TRYS DIENOS PO MIRTIES
Devintas skyrius
Štai taip, Andriuk, aš tapau partiniu darbuotoju. Prasidėjo rajkomo kasdienybė: dalyvavimas įmonių partiniuose susirinkimuose, priėmimo į partiją organizavimas, nutarimų projektų rengimas biuro posėdžiams, skundų nagrinėjimas... Kas ketvirtį – plenumas, kai susirenka visi rajoninio komiteto nariai, ūkių, įmonių ir įstaigų vadovai. Taip pat kartą per ketvirtį partinio ūkinio aktyvo pasitarimas to meto aktualiais klausimais.
Na, ir biuro posėdžiai ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Visą medžiagą tokiems renginiams ruošia skyriai: pranešimą, nutarimo projektą, numato pasisakymus. Darbo yra, bet ir laisvo laiko užtenka. Jei po pietų išėjai į įmonę, gali darban ir nebegrįžti; ne vienoje įmonėje pasiūlo kavos, na, ir prie jos...
Mūsų skyriuje darbo atmosfera beveik nesiskyrė nuo tos, kuri buvo fabrike, santykiai draugiški. Pamatęs, kad sugebu rašyti, atlėgo ir vedėjas. Nors daug ko nežinojau, nevaizdavau žinančio, nebijojau paklausti, pripažinau (o juk taip ir buvo!), kad esu jauniausias skyriuje, „salaga“, kaip sakytų armijoje, tad turiu žinoti savo vietą.
Orgskyrius, būdamas vedančiuoju (štabas – kaip vadino Aleksa), turėjo kontaktuoti su kitais skyriais, kai kuriais klausimais net juos kontroliuoti, tai sukeldavo tam tikrą trintį. Tuo metu, kai aš pradėjau dirbti, vyko eksperimentas, kad visus organizacinius klausimus visose pirminėse partinėse organizacijose spręs ir kontroliuos tik orgskyrius. Šakiniai skyriai: pramonės-transporto ir propagandos-agitacijos savo kuruojamose įmonėse, įstaigose ir mokyklose turėjo rūpintis viskuo, išskyrus organizacinį darbą.
Laikas parodė, kad tai nepasiteisino – po kiek laiko vėl buvo grąžinta sena tvarka, visos partinės organizacijos paskirstytos skyriams, bet organizacinio darbo klausimai privalomai derinami su orgskyriaus vedėju. Kitaip ir negalėjo būti – juk orgskyrius atsakė už rajkomo darbo planavimą, priėmimo į partiją planų vykdymą, partijos narių įskaitą, pasirengimą rajoninėms partinėms konferencijoms ir rinkimams į vietines tarybas.
Ta orgskyriaus viršenybė nelabai patiko kitiems skyriams, o labiausiai propagandos ir agitacijos skyriui. Gal ne tiek jo vedėjas Rugienius tai inspiravo, gal kai kurie šventuoliški darbuotojai, bet ypač trečioji sekretorė Kasnauskienė. Ji buvo naujas ir nevietinis žmogus rajkome, gal todėl ir kiek nejaukiai jautėsi, norėjo tą „trečiosios“ statusą išlaikyti pakankamai aukšto lygio. Ji kuravo propagandos-agitacijos skyrių ir atsakė už ideologinį darbą rajone; kultūra, švietimas, bibliotekos buvo jos sfera, na, ir visas ideologinis darbas pramonėje, statybose, transporte, valstybinėse įstaigose.
Kai kuriuose rajonuose ideologai buvo antraisiais sekretoriais, bet Mintautai – buvo pradėjęs augti pramonės centras, tad pramone kartu su transportu ir statybomis rūpinosi antrasis sekretorius, kuris, kaip minėjau, kuravo ir orgskyrių. Kasnauskienės tokia padėtis netenkino, bet pakeisti ji nieko negalėjo – iki jos atėjimo tas pačias pareigas užėmęs Kernauskas irgi kuravo tokią sferą. Tai, kad ji pakeitė būtent Kernauską, irgi buvo viena priežasčių, turėjusių įtakos jos nepilnavertiškumo kompleksui.
Beveik visi rajkomo darbuotojai, o ir dauguma mintautiečių, buvo įsitikinę, kad pakeisti Kernauską kuo nors kitu ar kita (bent jau tolygiu ar tolygia) neįmanoma. Jis buvo labai gero būdo, simpatiškas ir veiklus žmogus. Puikiai organizuodavo rajoninius renginius, būdavo kompanijos siela, linksmas, neišdidus, bet įtakingas – tai jį ir pražudė. Teko jam liudyti teisme vienoje byloje (buvo kalbama apie teisiamojo kyšininkavimą ir aferas, kurias jis darė neva Kernauskui žinant, nors mintautiečiai tuo nepatikėjo), bet tokios dėmelės užteko, kad eilinėje partkonferencijoje Kernauskas nebebūtų pasiūlytas į sekretorius.
Tą aferistą nuteisė, bet mintautiečiai jį keikė ne už tai, ką jis nusikalstamo padarė ar nepadarė, bet kad sugriovė Kernausko karjerą. Kasnauskienė per rinkimus gavo keliolika balsų „prieš“, kas buvo gana retas reiškinys, ir todėl ją labai įsiutino. Netruko ji sužinoti ir tai, kad mintautiečiai ją laiko, palyginti su Kernausku, nieko verta. Graži, netgi nekvaila moteris, neatlaikė tokio išbandymo ir tapo vos ne furija.
Kadangi Čelkys žodžio kišenėje neieškodavo, buvo nebaugus, gal ir jautė tylų sekretorių pritarimą, tad nesielgė pakankamai pagarbiai su trečiąja sekretore; taip ir jis pats, ir visas skyrius tapome Kasnauskienės priešais. Tiesioginių santykių su ja neturint, mums buvo nusipjaut, trikdė tik viena: Kasnauskienė turėjo nuostabią uoslę (bent jau alkoholiui).
Gal skyrybų su vyru priežastimi buvo alkoholis, todėl iš tolo užuosdavo menkiausią alkoholio kiekį, bet žmogaus su tokia unikalia uosle tikrai daugiau gyvenime neteko sutikti. Galėjome lažintis, per kiek laiko po degtinės butelio atkimšimo ji atsiras kabinete. Šiaip ji niekad į orgskyriaus kabinetus neužsukdavo; ne tik dėl antipatijos mums, bet ir dėl bendrų reikalų neturėjimo. Jei būdavo proga ir išgerdavome po taurelę, puikiai žinojome, kad antros gerti negalima, jei Kasnauskienė yra savo kabinete.
Vėl susėsdavome į darbo vietas, įsikniaubdavome į popierius ir mirtinoje tyloje laukdavome, kada pradės aidėti Kasnauskienės kulniukų kaukšėjimas koridoriuje. Tiksliai – nereikėdavo nė minutės ir duris praverdavo sekretorė. Net nustebusi pažvelgdavo (o žvilgsnis būdavo toks aštrus, kad pasijusdavai gręžiamas kiaurai) į mus, rimtus ir susikaupusius, ko nors paklausdavo ir išeidavo, ko gero, nebetikėdama savo uosle. Po antros taurelės jau galėjome būti ramūs – ji nebeateis; matyt, ją suerzindavo tik pirmos aplinkoje pasklidusios alkoholio molekulės.
To meto mano akimis ji nebuvo jauna (duktė mokėsi devintoje klasėje), kokių trisdešimt penkerių metų, juodais plaukais, gana grakšti, simpatiškų veido bruožų ir be galo išdidi. Net atlyginimą prašydavo išmokėti kuo stambesnėmis kupiūromis, po 50 rublių, kad nuėjusi į parduotuvę jaustų kažkokį mums sunkiai suvokiamą pranašumą.
Manau, pirmasis ir antrasis sekretoriai kūrė planą, kaip ja atsikratyti, kai baigsis kadencija; padėjo tą planą įgyvendinti ir ji pati – ištekėjo už liaudies teatro režisieriaus. Išvažiavo abu ar ne į Tauragę, gal ten jai pasiūlė antrosios sekretorės pareigas, gal užteko ir trečiosios, svarbu jai buvo išvykti iš Mintautų, nes jautė – nepritaps. Visi atsikvėpėme lengviau.
Tie išgėrinėjimai darbe nebuvo retenybė tiek dirbant Kasnauskienei, tiek ir vėliau; nebuvo jie masiški, nebuvo ir valdžios toleruojami. Vladas darbe leisdavo išgerti vieną kitą taurelę tik ypatingomis progomis – kai jam pačiam būdavo labai bloga „dūšia“, ir ne kovo mėnesį gimusiųjų gimtadienių proga (apie „kovinius“ bus atskira kalba), na, pasitaikydavo ir taip, kad į darbo pabaigą užsukdavo koks daktaras, gavęs darbe kyšį, ir atkimšdavo butelį. Taip jau susiklostė, kad nors medikus kuravo propagandos ir agitacijos skyrius, draugavo jie su mumis (ten išgeriančių beveik nebuvo, be to, ir pats skyriaus pavadinimas kėlė šiurpulį).
Skyriuje buvome tokio amžiaus, kad daktarai dar nerūpėjo kaip galimi pagalbininkai, bendravimas buvo visai nesavanaudiškas; na, reikia atsižvelgti ir į tai, kad jie nuolat, vos ne kasdien, gaudavo iš pacientų po butelį ir daugiau (vieną kitą tai ir pražudė), o mums kyšių niekas nenešė (tikrai nebuvo tokios mados!), tad tekdavo prisidėti iš savų. Su protingais žmonėmis ir bendrauti malonu – kaip nekaip, o gydytojai buvo miestelio inteligentijos grietinėlė; aukštasis išsilavinimas tada dar buvo tam tikras pranašumo ženklas.
