Atrodo, žiūrėtum į tą P. Dimšos kuriamą kaimo žmogų ir norėtum, kad jis kuo ilgiau kadre pabūtų. Tiesą sakant, Petrą ir išgarsino „Giminės“. Iki tol kai kur suvaidindavo nedidelius vaidmenėlius. Kol „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius atrado didelio talento, neišnaudotų kūrybinių galimybių aktorių.
„Giminėse“ vaidinu nuo pirmųjų serijų, – pasakoja artistas. – Tuos dvidešimt metų, kai serialas buvo nutrauktas, ilgėjausi savo herojaus. Ir nudžiugau, kai buvo sukurtas tęsinys – naujos dvylika serijų. Vis tebekovoju filme už teisybę. Juk mano Šeputis, tėvo nuskriaustas, ilgus metus gyveno su didele nuoskauda, kad neteisingai buvo užrašyta žemė. Toji tema ir dabartinėse serijose dar nesibaigusi, bet tikiuosi, kad talentingas scenaristas Bronius Bušma dar parašys tęsinį. Ir gal atgausiu savo žemę“, – juokiasi kovotojas.
Petrui Dimšai nesunku sukurti gyvenimišką Šepučio personažą. Aiškina, kad bando suprasti savo herojaus charakterį, nagrinėja vaidmenį, papildo jį naujais bruožais.
Pašnekovas apgailestauja, kad vaidybai teko atiduoti mažai laiko. Baigęs aukštuosius mokslus, Lietuvos nacionalinėje televizijoje daugiau dirbo administracinį darbą: vadovavo įvairių redakcijų režisūrai, lankė posėdžius, planavo laidas. Ir gražiais žodžiais prisimena paties režisuotus spektaklius vaikams.
Mielai kalba apie ankstesnį darbą Lėlių teatre, kuris buvo įsikūręs M. K. Čiurlionio gatvėje ir kurio salėje tebuvo penkiasdešimt vietų. Negaili šilčiausių žodžių to teatro įkūrėjui Baliui Lukošiui, daug išmokiusiam ir vadintam vaikščiojančia enciklopedija dėl žinių gausos.
Įdomu buvo ir „Berniuko Žirniuko“ teatre, veikusiame prie Nacionalinės bibliotekos. Statė pagal lietuvių autorių veikalus, važinėjo į užsienio gastroles, pamatė daug Europos šalių, susilaukė gražių įvertinimų.
Darbą Lietuvos televizijoje P. Dimša pradėjo nuo antrojo režisieriaus pareigų Balio Bratkausko kuriamame kultiniame filme „Tadas Blinda“.
Susižavėjo šia veikla ir liko televizijoje visam gyvenimui.
Petras juokauja, sielodamasis dėl savo ūgio. Esą jei būtų sprindžiu aukštesnis, gal ir aktorystės srityje būtų galėjęs daugiau pasiekti.
„Kaip režisierius žinau, kaip aktorius turi atrodyti. Salėje sėdinčios moterys turi jo geisti“, – įsitikinęs pašnekovas. Ir padūsauja, kad jo išoriniai duomenys nėra prestižiniai. Tačiau moterų dėmesio susilaukia, nors ir plaka save. „Gatvėje sveikinasi nepažįstamos moterys, – šypsosi. – Nežinau, gal prisimena iš „Giminių“, gal šiaip...“ O dailias moteris jis pastebi. Juokauja, kad dar vaikystėje matytame spektaklyje atkreipė dėmesį į gražias artistes.
Vaikystėje krėtė šunybes
Petras Dimša kilęs iš gražaus Veisiejų krašto. Ten lankė vidurinę mokyklą, į kurią dviračiu pavėžindavo ir Sigitą Gedą, vėliau tapusį garsiu poetu.
Buvo išdykęs vaikas. Eidamas į mokyklą visokių eibių prisigalvodavo. „Ypač traukė tie balti rageliai ant telefono stulpų. Taip ir masino juos nudaužti. Pasiimi akmenį, taukšt, ir subyra. Lenktyniaudavome, kas daugiau jų numuš. Kai sužinojo telefonistai, atvažiavo, ir mūsų žaidimai baigėsi...“ – prisimena pašnekovas.
Mokykloje Petras mėgo sportą: bėgo, žaidė tinklinį, buvo geras šaulys. Ryškiai prisimena tą vaikystės dieną, kai buvo saulės užtemimas: „Tada tėvas man nupirko armoniką, nes labai mėgau groti. Saulė užtemo, išsigandusios karvės baubė, žmonės irgi buvo įsibaiminę. O aš grojau. Ir tol tampiau savo armoniką, kol saulės užtemimas baigėsi. Nuo tada muzika mane lydi visą gyvenimą.“
Paguoda sielai
Petras dažnai, būdamas vienas, prisimena savo darbą „Giminėse“ ir kitur. Mielai kalba apie darbą Lietuvos televizijos „Vaikučių pabiručių“ teatre, kur pastatė „Karklo šakelę“, „Avinėlį beragėlį“, „Sniego malūną“... Apgailestauja, kad dabar meninių laidų televizijoje mažai, išnyko ir vaikų taip mylėtas „Labanaktukas“, kuriam mažieji rašydavo maišus laiškų.
