Stanislavas Kurilovas dirbo okeanografu SSRS Mokslų akademijos Okeanologijos institute Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Jis nuo jaunystės svajojo apie užsienį, ne kartą siekė gauti leidimą išvykti į užsienio komandiruotę, bet jo prašymus sovietiniai valdininkai visada atmesdavo, rašo kulturologia.ru.
Reikalas tas, kad užsienyje gyveno Kurilovo giminės. Jo sesuo buvo ištekėjusi už indo. Jauna pora išvyko gyventi į Indiją, o po to – į Kanadą. Todėl valdžia įtarė, kad Stanislavas gali pabėgti pas seserį. Pasirodo, tie nuogąstavimai buvo pagrįsti.
Kurilovas ilgai brandino pabėgimo planą. Bet pats pabėgimas kilo gana spontaniškai. Stanislavas pamatė pranešimą apie kruizinę kelionę kruiziniu laineriu „Sovetskij Sojuz“ (liet. – „Sovietų Sąjunga“). Motorlaivis turėjo išplaukti iš Vladivostoko ir plaukti iki pusiaujo ir atgal. Kadangi per visą trijų savaičių kelionę laineris neketino užsukti į jokį uostą, turistams vizų nereikėjo.
Slava suprato, kad tai jo galimybė. Jis apskaičiavo optimalų pabėgimo maršrutą ir nusipirko bilietą.
Gruodžio 13-osios naktį jis iššoko už borto ir nuplaukė Filipinų krantų link. Niekas nesitikėjo, kad apskritai įmanoma pabėgti iš laivo. Bet Kurilovui tai pavyko.
Kruizinis laivas, į kurį S. Kurilovas įsigijo bilietą, pabėgimui buvo pritaikytas mažiausiai. Apačioje bortai buvo užapvalinti. Tai buvo specialios talpyklos su povandeniniais metaliniais sparnais, kurių plotis siekė apie pusantro metro. Taigi, palikti laivą šokant iš jo į šoną buvo tiesiog neįmanoma. Šokti buvo galima tik vienoje vietoje, gale, į putojančias bangas už laivasraigčio menčių. Tai S. Kurilovas ir padarė gruodžio 13-osios naktį, kai laivas buvo maždaug už šimto kilometrų į vakarus nuo Filipinų salos Siargao.
Turėdamas tik plaukiko kaukę ir plaukmenis, jis sugebėjo iš viso nuplaukti apie 100 kilometrų!
Atstumas pasirodė kur kas ilgesnis, nei jis planavo, nes jam labai trukdė vandenyno srovės, kurios jį gerokai klaidino. Todėl iš viso jis vandeny išbuvo apie dvi paras.
Po varginančios kovos su bangomis ir srovėmis Kurilovas galiausiai priplaukė prie Filipinų Siargao salos.
Kas jam padėjo išgyventi? Puiki sveikata? Ar gebėjimas laikytis ant vandens ne blogiau už mitinį Ichtiandrą? Ar valios jėga leido jam neišsigąsti ir neprarasti orientacijos tarp bangų? O gal padėjo protingai pasirinkta įranga?
Manoma, kad viskas kartu paėmus. Dar S. Kurilovą lydėjo sėkmė. Senovės graikai pasakytų, kad jį mylėjo didysis Poseidonas. Ir audra praėjo pro šalį, neužpildama vienišo plaukiko milžiniškomis bangomis. Ir saulė dvi dienas beveik nelindo iš už debesų, tad bėglys nudegė labai mažai. Plaukdamas jis vos lietė medūzų, prie kurių prisilietus paralyžiuoja, sambūrį. Ir rykliai, kurių šiuose kraštuose labai daug, aplenkė jį. Pasak bėglio, tiek laiko išsilaikyti vandenyje jam padėjo reguliarios jogos treniruotės, kuriomis jis užsiiminėjo pagal nelegaliai išleistas knygeles.
1974 metų gruodžio 15 dieną S. Kurilovo kojos vėl stovėjo ant tvirtos žemės. Filipinai nepalaikė draugiškų santykių su Sovietų Sąjunga, todėl bėglio negrąžino atgal.
Išsiaiškinę visas aplinkybes, Filipinų valdžios atstovai Kurilovą deportavo į Kanadą pas seserį. O Sovietų Sąjungoje jį už akių nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme už „tėvynės išdavimą“.
Kiek vėliau Sovietų Sąjungoje, kurioje S. Kurilovas gyveno 38 metus, jo pabėgimo proga posėdžiavo komisija, nusprendusi „už Tėvynės išdavystę“ atimti iš jo laisvę dar dešimčiai metų. Tik S. Kurilovo tai jau nejaudino, jis pradėjo gyventi ir įgyvendinti visa tai, apie ką galvojo ilgus metus: tyrinėjo vandenyną, keliavo ir vyko į ekspedicijas, taip pat lankėsi į Šiaurės ašigalyje.
Iš S. Kurilovo knygos „Vienas vandenyne“:
„…Vos vienas šuolis skyrė mane nuo šio gundančio grožio ir laisvės. Tačiau nebuvo net ko ir galvoti apie tai, kad vidury baltos dienos galima palikti laivą matant šimtams akių – akimirksniu bus nuleista valtis. Bėglių metas – naktis! Iš kalėjimų bėgama naktimis...“
Žmogaus širdis gimusi būti laisva – tereikia turėti drąsos išgirsti jos balsą.
S. Kurilovas žuvo 1998 metų sausio 29 dieną per nardymo operaciją Izraelyje esančiame Tiberiados ežere. Su porininku mėgindamas iš žvejų tinklų išlaisvinti dugne pastatytą aparatūrą, S. Kurilovas įsipainiojo tinkluose ir išnaudojo visą orą. Palaidotas jis Jeruzalėje, mažai žinomose vokiečių templierių bendruomenės kapinėse.