Organizaciniame skyriuje iš septynių darbuotojų tik vedėjas turėjo aukštąjį išsilavinimą, likusieji – specialųjį vidurinį arba mokėsi Žemės ūkio akademijoje: skyrius kuravo kolūkius ir tarybinius ūkius, atskiro žemės ūkio skyriaus dar ilgai nebuvo. Norą bendrauti su gydytojais, kad ir užstalėje, lėmė, be abejo, ir jų asmeninės savybės: nuoširdumas, linksmumas, žodžio kišenėje neieškojimas, na, ir nekvailiojimas paėmus taurelę per daug.
Labai tiko į kompaniją psichoterapeutas Stasys Banys. Storulis, geraširdis, gan nelengvai – uždarbiaudamas – baigęs institutą, išliko kuklus ir nuoširdus. Buvo vietinis, mintautiečiai jį prisiminė dar besimokantį darbo jaunimo vakarinėje mokykloje, dirbusį draudimo agentu. Nerietė jis nosies, kad tapo daktaru, kompanijose buvo nepamainomas.
Žmona, taip pat gydytoja, buvo graži ir protinga, o gal suvokė, kad jos Staselio gyvenimas nebus ilgas. Juk būna kažkas žmogaus veide, nors sveikutėlio, parašyta; kiti tai vadina mirties ženklu. Blyškus jis buvo, netgi stipriai išgėręs, kai kiti įrausdavom, jo balsvokas veidas pasidengdavo smulkiais prakaito lašeliais. Et, antsvoris, manydavom, toks ąžuolas, negi jį gali kas įveikti?
Iš Stasio išgirdau ir savo ateities prognozę: netapsi tu alkoholiku, gali drąsiai gerti; tokie netampa. Kodėl – paklausiau. Aš žinau, trumpai atsakė. Išties stipriau išgėręs net keletą dienų negalėdavau pažiūrėti į butelį; pagiriom ne alaus ar šimto gramų reikėjo, o raugintų kopūstų rasalo. Atspėjo. Aš alkoholiku netapau ir turbūt jau netapsiu; o jis numirė. Baisu ir prisiminti.
Rodos, prieš mėnesį dar buvom nugriuvę siaurame svečių kambario virš vienos kavinės koridoriuje ir taip įstrigę, kad nei vienas, nei kitas negalėjom atsikelti, kol draugai nepadavė rankos, o einant namo, šnekučiuojantis patamsyje mane užkliudė dviratininkas, o Stasys nepastebėjęs nuėjo toliau tebesikalbėdamas su manimi. Apsižiūrėjo – ogi manęs nėra. Grįžo atgal, padėjo atsikelti.
Keliavom toliau, pas mane į namus, pratęsimui. Buvo tai pirmas ir paskutinis pratęsimas su juo mano namuose, tarsi ilgas atsisveikinimas. Todėl taip gerai ir prisimenu tą dieną, juk nugriuvimų pasitaikė ir su kitais... Kraujo vėžys, greitasis ar koks ten nelabasis, per pusmetį sutvarkė vyrą. Nebuvo Mintautai dar matę tokių laidotuvių. Kas buvo kas – dažnai sužinoma tik tada, kai žmogus miršta. Kiek pacientų, draugų ir kolegų meilės būta!
Nespėjom nuplauti liūdesio dėl ankstyvos Banio mirties, kita liūdna naujiena – Maskvos aerouoste infarktas partrenkė vienos gamyklos etatinį profkomiteto pirmininką Žalinską. Mokėsi jis ten neakivaizdiniu būdu aukštojoje profsąjungų mokykloje (buvo ir tokia), grįžo karste. Pasitaikydavo ir nelaimingų atsitikimų bei avarijų, daugėjo kauburėlių kapinėse.
Kartą Vladas Čelkys vieno iš mirusių draugų metinių dieną pasiūlė nuvažiuoti į kapines. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad jis sentimentalus... Netgi tąsyk pamaniau: nori progos šimtgramiui išlenkti. Apsirikau. Ne iš reikalo rymojo jis prie draugo kapo, rado keletą nuoširdžių žodžių, kad ir aš suvokčiau netektį.
Pakvietė ir kitą kartą. Taip ir susiformavo mūsų su Vladu tradicija per draugų ir bendradarbių mirimo dienas nuvykti į kapines, o po to pakelti netoliese esančioje šašlykinėje taurelę už jų šviesų atminimą. Ta Vlado iniciatyva (kažkokį šiltą jausmą jautė jis mirusiems bendražygiams ir draugams) nejučiom persidavė ir man. Argi žinojo, kad man teks vienam vėliau tą priedermę atlikti, jau pabuvus ir prie jo kapo? Nemanau. Per daug jis mylėjo gyvenimą, kad galvotų apie mirtį.
Baigiant apie daktarus: ne mes vieni juos mėgom. Priimamojo sekretorė Janina pasakojo, kaip stomatologė Danutė gavo butą. Gyveno ji bendrabutyje, nors jis ir vadinosi namu viengungiams. Mažyčiai kambarėliai, be virtuvės, tik nedidelis koridoriukas su praustuvu ir tualeto kambarėlis. Vis ne bendrame kambaryje su koridoriaus gale esančiu tualetu ir prausyklomis, kaip buvo tikrame bendrabutyje, penkiaaukščiame milžine, kurį mintautiečiai vadino skruzdėlynu.
Po vieno Aleksos išgėrimo su rajkomo moterimis (kas pasitaikydavo gan retai, gal porą kartų metuose) Janina nusprendė pratęsimą padaryti pas savo draugę stomatologę Danutę. Paskambino tai, ana baisiausiai išsigando (pirmasis sekretorius atvyks! – negi Janina drįstų taip nachališkai meluoti, juk ne balandžio pirmoji), puolė dengti stalą, išsitraukė dovanų gautą servizą, geriausią staltiesę, gėrimų atsargų netrūko, tad ir puikiausi buteliai papuošė stalą.
Išties nepraėjus nė pusvalandžiui, įgriuvo kompanija – trys moterys su Janina priešakyje ir Aleksa, girtutėlis, nelabai suvokiantis, kur ir kodėl eina. Sako, kad tokio iki tol jo niekas nebuvo matęs, o ir po to nebematė.
Kambarėlis mažas, penkiems ir vietos nelabai yra, viena iš atėjusių moterų nusprendė nesibrauti, o eiti namo; kol ją Danutė ir draugės įkalbinėjo, Aleksa pasvirduliavęs atsirėmė į puikiai serviruotą staliuką, tas susvyravo, jis bandė gelbėti situaciją, bet viskas baigėsi tuo, kad staliukas apvirto ir servizas su visais gėrimais atsidūrė ant žemės. Balius pasibaigė dar neprasidėjęs duženų krūva.
Tokiame mažame kambarėlyje esant tiek žmonių susitvarkyti buvo neįmanoma, dvi moterys paėmė sekretorių už parankių ir išvedė namo (likę iki jų buvo gal pora šimtų metrų), o Janina liko padėti Danutei. Stomatologė verkė visai nuoširdžiomis ašaromis, Janina – nuoširdžiomis, bet girtomis.
– Kodėl tu jį tokiame stovyje atvedei? Ne servizo man gaila ar staltiesės, ne tų išpiltų gėrimų – progos; juk jis niekad daugiau čia neateis.
Draugės seniai buvo aptarusios, kad reikėtų išprašyti Danutei geresnį butą, o tai padaryti lengviausiai galima atsivedus sekretorių ir parodžius, kokiomis sąlygomis gyvena viena geriausių miesto stomatologių.
– Na, nenutaikiau kiekio ir kitos bobos persistengė. Kol sėdėjom, dar visai buvo nieko, ir ėjo normaliai iki tavęs, bet matai, kai iš šalto oro pateko į šilumą, smigo staigiai...
– Kas dabar bus?
– Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ryt papasakosiu jam apie viską, kaip buvo. Manau, ir pats prisimins, kaip ėjo į pratęsimą. Na, o kas čia įvyko, ir pagrąžinti nereikia, ir neslėpsiu nieko. Manau, susipras, kad reikia atsilyginti ir kalbų nenorės... Mūsiškės, žinai – kaip „marytės melnikaitės1“, metų metais patikrintos, bijos jis tik dėl tavęs. Tad naujas butas garantuotas.
– Negi?
Kartą ji man traukė dantį, kurio išgelbėti jau nebuvo galima ir pats mano stomatologas pasiuntė pas ją – geriausią Mintautuose šios nemalonios procedūros meistrę. Nusprendžiau pademonstruoti ispanišką vyriškumą – jokių nuskausminamųjų (ką tik buvau perskaitęs Hemingvėjaus „Pavojinga vasara“). Mums pavyko; sakau mums, nes ji irgi, ko gero, taip darė pirmą kartą.
Vienuoliktas skyrius
Nauji organizacinio darbo metodai praktikoje nepasitvirtino (kai dvi auklės – vaikas be galvos; kad ir kaip būtų keista, ši liaudies išmintis tiko ir partinėms organizacijoms), todėl vieną orgskyriaus instruktoriaus etatą teko vėl grąžinti pramonės-transporto skyriui, taip ten patekau aš, „be penkių minučių“ inžinierius – tapau pramonės-transporto skyriaus instruktoriumi. Darbas iš esmės liko tas pat, tik aptarnaujamų įmonių sumažėjo – skyriuje dirbome dviese, bet dabar jau reikėjo gilintis ir į ūkinę kuruojamų įmonių veiklą, ne vien rūpintis partine organizacija.
