Skaudi vaikystė

1872 m. birželio 6 d. didžiajam kunigaikščiui Luisui IV ir Jungtinės Karalystės princesei Alisai, karalienės Viktorijos ir princo Alberto antrajai dukrai, naujuosiuose Darmštato rūmuose, kurie priklausė Vokietijos imperijai, gimė šeštasis iš septynių vaikų. P

riešpaskutinė atžala buvo pavadinta princese Aleksandra. 1878 m. kunigaikštystę užpuolė difterijos protrūkis, ir Aleks, trys jos seserys bei brolis susirgo. Kadangi mama Alisa stropiai rūpinosi mažaisiais ligoniukais ir nenorėjo jų atiduoti gydytojų priežiūron, greitai užsikrėtė pati, o netrukus mirė. Tuomet dukrai Aleks buvo vos šešeri metukai.

Sužadėtuvės – nebūtinai pagal planą

Pagal to laikmečio normas Aleks ištekėjo pakankamai vėlai. Be to, kartą ji atsisakė tuoktis su jai pasipiršusiu pusbroliu – princu Velso princo sūnumi Albertu Viktoru. Senelė karalienė Viktorija labai norėjo, kad šiedu jos anūkai susituoktų, tačiau dėl stiprios simpatijos Aleks natūraliai priėmė faktą, kad tokiam norui išsipildyti nelemta.

Negana to, karalienė netgi didžiavosi anūke, gebančia nepaklusti spaudimui, ko dauguma žmonių, tarp jų ir jos pačios sūnus Velso princas, neįstengtų. Tačiau tuo metu Aleks jau buvo susipažinusi ir įsimylėjusi didįjį kunigaikštį Nikolajų, Rusijos karūnos įpėdinį. Kaip įprasta tuometinėje Europos diduomenėje, Nikolajus su Aleks taip pat buvo susiję giminystės ryšiais – abu Badeno princesės Vilhelminos proanūkiai, taigi kartu ir antros eilės pusbroliai.

Pora pirmą kartą susitiko 1884 m. – tuomet tarp dviejų širdžių įsiplieskė didžiulė meilė. Dienoraštyje Nikolajus rašė: „Svajoju vieną dieną vesti Aleks. Aš myliu ją jau taip ilgai, tačiau vis giliau ir stipriau nei 1889 m., kai mes praleidome šešias savaites kartu Peterburge. Ilgą laiką aš kovojau su savo jausmais, tačiau tikiuosi, kad mano brangiausiai svajonei bus lemta išsipildyti“. Jaunuolių meilei koją kišo Nikolajaus tėvas caras Aleksandras III: jis nesutiko su sūnaus vedybų planais.

Caras savo sūnui siekė stambesnio laimikio, pavyzdžiui, Paryžiaus princesės Helenos, Filipo dukters, kuris pretendavo į Prancūzijos sostą, arba Prūsijos princesės Margaretos, arba Vokietijos imperatoriaus Frederiko III dukters. O Nikolajus savo ruožtu maištavo: tikino, kad geriau tapti vienuoliu nei vesti nuobodžiąją Margaretą. Be to, minėtosios vokiečių ar prancūzų princesės nebūtų norėjusios mainyti savųjų religijų į Rusijos, o štai Aleks atsivertė iš liuteronybės į caro rūmams įprastą tikėjimą – ortodoksizmą.
Paminklas  Rusijos imperatorienei Aleksandrai ir Nikolajui II

Rusijos imperatorienė

1894 m. Aleksandras III mirė, o dvidešimt šešerių metų Nikolajus tapo caru. Vestuvių nebuvo galima atidėlioti, taigi tais pačiais metais Peterburgo Žiemos rūmų Didžiojoje cerkvėje Aleksandra ir Nikolajus tapo vyru ir žmona. Tai buvo Viktorijos laikų santuoka, išoriškai ir teisiškai legali bei priimtina, tik kupina meilės ir aistros. Vis dėlto keista, juk anksčiau karalių ir princų šeimas meilė aplankydavo retai: dažniausiai santuokos būdavo paremtos naudos politika – „iš išskaičiavimo“.

Aleksandro III žmonos Marijos Fiodorovnos Rusijos žmonės nemėgo. Aleksandros nemėgo taip pat. O šioji buvo nepaprastai drovi ir ypač jautriai reagavo į neigiamą liaudies reakciją. Naujoji carienė pagimdė keturias dukteris, o jos „nesugebėjimas“ padovanoti imperatoriui sosto įpėdinio dar labiau piktino žmones. Kai pagaliau gimė penktoji atžala sūnus Aleksėjus, sergantis hemofilija, Aleks atsiribojo nuo Rusijos visuomenės, t. y. užsidarė rūmuose su sergančiu vaiku.

Visgi moteris darė nemažą įtaką vyro politiniams sprendimams. Tiesa, tuos sprendimus iš dalies lėmė ir Grigorijus Rasputinas, kuris, Aleksandros laimei, apmalšino sūnaus Aleksėjaus ligą, kai profesionalūs gydytojai buvo bejėgiai, ir tuo sužavėjo imperatorienę. Prieštaringai vertinamą vyriškį, garsėjusį paleistuvystėmis ir besaikiu girtavimu, moteris vadino šventvyriu, nuolat prašydavo jo melstis už karališkąją šeimą ir klausydama jo patarimų, kuriuos vėliaus įpiršdavo vyrui Nikolajui, priimdavo imperijai svarbius sprendimus. Rusijos visuomenė, be abejonės, piktinosi, kad jų šalį valdo beraštis prasčiokas su įsibrovėle vokietaite, dėl to dar labiau niršo ant carienės.

Revoliucija, įkalinimas ir Romanovų dinastijos baigtis

Pirmasis pasaulinis karas tapo nepakeliama našta Rusijos imperijai. Beviltiškai smukus ekonomikai, kuri ir taip nebuvo labai stipri, šalyje siautėjo badas ir skurdas. Kilo revoliucija – liaudis reikalavo caro nukirsdinimo. Imperatoriškoji šeima bandė bėgti iš Peterburgo, tačiau buvo sugauta ir įkalinta savo rūmuose, vėliau Sibire, Tobolske ir galiausiai Jekaterinburge. Naujasis bolševikų vadas Leninas pats įsakė nužudyti imperatoriškąją šeimą. 1918 m. liepos 16 d. naktį tamsiame rūsyje Nikolajus, Aleks, jų dukterys ir sunkiai sergantis sūnus Aleksėjus buvo negailestingai sušaudyti.

Įdomūs faktai

Vaikystėje Aleks visi vadino Saulele, ši pravardė vėliau prigijo ir jos mylimam vyrui Nikolajui.

Carienė tikėjo dieviškąja karalių teise ir nekentė demokratijos idėjos.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Aleks buvo įtarinėjama šnipinėjimu Vokietijai.

Ant savo egzekucijos namų sienų Aleks piešė svastikas kaip sėkmės ženklus.

Aleks sesuo Elizabeta buvo vienuolė.

Šaltinis
Temos
Savaitraštis „Prie kavos“