Pi­va­šiū­nų is­to­ri­jos ir rel­je­fo ži­no­vas, il­ga­me­tis pe­da­go­gas ir kraš­to­ty­ri­nin­kas Vy­tau­tas Vi­tuns­kas mi­ni aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio su­kak­tį. Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis šian­dien gy­ve­na ju­bi­lia­tas, sau lin­kin­tis vie­no – ge­ros at­min­ties?
© DELFI / Valdas Kopūstas

Me­džia­gą rin­ko ke­tu­rias­de­šimt me­tų

Vy­tau­to Vi­tuns­ko vien­kie­mis iš kai­my­ni­nių so­dy­bų iš­si­ski­ria ir di­du­mu, ir se­no­vi­niu pa­sta­tų iš­dės­ty­mu. Pus­an­tro ki­lo­met­ro nuo mies­te­lio nu­to­lu­si so­dy­ba – Ąžuo­lų gat­vės, vie­nos iš try­li­kos Pi­va­šiū­nuo­se, da­lis.

„Eže­re ir miš­ke su žmo­na gy­ve­na­me. Se­no­vė­je čia tik sa­los bu­vo. Mū­sų so­dy­bos val­dos jau už Pi­va­šiū­nų ge­o­mor­fo­lo­gi­nio draus­ti­nio ri­bos, bet jo dva­sia čia ir­gi tvy­ro – rel­je­fas su per­mai­nin­ga gam­to­vaiz­džio mo­zai­ka, kaip ir draus­ti­nio te­ri­to­ri­jo­je. Ži­no­te, Pi­va­šiū­nų apy­lin­kių gel­mių struk­tū­ra sa­vi­ta ir ski­ria­si nuo ap­lin­ki­nių. Dėl tech­to­ni­nio įlin­kio Že­mės plu­tos kris­ta­li­nis pa­grin­das čia sly­pi pa­ly­gin­ti di­des­nia­me, apie 600 met­rų, gy­ly­je, įvai­rių ge­o­lo­gi­nių epo­chų už­klos­ty­tas sto­rais nuo­sė­dų sluoks­niais. Kamb­ro, or­do­vi­ko, si­lū­ro pe­ri­odais vy­rau­jant šil­tam jū­ri­niam kli­ma­tui klos­tė­si smil­tai­niai, klin­tys, pil­kie­ji mer­ge­liai. Per­mo pe­ri­ode van­de­nys jau trau­kia­si, pa­lik­da­mi la­gū­nas. Vi­sų šių pe­ri­odų me­tu su­si­klos­tė iki 300 met­rų sto­rio nuo­sė­dų sluoks­nis...“ – mo­no­lo­gą apie gim­tų­jų apy­lin­kių ge­o­lo­gi­nę rai­dą, bo­ta­ni­nius ir en­to­mo­lo­gi­nius are­a­lus po­nas Vy­tau­tas tęs­tų va­lan­dų va­lan­das, kaip ir apie kraš­to oku­pa­ci­ją, po­ka­rio re­zis­ten­ci­ją, ko­lek­ty­vi­za­ci­ją ir sa­vi­val­dą, žmo­nes, nu­si­pel­niu­sius Lie­tu­vai ir Pi­va­šiū­nams, ar­che­o­lo­gi­jos ir is­to­ri­jos pa­min­klus.

Vy­tau­tas Vi­tuns­kas
Vy­tau­tas Vi­tuns­kas
© "Alytaus naujienų" nuotr.

