Pirtelę ant jūros kranto pastatę broliai siūlo kitokį svaiginimosi būdą

„Žmogus yra linkęs svaigintis, tas poreikis yra, buvo ir bus, tik mes renkamės, kaip tai daryti. Galima svaigintis muzika, bendravimu, pirties malonumais, alkoholiu ir visais kitais dalykais. Pirtį mes suvokiam kaip idealią galimybę svaigintis švariai“,- sako pirtelę Nidoje ant jūros kranto su broliu pastatęs Afredas.

Šalia paplūdimio baro įsikūrusi pirtelė neišvaizdi, neišlaižyta, kaip pas mus įprasta. Tačiau potyriai joje pakerėjo nuo pirmos minutės. Ant akmenų užpiltas pirmas kaušas vandens sugrįžo neįprastai druskingais garais – malonu ir kvėpuoti, ir jausti ant odos. Pro langą visai čia pat ritosi bangos, į kurias netrukus nėrėme atsivėsinti. Dar vienas pliusas – čia galima pertis vantomis.

Mūsų užsakyta valanda greitai baigėsi, tad nusprendėme dar pusvalandžiuką prasitęsti. Trynėme rasojantį langą delnu, kad jūra būtų dar arčiau. Ir garsiai svajojom, kad tokių pirtelių mūsų pajūryje galėtų būti daugiau, beveik kaip persirengimo kabinų – juk taip gera sušilti, kai jūra nelepina šiluma.

Alfredas ir Valdemaras save vadina broliais. Sako, susipažino netyčia eidami Panevėžio gatve. Abu nuo mažens mėgo pirtį, tad nusprendė studijuoti „Lietuvos pirties akademijoje“. Daug bendraujant ir sielos susigiminiavo – tapo broliais, nors iš esmės yra labai skirtingi.

Valdemarą radome mojuojantį vantomis ir periantį vieną smagią kompaniją, o Alfredas sutiko papasakoti apie visas šios pirties subtilybes ir jos filosofiją – svaigintis švarumu. Juk ne veltui pirtelė įsikūrusi šalia baro – kaip alternatyva norinčiam laisvalaikį praleisti kitaip.

- Kaip atsirado ši svaiginimosi švarumu idėja?

- Žmogus yra linkęs svaigintis vienareikšmiškai. Jis gali svaigintis muzika, bendravimu, pirties malonumais, alkoholiu ir visais kitais dalykais. O šita idėja jau seniai užvaldė tais pojūčiais, patirtais geroje garinėje pirtyje, kuri suformuota pagal seniausias mūsų šiauriečių kraštų tradicijas. Nes mes kitaip, be šitų tikrų pirties malonumų, sušilimų ir atsipalaidavimų vargiai ar apskritai galėjome išgyventi. Kai randa mūsų protėvių pėdsakus šiuose šiaurietiškuose kraštuose, iš karto randama ir akmenų krūva, kad buvo galima sušilti.

Tad iš pradžių tai buvo būtina sąlyga išgyventi, o vėliau išaugo į šeimos pirties tradicijas. Čia susirinkdavo visa šeima pabūti kartu geroje terpėje, šilumoje, kur galėdavo dalintis savo švelnumu. O svarbiausia - tai labai sakrali vieta dar ir tuo, kad čia ateidavo žmonės į pasaulį. Nes dūmai ir dervos pirtį padarydavo steriliausia vieta, nesvarbu, kad ji buvo juoda ir dūminė. Joje ypatingai buvo švaru ir gimdyvės dažniau išgyvendavo, tą ir pastebėjo žmonės. Aišku, šiluma, pašildytas vanduo.

Dar labai įdomus dalykas, kad ta tikrąja garine pirtimi galime kompensuoti pirmąjį patį didžiausią, anot psichologų, patirtą stresą gimimo metu. Kai iš mamos saugios aplinkos – šilto, drėgno, malonaus ir sotaus būvio esame išmetami į kažkokį garsų ir šalčio pasaulį. Garinėje pirtyje mes galime sukurti tą pačią aplinką – tamsią, drėgną ir šiltą, kur žmogus dar sykį, tik jau be baimės gali išgyventi tą patį dalyką ir tuo pačiu savo giluminėje esmėje kompensuoti tą nemalonią patirtį.

