Įsikūręs laikinosios sostinės dvasia alsuojančiame Žaliakalnyje menininkas čia atrado ir daugybę jam iki šiol neregėtų kūrybos objektų. Tai mediniai pastatai: prieškarinės vilos su bokšteliais, balkonais, verandomis, ar tiesiog paprasti vienaukščiai nameliai su anttrobiais, erdvūs dviaukščiai medinukai. Kai kurie išpuoselėti, kai kurie apšiurę, bet nepraradę savo jaukaus žavesio, kuris ypač ryškiai atsiskleidžia prancūzo dailininko paveiksluose.

Apie tokių namų grožį ir savitumą jam nepabosta kalbėti kaip kokiam viduramžių menestreliui, garbinančiam puikiąsias damas. Medinis Kauno paveldas iš Minties rato, Gėlių rato, Vydūno alėjos, Aukštaičių gatvės ir kitų Žaliakalnio kampelių persikėlė į Gilles Vuillard‘o drobes, piešinius. Kauno „Senamiesčio klube“ vasarį veikė menininko tapybos paroda „Medinė architektūra ženklina Lietuvą“, o nuo šiandien iki kovo 10 d. jo kūriniai, kuriuose įamžinta Lietuvos medinė architektūra ir jos detalės, eksponuojami meno galerijoje „Kauno langas“. Tai bus jau šeštoji Lietuvoje surengta prancūzo dailininko paroda.

Savitas miesto autografas

„Europos miestuose tokios architektūros labai mažai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje visi pastatai iš akmens, plytų, tik aukštai Alpėse stovi kuklios medinės trobelės „šalė“. Jeigu savo senuosius medinius pastatus išsaugosite ir neleisite jų sudarkyti neapgalvotomis rekonstrukcijomis, palaidoti plastiko sarkofaguose, po dvidešimties metų neatsiginsite turistų iš viso pasaulio“, – karštai tikina prancūzas menininkas, jau gana gerai pažįstantis Lietuvos ir Kauno architektūros paveldą.

Lietuvių kalbą Gilles irgi neblogai pramoko, tačiau mums susitikus apie savo kūrybą ir gyvenimą jis pasakoja angliškai. Sako, kad taip mintys liejasi laisviau.

„Esu demokratiškas tapytojas, tapau aliejiniais dažais iš natūros įvairias vietas, pėsčiuosius, gyvūnus ir augalus. Tapau tai, ką matau, ir apmąstau tai, ką tapau su gyvu džiaugsmu ir žvelgdamas į ateitį“, – prisistato kauniečiu tapęs prancūzas.

Paveikslai patvirtina menininko žodžius. Jo didelio formato drobėse atgyja jautriais, smulkiais, preciziškais potėpiais nutapyti ir tarsi kitokiomis nei lietuvių, – labiau susižavėjusiomis, akimis pamatyti Kauno vaizdai. Juose kiekviena, net smulkiausia, detalė tarsi išglamonėta dailininko teptuku – prieangio stogelis, palangė, kiemo šaligatvis, per patižusį kovo sniegą gatve klampojančio praeivio figūrėlė...

Peizažai ne sustingę, nebylūs, o menininko dėka iškalbingi lyg žmonės. Jie pasakoja savo slėpiningas istorijas, tūnančias už namo lango ar žaluma putojančiame ūksmingame kieme, kur saule galima mėgautis nuogiems... Kai kurie namai Gilles paveiksluose „pozuoja“ įvairiais metų laikais. Vienas iš tokių dailininko favoritų – paprastas, bet orus medinis dviaukštis Aukštaičių gatvėje.

Lionas – Paryžius – Kaunas

„Mano koloritas dažniausiai šiltas. Šaltų tonų nedaug. Aš juk lotynas, toks ir mano temperamentas. Degantis. Kartais net liepsnojantis“, – šypteli juodaplaukis tamsiaakis menininkas. Jis sako, kad yra išbandęs įvairius žanrus. „Tarp mano darbų yra ir portretų, paveikslų, vaizduojančių gyvūnus, figūrinių kompozicijų. Esu nutapęs serijas „Alkoholikai“, „Žmonės automobiliuose“. Ar man labiausiai patinka peizažo žanras? Manau, kad tai sritis, kurioje aš galiu save išreikšti geriausiai“, – kalba Gilles Vuillard‘as.

