Dėl Pablo Escobaro (FOTO) Kolumbija iš pasaulio užkampio virto pagrindine kokaino eksportuotoja-žmonių nuodytoja. Nenuostabu, kad žymiausias narkotikų kartelio bosas paliko šį pasaulį sulaukęs vos 44-ojo gimtadienio.
Nuodai
© Corbis
“Kvailiai! Tai — ne mano sūnus! Jūs nušovėte ne tą žmogų!” — Hemiralda, P. Escobaro motina, nukreipė triumfuojamą žvilgsnį nuo besivoliojančio kūno į šalia stovinčius policininkus. Tas kūnas tikrai buvo ne jos sūnaus. Po poros akimirkų policininkai liepė jai pasitraukti iš kelio su neštuvais nuo stogo besileidžiantiems vyrams.

Ant neštuvų gulėjo basakojis žmogus iki kulkšnių paraitytais džinsais ir mėlynais marškinėliais. Šis žmogus tikrai buvo Hemiraldos sūnus. Pablo motinos veide atsispindėjo skausmas, pyktis ir palengvėjimas. “Dabar jis ramybėje. Galų gale”, — tarė ji.

Pablo Emilio Escobaras Gaviria gimė 1949 metų gruodžio 1 dieną. Pablo visą gyvenimą tikino, kad yra kilęs iš vargingai besivertusiųjų, tačiau jo šeima tuometėje kaimiškoje Kolumbijoje galėjo būti priskirta vidurinei klasei.

Septyniolikos metų Pablo buvo išmestas iš mokyklos ir galėjo atsidėti savo neseniai atrastam pomėgiui — traukti žolę. Kolumbietiška žolė kainavo mažai ir gauti jos nebuvo jokių problemų. Pablo buvo smarkus pūtikas iki pat mirties, dėl to ir iškeliavo anapilin taip greitai...

Paprastai jis atsikeldavo po vidurdienio ir tučtuojau prisidegdavo pirmą suktinę. Jo artimieji galėtų ant dviejų rankų pirštų suskaičiuoti dienas, kai jis nebuvo prisirūkęs. Išmestas iš mokyklos Pablo netrukus pasuko kriminaliniais takeliais. O argi buvo galima tikėtis iš jo kažko daugiau?

Pirmieji jo darbeliai tikrai nebuvo įspūdingi: padirbtų loterijos bilietų platinimas, kontrabandinių cigarečių pardavinėjimas, smulkūs apiplėšimai.

Mažiukas (ūgis nesiekė nė 1,70 m), pilkokas, stambia galva, vešliais plaukais ir nuolat murzinais ūsais Pablo buvo šaltakraujis. Jis išlikdavo išskirtinai ramiam tomis akimirkomis, kai kiti pradėdavo dėti į kelnes. Pablo tuo gudriai naudojosi siekdamas padaryti įspūdį draugams ir nusikaltimų partneriams, ypač siekdamas įvaryti jiems baimę.

Ankstyvoje jaunystėje tapo akivaizdi dar viena jo savybė — žiauri, nešantį mirtį. Tie, kurie per ilgai negrąžindavo Pablo skolų, būdavo pagrobiami. Jeigu šeima nesumokėdavo arba negalėdavo sumokėti išpirkos, Pablo įkaitą nužudydavo. Kartais jis įkaitų atsikratydavo ir tada, kai išpirka būdavo sumokėta: norėjo parodyti, kad jo ketinimai rimti.

  • Žiaurus perėmimas
  • Įskaudintas
  • Visuomenės priešas Nr. 1
  • Įkalintas... bet nevisiškai
  • Akis už akį
  • Lazda turi du galus

    Žiaurus perėmimas

    8-ojo dešimtmečio viduryje žolės karta atrado kokainą, ir Pablo Escobaras tuoj pat paklojo didžiulės imperijos pamatus. Jos vadovas tapo vienu turtingiausių pasaulio žmonių: vienu metu buvo manoma, kad Pablo per dieną į kišenę susižeria milijoną dolerių.