Mano asmeninė patirtis taip pat sudėtinga - aš gimiau labai sunkiai ir buvau numestas į šalį kaip visiškai beviltiškas, kol gaivino mano motiną. Kai po valandos ji atsigavo, tada patampė mane ir aš parodžiau kažkokius gyvybės ženklus. Taigi manau, kad man pirtis dar ir dėl to labai svarbi.

Antras mano vaikystės atsiminimas apie save yra senelio dūminėje pirtyje. Senelis pragyveno lygiai šimtą metų, o aš kažkada turėjau neatsargumo leptelėti, kad turėsiu jį pragyventi. Dabar kartais susimąstau, ar norėčiau. Tai stengiuosi gyventi sveikiau, kad jeigu reikės gyventi 100 su trupučiu metų, tai norėtųsi mirti kaip romėnui. Mano senelis, būdamas visiškai sveikas, ėjo Anykščių gatve, slystelėjo, pargriuvo ir po 2 dienų iškeliavo į kitą pasaulį.

Tai mano pirmos patirtys buvo, kai mes su seneliu kūrendavom pirtį, aš žiūrėdavau ir man buvo labai gera, miela. O kadangi buvau labai tikslo siekiantis vyras, tai sėdėdavau su kitais vyrais ir savo tėčiu, kuris buvo didis pirtininkas, ant aukštutinių pozicijų ir kęsdavau tą sunkų karštį. Būdavo sunku, bet aš labai norėjau būti tikras vyras, tai paskui dar eidavau iš karto voliotis į sniegą ar šokdavau į eketę.

- O kur ieškojote visų žinių, mokėtės?

- Paskutinius 5 metus, be to, kad visą gyvenimą kažko mokiausi, studijavau „Lietuvos pirties akademijoje“ ir lankiau įvairius kursus apie žmogaus lietimo alchemiją, fiziologiją, psichiką. Tai yra labai svarbu, nes pirtyje įvyksta daug energijos kaitos procesų. Reikia kiekvieną žmogų pajausti, o visi jie labai skirtingi, prie kiekvieno prisiliesti individualiai ir subtiliai. Mes, šiauriečių tautos, apskritai labai sunkiai leidžiame liesti vienas kitą.

Tad reikia išmokti to natūralaus lietimo, kuriame neužkoduotas kėsinimasis, o lietimo kaip draugo, artimo, norinčio dalintis ir duoti, ką turi gero. Ne imti iš tavęs, naudoti prievartą, kas yra mumyse yra užkoduota kaip baimė. Ir visa, ką išmokom, pajautėm, išbandėme ant savęs, savo vietose, kur mes, pirtininkai mokomės. Tai yra rimtas mokslas ir rimtas požiūris į mūsų šiauriečių pirties etno kultūrą. Tas davė supratimą, kad pirtis nėra kančios vieta, o yra džiaugsmo vieta, kur galime įšildyti savo organizmą su džiaugsmu ir meile, be jokio diskomforto ir nesąmonių. Ramiai, 60-65 laipsnių temperatūroje įšyla kūnas, vidaus organai ir tada didysis mūsų gydytojas - mūsų organizmas pats save valo, maitina ir būna sveikas. Viskas labai paprasta, kaip ir visada gyvenime.

- Bet ant jūros kranto pastatyti pirtį buvo labai drąsus žingsnis ir tikriausiai teko nemažai nueiti iki to?

- Aš iš esmės esu drąsus žmogus. Drąsos gal turiu daugiau nei kompetencijų. Aš gal 25 metus ilsiuosi Nidoje, o čia nėra pirties ant jūros kranto, kas yra ypatingai geras dalykas. Šį balandį pas mane atvažiavo mano brolis ir kolega Valdemaras. Sakau, gal mes nusivežkim savo pirtį prie jūros? Brolis pabandė gauti leidimą ir greit gavo atsakymą iš valdininkų – tai yra neįmanoma. Ir tas mums visiškai uždegė kraują. Kaip gali būti neįmanoma padaryti labai gerą dalyką žmonėms? Dėl kažkokių tai paragrafų, straipsnių ir postraipsnių. „Galbūt po 3 ar 5 metų, jei atsistosit į eilę...“

Tada mes pasižiūrėjom į tai rimčiau. Juk kai dalykas iš esmės yra labai teigiamas ir geras, tai viskas įmanoma. Taigi dabar mes čia esame nuo birželio 8 dienos ir būsim iki tol, kol žmonės norės čia būti.