Skyriaus vedėjas Bukrinas dviem instruktoriams buvo paskirstęs visas rajono įmones, ką jis veikė pats – nelabai supratome. Lietuvių kalbą jis mokėjo prastai, taigi pats jokių dokumentų nerengė, mūsų kontroliuoti irgi nebuvo didelio reikalo. Kaip skyriaus vedėjas palaikė ryšius su rajono vykdomuoju, bendravo su įmonių direktoriais (mes – daugiau su partinių organizacijų sekretoriais). Kasdien skaitė didžiulį (jei ne didžiausią) sąjunginį leidinį „Ekonomičeskaja gazieta2“ – taip kėlė savo kvalifikaciją.
Išsilavinimo jam trūko – anketose rašė „nebaigtas aukštasis“, nors niekad jokioje aukštojoje nebuvo mokęsis. Palengva to įrašo esmę išsiaiškinau. Žilys, buvęs rajono liaudies kontrolės komiteto pirmininkas, išėjęs į pensiją (jį pakeitė Miežiškis, pagaliau ištrūkęs iš komjaunimo), pradėjo dirbti rajkome ūkvedžiu. Iš pradžių buvo keista matyti buvusį biuro narį kambarėlyje prie garažų, bet pripratome ir supratome, koks paprastas, nuoširdus, be ambicijų buvo Žilys. Nesidraskė jis labai ir būdamas to liaudies kontrolės komiteto pirmininku, tad ir išėjus niekas jo pirštais nebadė.
Kartą jis papasakojo, kaip įgijo aukštąjį išsilavinimą – buvę pokario metais karo dalyviams tokie dvejus metus trunkantys kursai, kuriuos baigus išdavė partinių – tarybinių darbuotojų diplomus; pastarieji suteikė teisę nurodyti anketose aukštąjį išsilavinimą, bet tik tiems, kurie iki tol buvo baigę vidurines mokyklas. Kas nebuvo baigę – galėjo rašyti „nebaigtas aukštasis“; toks buvo ir mano dabartinis vedėjas. Keletą kartų jam siūlė eiti į kokią įmonę kadrų skyriaus viršininku, bet Bukrinas atsisakinėjo – pensija buvo nebe toli, o ir žinojo, kad tokios kėdės lengviau netekti – su Centro Komitetu derinti nereikia.
Didžiausia grėsmė buvo pakibusi tada, kai Miežiškis užsinorėjo jo posto – pokalbis su abiem sekretoriais buvęs audringas (tokie gandai sklandė rajkome, ir manau, jie buvo patikimi), bet vis dėlto nepasiteisino sentencija, kad negalima praeitimi apsiginti nuo dabarties ar ateities – Bukrinas savo kėdėje išsilaikė. Negalėjo jo lengvai išvaryti – buvo ne tik karo veteranas, bet ir Berlyno šturmo dalyvis.
Niekad pats jis nepasakojo apie karą, kaip ir daugelis kitų jo dalyvių; tai, kas buvo pamatyta, patirta, o gal net suvokta – visiems buvo tabu. Ir metas toks buvo: dar netapo aišku, apie ką galima šnekėti, o apie ką ne; net apie Leningrado blokadą ir per ją badu mirusius šimtus tūkstančių, o gal net milijoną žmonių, buvo šnekama pašnibždom. Paklaustas apie karinius apdovanojimus tik kartą tarstelėjo: „Mergičkos jų daugiau gaudavo negu mes...
Žiūrėk, štabe tarnauja aštuoniolikinė mergiotė, o ant krūtinės Raudonosios žvaigždės ordinas, skiriamas tik už asmeninę drąsą, niekad už bendrus pulko nuopelnus...“ Patylėjo ir staiga susigraudinęs tarė: „O gal ir reikėjo jas apdovanoti vien už tai, kad buvo kare?... Už kiekvieną prabūtą dieną fronte kiekvienas buvo vertas medalio...“ Ir visai netikėtai sužibo ašara akies kraštelyje.
Pasidomėjau kadrų sektoriuje apie jo apdovanojimus, – prieš Pergalės dieną, kai sveikindavome karo dalyvius. Išties nieko įdomaus: keturi medaliai; vienas už Berlyno paėmimą, vienas „Už drąsą“ ir vienas „Už narsumą“. Na, ir tas tradicinis, įteiktas visiems kariams, kurie sulaukė karo pabaigos – „Už pergalę prieš fašistinę Vokietiją“. Laipsnis – atsargos kapitonas, kaip ir visi skyrių vedėjai, o karą baigė jaunesniuoju leitenantu; vadinasi, pradėjo karą eiliniu, po to tapo seržantu ar viršila, na, o demobilizuojantis, matyt, paaukštino į karininkus.
Liko Bukrinas pokario metais Lietuvoje, vedė lietuvę, dukros puikiai kalbėjo lietuviškai, bet jis pats – niekaip. Manau, kad gėdijosi kalbėti, nes suprato viską; tik tartis jo buvo labai prasta. Šiaip jis buvo geras žmogus, visiškai negėrė alkoholinių gėrimų (kažkada Vladas Čelkys buvo pasakojęs, kad kartą Bukrinas prigėręs prikrėtė juokų ir prišnekėjo nesąmonių, tad padarė tokias išvadas, kokios ne kiekvieno jėgoms). Tuo labiau negeriantis karo dalyvis buvo didelė išimtis.
„Šimtas gramų prieš ataką? O kaip be jų? – kartą paatviravo. – Be užkandos? Jei užimdavome vokiečių apkasus, rasdavome visokio maisto...“ Nebuvo jis piktybinis, užjautė ir išgeriančius, suprato, kad mano širdis liko orgskyriuje, netrukdė bendrauti. Nebuvau aš „išrašytas“ iš to skyriaus, toliau dalyvavau jų vakaronėse, tik laiko likdavo vis mažiau – artėjo diplominis darbas. Gali kilti klausimas, kaip aš, dirbdamas rajkome, galėjau mokytis KPI – juk nuo ketvirto kurso visiems neakivaizdininkams reikėjo dirbti pagal specialybę. „Dirbau“ pagal specialybę ir aš – autokompresorių gamykla išdavė pažymą, kad dirbu pas juos inžinieriumi elektriku.
Institute niekam nesigyriau, kur dirbu, prenumeravau specialybės žurnalus, šį bei tą namuose konstruodavau, tad savo praktinėmis žiniomis niekuo neišsiskyriau iš kitų studentų. Diplominį darbą rašiau iš automatikos; dėl per didelio savo kruopštumo, tikrindamas teorinius skaičiavimus, namuose, virtuvėje (kitur nebuvo didesnio stalo), sumontavau kuriamą įrenginį (detalių gavau iš fabriko, kur dirbdamas energetiku buvau sukomplektavęs neblogą sandėliuką).
Ginti darbo ėjau drąsiai, nes mano sukurtas įrenginys puikiai veikė, tad kai egzaminų komisijos narys – radijo gamyklos vyr. inžinierius pasakė, jog įgyvendins šį mano kūrinį pas save, nė kiek neišsigandau – buvau tikras, kad jis veiks. Diplominiam darbui turėjau keturis mėnesius, prieš tai buvo paskutinė dviguba sesija – keturiasdešimt dienų, tad kai po Naujųjų metų išėjau mokymosi atostogų, taip ir begrįžau į darbą po eilinių atostogų rugpjūčio mėnesį. Tad orgskyrius dėl mano mokslų (ko pradžioje buvo bijoma) beveik nenukentėjo, o pramonės-transporto skyriuje irgi niekas nedejavo, kolega aptarnavo visas miesto įmones Bukrinui toliau studijuojant ekonomikos naujienas...
Taip įgijau aukštąjį inžinerinį išsilavinimą ir papildžiau negausias rajkomo darbuotojų gretas, kurie anketų išsilavinimo skiltyje drąsiai galėjo rašyti „aukštasis“, taip pagerindamas rajono vadovaujančių kadrų kokybinę sudėtį... Ir be jokių juokų – išsilavinimu buvo domimasi, kasmet, statistines ataskaitas sudarant, būdavo kruopščiai suskaičiuojama ir lyginama, kaip keičiasi partijos narių ir vadovų išsilavinimo lygis. Todėl net toks išsilavinimas kaip „nebaigtas aukštasis“ (pripažįstamas baigus tris instituto ar universiteto kursus) buvo labai svarbus ir kruopščiai fiksuojamas, laikomas aukštesniu lygiu nei „specvidurinis“, suteikiamas baigus technikumą.
Kai grįžau darban, netrukus prasidėjo pasiruošimas eilinei ataskaitinei-rinkiminei rajono partinei konferencijai, kuri buvo suplanuota sausio mėnesį. Prieš tai visose pirminėse organizacijose turėjo įvykti ataskaitiniai susirinkimai, delegatų rinkimai. Jau spalio mėnesį pradėjome rengti pirmojo sekretoriaus pranešimą (vadindavome taip, nors oficialiai tai buvo komiteto ataskaita), kurią prieš tai turėjo aprobuoti plenumas.
Visus domino, ar keisis valdžia – tai buvo ne tik įdomu, bet ir svarbu: iš esmės ne tik darbuotojai, bet ir daugelis ūkinių vadovų nenorėjo, kad Aleksą pakeistų kitas. Gaila būtų, jei ir Šarajevą iškeltų kitur, nes seniai sklido kalbos, kad jį gali nukreipti vykdomojo komiteto pirmininku į kokį rajoną, kur gyvena daugiau rusų. Kita vertus, Mintautuose daugėjo pramonės, statybinių organizacijų, o kartu ir atvykėlių rusų.
