Poetė Violeta Palčinskaitė, apdovanota ir anų, ir šių laikų apdovanojimais (2004 metais buvo įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius), kaip pati sako, pradėjo rašyti gal devynerių, pirmąją poezijos knygelę „Žemė kėlė žolę“ išleido studijuodama Vilniaus universiteto pirmame kurse, po poros metų tapo Rašytojų sąjungos nare.

Nors dabar į savo pirmuosius bandymus žiūri su nemenka ironija, vis dėlto tai kažką reiškė – tais laikais poezijos branda buvo „apžiūrima“ iš visų pusių, tad bet kokio šlamšto niekas neleisdavo. Tiesa, dienos šviesos neišvysdavo talentingų kūrėjų ideologiškai „neteisingi“ darbai, tačiau tai – jau kita tema.

Nors maždaug pusė Violetos Palčinskaitės poezijos knygų skirta suaugusiesiems, ji laikoma vaikų poete ir dėl to nė kiek neišgyvena, net didžiuojasi, nes vaikai – ir nuoširdžiausi, ir reikliausi skaitytojai. Suaugęs žmogus gali kantriai perskaityti ir nelabai jam patinkančią, ir nelabai gerą knygą vien dėl to, kad taip reikia, ar dėl to, kad reikia baigti darbą iki galo, o štai vaikas, perskaitęs pirmąsias prozos kūrinio ar eilėraščio eilutes ir jomis nesusidomėjęs, be jokio gailesčio svies tą knygą į šoną. Tad nemažai metų išlikti vaikų literatūros elite tikrai reikia nemažo talento ir nuoširdumo.

Rašytoja sako, kad, pamačiusi kokio nors jauno žmogaus akyse atpažinimo kibirkštį, kartais pagalvoja: „Tikriausiai jį vaikystėje kankino mano eilėraščiais.“

Tačiau jie tikrai nėra kankinantys – tokie grakštūs ir darnūs, kad net labiausiai susipykęs su literatūra vaikas gali juos išmokti. O kartą išmokus, posmai, vos ištarus pirmuosius žodžius, neretai plaukia iš pasąmonės visą gyvenimą. Sakykim, garsioji dainelė „Labanakt, vaikučiai“:

Kai mieste nemiega niekas,
Atkeliauja Dėdė Miegas:
– Jau pavargot? Aš einu,
Daug sapnų dalinu.
Kam spalvotą, kam bespalvį,
Duosiu sapną lyg pagalvį.
Kai visi labai pavargę, Dėdė Miegas akį merkia:
– Jau pavargot? Dalinu
Daug saldžių sapnų.

Iš savo vaikystės

Violeta Palčinskaitė gimė Kaune ir, kaip retas iš mūsų, yra jau trečios kartos miestietė. Jos vaikystė prabėgo Žaliakalnyje su mylinčiais tėvais, kurie ne tik rūpinosi, ar vaikas yra sotus, bet ir sukūrė stebuklingą vaikystės pasaulį. Nors vaikystė, pasak poetės, savaime yra stebuklingas metas. Tais laikais įmantrių žaislų nebuvo, tad visokius užsiėmimus ir stebuklus galvojo tėtis – nepamainomas vaikystės žaidimų draugas.

Būdama miestietė, mažoji Violeta viščiuką pirmąkart pamatė turguje. Jis pasirodė toks nuostabus, kad visą dieną maldavo tėvų jį nupirkti. Kitą dieną tėvelis iš turgaus parnešė dvylika viščiukų, nes mažiau nepardavė. Ir porą dienų tie viščiukai lakstė po namus, pripildydami juos cypsėjimo. \

Paskiau mama pasakė, kad ant parketo, be saulės ir žolytės, jie neišgyvens, ir viščiukai buvo išvežti į kaimą.

