu esu įsikūręs šiaurinėje Londono dalyje, kuri yra šiek tiek ramesnė, turinti daugiau gamtos „prieskonių“, kurių čia, Anglijoje, labai trūksta. Visą laiką troškau ir norėjau sieti savo ateitį su informacinėmis technologijomis. Tai buvo mano sritis – ne tik hobis, tačiau ir pajamų šaltinis.
Net ir mokydamasis vidurinėje mokykloje sugebėdavau užsidirbti šiek tiek pinigų padirbėdamas IT srityje, konsultuodamas žmones tam tikrais klausimais, susijusiais su informacinėmis technologijomis. Atėjo laikas stoti į aukštesnę mokymosi įstaigą, visi pildė paraiškas ir kalbėjo kur studijuos, o aš pasimečiau ir suabejojau savo sprendimu.
Man tai buvo sunkus laikotarpis, nes nusprendžiau nestoti niekur ir
palūkėti metus. Tuo metu jau buvau pilnametis, savarankiškas žmogus. Dėl šios priežasties bei sprendimo niekur nestoti, nenorėjau sėdėti tėvams ant sprando, kaip koks dykaduonis. Norėjau užsidirbti, todėl pasirinkau išvažiuoti ir pabandyti susirasti darbą kitoje šalyje. Maniau, jog gerai atitrūkti nuo visko – nuo minčių ir to pasimetimo, ką gi aš norėčiau daryti baigęs vidurinę. Taigi, išvažiavau.
Pasiekti rezultatai – žingeidumo dėka
Čia atvykęs jaučiausi keistai. Tokios kultūrinės mišrainės nebuvau matęs ir net neįsivaizdavau nieko panašaus (juokiasi). Pradžia nebuvo lengva: pirmuosius kelis mėnesius dirbau pavienius, pagalbinius darbus už pinigus į rankas. Kartą gavau darbą vienoje firmoje, kuri gamina prabangos prekes iš odos. Pirmiausiai turėjau atlikti juodus darbus: nešioti baldus, valyti patalpas ir panašiai.
Po kiek laiko, šnektelėjęs su būsimu savo bosu, nugirdau, jog šiai kompanijai reikia naujos internetinės svetainės. Tuoj pat pasiūliau savo paslaugas. Taigi, jau kitą dieną sėdėjau susirinkime ir nedrąsia anglų kalba savo idėją bandžiau pristatyti kompanijos direktoriui.
Nenoriu labai išsiplėsti, tačiau dirbdamas prie internetinio puslapio kūrimo, norėjau labiau įsijausti ir pažinti vietą, kurioje dirbau, apie kurią kūriau tinklapį. Būtent tai skatino pažinti viską iš arčiau, stebėti profesionalius amatininkus, susipažinti su gamybos technologija ir t.t. Tai, ką pamačiau, paliko labai didelį įspūdį.
Akimirksniu kilo milijonas idėjų, ką ir kaip būtų galima sukurti, kokius produktus gaminti. Taigi, po truputį įsitraukiau į gamybos procesus. Po to buvo keli metai darbo, patirties kaupimo. Mokiausi iš labai gerų odos amatininkų, kurie atvykę iš įvairių pasaulio šalių, tokių, kaip Birma, Malta, Portugalija ar Italija.
Komandos lyderis
Šiuo metu dirbu „Harcourt Design Ltd“ – tai architektūrinė interjero kompanija šiaurės Londone. Rengiame įvairius automobilių dizaino projektus (vieno iš jų pavyzdį matote nuotraukoje – Porsche 911). Užimu gamybos vadovo pareigas, tad prasidėjus naujiems projektams, dalyvauju ir dirbu su komanda, esu komandos lyderis.
Pirmoji projektui skirta mašina – klasikinis Porsche 911. Šio automobilio projektu pradėjome skverbtis į rinką. Netolimoje ateityje turėsime dar porą Porsche 911 serijos automobilių. Už konkurentus pranašesni esame tuo, kad aptraukiame automobilio saloną nauja, natūralia ir tikra oda, be to, atsižvelgdami į kliento norus, sukuriame 100% unikalų interjero dizainą. Projektų kainos svyruoja nuo 50 000 £ iki 150 000 £.
Hobis ir darbas – sėkmės receptas
Įsitvirtinti nebuvo lengva, tačiau atsidūriau tokioje nišoje, kurioje ne taip lengva rasti talentingų darbuotojų, turinčių gerus darbo įgūdžius, kurie yra būtini dirbant šioje srityje. Tad pasiekus tam tikrą lygį, atsiveria durys žengti tolyn. Džiaugiuosi, jog ši profesija tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir hobiu. Geriausias jausmas, kai viskas, ką darai, yra ne tik dėl pinigų, tačiau kartu kelia malonumą. Esu laimingas, nes turiu darbą, turiu pragyvenimo šaltinį, galiu suteikti viską, ko reikia, savo dukrai, kuriai greitai sukaks keturi metukai. Pabrėšiu dar kartą – svarbiausia, kad darbas taip pat būtų ir hobis.
Galiu teigti, jog gyvenimo vizija išsipildė – išmokau labai subtilaus amato, įgijau patirties ir tikrai žinau, kad kitas žingsnis – nuosavas verslas. Jau dabar esu pradėjęs tam tikrus darbus ir bandau įgyvendinti savo idėjas.
Perspektyvios ateities vizijos
Taigi, trumpai apie verslo idėją. Noriu sukurti brand’ą (angl. prekinis ženklas) odos produktams. Po prekiniu ženklu slėpsis dvi pagrindinės šio verslo sritys. Visų pirma – rankų darbo aksesuarai iš odos: pakabukai, juvelyrikos dėžutės, rankinės, piniginės ir panašiai. Antra veiklos sritis – interjeras. Konkrečiau, architektūriniai elementai, pagaminti arba apvilkti oda. Pavyzdžiui, odinės sienos, odinės grindys, oda vilkti turėklai ir t.t.
Ateities planuose – grįžimas į Lietuvą
Norėčiau grįžti į Lietuvą. Juk ten mano draugai, pažįstami, artimieji. Taip pat ir ryšys su manuoju regionu visada išlieka stiprus. Be to, labai noriu, kad mano dukra augtų ir gyventų Lietuvoje, eitų į lietuvišką mokyklą, kalbėtų savo gimtąja kalba.
Neabejoju, jog grįšiu, tačiau dabar noriu įgyvendinti savo idėjas, įkurti savo verslą ir grįžti ne tuščiomis. Tuomet lauktų darbai ir gimtajame krašte. Dar viena iš ateities svajonių: vykdyti užklasinę veiklą ir mokyti mokyklinio amžiaus vaikus odos amatų. Nors kol kas tai tik pamąstymai, reikia brandinti idėją, nubrėžti tiesias gaires.
Sentimentai
Būdamas čia, Anglijoje, labai pasiilgstu savo tėvynainių žmonių, mūsų kultūros ir gyvenimo būdo. Kaip bebūtų, šalis, kurioje gyveni, visada primes savo taisykles ir joje vyraujančias kultūros normas. Gimtasis kraštas sukelia didelę nostalgiją, sentimentus – juk ten prabėgo geriausi vaikystės metai.
Nors daugelis teigia, jog vidurio Lietuvos kraštovaizdis nėra itin turtingas, aš labai mėgstu ir žaviuosi ten vyraujančia gamta ir jos vaizdais. Tik savame krašte, apsuptas savo žmonių, gali jaustis savo namuose – visur kitur esi tik svečias.