    Kokaino imperiją jis pastatė drauge su broliais Ochoa, Carlosu Lehderiu ir José Rodriguezu Gacha. Būdas, kuriuo Pabo tapo kokaino karaliumi, visiškai atitiko jo stilių.

    8-ojo dešimtmečio viduryje Pablo siųsdavo tik apie 60 kg kokaino į Majamį vieną ar du kartus per metus. Pablo susisiekė su Fabio Restrepo, vienu pirmųjų kokaino bosų Kolumbijos Medelino mieste, ir pasiūlė jam įsigyti šiek tiek nesmulkinto kokso.

    Pas Restrepo jis atvyko atrodydamas kaip gatvės chuliganas — per dideliais marškinėliais, išblukusiais, iki kulkšnių paraitotais džinsais ir visiškai nudėvėtais sportbačiais.

    Butas, kuriame Pablo paskyrė pasimatymą Restrepo, buvo siaubingai apšnerkštas, po visus kampus mėtėsi seni daiktai ir sudriskę drabužiai. Restrepo, šaipydamasis iš mažo Pablo ūgio ir jo nudriskusios išvaizdos, nupirko tuos 14 kilogramų kokaino — Escobaras ištraukė juos iš aplūžusios spintelės. Po dviejų mėnesių Restrepo buvo nužudytas, o Pablo Escobaras tapo naujuoju Medelino bosu.

    Vietiniai baisiai mylėjo Escobarą. Jis davė jiems darbo, mokėjo gerą atlyginimą. Vienas Medelino rajonų tapo žinomas Barrio Pablo (Pablamiestis) pavadinimu, o gyventojai kviesdavo jį į įkurtuves ir vaikų krikštynas. Jis tapo miesto herojumi, žmogumi, kuris išgarsino miesto vardą visame pasaulyje.

    Pablo gyveno taip, kaip gyvena narkotikų klano bosai filmuose, ir jam visiškai dėl to nebuvo gėda, nors turėjo būti – juk narkotikai sugriovė daugelio žmonių gyvenimus. 1979 m. pasistatė rūmus, kurių teritorija buvo apie 30 kvadratinių kilometrų. Vien tik žemė kainavo 63 mln. dolerių, tačiau išlaidos tuo tikrai nebuvo baigtos.

    Pablo nusitiesė nuosavą lėktuvų nusileidimo taką, išsiasfaltavo kelius, išsikasė šešis baseinus ir porą ežerų. Į kuklų zoologijos sodą atsivežė dramblių, zebrų ir kitų egzotiškų gyvūnų. Priešais vienas rūmų duris stovėjo kulkų suvarpyta sofa — Pablo visiems pasakojo, kad ji priklausė Bonnie ir Clyde’ui.

    Didžiulė rezidencija buvo absurdiškai ekstravagantiškas būdas parodyti, kad Pablo pasiekė viską. Jis nebijojo parodyti, kaip tai pavyko padaryti. Virš rezidencijos vartų, kaip didžiausią trofėjų, Pablo įmontavo lėktuvą, skraidinusį jo pirmąją nuodingų miltelių siuntą.

    Įskaudintas

    Tačiau Pablo Escobaras norėjo dar daugiau. Jam nepakako būti mylimam savų žmonių ir turėti daugiau pinigų, nei būtų galima jų išleisti. Jam reikėjo pripažinimo, todėl nusipirko politinę karjerą. 1982 m. jis buvo „išrinktas“ į Kolumbijos kongresą kaip atsarginis kongresmenas nuo Naujosios liberalų partijos.

    Escobarui buvo suteiktas diplomatinis statusas ir diplomatinis pasas. Galų gale jis galėjo įgyvendinti savo didžiąją svajonę: nukeliauti į JAV, sėdėti milžiniškos rezidencijos Floridoje verandoje ir netgi su gidu apžiūrėti Baltuosius rūmus.

    Vis dėlto, kai Escobaras panoro užimti vietą kongrese, jo politinė svajonė sudužo į šipulius. Bogota nebuvo Medelinas, o kolegos kongresmenai puikiai žinojo, kaip Pablo atsidūrė tarp jų bei sukaupė turtus. Valdžios vyrai entuziastingai protestavo.

