Penkių himnų autorius Alytuje jaučiasi reikalingas

Jei Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gai bū­tų ren­ka­mas kom­po­zi­to­rius, su­kū­ręs dau­giau­sia him­nų, į šį ti­tu­lą te­oriš­kai ga­lė­tų pre­ten­duo­ti aly­tiš­kis An­drius Ab­ro­ma­vi­čius. Jo są­skai­to­je – ma­žiau­siai pen­ki him­nai, taip pat Aly­taus mies­to bei ra­jo­no. Šeš­ta­sis jau pa­ke­liui, bet kū­ry­bi­nės pa­slap­ties au­to­rius kol kas ne­iš­duo­da, tik spė­ja, kad him­nų jo są­skai­to­je at­ei­ty­je gal bus ir dau­giau, nes ši ma­da į Lie­tu­vą dar tik at­ke­liau­ja.

– An­driau, tai vis dėl­to ar sun­ku pa­ra­šy­ti him­ną?

– Dai­na ar­ba virs­ta him­nu tam, kam ji­nai de­di­kuo­ta, ar­ba ne. Tu­ri ne tik ži­no­ti daug in­for­ma­ci­jos, bet ir iš­jaus­ti ją, per sa­ve per­leis­ti ir pa­teik­ti žmo­nėms. Him­nas tu­ri at­ei­ti į jų šir­dis. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad him­nai yra kaip už­sa­ko­ma­sis žan­ras: ar pats už­sa­kai jį sau pa­ra­šy­ti, ar ki­ti pra­šo, nes jiems to rei­kia. Tu­ri pri­bręs­ti, iš­mok­ti su­dė­ti, ką tu­ri ge­riau­sio. Bet him­nas ga­li ir ne­pri­lip­ti tam, kam skir­tas, vis­ko pa­si­tai­ko. Tai­gi net sun­ku pa­sa­ky­ti, ar sun­ku him­ną pa­ra­šy­ti.

– Kam bu­vo skir­tas pir­mas Ta­vo su­kur­tas him­nas?

– Ra­di­jo stočiai „FM99“. Jį kūrė­me kartu su Raimundu Valat­ka, jis ir yra dainos autorius, o aran­žavome ją kartu. Grojome grupėje „Ex“, jos dainoms būdin­gas melodingumas, iškilmingu­mas, truputis pompastikos. Tai, ko ir reikia himnui.

– Kaip at­si­ra­do su­ma­ny­mas pa­ra­šy­ti him­ną Aly­tui?

– Kiek pri­si­me­nu, Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė pa­skel­bė kon­kur­są, į jo an­trą tu­rą bu­vo at­rink­ta ke­lias­de­šimt au­to­rių. Pa­gal tą pa­tį po­eto An­ta­no Sau­ly­no ei­lė­raš­tį him­nus pa­siū­lė ke­li kom­po­zi­to­riai. Aly­taus him­no au­to­rius – Da­rius Ba­bi­jo­nas, tai jo idė­ja, jis pa­ra­gi­no da­ly­vau­ti kon­kur­se. Tuo­met kaip tik bu­vau pa­ra­šęs au­to­ri­nę dai­ną pa­gal sa­vo su­kur­tus žo­džius. Da­rius iš­gir­do ir pa­sa­kė, kad ji­nai ide­a­liai tik­tų mies­tui kaip him­nas. Taip ir iš­ėjo, kad ši me­lo­di­ja bu­vo „už­klo­ta“ ant Sau­ly­no žo­džių, ir, kiek ga­liu spręs­ti, him­nas mies­tui „pri­li­po“.

– Koks jaus­mas, kai gim­ta­ja­me mies­te skam­ba pa­ties pa­ra­šy­tas jo him­nas?

– Aiš­ku, jaus­mas la­bai ge­ras. Ypač per miesto šventes, kai ar pats esi šalia scenos, ar joje, dai­nuoji kartu. Arba sėdi vakare balkone ir girdi, kaip žmonės skirstosi po koncerto ir dainuoja. Tikrai malonu. Tik gaila, kad tokia agentūra kaip LATGAA (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) negina autoriaus teisių, kad paskendusi biurokratijoje. Pagal agentūros duomenis, Alytuje himnas per metus ir neskamba… nė karto, jei spręstume iš to, kad autoriui už tai nesumokama.

