Laimutė Kantakevičienė: „Niekada neieškau kažko įmantraus“
„Nors jau senokai esu tautodailininkė ir turėčiau mokėti visas liaudies meno technikas, tačiau tradicinio kiaušinių marginimo vašku subtilybių niekaip neperkandu. Aplinkiniai sako, kad margučiai gražūs, o man jie atrodo nevykę. Gal esu per daug sau reikli? Mėgstu, kad viskas būtų atlikta profesionaliai“, – prisipažįsta vilnietė Laimutė Kantakevičienė, žinoma kaip subtilių karpinių meistrė: jų motyvai puošia beveik visus jos rankdarbius, taip pat ir margučius.
Laimutės šeimoje gyvuoja tradicija velykinius kiaušinius dažyti svogūnų lukštuose su įvairiais priedais ir augalėliais, beje, juos ji dažnai pakeičia iš popieriaus iškirptomis detalėmis.
„Šio atradimo paskatinta miniatiūriniais karpinėliais pabandžiau papuošti išpūstus kiaušinių lukštus – tai puiki dovana Velykų rytą, ypač tiems, kurie vertina šį meną. Tokie margučiai labai dekoratyvūs: dera ne tik etnografinio stiliaus, bet ir šiuolaikiškame interjere – karpiniai suskamba visur, – pastebi tautodailininkė, savo kūrybos leitmotyvu pavertusi baltiškus motyvus: saulutes, kryžiukus, paukštelius, žalčiukus. – Esu juos įsimylėjusi. Remdamasi tautos tradicijomis, juos kuriu pati, todėl mano karpinių ornamentai stilizuoti.“
Kiaušinio lukštą Laimutė nudažo akrilu, motyvus iškarpo iš labai plono, kontrastingos spalvos popieriaus, nedaug praskiestu „Lipalu“ kiaušinio lukštą patepa reikiamoje vietoje ir švelniai glostydama teptuku ar vis prispausdama minkšta servetėle klijuoja karpinį pradėdama nuo vieno jo krašto, paskui dar kartą nutepa klijais.
Dirbdama technologijų mokytoja L. Kantakevičienė nuolat išbando naujas rankdarbių technikas, kartais jai pačiai tenka išradinėti dviratį – technologijų mokytojai žino, kaip sunku pažadinti paauglių kūrybiškumo pradą. Kaip tik taip eksperimentuojant tautodailininkei gimė idėja madingąjį vėlimą susieti su siuvinėjimu ir liaudies menu – ji pasiūlė mokiniams kiaušinėlius nuvelti, o paskui išsiuvinėti.
„Pirmiausia iš vilnos susukite labai standžią kiaušinio formą, o paskui subadykite ją vėlimo adata. Turėkite omenyje: veliant kiaušinėlis sumažės trečdaliu. Su mokiniais kiaušinius puošėme karoliukais, aplikacijomis, siuvinėjome, – pasakoja Laimutė ir rodo savo vilnos margučius – visi jie tankiai išrašyti margaspalvėmis spiralėmis, pro kurias šviečiasi margučio „lukštas“. – Tikiu, kad genialumas ten, kur paprastumas, todėl niekada neieškau kažko įmantraus. Spiralė – baltiškas motyvas, be to, labai simboliškas: visas mūsų gyvenimas sukasi spirale...“
Menininkė apgailestauja, kad lig šiol jai nepavyko sukaupti savo margučių kolekcijos – neiškenčia ir išdovanoja, o tuos, kuriuos matote nuotraukose, ji specialiai išdailino jums, mieli skaitytojai; vėliau kiaušinėliai iškeliaus į parodą Varšuvoje. Labiau nei finansinė pusė L. Kantakevičienei rūpi emocinė nauda: laimė bei džiaugsmas dovanoti ir jausti atsaką dovaną gavusio širdyje.