    Neseniai paskirtas teisingumo ministras Rodrigo Lara bandė demaskuoti Pablo visais įmanomais būdais, siekė pateikti jam kaltinimus dėl kyšininkavimo ir nešvarių pinigų naudojimo rinkimų kampanijai. Iš Pablo buvo atimtas diplomatinis pasas, galų gale, nepaisant Medelino gyventojų protestų, ir išmestas iš partijos.

    Escobaras pasiuto. Jo garbė, jei ją taip galima vadinti, buvo sutepta. Po trijų mėnesių Lara buvo nužudytas. Neperšaunama liemenė, kurią jis gavo dovanų iš Amerikos ambasadoriaus, gulėjo šalia jo ant galinės automobilio sėdynės. Tačiau ir ji būtų nepadėjusi — į jį šaudyta iš labai arti, septynios automato kulkos įsmigo į kūną.

    Akimirksniu Pablo iš vietos herojaus tapo visuomenės priešu Nr. 1. Prasidėjo narkotikų karaliaus medžioklė.

    Labiausiai Pablo bijojo būti išduotas JAV. Jis mėgo sakyti: “Geriau kapas Kolumbijoje nei kalėjimo kamera Amerikoje”. Jis visomis išgalėmis kovojo prieš ekstradicijos sutartį, kurią Kolumbijos vyriausybė ruošė drauge su Jungtinėmis Valstijomis.

    Nužudžius Larą buvo atsikratyta dar 30 teisėjų, kurie nors menkiausiai prisidėjo prie sutarties rengimo. Pjautynes apogėjų pasiekė 1985 m. lapkritį — Pablo apmokėti partizanų grupuotės M19 nariai šturmavo Teisingumo rūmus Bogotoje. Per apsiaustį žuvo 95 teisingumo pareigūnai, tarp jų — 11 iš 24 šalies Aukščiausiojo teismo teisėjų.

    Visuomenės priešas Nr. 1

    Luisas Galánas, žmogus, kuris išspyrė Escobarą iš Naujosios liberalų partijos, turėjo būti išrinktas kitu Kolumbijos prezidentu. Jis niekada nepraleisdavo progos pažadėti kolumbiečiams, kad patekęs į prezidento kėdę iškart paskelbs karą Pablo Escobarui bei visam Medelino narkotikų karteliui. Todėl Pablo nužudė ir jį.

    Tačiau bandydamas nužudyti Galáno įpėdinį, Césarį Gavirią, Escobaras padarė lemiamą klaidą. Jo samdyti banditai numušė privatų lėktuvą, kuriuo turėjo skristi Gaviria. 110 žmonių, tarp jų du amerikiečiai, tačiau tarp jų Gaviria nebuvo. Įvykdęs šį teroro aktą, Pablo tapo ne tik svarbiausiu taikiniu Kolumbijoje, bet ir nacionaliniu Amerikos priešu.

    Per keturis mėnesius nuo Galáno mirties į JAV buvo išsiųsta 20 narkotikų bosų ir bosiukų. Padedamas draugų iš Amerikos, prezidentas Vingilio Barco Vargasas įkūrė specialius policijos būrius. Vienas jų, pavadintas Paieškos būriu, turėjo vieną vienintelę užduotį — rasti bei areštuoti pagrindinius Medelino kartelio bosus: Gacha, Ochoa brolius ir, be abejo, Pablo Escobarą. Būriui vadovavo pulkininkas Hugo Martinezas.

    Prabėgus dviem savaitėms nuo būrio įkūrimo, iš 200 karių gyvybės neteko 30. Jų asmeniniai duomenys buvo kruopščiai slepiami, tačiau Escobarui vis vien pavyko juos pričiupti. Pasirodė, kad turėti paslapčių nuo Pablo buvo praktiškai neįmanoma: kiekvienas taksi vairuotojas, kiekvienas laikraščius pardavinėjantis berniukas buvo ištikimas narkotikų karaliui.