– Sim­bo­liš­ka, kad aly­tiš­kiai tu­ri net du him­nus – vie­nas ofi­cia­lus Aly­taus mies­to, o ki­tas – emig­ran­tų pamėgta daina. Ko­kia jos at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Pats daug me­tų gy­ve­nau An­gli­jo­je, ten su­kū­rė­me gru­pę „Lai­ko sa­la“, dai­na­vo­me lie­tu­viš­kai. Vie­nas ma­no drau­gas pa­ra­šė dai­ną „Kelias į namus“, o aš ją aran­ža­vau. Ne­se­niai Kęs­tu­tis Kri­vas su­kū­rė ir šios dai­nos vaiz­do kli­pą. Ji tik­rai nė­ra joks ofi­cia­lus him­nas, tačiau labai populiari tarp emigrantų, ypač alytiškių Londo­ne, taigi, galima sakyti, tam tikra prasme juo tampa. Esu pakviestas į televizijos laidą „Emigrantai“ papasakoti apie šios dainos atsi­radimą.

– Tik­riau­siai te­ko ap­lan­ky­ti įvai­rias Dzū­ki­jos vie­tas, kai rei­kė­jo pa­ra­šy­ti Aly­taus ra­jo­no him­ną?

– Dau­giau gal su­si­pa­ži­nau su ra­jo­nu vir­tu­a­liai, nar­šy­da­mas in­ter­ne­tą. Kai grį­žau iš An­gli­jos, man pa­siū­lė pa­ra­šy­ti him­ną Aly­taus ra­jo­nui. Su­gal­vo­jau, kad šį­kart rei­kia ir teks­tą pačiam para­šyti. Teko pavartyti nemažai isto­rinių puslapių, tačiau juk negali himne banaliai panaudoti vien faktų. Reikia apvilkti į gražesnį rūbą. Apdainuoti atskirų miestelių ypatybes buvo galima ir plačiau, bet, manau, kiekviena seniūnija save himne atpažįsta. Per metus internete himną perklausė tūks­tantis žmonių. Jei palygint­ume su Alytaus himnu, tai jis turėjo per 20 tūkstančių peržiūrų per trejus metus. Taigi viskas yra gerai, rajono himnas pamažu prigyja, o vadovai jį gražiai reklamuoja. Netgi išleido kalen­dorių su himno tekstu. Šaunu!

– O kaip Aly­taus him­nas, ar yra ko­kių nau­jų su­ma­ny­mų dėl jo?

– Nuo pat su­grį­ži­mo iš An­gli­jos sten­giuo­si kas­met per mies­to šven­tę pri­sta­ty­ti nau­ją Aly­taus him­no ver­si­ją. Už­per­nai jis skam­bė­jo su ke­tu­rio­mis so­lis­tė­mis, per­nai – ro­ko ver­si­ja su grį­žu­siais aly­tiš­kiais mu­zi­kan­tais Da­riu­mi Mi­le­riu, Rai­mun­du Va­lat­ka, Ri­čar­du Vymeriu. Tai daroma „3A studijos“ ir Dariaus Babijono iniciatyva. Pernai pradžiugino ir tai, kad projektui „Alytaus audio­archyv­as“ buvo skirta lėšų per kultūros projektų konkursą, esu tikrai dėkingas savivaldybei, nes anksčiau buvo toks požiūris, kad kviestiniams svečiams – atlikė­jams užtekdavo, o saviems – ne. Šiemet irgi galvojame miesto šventei teikti pasiūlymą, taip pat norėtume išleisti Alytaus audio­archy­vo kompaktinį diską. Me­džia­ga paruošta, reikia tik finan­savimo.

– Gir­dė­jau, kad esi pa­ra­šęs him­ną ir fut­bo­lo ko­man­dai. Ka­žin ar bū­ti­na ge­rai žais­ti fut­bo­lą, kad at­spin­dė­tum him­ne jo dva­sią?