Gar­bin­gą Vaikš­čio­jan­čios En­cik­lo­pe­di­jos pra­var­dę Vy­tau­tas už­si­tar­na­vo dar jau­nys­tė­je dėl pui­kios at­min­ties ir di­de­lio ži­nių troš­ki­mo. Bai­gęs Pi­va­šiū­nų pro­gim­na­zi­ją vai­ki­nas to­liau mo­kė­si Aly­taus mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­jo­je, po il­ges­nės per­trau­kos bai­gė stu­di­jas Vil­niaus pe­da­go­gi­nio ins­ti­tu­to Gam­tos ir ge­og­ra­fi­jos fa­kul­te­to stu­di­jas. Dir­bo Tra­kų ra­jo­no Tau­čio­nių pra­di­nės mo­kyk­los ve­dė­ju, ke­tu­rias­de­šimt me­tų Onuš­kio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je dės­tė ge­og­ra­fi­ją, is­to­ri­ją, ast­ro­no­mi­ją. Ke­lis de­šimt­me­čius gi­li­no­si į kraš­to­ty­ros veik­lą. Jo, kaip ge­og­ra­fo-is­to­ri­ko bei kraš­to­ty­ri­nin­ko, pub­li­ka­ci­jų ras­da­vo­si spau­do­je, o iš­ėjus į už­tar­nau­tą po­il­sį, su­grį­žus ir įsi­tvir­ti­nus tė­viš­kė­je pa­si­ro­dė ir pir­mo­ji kny­ga „Pi­va­šiū­nai“. Ant­rą­ją – „Pi­va­šiū­nai ir apy­lin­kės“ – V.Vi­tuns­kas iš­lei­do po ket­ve­rių me­tų, 2004-ai­siais.

„Pla­tes­nės ap­im­ties kny­gą pa­sky­riau vi­siems, ku­rie no­ri ge­riau pa­žin­ti pa­mirš­tas vie­tas, gar­sias is­to­ri­ne pra­ei­ti­mi. Ti­kiuo­si, kad ji ne vie­ną pa­ska­tins su­si­do­mė­ti ne tik sa­vo tė­viš­kės, bet ir re­gio­no pra­ei­ti­mi, gam­ta, žmo­nių gy­ve­ni­mu, kul­tū­ra... Į Pi­va­šiū­nus at­vy­kę pi­lig­ri­mai gal­būt pra­kal­bės sa­vo sie­la, pro­tu, jaus­mais, no­rės dar ne vie­ną kar­tą čia su­grįž­ti pa­sig­ro­žė­ti ne­pa­pras­ta žmo­gaus ir gam­tos har­mo­ni­ja“, – sa­vo lei­di­nį, ku­riam me­džia­gą rin­ko apie ke­tu­rias­de­šimt me­tų, re­ziu­muo­ja au­to­rius. Jo pa­ste­bė­ji­mu, Pi­va­šiū­nai bu­vo bal­ta dė­mė, ir džiau­gia­si ją už­pil­dęs.

Pa­pra­šė pa­tiks­lin­ti

Šven­to Dzū­ki­jos kam­pe­lio eru­di­to klau­sia­me, ar yra jo at­ras­tų duo­me­nų tre­čio­je kny­go­je apie baž­nyt­kai­mį „Pi­va­šiū­nai: gy­ven­vie­tė, baž­ny­čia, Die­vo Mo­ti­nos pa­veiks­las“, ben­druo­me­nės pa­stan­go­mis iš­leis­to­je per­nai ga­vus Eu­ro­pos fon­dų pa­ra­mą.

„Ma­ne jo­je ci­tuo­ja, bet pa­ties lei­di­nio ne­tu­riu, ne­pa­do­va­no­jo man jo“, – at­sa­ko Vy­tau­tas. Ap­gai­les­tau­jan­tį Pi­va­šiū­nų pat­rio­tą ga­lė­jo­me pa­guos­ti tik tuo, kad ir pa­tys šios kny­gos pri­sta­ty­me jos ne­ga­vo­me net pa­var­ty­ti ir iki šian­dien su­lau­kia­me skam­bu­čių, kur din­go tas gra­žus lei­di­nys, kur jį nu­si­pirk­ti.

Gar­bu­sis pi­va­šiū­niš­kis sa­ko tu­rin­tis tik įra­šą kom­pak­ti­nia­me dis­ke. La­bai ge­ra rep­re­zen­ta­ci­ja. Ar ra­dęs ne­tiks­lu­mų, ku­rių pa­pras­tai ne­iš­ven­gia­ma? „Vie­to­var­dis ne nuo to kil­di­na­mas. Įdo­mus da­ly­kas ir tas, kad ra­šo­ma, jog baž­ny­čia bu­vo per­vež­ta į Dau­gus ir pa­sta­ty­ta vie­to­je ten su­de­gu­sios. Bet li­ko ne­aiš­ku, kas ten per baž­ny­čia bu­vo, ku­ri iš Pi­va­šiū­nų per­vež­ta? Man tai aiš­ku, pa­gal se­nų žmo­nių pa­sa­ko­ji­mus, tai liu­te­ro­nų baž­ny­čia. Pa­ra­šy­ki­te tai, pa­tiks­lin­ki­te, kad tie, ku­rie skai­tys, ži­no­tų“, – pa­pra­šo is­to­ri­kas.