Taigi, Šarajevas galėjo likti, bet kas žino, ką manė jis pats? Juk vykdomojo komiteto pirmininko pareigos patrauklesnės negu antrojo sekretoriaus, žymiai daugiau savarankiškumo. Dėl ko visi meldėsi – kad Kasnauskienė dingtų iš Mintautų; kai sužinojome, jog taip ir bus – visi lengviau atsidusome. Kas ją pakeis? Negi vėl importinis ar importinė? Aleksa su Šarajevu, pasinaudoję savo ilgamete diplomatine patirtimi ir pažintimis, išsilygo, kad gali būti vietinis kadras.
Kas jis? Daugelis manė, kad atėjo eilė Vladui – tiek metų pagrindinio skyriaus vedėjas, patikimas – jei būtų tikri rinkimai, visa konferencija pakeltų už jį rankas. Deja, tvarka tokia, kad rankos keliamos tik už tą, kurį palaimina Centro Komitetas. Vlado dokumentus išsiuntė, pristatymą Aleksa pasirašė.
Slaptai buvo daroma, bet Regina (bendrojo skyriaus vedėja) buvo mūsų žmogus, tad tie, kam derėjo žinoti, sužinojo. Laikas ėjo, bet Vlado pokalbiui į Vilnių niekas vis nekvietė. Paskui atėjo iš kelintų lūpų informacija, jog CK ideologiniams funkcionieriams nepatikę, kad kandidatas neturi ideologinio darbo patirties.
Išties orgskyriui ideologinis darbas nerūpėjo (tie visi agitatoriai, politinformatoriai, politinio švietimo rateliai, iš kurių neretai savame rate pasišaipydavome), betgi Vladas buvo baigęs aukštąją partinę mokyklą – ko dar jiems reikia? „Užskaitė man kaip ideologinį darbą, tik buvimą jaunystėje rajono sporto komiteto pirmininku...“ – vėliau kartą nusijuokė Vladas. O gal vis dėlto Kasnauskienė per savo pažįstamus jam pakišo koją, atkeršijo – kas ten žino? Kad ir kaip ten būtų, greit tapo aišku, kad Vlado sekretoriumi nesiūlys.
Ką tada? Peržiūrėję rajono kadrų rezervą suvokėme, kad realiausias pretendentas – Brazas, rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kuravęs kultūrą, sportą, švietimą, turintis aukštąjį partinį išsilavinimą. Brazas tai Brazas – vis iš savų; daug metų dirbo kultūros skyriaus vedėju, linksmas ir malonus žmogus – gal nesubjaurės atėjęs į rajkomą? Taip ir įvyko – peržiūrėję nusiųstus dokumentus vilniečiai nusprendė kviesti Brazą susipažinti.
Bet juk kažkas turi užimti ir Brazo vietą? Nežinau, kas suveikė Vlado sąmonėje – gal pyktis ant CK, jo neįvertinusio, gal jau pabandžius pajudėti iš savo vietos, nebepatogu buvo joje likti, bet jis nusprendė keisti darbą ir prašytis į vykdomąjį komitetą. Be abejo, be sekretorių palaiminimo tai negalėjo įvykti, turėjo pritarti ir vykdomojo pirmininkas Senkus (vis tik bus jo pirmuoju pavaduotoju), galų gale ir tas pats CK turėjo patvirtinti kandidatūrą – bet, manau, svarbiausia buvo jo apsisprendimas.
Štai tada jis ir pasikvietė mane – eitum orgskyriaus vedėju? O gal pasakė: eik, nebūk durnas – jau neprisimenu. Jis apie mano kandidatūros į vedėjus neoficialų aptarimą, be abejo, sužinojo pirmasis, norėjo, kad man nebūtų staigmenos.
„Grįžti vedėju į skyrių, kuriame ne taip seniai dirbau eiliniu instruktoriumi, pats buvau mokomas „senių“ – kaip seksis kontaktuoti su draugais (juk išlikome draugai, nors beveik metai kaip kartu nebedirbome), naujų darbuotojų per tą laiką atėjo tik vienas kitas?...“ – nebuvo taip paprasta apsispręsti; gal todėl jis, vos sužinojęs apie galimybę, ir pranešė man? Inžinierius, dirbantis pramonės-transporto skyriuje, buvo normalu, bet orgskyriuje, kuris tiesiogiai kuravo visas žemės ūkio partines organizacijas (tuo metu žemės ūkio skyriaus nebuvo)? Apie žemės ūkį nieko neišmaniau.
Daug minčių kilo ir, pirmiausia, strateginių – iš pramonės skyriaus išeiti į gamybą buvo paprasta ir natūralu – galėjai tikėtis nedidelės įmonės vadovo ar didelės įmonės pavaduotojo pareigų. Juk negalvojau amžinai dirbti rajkome – perprasti jo „virtuvę“ buvo naudinga, išspręsti buto, automobilio klausimus, bet visą gyvenimą būti partiniu darbuotoju – na jau ne... Kita vertus, negalėjau apvilti Vlado (jau drąsiai sekretoriams negirdint vadinau jį vardu) – jis nenorėjo „savo“ skyriaus palikti bet kam.
Ar galėjau tada, prieš keletą metų, kai stovėjau savo pirmąją darbo dieną rajkome prie vedėjo kabineto durų ir jaučiausi nekviestu svečiu, pagalvoti, kad man jis netrukus pasiūlys savo pareigas? Juk tada kirbėjo viena mintis: ar pavyks išsilaikyti, kol Miežiškis atlaisvins man savo vietą... Taip, netikėtumų gyvenime daug.
– Ką mano Šarajevas? – paklausiau. „Antrojo“ nuomonė man buvo svarbesnė už pirmojo: jis – skyriaus kuratorius, tiek pramonės-transporto, kuriame dirbau, tiek organizacinio, kuriam turėčiau vadovauti. Tai, kad jis kuruos, kėlė ir pasitikėjimą: prisiminiau, kaip jis sakydavo, jei kuriam iš vadovų nepasisekdavo: „Būtinos ir nesėkmės – kai žmogui per ilgai sekasi, jis sustabarėja.“
– Jis už, – atsakė Vladas.
Iššūkis? Taip, tai buvo ir iššūkis – man dar nebuvo trisdešimties, o galėjau tapti vienu iš rajono vadovų – juk Vladas buvo biuro narys, pagal pareigas turėčiau būti renkamas biuro nariu ir aš. Vadovauti didžiausiam skyriui – štabui – rajkome, be abejo, didelė atsakomybė.. Starto aikštelė. Bet ar sugebėsiu pateisinti pasitikėjimą, ar paklus „seni vilkai“? Skyriuje dirbo ne tik instruktoriai, jo sudėtyje buvo partinės įskaitos sektorius, kuris tvarkė visus stojančiųjų į partiją dokumentus, išrašinėjo partijos kandidatų korteles ir partijos narių bilietus.
Vadovavo jam sena darbuotoja Filatova, Lietuvos rusė, Vladas mažai į jos reikalus kišosi, nes Aleksa jos darbu buvo patenkintas – jam buvo svarbiausia, kad niekad dėl jos rengtų dokumentų ir ataskaitų pastabų iš CK negaudavo, niekad nebuvo ir ypatingų įvykių, pavyzdžiui, neužpildytų partinių bilietų ar kitų blankų dingimo. Dirbdavo ji užsirakinusi duris, klientus (naujai atvykusius ar išvykstančius partijos narius) priimdavo tik tiksliai nustatytu laiku, instruktoriai į jos kabinetą irgi be reikalo nelandžiojo; pikti liežuviai malė, kad ji ten užsirakinusi mezga, ko gero, buvo tame tiesos, nes per mėnesį reikėdavo išrašyti penkias–šešias kandidatines korteles ir tiek pat partinių bilietų; įrašymo į įskaitą ir išrašymo iš jos darbų irgi nebuvo tiek daug, kad reikėtų sėdėti ištisas valandas užsirakinus.
Aleksa tai toleravo – bijojo, kad nebūtų išrašant sugadinami griežtos atskaitomybės blankai; jam svarbiausia buvo ramuma. Kitas skyriaus struktūrinis padalinys buvo partinė komisija, su viena etatine darbuotoja Bružiene, kuri neoficialiai buvo laikoma vedėjo pavaduotoja. Komisiją sudarė garbūs kovų, revoliucinės veiklos ir partijos veteranai; ši komisija rekomenduodavo biurui, ar priimti siūlomąjį asmenį į partiją, taip pat teikė rekomendacijas dėl partinių bausmių skyrimo ir panaikinimo.
Kartu Bružienė kuravo ir valstybinių įstaigų partines organizacijas: rajono vykdomojo, milicijos ir panašias. Ji buvo linksma, mėgstanti išgerti, bet darbšti ir kruopšti darbuotoja. Neturėjo ypatingo išsilavinimo – buvo baigusi tik Žemės ūkio technikumą, bet dėl gero charakterio, patikimumo įsitvirtino skyriuje; gal ne paskutinis dalykas buvo ir tai, kad jos vyras buvo milicijos viršininko pavaduotojas politiniam-auklėjamajam darbui.