„Buvo liūdna su jais atsisveikinti... Užtat kokio džiaugsmo buvo kupinos tos dvi dienos!“ – prisiminė poetė ir pridūrė, kad džiaugsminga, kupina meilės vaikystė jai paliko neišdildomą žymę. „Kartais ir dabar jaučiu, kad manyje tebegyvena vaikas, svajojantis apie nepatirtus nuotykius ir tikintis, jog visos istorijos turi baigtis laimingai“, – prisipažino pašnekovė.

Nors šeimoje nebuvo menininkų, namie buvo daug knygų, tėvai dažnai vesdavosi dukrą į koncertus, teatrą. Poetė pasakoja, kad, pradėjusi rašyti, nė neįsivaizdavo, jog taps garsi rašytoja, kurią pažins gatvėje ir kalbins žurnalistai.

„Poreikis rašyti gimė iš mano dvasinės būsenos“, – atviravo poetė ir pridūrė, kad vaikystėje svajojo būti visai ne rašytoja, o liūtų dresuotoja. Pompastiški žodžiai „rašytojas“, „poetas“ jai taip pat ne itin patinka, nors ji daugybę metų išgyvena iš savo kūrybos ir vertimų. Labiau mėgsta neutralų žodį „autorius“. „Ir žodis „pensininkas“ man nepatinka“, – kvatodama pridūrė poetė, nors nieko nepadarysi – priklauso šiai socialinei kategorijai.

Violetai Palčinskaitei užsiminus apie pomėgį vairuoti ir retkarčiais viršijamą greitį (kartais padėtį gelbsti pareigūnai, vaikystėje skaitę jos eiles), paklausėme, koks gi jos vairavimo stažas. Pašnekovė ir vėl užsikvatojo: „Na, jeigu jau nutylėjau apie savo amžių, kaip galiu pasakyti savo vairavimo stažą, kuris viską išduos?“

Pasirodo, Violeta Palčinskaitė buvo viena iš pirmųjų moterų, kurios sėdo prie automobilio vairo – tuomet, 1972-aisias, jai išvažiavus į gatvę pirmojo modelio „Žiguliu“, visi praeiviai atsisukdavo. Beje, ir dabartinis jos automobilis – „Mazda 323“ – vasarą švęs nemenką jubiliejų – 25-metį, tačiau pašnekovė sako, kad kol kas jos puoselėjama mašinytė techninę apžiūrą įveikdavo sąžiningai, tik šiemet meistrai pasakė, jog tai jau paskutinis kartas...

Pokalbiai su vaikais

Žinoma, retas žurnalistas tiesiai užduos klausimą, kiek pašnekovui metų, – greičiau pasitikslins enciklopedijoje. Tačiau vaikai – visai kas kita. Jau daugybę metų važinėjanti į susitikimus su savo skaitytojais poetė sakė, kad vaikai kaip iš patrankos pyškina klausimus: kiek jai metų, ar turi vaikų, anūkų.

„Atsakau įvairiai – kartais tiesiai, kartais pasakau, kad moters amžiaus klausti nedera. Kartais patariu pažiūrėti į enciklopediją ir atkreipti dėmesį, kad aš nuveikiau šį tą daugiau, nei vien tik gimiau ir gyvenau. O dėl vaikų ir anūkų sakau, kad jų neturiu, ir vaikams paaiškinu, kad dėl to turiu daug laiko rašyti jiems knygeles“, – šypsodamasi kalbėjo poetė.

Tačiau kūrybos prasme Violeta Palčinskaitė kasdienio bendravimo su vaikais stygiaus nelaiko trūkumu.

„Gal dėl to su vaikais bendrauju kiek kitaip, ir jiems tai patinka“, – teigė ji ir pridūrė, kad dažnai pasitelkia humorą, nesistengia apeiti ir skausmingesnių temų, atsakinėja į aštresnius klausimus sąžiningai ir atvirai. Vis dėlto ji tvirtina tikrai specialiai nesimokiusi užmegzti su jais ryšio – tiesiog kalba tai, kas jai atrodo reikalinga, o vaikams galėtų būti įdomu.