Vit­kai ta­po Vi­tuns­kais

Šian­dien po­nas Vy­tau­tas va­lan­dų va­lan­das pra­lei­džia prie ge­ne­a­lo­gi­nio gi­mi­nės me­džio, ku­rį pa­va­di­no „Epo­cha – Pi­va­šiū­nai ir Jur­gio Vi­tuns­ko ai­niai“. Su­rin­kęs ir at­spaus­di­nęs duo­me­nų nuo 1850 me­tų pa­gal Vi­tuns­kų gi­mi­nės li­ni­ją.

„Kad ma­no ku­ria­mas ge­ne­a­lo­gi­nis me­dis per daug ne­iš­si­ša­ko­tų, stab­dau jos pli­ti­mą ties ket­vir­ta kar­ta. Nors gi­mi­nė­je dau­giau mo­te­rų, pa­grin­di­nė ša­ka – Vi­tuns­kai. Ir aš ne­nu­trau­kiau šios gi­jos, tu­riu sū­nų, jis sū­nų taip pat tu­ri... Pus­bro­lių ir pus­se­se­rių gy­ve­na Ru­si­jo­je, Es­ti­jo­je. Yra ir miš­rių šei­mų“, – iš­va­dą da­ro Vy­tau­tas.

Pro­se­ne­lių bū­ta ba­jo­riš­ko krau­jo, bet su lie­tu­viš­ka Vit­kų pa­var­de. Ne­skam­bi bu­vo mė­ly­nak­rau­jams lie­tu­viš­ka trum­pa pa­var­dė, tad ra­do­si su len­kiš­ka prie­sa­ga ir ba­jo­riš­kai pa­gar­biai skam­ban­ti – pan Vi­tuns­ki.

Apie sa­vo gi­mi­nės šak­nis Vy­tau­tas taip pat kal­bė­tų ne­su­sto­da­mas. Ma­tyt, to­kių kal­bių bū­ta ir jo tė­vų, se­ne­lių, pro­se­ne­lių, tad bran­gūs ir di­džia­vi­mo­si ver­ti fak­tai bei įvy­kiai iš kar­tos į kar­tą ėjo ne­už­ra­šo­mi, ne­pa­mirš­ta­mi. Kaip įspū­din­gai ir pa­gar­biai Vy­tau­tas pa­pa­sa­ko­jo pro­pro­se­ne­lio is­to­ri­ją apie jo pa­aukš­ti­ni­mą tar­ny­bo­je ir pra­tur­tė­ji­mą. Ka­re pats su­žeis­tas, bet, bū­da­mas ge­ne­ro­lo ad­ju­tan­tas, jis iš ko­vos lau­ko iš­ne­šė sa­vo va­dą. Šis už tai at­si­dė­ko­jo, pa­si­rū­pi­no ne tik tuo, kad ca­ras
Ni­ko­lajus I Ge­or­gi­jaus or­di­ną įteik­tų, bet ir į tuo­met pres­ti­ži­nes lies­ni­ko pa­rei­gas pa­skir­tų.

Pa­sak Vy­tau­to, ba­jo­riš­ka bu­vu­si ir ma­mos gi­mi­nė. Ma­mos tė­tis Vin­cas Leš­ke­vi­čius pen­kias kal­bas mo­kė­jo, ver­tė­si ar­klių pre­ky­ba, įvai­rių pre­kių iš Len­ki­jos at­vež­da­vo.

Pi­va­šiū­nai – jo ir jo ma­mos tė­viš­kė. Tė­tis į žen­tus at­ėjęs. Ta­pęs pen­si­nin­ku čia su­grį­žo ir Vy­tau­tas su žmo­na Ge­no­vai­te. Erd­viuo­se dva­rą pri­me­nan­čiuo­se na­muo­se trys šei­mos sa­vo gy­ve­ni­mą gy­ve­no. Taip su­si­klos­tė li­ki­mas, kad iš čia gy­ve­nu­sių sa­vų žmo­nių, gi­mi­nai­čių, jis tė­viš­kę at­si­pir­ko ir jo­je įsi­tvir­ti­no.