Ina Darmograj: „Nė nežinau, iš kur tie motyvai atsiranda“
„Velykų visada nekantriai laukiu. Jos atneša man didelį džiaugsmą, kurį dovanoja atgimstanti gamta. Jaučiu jį visa savo siela, visu kūnu: širdis sprogsta kartu su kiekvienu pumpuru, dainuoja su kiekvienu paukščiu. Ir man gimsta noras prisikelti naujam gyvenimui. Galbūt todėl kiaušinių marginimas yra pats mieliausias užsiėmimas iš visų mano rankdarbių“, – sako kaunietė tautodailininkė Ina Darmograj.
Ji domisi keramika, velia šalikus, skraistes ir papuošalus, siuva skudurinukes lėles, skirtingais būdais daro aksesuarus, dekoruoja akmenukus. Bet kuriam iš šių darbų reikia specialaus nusiteikimo, o skutinėti margučius Ina gali bet kada: šis pomėgis – jos sielos atgaiva.
„Anksčiau margučius dailindavau tik laukdama Velykų, o pastaruoju metu vis dažniau pasiimu į rankas kiaušinio lukštą. Puoselėdami senelių tradicijas kartu su vaikais Velykoms kiaušinėlius visada margindavome vašku, bet man jie ne itin patikdavo. Prieš šešerius ar septynerius metus draugė parodė savo skutinėtus kiaušinėlius ir užkrėtė. Įdavė man į rankas skalpelį, parodė, kaip laikyti, kaip brėžti linijas, o toliau sekė jau mano pačios atradimai“, – sako Ina.
Dabar tautodailininkė peiliuku kiaušinius skutinėja retai: užtrunka daug ilgiau, be to, ornamentų linijos išeina neryškios – kur kas blyškesnės nei dailinant margučius graviravimo aparatu. Margina tik ančių ir žąsų kiaušinius, mat vištų kiaušinių lukštai labai trapūs, įpusėjus darbą ima ir suskyla.
Ina turi savitą braižą. Jo išskirtinumą, matyt, lemia gyslomis tekantis slaviškas kraujas: lakoniškos linijos, griežti geometriniai, stilizuoti augaliniai motyvai, iš pažiūros kažkuo panašūs į lietuvių liaudies raštus, kartais susipina į netikėtai sudėtingus ornamentus, o kartais į visai paprastą gyvybės medžio ar nėrinio juostelės motyvą. Itin dažnai pagrindiniu margučio akcentu kūrėja pasirenka kryžių.
„Net nežinau, iš kur tie motyvai atsiranda mano galvoje – specialiai jais nesidomiu, kopijuoti nemėgstu, o padaryti du tokius pat kiaušinėlius man tikra kančia! Negaliu atsakyti į klausimą ir kaip jie išsidėlioja ant kiaušinio lukšto: niekada nenaudoju eskizų, kiaušinio lukštą išilgai padalinu į dvi ar keturias dalis ir nuo šių linijų pradedu dailinti, ką, padiktuoja mano vidus. Retai kada turiu išankstinę margučio viziją. Dailinu tol, kol jis pasidaro man gražus“, – šypsosi Ina.
Kartais prie vieno kiaušinio ji vargsta tris dienas ir raštų grafika išraižo visą lukštą be mažiausio tarpelio, o kartais – tik subtiliai papuošia pusę jo. Beje, jei svogūnų lukštuose ir žolelėse nudažyti kiaušiniai itin dekoratyvūs, kūrėja stengiasi tik pabrėžti šį natūralų grožį ir apjuosia juos siaura „nėrinio“ juostele, tamsesnius plotus sujungia vingria žalčio juosta.
„Skutinėti gali pramokti kiekvienas, bet ne visi turi vidinį pajutimą“, – pastebi I. Darmograj, pernai surengusi savo personalinę margučių parodą „Padėka Velykų rytą“. Tiesa, šiandien iš 70 joje eksponuotų kiaušinėlių tautodailininkė teturi vos dešimtį – visi kiti iškeliavo po platų pasaulį. „Neslėpsiu, labai smagu žinoti, kad mano kūrinėliai atneša žmonėms džiaugsmą, nors kartais labai sunku skirtis su pavykusiu margučiu. Parduoti, dovanų, namams papuošti skutinėju įmantresnius, įdomesnius, o valgyti skirtus paprastai dekoruoju juoda grafika, kurią pagyvinu aukso ar sidabro detalėmis.“
Saulius Tumelis: „Graviruoju ištisus metus“
„Aišku, kad pirma atsirado višta – ją Dievas sutvėrė, o paskui ji padėjo kiaušinį. Kiaušinis – bet kokios gyvybės pradžia!“ – porina Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, gyvenantis Saulius Tumelis, kuriam kiaušinio lukštas – tik dar viena priemonė kūrybiškumui išreikšti.