- Ar žiemą atlaikys pirtelė?

- Manau, kad fiziškai tai neįmanoma. Mūsų tikslas išbūti čia bent iki spalio mėnesio. Kol kas tai bandomasis dalykas, bet atrodo, jis veikia, nes žmonės išeina laimingi arba labai laimingi. Yra mintis, kad pirtelių galėtų būti daugiau. Išanalizuosime šios vasaros patirtį ir tai, ką mes galime duoti.

- O kiek yra norinčių pasikaitinti?

- Norinčių yra tiek, kad mes dvi ar tris dienas per savaitę pusei žmonių atsakom. Įdėjom daug širdies nuo pat pradžių ir matyt pasklido gandas, kad čia yra gerai. Tad norinčių išbandyti pirties malonumą su pirtininko paslauga yra daug. Bet yra daug žmonių, kurie atėję patys periasi ir tai daro gal net geriau už mus, mes to nežinom.

- Kokius burtus naudojate savo pirtelėje?

- Burtas yra vienintelis, kad į viską, ką darom, įdedam visą širdį. Gamta mums davė dalinti tą šilumą žmonėms. O kas duota, tas ir veikia. Pirtį mes suvokiam kaip idealią galimybę svaigintis švariai. Nes tas poreikis svaigintis yra, buvo ir bus, tik mes renkamės, kaip tai daryti. Mes labai norime ta idėja pasidalinti ypač su jaunąja karta, nes čia ateina labai daug vaikų. Jie labai džiaugiasi ir krykštauja, labai natūraliai priima tą šilumą ir atsipalaiduoja dar labiau už suaugusius žmones. Tas ypatingai džiugina. Gal jiems vėliau nereikės kliukinti alaus už kampo pasislėpus.

Kitas dar labai svarbus momentas yra tai, kad čia praėjo labai nemažai žmonių iš įvairiausių pasaulio kraštų, kurie taip pat išsinešė tą švytėjimą ir žinią, kad Lietuva turi tokių gražių dalykų. Tai labai gerai. Viskas, kas teikia džiaugsmo, pasilieka kaip gera emocija ir pasklinda po pasaulį.

- Mes pastebėjom, kad labai gerai odą ir kvėpavimą veikia ant akmenų pilamas jūros vanduo.

- Tai iš tiesų labai svarbu ir buvo apgalvota. Tas vanduo nuo nuo akmenų yra stebuklingas vien tuo, kad jis eina su druska ir energija iš to didelio šaltinio. O jūroje yra labai daug visokio mistinio gerumo, ne tik druskos.

- Minėjote, kad tikra pirties procedūra trunka 4-5 valandas. Kas ten vyksta?

- Mūsų pagrindinė užduotis yra tolygiai įšildyti kūną. Tam naudojamos visos priemonės ir 5 užėjimai.

Esminis dalykas, kad nėra diskomforto ir nėra karšta. Nes tas karštis prieštarauja mano garinės pirties filosofijai. Tik palaipsniui po truputį keliant temperatūrą su visais įtrynimais, šveitimais ir masažais kūnas įšyla pamažu ir tolygiai. Tame ir visa esmė. Tada jis pradeda atsipalaiduoti ir viena iš procedūrų yra netgi numigti 20 minučių sode, susisukus į lininę paklodę. Labai svarbi ir pirmojo garo procedūra, kai mes linkime sau ir pasauliui to, ko labiausiai norime. Tai labai svarbūs momentai, atėję dar iš labai senų laikų.

Tai, ką aš atlieku, susidėliojau pats, bet tai buvo sukurta iki manęs, aš tik išsirinkau savo pirties filosofijos dalykus. Juos naudoju, tai veikia, žmonės patenkinti ir tai yra svarbiausias dalykas.