Įsiminė istorija, susijusi su Bružiene, gal ne tiek su ja, kiek su Stasiu Rugieniumi, vadovavusiu propagandos ir agitacijos skyriui. Vieną vakarą, kai užsibuvome instruktoriaus Povilo bute ir gerokai įkaušome, Bružienė treptelėjusi koja (turėjo tokį įprotį) pasigyrė, kad ji irgi dar grieko verta moteris – Rugienius jai davęs tokį pasiūlymą! Ne, nepatikėsite! – įraudusi mojavo rankomis. Kadangi jos vyras neakivaizdžiai mokėsi Minsko aukštojoje milicijos mokykloje ir ištisus mėnesius praleisdavo ten, kaimynas Stanislovas (tas rimtuolis, krištolinio tyrumo ideologas), gyvenęs toje pačioje laiptinėje, pasisiūlęs užeiti, nes žmona išvykusi į kursus.
„Gi va, galėtume pabendrauti šįvakar“, – taręs. Išties nustebome – kas jau kas, o Rugienius negalėjo taip juokauti, – jei jau siūlėsi, tai tikrai iš rimtųjų. „Reikėjo pakviesti, – nusijuokė Vladas, – tikrai nebūtum sulaukusi. Arba būtų gavęs infarktą besirengdamas tam žygiui, arba būtų pabijojęs paspausti durų skambutį. O dar įdomiau – kaip jis būtų ideologiškai pagrindęs savo aistrą? Juk nesant gero pagrindimo, būtum parodžiusi duris...“ Bružienė humoro nesuprato, nors šiaip kiekvieną vedėjo norą atspėdavo dar jam sakinio neužbaigus.
„Aš... aš... įsileisčiau svetimą vyrą, ir dar vieną, kai Vaciaus nėra? Ir dar iš tos šaikos – Rugienių? Vien tas jo priežodis – gi va – kaip rėžia ausį. Gyva aš, dar gyva, bet tu nepatikrinsi! – taip ir norėjosi atrėžti“, – jos nuostaba buvo nuoširdi; žinojome, kad ji be galo myli savo vyrą, abu puikiai sutaria. Viena bėda – vaikų jie neturėjo, viena ausim girdėjau, kad prieš santuoką ji pasidarė abortą, tai buvęs jų abiejų sprendimas sunkiais pokario metais; taip ir liko bevaisė. „Vedėjau, aš taip į jį pasižiūrėjau, kad jis jokio atsakymo nebelaukė, nudūrė akis ir nuėjo“, – atsakė ji Vladui.
Visi kiti skyriaus darbuotojai buvo instruktoriai, kuravę žemės ūkio įstaigas, kolūkius ir tarybinius ūkius. Taigi ta vadinamoji štabo funkcija gulė ant vedėjo pečių: planavimas, priemonių planų rengimas, priėmimo į partiją reguliavimas (planų vykdymas – kasmet reikėjo priimti kažkiek augalininkystės, gyvulininkystės darbuotojų, mechanizatorių, pramonės darbininkų, o tada jau buvo galima ir vieną kitą inteligentą ar specialistą padaryti partiniu; buvo jų eilė), konferencijų, plenumų, aktyvo susirinkimų ir pasitarimų organizavimas, na, ir kasdienis darbas rengiantis biuro posėdžiams. Žinojau tą rutiną ir atsakomybę, kuri gula ant vedėjo pečių. Jei kas ne taip, Aleksos žvilgsnis tuoj nukrypsta į jį, orgskyriaus vedėją, ne į ką kitą, nesvarbu, kad klausimą rengė kitas skyrius – štabas atsako už viską.
Reikės kuruoti ir revizijos komisiją, kuri iš esmės užsiėmė tik nario mokesčio rinkimo kontrolės klausimais, bet kasmet turėjo būti patikrintos visos partinės organizacijos, ar teisingai apskaičiuoja, surenka ir laiku įneša į banką partines lėšas. Kelių rublių nukrypimas jau būdavo skandalas; tikriausiai iš senų laikų buvo išvešėjusi tradicija, kad partijos narys privalo superteisingai mokėti nario mokestį. Nukrypimų dažniausiai įvykdavo ne dėl darbo užmokesčio nežinojimo, o dėl papildomų pajamų, pavyzdžiui, honorarų už straipsnius rajono laikraštyje.
Revizijos komisija dirbo visuomeniniais pagrindais, nespėdavo organizuoti visų patikrinimų, tad kas mėnesį kiekvienas instruktorius privalėjo patikrinti po vieną partinę organizaciją ir pateikti ataskaitą. Nario mokestis nebuvo pagrindinis partijos pajamų šaltinis, jo neužtekdavo net rajkomui išlaikyti, buvome dotuojami, o daugumą lėšų Centro Komitetas gaudavo iš leidybos – juk visi svarbiausi Lietuvos laikraščiai buvo partijos organai ir leidžiami milžinišku tiražu, bet kainavo nebrangiai ir šeima dažnai prenumeruodavo po du tris leidinius.
Pamąstyti buvo apie ką, bet ilgai mąstyti neteko – po poros dienų pasikvietė Aleksa. Vėl pradėjo gudriai – apie komjaunimą, pirmojo sekretoriaus pareigas. „Jeigu jau Aleksa pradeda užuolankomis, kaip aną kartą, vadinasi, nori, kad aš būčiau vedėju, – suvokiau. – Jei tik formaliai norėtų pasiūlyti, tiesiai ir pasakytų. Ne dėl to, kad rašiau diplominį darbą, man nebesiūlė vadovauti komjaunuoliams, kai pagaliau Miežiškis ištrūko iš pirmųjų sekretorių – tikriausiai jau tada dėliojo variantus, žinojo, kad Vladas amžinu vedėju nebus.“
Šįkart man nebuvo sunku – iš arčiau pamatęs komjaunimo komiteto darbą, jo galimybes, formalizmą, jau nė minties nebeturėjau dirbti ten – tad buvau visai nuoširdus pareikšdamas, kad komjaunimui vadovauti jau yra kitų kadrų, jaunesnių – juk nebūtinai turi būti tęsiamos Miežiškio tradicijos... Nusišypsojau prisiminęs, kaip Miežiškis pasakojo apie tai, kaip atstovui iš centro tris kartus iš skirtingų pusių parodė komjaunuolių prižiūrimą kukurūzų lauką – vienintelis toks buvo kolūkyje, kur kukurūzai išaugo ir net burbuoles sudėjo, o reikėjo trijų – tai, apsukęs ratą, kaimo keliukais priveždavo prie to paties lauko, tik iš kitos pusės...
– Na, jei su komjaunimu savo ateities neberiši, rekomenduosime tave orgskyriaus vedėju, – pagaliau tarė Aleksa.
– Ar ne anksti dar man? – paklausiau.
Tai buvo visai natūralus klausimas, kankinęs mane, nes to paties paklausiau ir Vilniuje, Centro Komitete, mūsų rajono kuratorių inspektorių Budreikį, kuris mane pasitiko prie budinčio milicininko ir nusivedė į savo kabinetą.
– Jei manai, kad per anksti, važiuok namo, – gana griežtai tarė jis.
– Šiame pastate tavęs tikrai niekas neįkalbinės – priešingai, pats turėsi įrodyti, kad esi vertas tų pareigų, sugebėsi dirbti.
Pasimečiau. Truputį kitaip įsivaizdavau pokalbius Centro Komitete, pasirodo, vos ne egzaminas laukia. Bet grįžti atgal net nepradėjus procedūros, – ką pamanys Aleksa? Ką aš jam pasakysiu grįžęs? Apvyliau, pasiuntė kažkokį nesusitupėjusį vyruką, ar priešingai – taip save vertinantį, kad CK jo dar prašyti turi...
Tuoj jo piktas žvilgsnis nukryps į Šarajevą ir Čelkį – štai kokį kadrą išauginote!
Lydimas Budreikio pradėjau žygį per CK organizacinio-partinio darbo skyriaus veikėjų kabinetus: sektorių vedėjai, vedėjo pavaduotojas Kardamavičius, pirmasis pavaduotojas Britovas ir pagaliau paties vedėjo Astrausko kabinetas... Penki telefonai, skirtingų spalvų, blizgantis vyriausybinio ryšio telefonas, didelis komutatorius su darbuotojais susijungti. Antrą kartą buvau tame kabinete; pirmą – prieš trejus metus, kai buvau rekomenduojamas komjaunimo pirmuoju sekretoriumi. Tada labai trumpai – paspaudė ranką, palinkėjo sėkmės ir viskas. Dabar kalbėjome ilgiau ir apie daug ką. Labai geranoriškai, kolegiškai. Jis buvo nemaloniojo Britovo antipodas – turbūt taip ir turėjo būti. Pirmiausia šypsodamasis paklausė:
– Na, kaip senukai laikosi – Aleksa, Šarajevas?
Apstulbau, bet greit suvokiau – juk jis jaunesnis už juos gal dešimt metų, bent taip atrodė, – tad jo akyse mūsų sekretoriai jau senukai, o mes pripratę, net nekreipiame dėmesio į jų amžių...
Vis dėlto pokalbio metu išdrįsau išsakyti savo abejones, ar ne per jaunas esu tokioms atsakingoms pareigoms; jam vieninteliam, nes nuteikė jis mane tikrai atviram pašnekesiui.
– Per anksti? Ko gero, per vėlai, – vėl jis nustebino mane visai nuoširdžiai nusijuokęs.
Supratau tą mintį tik grįžęs, kai pasidomėjau jo biografija – vos sulaukęs trisdešimties jis jau buvo pirmasis sekretorius ir vadovavo gan dideliam ir strategiškai svarbiam Radviliškio rajonui.
Užklausė jis manęs ir apie specialybės reikalus, ką manau apie tai.
– Būsiu elektrikas – mėgėjas, – atsakiau. – Vis dar prenumeruoju žurnalus, domiuosi...