– Lie­tu­vių iš­ei­vių fut­bo­lo ko­man­da Vo­kie­ti­jo­je, ku­riai te­ko kur­ti him­ną, teks­tą pa­tei­kė pa­ti, pas­kui dar bu­vo už­sa­ky­mas iš ka­ra­tė klu­bo. (Juo­kia­si.) Pats tik­rai ne­su di­de­lis spor­ti­nin­kas, bet, kaip ku­rian­tis žmo­gus, ga­liu įsi­kū­ny­ti į dau­ge­lį per­so­na­žų, ypač kurdamas muziką miuziklams. Taip nutiko ir rašant himną „Dre­vinuko“ mokyklai-darželiui. Per­skaičiau Anzelmo Matučio poemą apie Drevinuką nuo pra­džios iki pabaigos, nes iš vaikystės mano atmintyje buvo likusios tik nuo­trupos. Labai nustebino šita kny­gelė! Taip gražiai parašyta apie gamtą, apie gėrį ir blogį. Himną „Drevinuko“ mokyklai parašyti pasirodė visai lengva, nes labai smarkiai įkvėpė Anzelmo Matučio tekstas, jaučiausi tiesiog per­smelktas miškų. Himną įrašė­me studijoje, vaikai įdainavo patys, jiems tai buvo tikra atrak­cija. La­bai šauni jų vadovė Dalia, pri­sidėjusi prie šito sumanymo įgy­vendinimo. Himnas atsirado bū­tent mokyklos iniciatyva. Ma­nau, kūrinys turės ir išliekamąją vertę, taip pat ir įrašas, juk vaikai už­augs, o jų balsais skambės mo­kyklos himnas. Kažkas po dau­gelio metų pasakys: „Va, aš ten dainavau.“

– Gal tai nau­ja ma­da ge­rą­ja pras­me – mo­kyk­los, gim­na­zi­jos, dar­že­liai no­ri tu­rė­ti sa­vo him­nus ir juos po­pu­lia­rin­ti? Kai ku­rie jau ir tu­ri.

– Va­ka­ruo­se to­kius him­nus, dai­nas jau se­niai tu­ri vi­sos mo­kyk­los, klu­bai ir pa­na­šiai, o pas mus dar tik at­ei­na ši ban­ga. Man at­ro­do, kad tai ge­ras su­ma­ny­mas api­ben­drin­ti idė­jas, iš­reikš­ti per dai­ną, kas esi, kas tau pa­tin­ka. Net ir par­ti­jos ku­ria sau him­nus. Tik dar ne­te­ko joms ra­šy­ti, ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs tai da­rančio.

– Pa­ties kū­ry­bi­nė­je są­skai­to­je – ma­žiau­siai pen­ki him­nai. Ka­žin ar daug yra Lie­tu­vo­je žmo­nių, ku­rie jų tiek su­kū­rė?

– Jei­gu da­rai kaž­ką mu­zi­kos sri­ty­je Lie­tu­vo­je, tai, ki­taip nei už­sie­ny­je, tu­ri bū­ti la­bai uni­ver­sa­lus, nes ki­taip bus sun­ku. Čia pri­va­lai mo­kė­ti vis­ką ir su­ge­bė­ti daug ap­rėp­ti: ir tech­no­lo­gi­jas, ir kū­ry­bą, ir ke­le­tą in­stru­men­tų val­dy­ti, dai­nuo­ti, ir su­ge­bė­ti ki­tus mo­ky­ti. Die­vu­lis man, ma­tyt, ne­pa­gai­lė­jo, nes vi­są gy­ve­ni­mą ėjau link to­kio uni­ver­sa­lu­mo, mė­gi­nau su­de­rin­ti tech­no­lo­gi­jas ir at­li­ki­mą, pats gro­ju gi­ta­ra, pia­ni­nu, mu­ša­mai­siais in­stru­men­tais, nuo pa­aug­lys­tės gru­pę gro­ti mo­kiau. Kai jau­ti, kaip kiek­vie­nas in­stru­men­tas skam­ba, ta­da leng­viau ir aran­žuo­tes kur­ti.