Tiesa, nebūtų vyras – Sauliui arčiau prie širdies tvirti, kieti, dideli ir natūraliai blizgūs stručių kiaušiniai, kurių lukštus paverčia trapiomis graviūromis. Susidomėjimą įvairiais amatais, dažnai pravardžiuojamais „moteriškais“, jis puoselėja nuo jaunystės ir to nė kiek nesigėdija.
„Nėra vyriškų ir moteriškų rankdarbių!“ – atkerta S. Tumelis. Mamos paskatintas jis baigė siuvėjo konstruktoriaus specialybę, tačiau nė dienos juo nedirbo – visą gyvenimą turėjo reikalų su pinigais ir šiandien tarnauja banke.
„Atsakingas, įtemptas darbas, todėl grįžęs namo turiu kažkaip atsipalaiduoti. Šeimininkės neturiu, tad viską darau pats: ne tik tvarkau ūkį, bet ir kai kuriuos drabužius sau pasisiuvu, siuvu žaislus, pagalves, rišu šiaudų sodus, restauruoju baldus, tapau paveikslus, buvau susirgęs staltiesėlių nėrimo manija, dabar mezgu riešines. Nėra ką: laisvalaikiu riešinių porą per savaitę dvi numezgu. Mano riešinėmis puošiasi Kalvarijos etnografinio ansamblio „Diemedis“ nariai. Prieš penkiolika metų klebono Roberto Bruzgos paskatintas pradėjau siūti ir siuvinėti arnotus, o dabar turiu užsakymą padaryti bažnytinę vėliavą“, – vardija savo darbų sąrašą.
Saulius nuolat po ranka turi net kelis rankdarbius: ką pasirinks, priklauso nuo nuotaikos. „Kiaušinius graviruoju ištisus metus“, – didžiuojasi patyręs tuščiavidurių kiaušinių graveris.
Velykinių kiaušinių marginimu susidomėjęs jau seniai, ažūro raštais graviruoti stručių kiaušinius S. Tumelis sumanė prieš šešerius metus.
„Nepamenu aplinkybių – kažkur pamačiau, paskui dvejus metus ieškojau graviravimo priemonių. Galiausiai įsigijau dar 10–15 skirtingų formų grąžtelių: skirtingam tikslui reikia vis kitos formos. Ne, pirmas blynas prisvilęs nebuvo. Būdamas atsargus nepuoliau graviruoti sudėtingo motyvo – tobulėjau pamažu. Dabar, nelygu ornamento sudėtingumas, dirbdamas tik laisvalaikiu stručio lukštą išdailinu per mėnesį. Čia nepasiskubinsi: kuo daugiau ažūro, tuo lukštas trapesnis, – sako kūrėjas, išmarginęs per 30 stručio kiaušinių, o sudaužęs tik vieną, ir tą patį veždamas. – Jei raštas nėra griežtai geometrinis, bet kokią atsiradusią klaidą galima kūrybingai ištaisyti – žiūrėk, kartais išeina gražiau, nei buvo sumanyta!“
Būsimą motyvą S. Tumelis pieštuku nusipiešia tiesiog ant lukšto, nors
kartais pradeda graviruoti ir neturėdamas išankstinės vizijos – tiesiog nuo aiškios linijos ar taško. Beje, taškas – vienas mėgstamiausių elementų: jais Saulius užpildo tuščias lukšto vietas, iš jų sudėlioja ir pačius motyvus. Graviūrų ornamentuose šalia taškelių galima rasti ir kitų geometrinių formų, augalinių motyvų, plaštakių.