– Tokia specialybė reikalauja nuolatinio žinių atnaujinimo... Teks apsispręsti... – Tik tiek pasakė, ir tai buvo tiesa. Žinojau, kad po penketo metų mano diplomas bus nieko vertas, bet maniau, kad tai dar labai toli...
Kadangi buvau dirbęs orgskyriuje, mačiau, kuo užsiima Vladas (o ir važiuodamas į Vilnių buvau su juo pasikonsultavęs), ilgiau neužtrukau nė viename kabinete – po pietų buvau Budreikio palydėtas iki CK laukutinių durų jau kaip suderintas kandidatas į vedėjus. Patvirtinimas rajkomo plenume liko tik formalumu.
Kaip vedėjas savo buvusiame skyriuje buvau sutiktas geranoriškai. Jau pirmame mūsų susirinkime, kai skirstėmės savaitės darbus, Povilas tiesiai pasakė:
– Esi vedėjas ir nesimuistyk... Skirstyk darbus, nelauk, kol patys pasisiūlysime. Žinai, ką kuris sugebam.
Vadino jie mane vardu, tik prie svetimų ir sekretorių akivaizdoje – vedėju. Juk ir Vladą taip vadinom, aišku, ne tie, kurie pirmą dieną dirbo.
Vis dėlto mano statusas buvo žemesnis negu Vlado – biuro nariu aš nebuvau išrinktas, tad nors ir rengdavau visą posėdžio medžiagą, beveik trejus metus sėdėjau ne prie stalo, o pasienyje kartu su instruktoriais. Biuro nariu vietoje orgskyriaus vedėjo tą kadenciją buvo rajoninio laikraščio redaktorius Barkauskas. Daug metų Aleksa sugebėjo savo bendrakursio partinėje mokykloje neįsileisti į biuro narius (nemėgo jo), bet dabar pasitaikė proga, ir CK, matyt, privertė jį įtraukti.
Barkauskas buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, bet kažkodėl beveik visų nemėgstamas – ar tai dėl savo niurgzlumo, gal kartais dėl pernelyg didelio principingumo; gal ir todėl, kad nebuvo nei žvejys, nei medžiotojas, nei kortuotojas. Vedė jau būdamas užkietėjęs senbernis, žmona dirbo instruktore propagandos ir agitacijos skyriuje. Pakeitė Barkauskas nusenusį pokario veikėją Giršą Grudskį ir laikraštis atgijo. Buvo rašoma šmaikščiau ir drąsiau, bet ideologiniai dalykai kaip ir anksčiau liko šventi: laikraštis – partijos organas.
Per dvejus metus iki kitos konferencijos turėjau įrodyti, kad esu tikras vedėjas, tada ir biuro nario pareigos turėjo atitekti. Tiesą sakant, kai vykau į Vilnių, to nežinojau, bet vargu ar būčiau pakeitęs nuomonę – ne garbė rūpėjo, o galimybė išbandyti jėgas, įsitikinti, kad jau esu subrendęs vadovaujančioms pareigoms.
Kas buvo sunkiausia? Tikrinančių brigadų iš Centro Komiteto aptarnavimas. Ne dokumentų rengimas – mokėjome ir galėjome pateikti šimtus lentelių ir atsakymus į bet kokio klausimyno klausimus. Brigada, rengdavusi medžiagą CK plenumui ar biuro posėdžiui, paprastai atvykdavo savaitei. Visi penki vakarai turėjo būti „užimti“. Vadinasi, penkios skirtingos pirtelės vakarais ir pietavimas restorano svečių kambaryje. Ačiū Dievui, man nereikėjo rūpintis, kur ir kada bus vakarojama, kas apmokės už valgius ir gėrimus – tai buvo sekretorių kompetencija. Bet būti privalėjau – ir per pietus, ir vakarais. Dažnai ir pusryčiauti. Pusryčiai būdavo normalūs – be alkoholio. Jei būtų kitaip, tikrintojus tikrai būtų galima vadinti alkoholikais, nes gerdavo kiekvieną dieną. Per pietus jau stovėdavo puslitris konjako. Na, penkiems ar šešiems žmonėms tai nebuvo daug. Užtat vakare – tikras balius iki išnaktų. Ir pabandyk kokį vakarą nedalyvauti – nepagarba! – arba nuspręs, kad silpnos sveikatos, netinkamas darbui. Porą vakarų dar nieko, bet trečias ar ketvirtas jau buvo katorga. Ir negali sėdėti apsnūdęs, privalai būti linksmas, raginti, dainuoti, turi ar neturi balsą... Vyrai ar moterys būdavo brigadoje – jokio skirtumo; atsparūs alkoholiui, užsigrūdinę visi. Sekretoriai vakarodavo pasikeisdami, pirmasis – paprastai pirmą ir paskutinį vakarą.
Matydamas, kad man sunkiai sekasi, Šarajevas perdavė patirtį:
– Niekad neišgerk visos taurelės. Vakaras ilgas, paskaičiuok, kiek taurelių išgeriame – apie dvidešimt. Jeigu kiekvienoje paliksi dešimt gramų (to praktiškai nesimato) sutaupysi apie 200 gramų, o tai visa stiklinė.
Išties, kai pasinaudojau pasiūlymu, tapo lengviau. Bet ne visada – būdavo ir įkyrių tikrintojų, mėgstančių nugirdyti sugėrovus, daug sumanumo reikėdavo išlikti blaiviam. Tiek gerai, kad tokie tikrinimai nebuvo dažni – per metus du tris kartus. Kai atvykdavo pora žmonių ir trumpesniam laikui, juos „užimdavo“ sekretoriai. Labai aukšto lygio veikėjai lankydavosi retai – į kokios nors gamyklos atidarymą ar paminklo Marksui atidengimą. Pereinamųjų socialistinio lenktyniavimo vėliavų rajonas negaudavo, tai, nesant tokios laimės, ir svečių nesulaukdavome.
Prie stalo su aukštojo lygio svečiais man vietos (kaip ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojams) neatsirasdavo – dalyvaudavo tik pirmasis ir antrasis sekretoriai bei vykdomojo komiteto pirmininkas.
Jau, rodės, esu išmokęs gerti ir pakankamai užsigrūdinęs dalyvauti įvairiose priemonėse (ir amžius buvo pats tas – neseniai sukako trisdešimt), bet jubiliejinė dainų šventė leido susivokti, kad turiu širdį... Nejaučiame širdies plakimo, kol ji plaka tolygiai. Bet kaip išsigąstame, kai jos ritmas sutrinka!
Patekau aš į tą dainų šventę visai atsitiktinai – orgskyriaus vedėjui ji buvo ne prie ko; parengiamąją savaitę (dalyviai išvykdavo repetuoti prieš savaitę) rajono delegacijoje turėjo būti trečiasis sekretorius Brazas, bet jis atostogavo. Nuo vykdomojo komiteto, kaip ir priklausė, vyko Čelkys – jis kuravo kultūrą. Na, ir kultūros skyriaus vedėjas Sungaila – atsakingas už delegacijos gerą pasirodymą dainų šventėje. Vykti su Vladu buvo vienas malonumas, bet kad ta savaitė bus tokia varginga – net neįsivaizdavau. Apgyvendino visą delegaciją (apie šimtą žmonių) vienoje iš mokyklų. Jokių lovų, čiužiniai ant žemės, davė visai savaitei baltus skalbinius.
Pusryčiai mokyklos valgykloje septintą valandą. Po to visi dalyviai išvežiojami autobusais kas sau: choristai į Vingio parką, šokėjai į stadioną, muzikantai dar kitur. Sungaila buvo atvykęs su skyriaus automobiliu – be jo būtume kaip be rankų. Taip ir keliavome per visas repeticijas. Liepos mėnuo, kaitra neišpasakyta. Vidudienį visos repeticijos nutraukiamos, atnaujinamos vakarop. Baigiasi kartais dešimtą vakare, kol grįžti – jau ir vienuolikta.
Tada vakarienė – su alkoholiu, aišku. Užsitęsia iki vėlumos (ar ankstumos – liepą švinta anksti...). Rytą šeštą keltis... Ir taip visą savaitę. O kur dar vakaronės su šefais (kiekvieną rajoną šefavo kokia nors įmonė). Negali kviečiamas neiti į „Erfurto“ restoraną, juk šiaip atvažiavęs į Vilnių nepateksi – vietų nėra. Trakus reikia aplankyti, papietauti tenykščiame restorane; vėl su alkoholiu...
Sekretoriai atvyko šeštadienio rytą – į šventės atidarymą. Jiems rezervuotos vietos tribūnose, o mes eitynėse, kurios nusidriekė nuo Katedros iki Vingio parko. Susirinkome prieš dvi valandas iki atidarymo, saulė kepina, plieskia į akis.
Suprakaitavome (kostiumai, šlipsai – visai ne vasariškai apsirengę) dar stovėdami. Pagaliau pajudėjome, lėtai lėtai per prospektą, aukštyn į kalną. Supratau, kad galiu neatlaikyti. Žiūriu į Vladą – tam irgi ne pyragai. Bet ką darysi – privalome eiti savo delegacijos priekyje. Pakilome į kalną, pasiekėme Vingio parką. Šventės jau nebežiūrėjau – grįžau į savo mokyklą, ten budėjo gydytoja. Pamatavo kraujospūdį, liepė gultis, suleido vaistų. Supratau, kad turiu širdį, kad ji vargšė tabaluoja, sustoja ir vėl atsigauna. Iki šiol taip teprisimenu tą respublikinę jubiliejinę dainų šventę – vienintelę, kurioje man teko dalyvauti.