Ir susitikimuose su skaitytojais, ir poezijoje Violeta Palčinskaitė nevengia rimtų temų, kalba apie amžinąsias žmogiškąsias vertybes, nors ir stengiasi, kad nesijustų pompastikos bei didaktikos. Ir jei vaikai tebeskaito tokias knygas, tai – išties geras ženklas, galima sakyti, tikras stebuklas.

Štai puiki ištrauka iš eilėraščio „Palesinti paukštį“:
Palesinti paukštį…
Priglobti paklydusį šunį.
Ir sapną pašaukti,
Siūbuojantį eglės viršūnėj. (…)
Pakalbinti gražiai
Mūsų kiemą bešluojančią sargę.
Sugrįžus namo,
Apkabinti močiutę – ji verkia…

Iki pat šių dienų susitinkanti su savo skaitytojais, vadinamaisiais „šiuolaikiniais vaikais“, poetė tikrai nieko blogo apie juos negali pasakyti. Tiesa, prisipažįsta, kad susitinka tik su jaunesniųjų klasių mokiniais, o jie – nuostabūs: nuoširdūs, drąsūs, skaitantys ir besidomintys – juk šiais laikais niekas prievarta į susitikimus su rašytojais nevaro.

Poetė su humoru mena vieną dar sovietų laikais vykusį susitikimą su vadinamaisiais sunkiai auklėjamais paaugliais. Mokytojų ir auklėtojų apsupti geležiniu žiedu, būsimieji traktorininkai ir mechanizatoriai spoksojo į atvykusią poetę, tuomet gerokai jaunesnę, kaip pati sako, ir su trumpesne suknele... Visiškoje tyloje vienas tarė: „Ko šitai... čia reikia?“

„Supratau, kad su poezija čia neišdegs. Neseniai buvau sugrįžusi iš Indijos, tad ėmiau pasakoti apie tenykščius numirėlių deginimo papročius“, – šypsodamasi atskleidė poetė, kuriai tuomet kojas vis dėlto pakirto. Su susidomėjimu išklausę pasakojimą, jaunuoliai maloningai tarė: „Na, dabar galit ir eilėraštį paskaityti.“ Tačiau Violeta Palčinskaitė vis dėlto nutarė ilgai nekankinti jų poezija, padeklamavo ketureilį ir nusileido nuo scenos. Pasak jos, per daugybę metų susitikimų su skaitytojais šis buvo vienintelis nemalonus, tačiau greičiau humoristinis nei dramatiškas.

Kelionių aistra

Rašytoja, paprašyta paieškoti nuotraukų asmeniniame albume, iškart atsakė, kad jos santykiai su fotografavimusi – itin įtempti: baisiai nemėgsta nei fotografuotis, nei žiūrėti į savo atvaizdą televizoriaus ekrane. Beje, juokais paminėjo, kad „Vikipedijoje“ jos biografiją puošia... kitos vaikų poetės – Ramutės Skučaitės – nuotrauka.

Pašnekovė taip pat juokais užsiminė, kad kažkodėl visuomet yra susivėlusi, nors jau liovėsi kreipti į tai dėmesį, tačiau nuotraukose norėtų atrodyti gražiau. Beje, paminėjo dar vieną juokingą detalę iš susitikimų su skaitytojais – viena mergaitė, pamačiusi, kaip ji stengiasi suvaldyti savo plaukus, tarė: „Tegul būna taip – dabar madinga.“

Violeta Palčinskaitė pasakojo net domėjusis, kokios gilios psichologinės priežastys glūdi jos vengime matyti savo atvaizdą, ir kartą perskaitė straipsnį, esą tokie žmonės yra linkę į savižudybę. „Tačiau tai tikrai ne apie mane“, – iš visos širdies nusikvatojo poetė.
Vis dėlto kai atnešė nuotraukų, pasirodė, kad beveik visos jos – iš kelionių. Pašnekovė prisipažino, kad turi nenumaldomą aistrą keliauti ir jeigu nespindi vilties spindulėlis, jog kur nors galės išvažiuoti, jai darosi labai nuobodu gyventi.