Žie­mą na­mai Vi­tuns­kiams tam­pa per erd­vūs, bet šil­tuo­ju me­tu, ypač pra­si­dė­jus at­lai­dams, sma­gu šei­mi­nin­kams, kad yra kur gi­mi­nes pri­glaus­ti. Ypač pla­ti gi­mi­nė iš žmo­nos pu­sės, Ge­no­vai­tė au­go sep­ty­nių vai­kų bū­ry­je. Pra­slin­kus škva­lui, ku­ris iš­gul­dė me­džius net ir Pi­va­šiū­nų ka­pi­nė­se, įsi­pra­šė lai­ki­nai pa­gy­ven­ti pa­da­ri­nių lik­vi­duo­to­jai. Jie tik sko­lų pa­li­ko, tad dau­giau ne­si­ryž­ta pri­im­ti sve­ti­mų. Daž­nas sve­čias sū­nus Da­lius, Lie­tu­vos že­mės ūkio uni­ver­si­te­to Miš­kų fa­kul­te­to dės­ty­to­jas, su sa­vo šei­ma: žmo­na Vla­da, eko­no­mi­kos pro­fe­so­re, sū­nu­mi Pau­liu­mi ir duk­ra Ži­vi­le.

No­ri ži­no­ti dau­giau ne­gu ap­lin­ki­niai

Kas dar šian­dien rū­pi vie­to­je ne­nu­stygs­tan­čiam Pi­va­šiū­nų pat­rio­tui? „Apie še­šias­de­šimt par­ti­za­nų šia­me kraš­te ko­vo­jo, bet jų var­dai nie­kur ne­įam­žin­ti. Ne­su­tin­ku su tuo, kad į ben­druo­me­nę pri­ima­mi tik at­ski­ri as­me­nys. Sie­lo­juo­si dėl nu­so­din­tų ver­smių, prie ku­rių pa­bu­vu­sie­ji pa­sveik­da­vo. Kiek prie jų žmo­nių at­va­žiuo­da­vo... Ypač daug at­vyk­da­vo iš Bal­ta­ru­si­jos. Aš bu­vau ir da­bar esu ne­eta­ti­nis gi­das. Ši­tos sa­vo pa­slau­gos ne­per­šu, bet jei ma­nęs pa­klau­sia, pa­ro­dau ir pa­pa­sa­ko­ju daug dau­giau, ne­gu žmo­gui rei­kia. Kar­tais prie ma­nęs ras­da­vo­si ei­lės žmo­nių. Į at­lai­dus at­vy­ku­sie­ji ieš­ko­da­vo ar­ti­mų­jų, pa­žįs­ta­mų ka­pų. Ka­pi­nės ne­ma­žos, re­čiau ap­si­lan­kan­tie­ji pa­klys­da­vo, aš juos nu­ves­da­vau prie kiek­vie­no ka­po, nes, ga­li­ma sa­ky­ti, at­min­ti­nai ži­nau, kur kas pa­lai­do­tas. Gal ir egois­tas esu, bet no­riu ži­no­ti dau­giau, ne­gu ži­no ap­lin­ki­niai žmo­nės“, – at­vi­rai sa­ko Vy­tau­tas.

Pri­sė­da­me ir prie Ge­no­vai­tės su klau­si­mu, ar vy­ras per sa­vo po­mė­gius ne­ap­lei­džia ūkio dar­bų: ož­ke­lių, par­šiu­ko, šu­niu­ko prie­žiū­ros, se­no­vi­nės pir­ties šeš­ta­die­niais iš­kū­re­ni­mo, bul­vių so­di­ni­mo. „Darbš­tu­mo jam už­ten­ka. Gi­riu už vis­ką. Ir bi­te­lė­mis jis pa­si­rū­pi­na. Tik kad ne žve­jys, o eže­ras – čia pat“, – sa­ko Ge­no­vai­tė. „Kad tas eže­ras jau su­ga­din­tas“, – sku­ba pa­si­tei­sin­ti grei­tą re­zul­ta­tą mėgs­tan­tis vy­ras.