Geri ir dirbi – viskas gerai. Bet jei kas būtų pasakęs „užsuku kranelį“, rajono galvos rimtai suabejotų, ar toks kadras begali dirbti: vadinasi, gėrė žymiai daugiau negu jie žinojo; na, tai dar ne didžiausia bėda, bet kad galėtų dirbti vadovaujantį darbą visai negerdamas? – nesuderinami dalykai.
Po dvejų metų, kai vėl vyko ataskaitinė-rinkiminė partinė konferencija, mane išrinko biuro nariu. Tapau visaverčiu skyriaus vedėju – Barkauskas vėl liko už borto. Dabar pagalvoju, kad kažką įžvelgė Aleksa (ar kartu besimokant jau buvo pastebėjęs) – kai LKP atsiskyrė nuo TSKP, tame istoriniame suvažiavime, kurio delegatais buvome ir mes su Barkausku, jis balsavo prieš atsiskyrimą, palaikė Burokevičiaus, ištikimą Maskvai, liniją. Prisimenu, kaip, paskelbus balsavimo rezultatus, Barkauskas mestelėjo man: „Prisijungti prie daugumos paprasta; prisijungti prie mažumos – jau iššūkis.“
Negalėjo, žinoma, Aleksa tiek toli matyti, jam ir slogiausiame sapne nesisapnavo TSKP ar TSRS griūtis, bet tai, kad Barkauskas turi savyje kažin ką kitokio nei mes – tikrai įžvelgė.
Orgskyriuje buvo komanda. Dar dirbdamas su Vladu buvau prie to pripratęs, stengiausi, kad ji išliktų ir man vadovaujant. Naiviai įsivaizdavau, kad komanda yra ir biuras, bent jau rajkomo sekretoriatas, vykdomojo komiteto pirmininkas, jo pavaduotojai. Ne, tokia komanda neegzistavo, užstalėse kartu sėdėdavo tik oficialiomis progomis, svečius priimant, o po įprastų posėdžių, iškilmingų prezidiumų visi išsiskirstydavo kas sau. Iliuzija pasirodė ir mano tikėjimas, kad kadrų klausimus spręsime kartu: aš, sekretoriai, vykdomojo komiteto pirmininkas, na, o biuras – tik formalumas. Taip ir buvo – biuras tik formalumas, o kadrų klausimus valdė Aleksa pasitardamas, aišku, su Šarajevu, bet savarankiškai „antrasis“ sprendė ne daug ką. Vykdomojo komiteto pirmininko savarankiškumas kadrų klausimais siekė tik pareigūnus skyriuose, vedėjus jau reikėjo derinti su rajkomu.
Ne paslaptis, kad visi rajono vadovai turėjo savo remiamus (ar materialiai išnaudojamus – reikėjo gi, kad kas apmokėtų už svečių iš Vilniaus maitinimą ir linksminimą) vadovus: pirmasis sekretorius – vieno kolūkio, antrasis – kito, vykdomojo komiteto pirmininkas – tarybinio ūkio. Pramonės ar kitų įmonių vadovai į tą ratą nepatekdavo, nes jiems disponuoti tokiomis lėšomis buvo sunkiau, o kolūkius ir tarybinius ūkius tikrindavo vietiniai žemės ūkio valdybos revizoriai, kurie žinojo, ką pastebėti, ko ne.
Nepatekę į globojamuosius, kiti ūkių vadovai šliejosi prie valdžios pagal situaciją – prie vieno ar kito galingojo, nes be paramos išsilaikyti buvo sunku – kai žemės ūkio valdyba skirstė resursus, reikėjo užtarėjų. Ūkių vadovai keitėsi – daug kolūkių metai iš metų dirbo nuostolingai, buvo prasiskolinę, tad ne ką reiškė ir vadovų pakeitimas, bet dažnai būdavo pikta, kad sužinau apie tai vos ne paskutinis, kai jau reikia rengti dokumentus biuro posėdžiui.
Kol nebuvau biuro narys, dar nurydavau nuoskaudą – bandomasis laikotarpis, bet vėliau, kai ir tapus biuro nariu, niekas nepasikeitė, tekdavo sukąsti dantis, kad neišsprūstų neatsargus žodis. Vėliau pradėjau mąstyti, kad vargu ar net CK tenkintų tokia situacija, jog rajone susibūrė komanda, kolegialiai sprendžianti kadrų klausimus, tikrai pagal politines, dalykines ir moralines savybes (kaip buvo deklaruojama). Per didelis rajono vadovų „susigiedojimas“ nebūtų sužavėjęs CK vadovybės, juk geriau, kai vienas į kitą žiūri truputį įtariai, prisibijo...
Ir tas demokratinio centralizmo principas, reikalaujantis paklusti nurodymams iš aukščiau, ir kas be ko – pirmojo sekretoriaus asmeninė atsakomybė už padėtį rajone. Kadrai lemia viską – jau neprisimenu, kurio iš aukštų partijos ideologų (o gal paties Lenino) pasakyta frazė ne kartą buvo kartojama įvairiuose lygiuose.
„Mūsų ideologinis darbas toks: vieni sėja, kiti prižiūri, ugdo, treti selekcionuoja, ketvirti moko, na, o penkti – parenka darbą. Visos grandys būtinos – išmesk vieną – kokybiško kadro nebus“ – tai Šarajevo žodžiai. Sėjama buvo komjaunimo dirvoje, augimą stebint budriai partijos akiai, jei sodinukas nesukrypęs, vystosi – mąstoma, kur jis tiktų, nukreipiamas mokytis, paskui stebimi pirmi žingsniai naujame darbe, jei pasiteisino lūkesčiai – įtraukiamas į aukštesnio rango kadrų rezervo sąrašą. Mes, rajkomo skyrius, tik juodadarbiai, bet ar pastebėsime perspektyvų kadrą, ar ne – jo ateičiai gan svarbu. Žinojau, kaip pats papuoliau į „selekcininkų“ rankas...
Taigi, šiek tiek padirbėjęs, greit turėjau pripažinti – organizacinio skyriaus vedėjo pareigos nors ir pakankamai aukštos, biuro nario statusas sudaro išorinį įspūdį, kad tikrai esi tarp aukščiausio rango rajono vadovų – o realybėje jautiesi tik kaip pakankamai apkrautas darbu ir atsakomybe darbuotojas, sėdintis per šventes ir kitus renginius prezidiumuose, bet neturintis realios valdžios...
Ne aš vienas nervindavausi – Brazas irgi kartą pasiguodė: „Galiu pasirašinėti tik sveikinimų atvirukuose. Net trečiuoju sekretoriumi neleidžia vadintis – dažnai skambina man žmonės kaip techninei sekretorei, juk telefonų knygoje taip ir įrašyta: pirmasis sekretorius, antrasis sekretorius, sekretorius.“ Brazas buvo teisus: galiojo tvarka, kad visus raštus ir kitus iš rajkomo išsiunčiamus dokumentus turėjo teisę pasirašyti tik pirmasis sekretorius, o tik jo nesant – antrasis. Apie sekretorių ir skyrių vedėjus nebuvo nė minties...
Tryliktas skyrius
Senosiose rajkomo patalpose, ypač vasarą, mėgdavome užlipti į palėpę, iš kurios puikiai matėsi kiemas. Grįžus kuriam iš sekretorių, lengvai spėdavome nulipti į savo antrą aukštą. Puikiai leisdavome laiką toje palėpėje, o tuščius butelius per skylę pertvaroje mesdavome į priblokuotų kultūros namų palėpę. Į ją turbūt durys buvo užrakintos ir raktas pamestas (o gal ji buvo tiesiog niekam nereikalinga), tad jokių atgarsių apie sukurtą taros sandėlį nebuvo daug metų.
Pastatė naują rajkomo pastatą, persikraustėme – ir tada trenkė perkūnas. Daug metų, o gal ir dešimtmečių, kultūros namai nebuvo remontuoti, net stogas prakiuro, todėl pagaliau buvo skirta lėšų ir prasidėjo remontas. Teko atidaryti ir duris į palėpę, o ten statybininkai pamatė šūsnį butelių, tikrą taros sandėlį! Kultūros namų direktorė apstulbo, bet greit susigaudė, kad tokio kiekio gėrimų jos nedidelis kolektyvas – ir dar jai nežinant – išgerti tikrai negalėjo. Nuovoki moteris apžiūrėjo sieną, skiriančią nuo buvusio rajkomo pastato (dabar ten buvo žemės ūkio valdyba), ir pamatė, kad porą plytų lengvai galima išimti ir vėl įdėti. Reikšti pretenzijas žemės ūkio valdybos viršininkui buvo beprasmiška – valdyba buvo persikėlusi tik prieš pusmetį, jos vyrai būtų seniai išmirę išgėrę tokį kiekį degtinės (kitokių butelių buvo dešimteriopai mažiau). Liko vienas įtariamasis – rajkomas.
Ir direktorė paprašė audiencijos pas trečiąjį sekretorių Brazą, kultūros kuratorių. Informuoti privalėjo, nes žinojo, kad kalbos vis vien pasklis, dar gaus barti, kad nuslėpė. Kuris skyrius įstengė tiek išgerti, Brazui abejonių nekilo. Jis nebuvo piktybinis (porą kartų trise – aš, jis ir Vladas pasimaudėme vienoje pirtelėje, tad „cementovkė“ jau buvo atlikta), kita vertus, jis žinojo apie Kasnauskienės amžiną konfliktą su orgskyriumi ir buvo užsibrėžęs tikslą kuo greičiau panaikinti nesantaiką (bent man taip sakė), tad nuramino direktorę, liepė su statybininkais organizuoti talką ir tą taros sandėlį kuo greičiau panaikinti. Vis dėlto pas Šarajevą jis užsuko, nes nenorėjo prisiimti atsakomybės; geriau ir tas težino.