Jis gimė (1970) ir mokėsi Lione, studijavo Liono nacionalinėje menų akademijoje. Po studijų keletą metų gyveno Paryžiuje. „Ar nepatyrėte šoko iš Paryžiaus persikėlęs gyventi į Kauną?“– klausiu pašnekovo. Menininkas patikina, kad didelių kultūrinės ir socialinės aklimatizacijos problemų neturėjo.

„Aš gerai pritapau Kaune, susiradau čia bičiulių. Man labai svarbu, kad sėkmingai galėčiau kurti. Kaunas tam puiki vieta. Čia aš galiu su molbertu ir etiudininku išeiti į gatvę ir darbuotis netoli savo namų visiškai neblaškomas. Paryžiuje tai jau neįmanoma. Jis per didelis, jame visur minios žmonių. Priemiesčių, kokie kažkada buvo, neliko. Tarkim, Monmartre, kuris impresionistų laikais buvo kaimas, tapyti iš natūros jau seniai neįmanoma. Ten pilna turistų, uždarbiaujančių gatvės dailininkų, darančių „greitą meną už greitus pinigus“.

Žaliakalnyje aš galiu tapyti lauke, gyvai stebėdamas savo motyvą, ir man niekas netrukdo susitelkti“, – kalba menininkas. Jis sako žinąs, kad gražių medinių pastatų yra Panemunėje, tačiau ten išsiruošti tapyti iš natūros su visais dailininko reikmenimis yra per toli, jei neturi automobilio.

Reikia ginti tai, kas gražu

Įsimylėjęs medinę architektūrą Gilles Vuillard‘as apie ją neseniai paskelbė straipsnį Kauno kultūros ir meno portale kamane.lt. Jame menininkas rašo: „Išgelbėti medinę architektūrą Lietuvoje gali tik lietuviai, tačiau nekalbu kaip pašalietis – aš čia gyvenu. Mano tapyba idėjiniu požiūriu gina tai, kas gražu ir kam iškilo grėsmė“.

Gilles Vuillard’as medinę architektūrą prilygina tarsi Lietuvos parašui. Pasak jo, medis, jo formos ir spalvos darė ir tebedaro Lietuvą nepaprasta šalimi.

„Kvartalai, kuriuose vyrauja medinė architektūra, pasižymi išradingumu – čia gausu ornamentų, kolonų, frontonų, balkonų, durų, išorinių laiptų ir metalinių detalių – pinučių, stogelių virš durų, stogų, bokštelių. Gyvos fasadų ir detalių spalvos – tikras džiaugsmo šaltinis, puošiantis ir marginantis žiemą“, – teigia jis.

Tokie kvartalai – dailininko įkvėpimo šaltinis. Deja, jis gali išsekti, jei medis bus dengiamas plastiku ir plytomis lyg gėdinga žaizda. Tik nedidelė dalis medinių namų yra saugomi kaip kultūrinis paveldas.

Medinukuose gyvenantys žmonės neturtingi, todėl išsaugoti tokių pastatų autentiškumą galima tik valstybės rūpesčiu, pasitelkus ES fondų ir UNESCO paramą, įsitikinęs Gilles Vuillard‘as. Tačiau reikia ne laukti, o pradėti veikti jau dabar.

„Ar jūs tikite, kad urbanizacijos ir agresyvios globalizacijos amžiuje įmanoma išsaugoti tokį trapų paveldą, įsikūrusį strategiškai gerose miesto vietose?“ – klausiu pašnekovo. Ir vietoj tiesioginio atsakymo išgirstu pasakojimą apie Gilles vaikystės Lioną, kur tebegyvena jo mama.

„Kai buvau berniūkštis, Lionas buvo juodas tikra to žodžio prasme. Juk jame daug pramonės, rūko fabrikų kaminai. Gatvėse pilna prostitučių. Kasdien eidavau pro jas į mokyklą droviai suskliautęs ausis, – jos erzindavo kalbindamos ir kviesdamos ateiti. Visi miestiečiai buvo įsitikinę, kad jokio vertingo architektūrinio paveldo, nieko gražaus Lione nėra, – čia ne Paryžius, Nica ar Marselis. Kai vėliau valdžia ryžtingai ėmėsi tvarkyti miestą, jis labai pasikeitė į gerąją pusę. Didžiausia staigmena miestiečiams buvo iš po suodžių sluoksnio išvaduoti gražūs renesansiniai Liono pastatai. Žmonės nė neįtarė turį tokį lobį... Ir Lietuva turi ką parodyti pasauliui. Vienas iš jos stebuklų – medinė architektūra", - teigia jos „metraštininku“ tapęs dailininkas Gilles Vuillard’as.

Šaltinis
„Šeimininkė“