Nežinia, kas jame nugali – meilė teatrui ar poezijai. Turbūt tos meilės nekonkuruoja tarpusavyje.
Petras – žinomas eilių kūrėjas. Jau išleido kelias poezijos knygeles. „Dabar lengvai rašau, – praskleidžia kraštelį savo kūrybinės virtuvės. – Noriu išleisti dar porą knygučių. Tik pinigų trūksta.
Pažįstami klausia, kodėl nerašau atsiminimų – tiek įdomių žmonių per savo gyvenimą sutikau. Nerašau, nes netraukia. Man geriau eilėraščiai. Rašau naktimis. Atsikeliu ketvirtą nakties. Tyla. Mintys liejasi. Sėdu už stalo. Ir rašau. Rytą atsikėlęs perskaitau savo nakties darbą. Nustembu. Atrodo, kad mažai ką taisyti reikia. O dieną eilėms laiko nebūdavo. Tačiau negaliu skųstis – kūrybinių jėgų televizija neatėmė.“
Petrą kūrybiškai sutvirtino ir jaunystės pažintis su poetu Pauliumi Širviu. „Su juo susipažinau Vilniuje, kai dar mokiausi Kultūros ir švietimo technikume. Mudu susidraugavome. P. Širvys skaitydavo savo poeziją. Klausydavau, žavėjausi. Poetas buvo labai draugiškas, jautrus. Ir pavalgyti nuvesdavo, kai man būdavo striuka su pinigais. Jam patikdavo, kai klausydavausi jo poezijos. O klausytojas aš buvau geras. Mudu bendravome ilgokai. Kartą paprašiau, kad jis papasakotų apie savo pirmuosius kūrybinius žingsnius. Paulius pasakojo, kad būdamas vaikas ganė karves.
Neseniai buvo mirusi jo mama. Eina kartą kaimo bernai į vakarėlį ir dainuoja „Oi motin, motin, motinėle mano...“ Sėdėdamas ant „kapčiaus“ dainavo ir Paulius. Bernai nuėjo, nudainavo... O Paulius dainavo toliau. Ir verkė lietui lyjant. Jis vis dainavo, dainavo, pagaliau supainiojo, pamiršo žodžius... Ir pats pradėjo kurti tekstą pagal dainos melodiją. Tai buvo pirmosios Širvio eilės“, – prisiminė Petras Dimša iš tolimos praeities atsklidusius Pauliaus žodžius. Ir gal čia tiktų eilutės iš Petro eilėraščio, kai jis guodžiasi, kad „Laikas nulėkė, manęs nelaukė / Stoviu čia ant amžiaus slenksčio žilo, / Paliktas gyvenimo palaukėj. / Saugau atmintį ir seną tylą“.
Pašnekovas tikina, kad jei reikėtų gyvenimą pakartoti, gyventų kaip gyvenęs. „Tačiau viską daryčiau truputėlį anksčiau. Tada laikas neleido. Atsisakyčiau to administravimo redakcijose. Gyvenčiau kaip režisierius. Statyčiau filmus, spektaklius. Gal reikėjo jaunystėje į kiną nueiti... Daug svajonių neįgyvendinau“, – atvirai kalbėjo menininkas.
„Gal ir literatūroje būtų labiau sekęsi. Turėjau piktą literatūros mokytoją, – guodėsi Petras. – Ji manęs visiškai nesuprato, rašydavo tik trejetus. Dabar manau, gal ir į poeziją, turėdamas daugiau pasitikėjimo, būčiau anksčiau atėjęs. Juk eiles pradėjau rašyti jau brandaus amžiaus sulaukęs... Taip, daug svajonių neįgyvendinau... Ir gal rečiau atsigultų žiema ant širdies, greičiau akis atvertų ežerai, ir upės pasipurtytų, kaip rašiau.“
Petras sako, kad dabar jam nieko netrūksta. „Tačiau gyvenimas eina lyg į pakalnę. Tik dėl vieno skauda širdį: pradėjau skaičiuoti metus. Gal tai įkvėpė ir eiles: „Gyvenimas yra gražiausia Dievo dovana, / kurią branginame arba sudaužom, / bet niekuomet nesakome – gana!“ Taigi laikas eina. Kiek praėjo, kiek dar liko. Ir dėkojame likimui, kad galėjome palikti žymę praėjusiuose metuose. O to gyvenimo lieka vis mažiau. Lauksiu pasiūlymų vaidinti. O dabar – ruduo, tuščias metų laikas. Kūrybinė pertrauka. Kiek ji truks, nežinau.“
Artistas pasakoja, kad, nors groja nuo mažens, jam gaidos – aukštoji matematika. „Groju iš klausos. Turiu regimąją atmintį. Ir aktoriaus darbe toji atmintis man padeda. Užtenka kelis kartus perskaityti scenarijų ir galiu vaidinti. Naujose „Giminių“ serijose suvaidinau 52 epizodus. Viską išgyvenau, tarsi susitapatinau su daug metų mane lydinčiu Šepučiu.“
Petras priduria, kad didžiausias jo lobis – eilėraščių knygos. Jose – jo gyvenimas, meilė, viltys, tikėjimas Lietuva, nuoskaudos. Ir cituoja: „Ištirpo tavo veidas mėlyje dangaus, / Nutilo žodžiai, skaudžiai ištarti, / Ir rankų šilumos aš nejaučiu daugiau – / Tik žingsnius, žingsnius vis girdžiu / Ankstyvą rytą, sutemoj, ligi gaidžių. / Įsiklausau ir laukiu. Jie arti… / Kad jų nėra, tik protas jaučia.“ Tai – apie meilę.