Neseniai dalyvavome Palangos pirties čempionate. Bet aš sumaišiau dienas ir atvykau diena vėliau. Tačiau vis tiek sudalyvavau. Turėjome per 15 min įšildyti žmogų ir parodyti savo virtuoziškumą. Aš nieko ypatingo nerodžiau, tiesiog įšildžiau žmogų kaip moku su visa savo meile ir šiluma. Ir ta moteris išėjo laiminga. Ir teisėjai pripažino, kad mano žmogus išėjo laimingas iš karto, nors aš pridariau daug techninių klaidų. O to, kuris techniškai viską atliko virtuoziškai, žmogus išėjo be jokios emocijos. Tai teisėjai labai svarstė, kas yra svarbiau žmogui - ar kad jį vanoja virtuoziškai, ar kad jį šildo kitaip ir rezultatas yra džiaugsmas. Juk ar tam gulinčiam žmogui svarbu, kaip tu tą vantelę pakėlei ir nuleidai, ar svarbu, kad visą meilę ir šilumą pirtininkas įdeda į tave. Tai yra mano credo – tiek, kiek aš turiu žinojimo ir meilės – aš dedu į tą žmogų. Kaip sakė M. Cvetajeva, žmogus yra gyvas džiaugsmu, dovanotu kitiems. Tai aš tai ir jaučiu.

- Kada suradot šį gyvenimo malonumą?

- Tai yra viso gyvenimo kelionė ir ieškojimai. Kažkada kažką paskaitei, pamatei sužinojai. Aš daug atsinešiau nuo savo šimtamečio senelio, kuris yra antras mano gyvenimo prisiminimas. Kaip sėdžiu pas jį garinėj pirtelėj, žiūriu, kaip jis kūrena, paskui sėdžiu su visais vyrais ir kvėpuoju į kažkokį vandens kubiliuką, nes karštis neįmanomas ir vaikui nepakeliamas. Nes žmonės tada karštą pirtį darydavo, ir aš pats didelę dalį gyvenimo buvau tas, kuris sėdi aukščiausioje vietoje. Ir man atrodė, kad tai yra labai gerai, kol aš nepamačiau ir nesuvokiau, kad yra visiškai kitaip. Iš esmės kitaip.

Truputį daugiau laiko, jokio diskomforto ir organizmas pradeda daryti stebuklus su mumis. Ir visi kiti dalykai – nevartoti jokių svaigalų prieš pirtį ir po jos, nes atsipalaidavus tie visi toksinai nueis į tolimiausias organizmo vietas ir užterš jį dar labiau. Tai jau bus antipirtis. Arba privalgykit kokios mėsos ar kažko, kas veikia neigiamai. Taigi reikia labai žiūrėti, ką tu darai iki pirties ir po jos, kad organizmas turėtų laiko atlikti savo funkcijas ir išnešti tuos nešvarumus iš tolimiausių kampelių.

- O ką reikia daryti po pirties?

- Reikia mylėti save – nepersivalgyti, neprivalgyti to, ko nereikia. Absoliučiai negalima, mano manymu, vartoti alkoholio, kas įprasta pas mus. Reikia bent 3 valandas pabūti su savimi, pamedituoti, po mišką pasivaikščioti. Padėti organizmui gauti energijos. Sakot, išėjus iš pirties jaučiatės tuštoka. Tai štai įlendi į jūrą, ten yra milžiniška stichija ir tiek daug energijos. Ir ši pirtis ant jūros kranto pastatyta su mintimi, kad mes pirtelėje iškraunam save, o iš jūros pasikraunam energijos. Nes jūra yra tokia didelė ir skleidžia tokias vibracijas, kad jeigu pabūni joje, susivibruoji teisingai. Aš išplaukiu labai prašviesėjęs, kartais būna net baisu, kad nepasiliktum toj jūroj.

Taigi po pirties reikia daryti tai, ką darai kasdien – maitintis truputį švariai ir teisingai, negerti, nesinervinti dėl niekų, nes mūsų buvimas šiame pasaulyje yra didžiulė dovana.

- Ant galvos vanojamam žmogui jūs dedate ne kepurę, o šlapią šaltą vantą. Tai irgi turi kažkokią reikšmę?