Nieko nuostabaus, kad greit ir aš buvau pakviestas pas Šarajevą. Nebuvo jis įsiutęs (ko gero, niekad jo tokio ir nemačiau), bet šypsena buvo gaiži.
– Žinai, kad statybininkai virš kultūros namų aptiko taros sandėlį? Šimtus butelių!
Kadangi nieko apie radinį nežinojau, suglumau.
– Taros sandėlis kultūrnamio palėpėje? – nuoširdžiai nustebau.
Išties man dalyvaujant ten buvo permesta gal tik dvidešimt butelių.
Šarajevas žiūrėjo į mane ir dvejojo. Buvo praėję tik keli metai kaip dirbau rajkome, girtuokliu nebuvau, bet kad nedalyvaučiau orgskyriaus išgėrimuose, jis irgi negalėjo patikėti.
– O gal... – aš naiviai bandžiau nukreipti jo dėmesį, bet jis neleido net išsakyti prielaidos iki galo.
– Niekas kitas, tik mūsiškiai.
– Dešimtys metų, po truputį ir susikaupė...
– Gėda rajkomui, – liūdnai tarė Šarajevas. – Kalbos pasklis, tai blogiausia.
Patylėjo. Tylėjau ir aš. Nesijaučiau kaltas, bet buvo nesmagu.
– Žinau, kad ir dabar randate progų išlenkti taurelę darbo metu ir po darbo. Reikia bent naujose patalpose įvesti tvarką – palėpės tai nėra, – jau linksmiau tarė jis. – Susitarkime kartą ir visiems laikams – jokių išgėrinėjimų kabinetuose. Reikia – ateik ir paprašyk židinio kambario raktą. Visad gausi. Tik protingai – į darbo pabaigą ir kad be dainų ir šokių.
Židinio kambariu vadinama patalpa buvo poilsio kambarys, kur sekretoriai galėjo nusivesti svečius išgerti kavos ar po taurelę; oficialiai – tai buvo dokumentų deginimo patalpa, tam ir židinys. Iki tol kartą per metus visai dienai vykdavome į gamtą deginti dokumentų (kitokių naikinimo būdų tada nebuvo). Kurdavome laužą ir mesdavome į jį privalomus sunaikinti dokumentus. Tai buvo oficiali atrakcija, iškyla, kurioje dalyvauti buvo tik orgskyriaus privilegija, nors paradui vadovaudavo bendras skyrius su Regina priešakyje.
Praktika parodė: ne taip jau paprasta sudeginti didelį kiekį dokumentų židinyje, daug prikrovus jis rūkdavo, tad po pirmo nesėkmingo bandymo, visų mūsų džiaugsmui, išvykos į paupį ar kitą nuošalią vietą tęsėsi. Na, o tas kambarys taip ir liko, – kaip poilsio kampelis su židiniu, kuriame gimtadienio proga kartais išsikepdavome šašlykų.
Kita atrakcija, irgi kartą per metus, būdavo iškyla į gamtą, kurioje dalyvaudavo tik moterys ir pirmasis sekretorius. Tai buvo jo kasmetinė dovana rajkomo dailiajai lyčiai. Kaip ten viskas vykdavo ir kas ten vykdavo, taip ir nesužinojau – ta pati orgskyriaus įvesta taisyklė „nedalyvavai – nežinosi“ galiojo jau visame rajkome.
Tai va – gavau gana sunkią užduotį – kartkartėmis valdyti poilsio kambario raktą.
Pradžioje būdavo nejauku – pas sekretorių eidavau tik tikrai oficialiomis progomis – gimtadienis, vardinės, svečiai iš kito rajono. Vėliau bandžiau ir paprastesnėmis progomis, bet greit visi supratome – geriau, kai valdžia nežino. Kam apsunkinti juos papildoma informacija? Darbe išgėrimų gerokai sumažėjo, nes pagausėjo vakaronių pas viengungius – Reginą ir Povilą. Abu turėjo senamiestyje dviejų kambarių butus, gautus rajkomo dėka, tad jautė moralinę pareigą priimti bendradarbius. Bandėme juos supiršti, bet nieko neišėjo; bent užsiėmimą turėjome – kiekvienos išgertuvės neapsieidavo be piršlybų. Anksčiau pavakarodavome pas juos po eilinio „užsikabinimo“ rajkome (norma buvo butelis „ant galvos“, po to – pratęsimas), dabar tai darėm planingai.
Kovo mėnesį būdavo organizuojamas bendras gimtadienis – visų, gimusių tą mėnesį. Tokių buvo daug: Vladas, aš, Janina (priimamojo sekretorė) ir dar keletas darbuotojų iš įvairių skyrių, tad buvo gera proga, greitai tapusi tradicija, bendram rajkomo baliui. Paprastai jį darydavome „Vaišetėje“ – pirtelėje ant tvenkinio kranto, „Tarybinės gvardijos“ kolūkyje. Ten buvo pakankamai didelė salė, suomiška pirtis ir baseinas. Tai buvo pirmas tokio tipo objektas, vėliau jų atsirado ne tik kolūkiuose, bet ir kai kuriose įmonėse.
Kolūkio pirmininkas Mačiulis buvo geras vadovas, bet skūpokas. Nieko mes iš jo neprašydavome, užteko, kad patalpas duodavo veltui (šiaip jis nuomodavo, net eilė būdavo), bet tas įspūdis apie jo begalinį taupumą susidarė tada, kai patį pirmą kartą man dalyvaujant, po partinės konferencijos, toje pirtelėje vaišinome svečius, Mačiulis pats nešiojo butelius ant stalo, neragino, priešingai – pakeisdavo butelį tik tada, kai jis būdavo visiškai tuščias. Gal ir geras ūkininko bruožas. Šiaip jis buvo ne tik taupus, bet ir be galo darbštus: keldavosi penktą ryto, aplankydavo fermas, kur vykdavo pirmas melžimas, tada susitikdavo su specialistais, aptardavo dienos darbus, po to – po ūkį, kur dirba mechanizatoriai, na, o po pietų nusnausdavo porą valandų ir vakarop – vėl fermos, mechaninės dirbtuvės, laukai – ir taip iki vėlyvo vakaro...
Kita rajkomo tradicija buvo artimiausias vasario 23-iajai šeštadienis, Tarybinės armijos dienos paminėjimas. Vyrų šventė – kaip tada vadindavo. Netgi dovanėlių iš moterų gaudavome. Beveik visi atsakingi darbuotojai – vyrai buvo atsargos karininkai. Net tokie, kaip aš, netarnavę armijoje.
Su ta armija man išėjo tiesiog anekdotiškai – instituto neakivaizdiniame skyriuje karinės katedros nebuvo. Baigus institutą dar nebuvo priimtas įstatymas, kad metus reikia atitarnauti armijoje (jį išleido po poros metų), tad ir gavau karinį bilietą kaip eilinis. Vos paskyrė skyriaus vedėju, tuoj pasikvietė rajono karinis komisaras Lenkauskas ir davė užpildyti dokumentus, būtinus kariniam laipsniui gauti. Po poros mėnesių vėl buvau pakviestas ir įteikė atsargos karininko pažymėjimą su įrašytu leitenanto laipsniu. Kad nepamirštume, jog esame karininkai, Pabaltijo karinė apygarda organizuodavo mokymus. Kartą metuose važiuodavome savaitei į Telšius, kur buvo karinis dalinys, į vadinamus „sborus“ – mokymus, bet vakarais grįždavome namo. Kartais tie „sborai“ būdavo ir Mintautuose, vakarinio politechnikumo patalpose.
Man visą laiką nedavė ramybės vienas klausimas – koks aš atsargos karininkas, jei nesu davęs karinės priesaikos? Vis bijojau, kad paims ilgesniam laikui į apmokymus, kur ir teks prisiekti. Ne priesaikos vengiau (o kaip dabar, laisvoje Lietuvoje, galėčiau pasigirti – atsisakiau prisiekti okupantams!), ne – bijojau rimtų mokymų, nes apie tvarką kariuomenėje nieko neišmaniau. Tik per Lenkausko išleistuves į pensiją (sutarėme su juo neblogai, nes buvo protingas vyras, gal todėl taip anksti jį ir išleido į užtarnautą poilsį) išdrįsau jo paklausti apie rūpimą dalyką. Jis pradžioje nepatikėjo, nustebo, paskui tarė: „Jei tiek metų niekas neapsižiūrėjo, vargu ar kas bepastebės... Tik pats nesigirk kam nereikia...“ Taip ir buvo – niekas tos nesąmonės nepastebėjo.
Taigi, armijos, arba liaudiškai, – vyrų diena. Švenčiau kaip ir kiti mūsų atsargos karininkai tą tarybinę šventę; visi su šeimomis vykdavome į Kelių valdybos poilsiavietę prie Plikšių ežero, kur buvo patalpa su židiniu, taigi ir žiemą nešalta, nors į ją susirinkdavome tik vakarop. Rytą žvejai vykdavo lydekų gaudyti – buvo tada jų tiek, kad tenai nesuvalgydavome, dar į namus parsivežti išdalindavo; kas čiuožinėjo, kas slidinėjo, kas rogėmis važinėjo (tarybinis ūkis duodavo); vykdavo šaudymo varžybos iš orinio šautuvo ir šiaip įvairios linksmybės. Sekretoriai taip pat dalyvaudavo kaip ir visi su sutuoktiniais, niekuo neišsiskyrė, gal tik kvailiodavo išgėrę mažiau negu mes...