Meilė – reikalinga
Mylimiausia Petro lėlė, kai dirbo teatre, buvo Raganius, atėjęs iš Vinco Krėvės kūrinio. Aktorius sako, kad dirbdamas Lėlių teatre mylėjo visus personažus, bet Raganius buvo artimiausias. Galbūt jis iki šiol pasąmonės kertelėse pakoreguoja Petro elgesį, gal nežiniomis nurodo, kaip jam toliau gyventi, nes kurdamas teatre šį personažą širdies jam negailėjo, mylėjo labiausiai.
Su žmona Zita Petras gyvena jau 50 metų. Turtų neužgyveno. Turi dviejų kambarių butą, sodą, kuriame savo rankomis pasistatė namelį, užaugino gražius gėlynus, obelaičių. Vaikų pora nesusilaukė. „Yra, kaip yra“, – nesigilindamas į priežastis reziumavo aktorius.
Zita su Petru sutaria. Abu jau pensininkai. Kartais susėdę pasikalba apie gyvenimą. Petras padejuoja, kad nemėgsta savo neprincipingumo, nenoro įžeisti jį skaudinusių žmonių. „Kartais supykstu, – atsiveria. – Tačiau greitai tas pyktis praeina.“
Tikina, kad moteris yra gyvenimo variklis. Meilė – reikalinga. Beje, jaunystėje moterų dėmesio jam netrūko. „Bet pamačiau būsimą žmoną, ir viskas! Abu tame pačiame technikume mokėmės. Ji – choro dirigavimą. Abu mėgstame groti, turime dvi gitaras. Ji tik armonika negroja, o aš mėgstu, – dėstė menininkas muzikinius santuokos aspektus. – Ir padainuoti abu iki šiol nepamiršome.“
„Kad kristų čia ne snaigės...“
P.Dimša negali pasakyti, ko jam labiausiai trūksta. „Galas žino! – juokiasi. – Tik viena aišku: ilgiuosi jaunystės. Rašiau: „Kad kristų čia ne snaigės, o dienos iš jaunystės...“ Ir prabyla apie meilę. „Jos negalime nei išmokti, nei nupirkti ar iš kur nors pasiimti. Tai – Dievo dovana. Ji ateina kaip audra, viesulas. Arba tu prisitaikai ir ji tave pakylėja, arba nusiaubia, suniekina, sudegina ir išmeta“, – įsitikinęs jis.
Petrui dabar atrodo, kad jis yra pavėlavęs į gyvenimo traukinį, žmogus, atsilikęs nuo laiko.
„Kada spindi tavo akys, Petrai?“ – klausiu. Jis šypsosi, patyli. Paskui lyg suka į šoną – esą kai pamato įdomų žmogų, kalbasi su juo, kai išgirsta gražiai dainuojant. „O kada labiausiai?“ – neatlyžtu.
„Vyro akys spindi, kai jis mato gražią moterį“, – išgirstu šio kuklaus žmogaus atsakymą.
Ateina rudens vakaras. Auksu spinduliuoja didžiuliai klevai. Petras jau parėjęs namo. Abu su žmona vakarieniauja. Sėdi vienas priešais kitą, kad galėtų matyti ilgus dešimtmečius regimą savo žmogų, gal mintyse suskamba eilėraščio eilutė: „Šaltinio tavo meilės neišsems tamsiausios dienos ar klaidų verpetai...“
O gal Petras padeklamuos savo visą gyvenimą mylėtai moteriai vieną iš savo jaunystės eilėraščių: „Leisk nuskinti bučinį nuo tavo lūpų – / Kaip leliją baltą nuo bangos... / Širdimi ant kelių klūpau / Ir kartoju „miela“ tau be atvangos.“