„Turėdamas laisvą minutėlę lėkdavau į mišką, stebėdavau paukščių gyvenimą iš arti. Nepakartojamais įspūdžiais dalindavausi su namiškiais, draugais, įdomesnius faktus susirašydavau į gamtininko dienoraštį.
Laikui bėgant, pajutau poreikį ne tik pasakoti savo įspūdžius, patirtus gamtoje, bet ir kokia kita forma juos perteikti. Paprasčiausias būdas buvo fotografija“, – prisimena Kęstutis.
Tuokart į rankas pasiėmęs senutę juostinę tėvuko „Smeną“ padarė pirmąsias paukščių nuotraukas. Žinoma, jos buvo labai mėgėjiškos, nekokybiškos. Iš juostelės atrinkdavo vos vieną kitą dėmesio vertą kadrą. Kęstučio namuose dar ir dabar pilnas stalčius tų juostelių...
K. Jarmalavičius jau nuo vaikystės neabejojo – savo gyvenimą susies su gamta, todėl pasirinko miškininko profesiją.
Studijuodamas miškininkystę, pasiskolino iš kurso draugo fotošautuvą „Zenit“ ir nuotraukų kokybė po truputį gerėjo. Vėliau įsigijo profesionalią skaitmeninę fototechniką, nors ir ne naują, bet ja naudojasi iki šiol.
K. Jarmalavičius dalyvauja nuotraukų parodose, rengiamose Žemės dienai paminėti, laukinės fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys“, kuriame atrinkti geriausi darbai šiemet buvo eksponuojami Vyriausybės rūmuose. Pirmos vietos nominacija įvertinta K. Jarmalavičius fotografija parodoje, skirtoje miškininkų kūrybos dienai paminėti.
Be žalos gamtai
Kęstučiui daug įdomiau stebėti ir įamžinti paslaptingesnius sparnuočius, kuriuos gamtoje retai kas mato: „Varna įdomus paukštis, bet visiems gerai žinomas, o štai erelio ar juodojo gandro fotografija tikrai vertinga, taip pat domina ir kiti plėšrieji ar pelėdiniai paukščiai.“
Kiekvienas gali nufotografuoti žvirblį, tupintį ant palangės, bet kokybiškai užfiksuotas gervių šokis ryto rūke arba tetervinų kova tuoktuvių metu – visai kas kita. Tam reikia ne tik išmanyti fotografiją, paukščių biologiją, bet ir turėti daug kantrybės. Kai kurie kadrai gimsta po ne vienų metų pastangų, nes svarbi ir paprasčiausia sėkmė.
Atsargiausi Lietuvos paukščiai yra tie, kurie gyvena atokiausiuose kampeliuose, toli nuo žmogaus – giriose, paežerių klampynėse, pelkėse ir pan. Ne taip paprasta juos pamatyti, juolab nufotografuoti.
„Labai atsargios ilgasnapės vištelės, gyvenančios paraisčių nendrynuose, retai kada pasirodo atviroje vietoje. Tad jau vien pamatyti šį paukštį yra didelė sėkmė“, – teigia Kęstutis.
Pasak miškininko, paprastai paukščių fotografijos būna dokumentinės, turinčios pažintinę ar gamtosauginę vertę, reikia daug padirbėti norint meniškai įamžinti sparnuotį.
„Dažnai paukščių fotosesija būna atsitiktinė. Eidamas į gamtą ant peties užsimetu fotoaparatą, stebiu aplinką, pamatęs vieną ar kitą sparnuotį – mėginu jį nufotografuoti. Tai vadinama fotomedžiokle“, – sako K. Jarmalavičius.
Tačiau norint nufotografuoti kažką konkretaus reikia ilgai ruoštis, pradedant konkrečios rūšies biologijos, ekologijos studijomis, stebėjimu gamtoje ir baigiant slėptuvės įsirengimu. Kai viskas paruošta, tuomet belieka ilgai ir kantriai sėdėti įsilipus į medį, dažnai per naktį, kad ryte padarytum keletą nuotraukų.
„Labai svarbu, kad fotografuojant nebūtų pakenkta gamtai. Paukščiai visada svarbiausi, tik po to fotografija. Kelis kartus išbaidyta iš lizdo gervė gali jį palikti. Todėl, ruošiantis fotografuoti vieną ar kitą sparnuotį, reikia pamąstyti, ar nebus padaryta žalos“, – tvirtina gamtos fotografas.
Svajonių Afrika
K. Jarmalavičius su didžiausiu malonumu žiūrėdavo dokumentinius filmus apie laukinę Afrikos gamtą, mintyse pasvajodavo kada nors ją pamatyti savo akimis. Pagaliau ši svajonė išsipildė – kolega gamtos fotografas pasiūlė jam ir dar keliems bičiuliams pakeliauti po pasaulinio garso saugomas teritorijas – Kenijos bei Tanzanijos nacionalinius parkus ir rezervatus.