Kal­bant apie him­nus, tai be­ne dau­giau­sia jų tur­būt yra pa­ra­šęs Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius. La­bai kū­ry­bin­gas žmo­gus. Kū­ry­bin­gu­mo, ži­no­ma, ku­riant him­nus rei­kia, nors kar­tais už­ten­ka ki­birkš­tė­lės, idė­jos, ku­ri pa­stu­mia į prie­kį. Šiuo me­tu tu­riu pla­nų dar vie­nam him­nui, jau yra kū­ri­nys, bet te­gul tai dar lie­ka pa­slap­tis. Kol kas.

– Kal­bant ne tik apie him­nus, bet ir apie įdo­miau­sius pas­ta­ro­jo me­to „3A stu­di­jos“ dar­bus, tai bū­tų jau­ni­mo sim­fo­ni­nio or­kest­ro „Sva­jo­nė“ kom­pak­ti­nio dis­ko įra­šas. Kaip sa­kė vie­nas po­li­ti­kas: o kam rei­kia įra­ši­nė­ti or­kest­ro CD? Ir kaip jam pa­aiš­kin­ti, jog vien tai, kad Aly­tu­je ga­li­ma ko­ky­biš­kai įra­šy­ti sim­fo­ni­nę mu­zi­ką, ką ten kal­bė­ti apie pa­tį at­li­ki­mą, jau sa­vai­me yra di­džiu­lis pa­sie­ki­mas?

– Ne­rei­ka­la­vau mies­to val­džios (ar ko nors ki­to), kad nu­pirk­tų ir įreng­tų man gar­so įra­šų stu­di­ją. Apie ją sva­jo­jau nuo vai­kys­tės, to­dėl pats per 25 me­tus už­si­dir­bau – čia ir užsienyje, ėmiau paskolas ir ją įsirengiau. Dabar tiesiog suteikiu tokią paslaugą Alytuje. Juk mano studijoje įrašas kainuoja tris ar keturis kartus pigiau nei Vilniuje ar Kaune. Taip taupau visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus. Kitaip ko­lekty­vams, chorams, orkestrams, gru­pėms reikėtų samdyti au­tobusus, vykti į kitus miestus. O „Sva­jonės“ kompaktinis diskas visų pirma labai reikalingas pačiam miestui. Kaip ir muzikinis tiltas su Ročesteriu.

Teko būti atsakin­gam už garsą jo metu. Nenoriu pasakyti, kad, jei manęs nebūtų, tokio renginio nebūtų galimybės kokybiškai įgarsinti. Tačiau su mielu noru padėjau, nes žinojau, kaip tai padaryti, ir organizatoriai JAV liko pa­tenkinti garso kokybe, tikrai nepasišiukšlinome prieš kitą pusę Atlanto. Todėl manau, kad įvairių sričių specialistai, kurie grįžta į Lietuvą, Alytų (jei leisite ir man vadintis garso spe­cia­listu), labai reikalingi. Valio, kad jie grįžta, o ne išva­žiuoja! Paga­liau yra gera­no­riškumo fakto­rius, kai tam tikras paslaugas teiki netgi nekal­bėdamas apie pinigus. Kitą kartą jie nieko nereiškia, kai gali žmogui padėti. Tačiau kai yra rimtas darbas, tada už jį turi būti atlyginama. Patalpų teatro pastate, kuriose įsikūrusi studija, nuomą savivaldybė pratęsė, tačiau už komunalinius mokesčius juk mokėti tenka, vos ne kitame darbe turi dirbti, kad juos sumokėtum. Tokia yra realybė.

Trum­piau kal­bant, niu­an­sų daug, bet ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir pa­pras­tai: man at­ro­do, val­di­nin­kai, po­li­ti­kai tu­rė­tų pa­ga­liau su­pras­ti, kad kul­tū­ra yra gra­žu ir rei­ka­lin­ga.