Onuš­kio li­go­ni­nė­je me­di­ci­nos se­se­ri­mi dir­bu­si Ge­no­vai­tė me­na, kad mo­ky­to­jas Vy­tau­tas jai pa­ti­ko, gra­žiai šyp­so­jo­si, daug pro­tin­gai kal­bė­jo, blo­gų įpro­čių ne­tu­rė­jo. Jau­nuo­sius su­tuo­kė dva­si­nin­kas Ri­čar­das Mi­ku­ta­vi­čius. Pui­kus ku­ni­gas bu­vo, jau­nuo­sius ir pie­tų pa­si­kvie­tė, kad ke­ly­je ne­iš­alk­tų. Pe­da­go­gas tuok­tis Onuš­kio baž­ny­čio­je tuo­met ne­ga­lė­jo, mo­kyk­la so­viet­me­čiu bu­vo at­skir­ta nuo baž­ny­čios.

„Ko­dėl man to­kie bran­gūs Pi­va­šiū­nai? Tai ma­no gim­ti­nė, vai­kys­tės me­tai, tė­vų tė­viš­kė ir ne­pa­pras­tai pa­trauk­lus kraš­tas gi­mi­nei ir pi­lig­ri­mams. Tik gai­lu da­ro­si, kad pi­lig­ri­mys­tė nyks­ta. Me­nu, ko­kios il­gos mi­šios anks­čiau mū­sų šven­to­vė­je vyk­da­vo, – žmo­nės jo­je bū­da­vo nuo anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro. Po ry­ti­nių pa­mal­dų at­vy­kė­liai gru­pe­lė­mis po 10–15 iš­si­ties­da­vo žo­lė­je, pus­ry­čiau­da­vo su­si­dė­ję mais­tą ant bal­tų dro­bu­lių. Ta­da vėl mi­šios, vėl per­trau­ka iš­si­tie­si­mui. Va­ka­rop at­ei­da­vo Do­vy­do psal­mių gie­do­ji­mo lai­kas. Ko­kios iš­gy­ven­tos bu­vo ka­ra­liaus Do­vy­do psal­mės, kiek jo­se sie­los liū­de­sio, kan­čios ir džiaugs­mo! Kai duo­da­vo gie­do­ti, ro­dos, pa­kil­si su an­ge­lais į dan­gų. Ka­da baig­da­vo­si, žmo­nės ne­sku­bė­da­vo skirs­ty­tis, dar pa­si­bi­čiu­liau­da­vo, pa­vaikš­ti­nė­da­vo. To­kie bu­vo Sme­to­nos lai­kų at­lai­dai“, – jau­nys­tės nos­tal­gi­ja at­si­spin­di aš­tuo­nias­de­šimt­me­čio pi­va­šiū­niš­kio vei­de.

Tu­ri nuo­mo­nę vi­sais klau­si­mais

Jis tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ir apie šian­die­ni­nę po­li­ti­ką. Lie­tu­vos įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą Vy­tau­tas ver­ti­na taip: „To­liau lik­ti po So­vie­tų Są­jun­gos pa­du mes ne­ga­lė­jo­me. Sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­tis ir­gi ne­pa­jė­gė­me. Pa­si­ra­šy­da­mi su­tar­tį klai­dų ne­iš­ven­gė­me dėl ato­mi­nės elek­tri­nės už­da­ry­mo. Prak­ti­kos ne­tu­rė­jo­me, pas­ku­bė­jo­me. Ki­to ke­lio ne­bu­vo. Skau­džiau­sia, kad mes per tą Eu­ro­pos Są­jun­gą tuš­tė­ja­me, in­te­lek­tu­a­lai į Va­ka­rus bė­ga su­muš­ti­nių da­ry­ti. Man ap­mau­du, kad mo­te­rys gė­di­ja­si lie­tu­viš­kų sa­vo pa­var­džių. Aš už tai, kad vi­sur bū­tų ra­šo­ma ir mo­ters mer­gau­ti­nė pa­var­dė.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (13)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (30)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (46)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (23)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (106)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (516)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę klausytis...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (22)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (10)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...