„Dėl kelionių galėčiau daug ko atsisakyti“, – prisipažino moteris. Dažniausiai į keliones – įsivaizduokite – vyksta viena, kartais su vaikystės drauge, kuri gyvena Kanadoje, susitinka kur nors Europoje ir leidžiasi ieškoti nuotykių.

Tačiau tik su ja viena gali sutarti ir keliauti nors į pasaulio kraštą. Vis dėlto jei nekeliauja su drauge, mieliau leidžiasi viena. Kartais, tiesą sakant, pagalvoja, kas būtų, jei kas nutiktų – juk niekas net nežinotų, kur jos ieškoti, bet kelionių aistra nugali...

Rašytoja pasakoja, kad ji buvo tarsi užprogramuota – atsimena vaikystėje nuolatos sapnuodavusi, kaip iš kažkokios egzotiškos šalies rašo mamai laiškus ir siunčia dovanas, kartais vaikiškai apsiliedama karčiomis ašaromis dėl to, kad mama taip toli. Tačiau paklausta, kokioje šalyje norėtų gyventi, t. y. ar „matuojasi“ aplankytas šalis, Violeta Palčinskaitė atsakė, kad tikrai ne. Poetės teigimu, būna žmonių, kurie, pasak jos mylimo rašytojo Viljamo Somerseto Moemo, visą gyvenimą keliaudami ieško savo prarastosios tėvynės, tačiau ji – ne iš tų žmonių.

Nors anais laikais buvo galimybių pasilikti užsienyje, jos širdies centras yra tėvynė, ir to niekas nepakeis. Kaip niekas nenumaldys ir tos kelionių aistros. Vis dėlto, nors egzotiški kraštai masina kitoniškumu, artimesnė jai yra Europa, kur dar daug nematytų vietų, kurias tikisi aplankyti.

Trolių krašte

Lengvai pakylančią į kelionę ir pasirengusią nuotykiams poetę keliai atvedė ir į Norvegiją, kur ir gimė naujausia poetės knyga – „Muzika troliui“. Viena moteris, su kuria vėliau susidraugavo, sužinojusi, kad Violeta Palčinskaitė rašo vaikams, pakvietė ją apsilankyti Norvegijoje, pagyventi jos namuose viename nedideliame šios šalies miestuke.

Panorusi pažinti vaikus iš arčiau, poetė porą mėnesių kasdien sėdėdavo pamokose, susidraugavo su vaikais, kurie, beje, būdami septintokai, laisvai kalbėjo angliškai. Pamokose būdavo nuobodu sėdėti nieko neveikiant, todėl Violeta Palčinskaitė nejučia ėmė užsirašinėti savo įspūdžius, nors niekada nemanė, kad šie užrašai kada nors taps knyga.

Tik vėliau viskas susidėliojo į vieną vietą, kai leidykla, jau išleidusi vieną muzikinę knygutę vaikams su Volfgango Amadėjaus Mocarto kūriniais, prakalbo, ar nevertėtų kažko panašaus padaryti ir vėl. Poetė prisiminė savo patirtį, kai vaikystėje, išėjusi groti norvegų kompozitoriaus Edvardo Grygo pjesės, pamiršo pirmąją natą, pridėjo savo norvegiškus įspūdžius ir per kelias savaites ant popieriaus išguldė savo mintis.

Paklausta, kas, be įspūdingos gamtos, labiausiai sužavėjo Norvegijoje, poetė daug nemąsčiusi sušuko: „Kaip jie moka bendrauti ir draugauti!“

„Dvi draugės suuodžia, kad „ant dūšios“ nėra visai gerai. Ir keliasi per fiordus dviem ar net trimis keltais, aukoja visą savo savaitgalį, kad palaikytų ir nuramintų draugę“, – pasakojo Violeta Palčinskaitė ir pridūrė, kad tai – joks vienetinis atvejis. Žmonės buriasi, bendrauja, ir laikas ar atstumas – jokia kliūtis.

„Tas širdingumas mane tiesiog užbūrė“, – prisipažino poetė.