    Kolumbijoje įsiplieskė tikras karas. Kiekvieną naktį Bogotoje griaudėjo sprogimai, didesni ir mažesni. Kai kurie buvo tik įspėjamieji, pavyzdžiui, vieną naktį 24 bombos buvo detonuotos šalia prekybos centrų, viešbučių ir restoranų, kurie buvo tušti dėl įvestos komendanto valandos.

    Tačiau netrūko ir didelių išpuolių prieš valstybines institucijas. Autobusas, prikrautas 500 kg sprogmenų, išlėkė į orą šalia Kolumbijos žvalgybos pastato, nusinešdamas 70 gyvybių ir sužeisdamas šimtus žmonių.

    Įkalintas... bet nevisiškai

    1980 m. gegužės mėnesį Césaris Gaviria buvo inauguruotas naujuoju Kolumbijos prezidentu. Vienas pirmųjų jo darbų buvo pasiūlymas narkotikų karteliams susitarti dėl galimybės sustabdyti smurtą. Per 1500 žmonių žuvo kare su Escobaru, abi pusės turėjo liautis lieti kraują.

    Gaviria rinkimų pažadas, kad jis nesiderės su nusikaltėliais, buvo padėtas į stalčių. Prezidentas pasiūlė narkotikų bosams švelnias bausmes mainais už pasidavimą.

    1991 m. birželio 19 d. Kolumbijos parlamentas išleido įstatymą, kuriuo paskelbė Kolumbijos piliečių ekstradiciją į kitas šalis nekonstitucinę. Po kelių valandų privatus Pablo Escobaro malūnsparnis nusileido šalia “La Catedral”, kalėjimo, kurį jis pasistatė sau.

    50 ginkluotų sargybinių tviskančiomis mėlynomis uniformomis atidavė pagarbą ir nuščiuvę stebėjo, kaip jis žengia į pastatą. Pablo priėjo prie „kalėjimo“ viršininko, iš dėklo, pritvirtinto prie blauzdos, išsitraukė 9 mm pistoletą “Sig-Sauer”, vieną po kitos ištraukė visas kulkas ir numetė ant žemės. Pasak liudininkų, atrodė taip, tarsi Escobaras būtų šį veiksmą repetavęs prieš veidrodį.

    Sėdėdamas “La Catedral” Escobaras galėjo atstatyti savo imperiją, kuriai tikrai reikėjo restauracijos. Per pastaruosius 18 mėnesių daugybė jo karių buvo nužudyti. Valdžia konfiskavo apie 60 tūkst. kilogramų kokaino, visa kartelio infrastruktūra smarkiai nukentėjo. Saugiai ir ramiai tūnodamas „kalėjime“ jis galėjo vėl sustyguoti visas grandis.

    “La Catedral” tikrai nebuvo prasta vieta. Ten buvo baras, futbolo aikštė, pirtis. Pastate netgi buvo įrengti nuošalūs kambariukai, kur jis bei kiti jo kolegos galėjo susitikinėti su moterimis ir visiškai nebijoti, kad juos kas pertrauks. Pablo nuolat lankėsi futbolo rungtynėse Medeline, o pirmąsias „įkalinimo“ metines triukšmingai atšventė vietos naktiniame klube.

    Be abejo, šie faktai smarkiai pykdė prezidentą Gavirią. Jis nuolat turėjo aiškintis, kodėl didžiausias šalies nusikaltėlis gyvena paskendęs prabangoje ir gali išeiti už įkalinimo vietos sienų kada tik panorėjęs. Vis dėlto, kai Pablo peržengė ribą pačioje “La Catedral” įvykdęs mirties bausmę dviem nelojaliems kalėjimo prižiūrėtojams (jie buvo pakabinti žemyn galva ir padegti).

    1992 m. liepos 21 d. Gaviria pasiuntė į “La Catedral” armijos dalinį, kad šis perkeltų Pablo į tikrą Bogotos kalėjimą. Tačiau armija pabūgo žengti į “La Catedral” ir laukė, kol atvyks specialus būrys, kuris šturmavo „kalėjimą“. Kai dūmai išsisklaidė, paaiškėjo, kad Pablo stebuklingai paspruko. Kas gi atsitiko? Jis tiesiog išėjo ir nuėjo kiaurai apsupties žiedą. Beginklis. Taip visi bijojo žmogaus-nuodytojo.