- Tai labai svarbus dalykas, nes kiekviena vantelė turi savo energiją. Ten yra medis, kuris yra gyvas, ir jis eina į mus su visais dalykais. Pradedant nuo to, kad mes juo kvėpuojam, jis turi savo valomąją energiją ir kiekvienas medis skirtingai mus veikia. Drebulė, beržas, ąžuolas. Vanta atlieka daug funkcijų – šaldo, šildo, ja galima kvėpuoti, su ja kaip su muilu išsiplauni, nes po tikrosios pirties negalima naudoti jokio muilo, tik kitą dieną gali nueiti į dušą, jei labai reikia. Pirmą dieną padovanojame savo odai būti tokia, kokia ji yra. Mūsų organizmas viską žino, jam tik reikia nemaišyti, jo neteršti maistu ir kitais dalykais, stresu ir blogomis mintimis.

- O kokias ir kada naudojate vantas?

- Naudojam visus medžius, nes visi turi skirtingas savybes. Pavyzdžiui, labai svarbu liepų vantos moterims, nes liepa turi moterišką energiją. Ji naikina krūtų sukietėjimus ir šviesina strazdanas.

Beržas turi turi labiau vyrišką energiją, o ąžuolas yra ta stiprioji jėga, kuri mus užkrauna. Drebulė valo, paima sankaupas neigiamų dalykų. Kadagys geras įkvėpti ir jeigu žmogus nėra per daug jautrus, labai tinka juo sušildyti pėdas. Nes vienas svarbiausių dalykų yra atšaldyti galvą ir sušildyti pėdutes. Tada organizmui labai gera, nes dažniausiai pėdoms būna šalta, jos apačioje, o kai sušyla, suaktyvėja jose esantys taškai, kurie veikia visą organizmą. Ir šildant tai yra vienintelė vieta, kur turi jau beveik kentėti karštį.

- Ar dabar tą Dalai Lamos posakį – mylėkite vieni kitus - gyvenime jaučiate?

- Aš einu tuo keliu ir manau, kad tai teisingas kelias. Aš tuo tikiu. Ir darau labai daug klaidų gyvenime. Bet manau, kad tai ir yra tikroji tiesa, kad mylėdami vienas kitą mes einame ten, kur reikia.

- Bet jei nebūtų išbandymų iš pradžių, gal būtumėt kitoks ir siektumėt ko kito? Juk daugelis visą gyvenimą siekia materialios gerovės.

- Likimas man davė gana jaunam paragauti tų materialių gėrybių. Kaip sakė Balzakas, tai išorinis spindesys ir vidinis skurdas. Bet aš neabejoju, kad yra žmonių, kurie turi ir išorinį, ir vidinį spindesį. Tai neprieštarauja vienas kitam, galima tai subalansuoti.

Tais laikais aš buvau kaip ir daugelis, materialiai neturtingas, tėvai kas 120, kas 180 rublių gaudavo. Tai kai užgriuvo netikėtas praturtėjimas, buvo rimtas išbandymas. Tada keliaudavau po pasaulį, Kiniją, veždavau prekes, paskui išvažiavau į Angliją, pardavinėjau mašinas, aplinkui buvo banditizmas ir gryni pinigai. Kasdien būdavo fizinio išgyvenimo klausimas. Labai sudėtingi dalykai vyko 90-aisiais metais.

Jaunas išragavau tuos dalykus ir supratau, kad ne visai tai svarbu. Ir tai pastūmėjo mane ieškoti kitų dalykų. Ir tai, ką darau dabar, man teikia labai didelį džiaugsmą. Ir matyti laimingas žmonių akis po mūsų prisilietimų yra labai svarbu. Ir kai manęs klausia - „kaip bizniukas?“ Čia ne bizniukas.

Nėra tokių žmonių, kurie nemėgsta pirties, yra tokių, kurie nebuvo pirty. Tie, kurie buvo ir alum užpylė, kai paskui dar prasideda lenktynės tarp patinų, ypač dar jeigu patelė viena yra... Tai yra antipirties dalykai. Bet čia jau yra gamta, kur įsijungia konkurencija ir visokie kvaili dalykai. Žaidimai apie nieką, apie tuštybės mugę.

Būkime švarūs, sveiki, atsipalaidavę, laimingi. Mūsų buvimas čia yra toks nedidelis, kad leisti dienas nelaimingai yra tiesiog nusikaltimas prieš tą mūsų gautą dovaną.