„Įspūdžių, pojūčių be galo daug, sunku nusakyti žodžiais. Afrikoje labai įdomu fotografuoti. Gyvūnai gana drąsūs, arti prisileidžia, tad per trumpą dviejų savaičių laikotarpį pavyko nufotografuoti kur kas daugiau, nei tikėjomės. Stengėmės įamžinti ir kuo daugiau paukščių rūšių – pamatėme jų netoli dviejų šimtų“, – prisimena fotografas.
Lietuvoje, skirtingai nei Afrikos nacionaliniuose parkuose, laukiniai gyvūnai ir paukščiai bijo žmogaus, todėl reikia įdėti labai daug pastangų, kad pavyktų padaryti dėmesio vertą gyvosios gamtos fotografiją. Nuo idėjos įamžinti sparnuotį iki kokybiškos nuotraukos – ilgas, daug pastangų, valios, žinių reikalaujantis darbas.
„Tačiau jis teikia didelį malonumą, o tai svarbiausia, todėl man daug įdomiau su fotoaparatu vaikštinėti po Lietuvos miškus. Ornitologinės kelionės užsienyje puikiai organizuotos, tačiau brangiai kainuoja“, – teigia Kęstutis.
Gamtininkas vardija: paukščių stebėjimas kaip turiningas laisvalaikis labai populiarus JAV, Europoje, ypač Skandinavijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Po truputį, mažais žingsneliais ir mes atrandame sparnuočių pasaulį. „Ir mūsų šalyje tokių entuziastų daugėja“, – džiaugiasi K. Jarmalavičius.
Reikia žiūronų ir vadovo
Paukščių stebėtojų klubas „Aves Lituania“, šį pavasarį įkurtas judėjimo „Už gamtą“ vadovo Algirdo Knystauto, jungia 170 narių. Paukščių mylėtojai jau stebėjo sparnuočius Virvetos tvenkiniuose, Aukštaitijos nacionaliniame parke, Nemuno deltoje, buvo išvykę į Belovežo girią Lenkijoje.
Klubo nuostata – jungti ne gamtininkus profesionalus, o mėgėjus, apimti kuo įvairesnį socialinį spektrą. Pasak A. Knystauto, nepatyrę paukščių stebėtojai gali nejaukiai jaustis šalia viską žinančiųjų ir išmanančiųjų, todėl išvykoje specialistai turėtų neužgožti naujokų.
Klubo tikslas ne tik malonus ir naudingas laikas, praleistas gamtoje, bet ir bendravimas. Todėl klubo nariai tarpusavyje bendrauja telefonu ar elektroniniais laiškais, keičiasi informacija, dalijasi žiniomis.
Pirminė klubo užduotis – surinkti „kritinę masę“ besidominčiųjų šia veikla įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, organizuoti susitikimus bei ekskursijas į ornitologiškai įdomiausias šalies vietas. Klubas ketina bendradarbiauti su bendraminčiais iš užsienio, skatinti jų narių keliones į Lietuvą, o mūsiškių – pas juos.
Pradedančiajam paukščių stebėtojui reikėtų įsigyti žiūronus, nebūtinai brangius, gali būti ir paprastesni. Kai kas mano, kad gali stebėti gamtą ir plika akimi, tačiau to tikrai nepakanka. Vėliau verta įsigyti ir profesionalius žiūronus ar monoklį. Taip pat reikėtų turėti paukščių pažinimo vadovą – knygą. Daug įdomiau, kai stebint paukščius sužinomi ne tik jų vardai, bet ir išmokstama skirti jų giesmes, išmanyti elgseną, suvokti jų ryšius su gamta.
Paukščių fotografavimas yra atskiras pomėgis, dažniausiai stebėtojai su fotografais buriasi į skirtingas grupes.
„Fotografuojant reikia kitokio tempo. Be to, iš patirties galiu pasakyti, kad fotografai, norėdami prasiveržti į priekį ir būti pirmi, išbaido paukščius. Taip ne kartą buvo nutikę ornitologinėse kelionėse su anglais, – pastebi klubo „Aves Lituania“ vadovas A. Knystautas. – Milijonai planetos gyventojų semiasi įkvėpimo iš paukščių patrauklumo, grožio bei giesmių, puikiai ir itin turiningai praleidžia laiką gamtoje, kaskart sužinodami vis daugiau. Be estetinio grožio, čia svarbus ir azartas – pamatyti ir sužinoti daugiau.“
Lietuva įdomesnė už Europą
Išvykas į gamtą paukščių stebėtojams organizuoja ir Lietuvos ornitologų draugija. Tradiciškai spalio mėnesį Šilutės rajone rengiamas paukščių stebėjimo ralis. Paprastai per dieną galima pamatyti daugiau nei šimtą rūšių paukščių.
Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 340 paukščių rūšių, kai kurios yra retos kitose šalyse. Pavyzdžiui, baltieji gandrai Vakarų Europoje jau beveik išnykę, Danijoje peri ne kasmet ir tik 1–3 poros, o Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 14 tūkst. porų.
2002 m. įrengtas pirmasis šalyje paukščių stebėjimo takas netoli Baltosios Vokės esančių žuvininkystės tvenkinių teritorijoje, Šalčininkų rajone. Stebėjimo takas pažymėtas ženklais ir eina tvenkinių pakrantėmis, kur galima pamatyti ne tik vandens paukščių, bet ir nemažai retų, egzotiškų rūšių – jūrinį erelį, erelį žuvininką, didįjį baltąjį garnį, gulbę giesmininkę, juodąjį gandrą, kukutį ir kitus.
„Prie šių tvenkinių nesilankiau pastaruosius kelerius metus ir net nežinau, ar išlikę informaciniai stendai. Šis pažintinis takas nebuvo labai populiarus tarp ornitologų mėgėjų. Apskritai, Lietuvoje dar mažai kas domisi paukščiais, tikriausiai tai lemia ekonominė situacija, nes šis pomėgis gana brangus“, – sako Vilniaus pedagoginio universiteto Zoologijos katedros dėstytojas, Ornitologų draugijos narys Gintaras Riauba.
Pasak ornitologo, norint stebėti paukščius, nepakanka paprastų žiūronų, reikia įsigyti gana brangiai kainuojantį specialų monoklį ar teleskopą. Išlaidų reikalauja ir važinėjimas po gamtą.
Labiau nei mes patys Lietuvą vertina užsieniečių ornitologai. Atvykdami jie žino, ką nori pamatyti, ir renkasi specialias vietas, susisiekia su regioninių parkų darbuotojais ar ornitologais. Ornitologiniam turizmui Lietuvoje labiausiai pritaikytas Ventės ragas.
Pavasarinės ir rudeninės paukščių migracijos metu Ventės rage galima išvysti didžiulę sparnuočių įvairovę, kokios nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Įdomių ir retų paukščių rūšių buriuojasi ir prie Kintų, Rusnės žuvininkystės tvenkinių.
Pajūrio ir pamario krašte žiemą apsilanko reti šiaurės paukščiai – sibirinės gagos, ledinės antys ir kiti, perintys tik toli šiaurėje.
„Nereikia važiuoti į Sibirą, galima juos stebėti nuo Palangos tilto“, – sako G. Riauba.
Ornitologiniu požiūriu vertingi ir dideli miškų masyvai: Rūdininkų, Labanoro, Biržų ir kt. Užsieniečiai vertingų paukščių rūšių pas mus pastebi ir įprastame žemės ūkio kraštovaizdyje.
Paukščių stebėjimas. Kas tai?
Tai laukinių paukščių stebėjimas natūralioje aplinkoje. Stebėtojas, kantriai žvelgdamas pro žiūronus ar monoklį, stengiasi identifikuoti paukščių rūšis ir suprasti jų elgseną.
Pirmą kartą apie estetinį paukščių stebėjimą kaip alternatyvą jų šaudymui dėl maisto užsiminta XVIII a. pabaigoje. Stebėti paukščius jų natūralioje aplinkoje tapo madinga Didžiojoje Britanijoje Viktorijos epochoje, bet dėl mokslinio pažinimo taip pat buvo kolekcionuojamos jų iškamšos ir kiaušiniai. Patobulėjus stebėjimo technikai, atsirado ir kitoks paukščių pažinimo būdas.
Terminas paukščių stebėjimas (angl. bird watching, birding) pirmą kartą paminėtas britų ornitologo Edmundo Selouso knygoje „Gražieji paukščiai“ (1901 m.). Paukščių stebėjimas Šiaurės Amerikoje tapo populiarus XX a. pradžioje.
Britai pirmieji įsteigė turizmo kompanijas, kurios nuo 1960-ųjų pradėjo organizuoti ornitologines keliones.
Keletas faktų
Pasaulyje žinoma daugiau kaip 10 tūkst. paukščių rūšių. Gausybė entuziastų keliauja po įvairias šalis vien tik tam, kad jais pasigrožėtų. Populiariausios tokių kelionių vietovės:
Kriugerio nacionalinis parkas Pietų Afrikoje,
Papua Naujoji Gvinėja,
Rifto slėnis Kenijoje,
Pantanalas Brazilijoje,
Antarktida.