    Akis už akį

    Pablo atsidūrus laisvėje žaidimas buvo pradėtas iš naujo. Vėl valdžia padėti pakvietė amerikiečius, ir jiems buvo sudaroma dar mažiau kliūčių. Vėl darbą pradėjo Paieškos būrys su pulkininku Martinezu priešakyje. Escobaras irgi nedelsdamas pradėjo naują teroro kampaniją.

    Per šešis mėnesius nuo Pablo pabėgimo buvo nužudyti 65 Kolumbijos policininkai, nebuvo savaitės, kad kur nors šalyje nesprogtų nekaltų žmonių mirtį sėjanti bomba.

    Escobaras vėl peržengė ribą. 1993 m. sausį šalia knygyno sprogo bomba, sužeidusi 70 ir nužudžiusi 21 žmogų, tarp kurių buvo daug vaikų. Kai kam tai buvo paskutinės kantrybės lašas. Netrukus Escobaras sulaukė atsakymo. Ta kalba, kurią jis suprato.

    Daugiabutis namas, kur gyveno Pablo šeima, buvo susprogdintas dviejų mašinų su bombomis, o jo mamos hacienda sudeginti iki pamatų. Dar viena bomba sprogo prie namo, kuris priklausė Pablo, ir sužeidė jo mamą bei tetą. Kaltę už šiuos sprogdinimus prisiėmė iki tol negirdėta grupuotė “Los Pepes”.

    “Los Pepes” skelbėsi esanti civilinė milicija. Pavadinimo raidės buvo frazės ispanų kalba “Žmonės, persekiojami Pablo Escobaro” santrauka.

    “Los Pepes” žiniasklaidoje paskelbė: nuo šiol kiekvienam Escobaro išpuoliui, per kurį nukentės nekalti žmonės, bus duotas lygiavertis atsakas. Jie taip pat pareiškė, kad galutinis jų tikslas yra visiškas P. Escobaro, jo bendrininkų ir jo turto sunaikinimas. Jie nekabino makaronų. Tai paskelbę per dvi savaites “Los Pepes” nužudė 37 Pablo sėbrus, sprogdino Pablo priklausančius pastatus, sudegino jo klasikinių automobilių bei meno kūrinių kolekciją.

    Pablo bendražygiai krito vienas po kito. Netgi jo advokatai nebuvo saugūs. Kai jie persigando, trys žymiausi jo teisininkai viešai atsistatydino. Vienas jų, José Lozano, padarė klaidą slapta tęsdamas darbą su Escobaru po viešo atsižadėjimo. Jo kūnas su 25 įsegtomis kulkomis buvo rastas viduryje Medelino.

    Per kelis mėnesius buvo pašalinti dar 20 Pablo darbuotojų, taip pat jo žmonos brolis bei pusbrolis. Liepą buvo pagrobtas Pablo broliui Robertui priklausantis daugybę prizų susišlavęs lenktynių žirgas Tremento, vertas milijonų dolerių. Po trijų savaičių jį rado netoli Medelino, pririštą prie medžio. Žirgas buvo kastruotas.

    Pabaigos pradžia prasidėjo 1993 m. spalio mėnesį, kai “Los Pepes” granatomis atakavo Pablo šeimos gyvenamąjį kvartalą. Įbauginti Escobaro žmona ir vaikai išskrido į Frankfurtą ir Vokietijoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Pablo žinojo, kad jeigu pavyks saugiai įkurti šeimą užsienyje, jis galės ramiai slapstytis, o paieškos būriui bei “Los Pepes” bus daug sunkiau jį rasti.

    Vis dėlto prašymas Vokietijoje buvo atmestas — pareigūnai netgi nesusigundė milžinišku kyšiu. Kokia likimo ironija: jiems grįžus gimtinėn Escobaras paprašė valdžios, kad ši apsaugotų jo šeimą nuo “Los Pepes”. Valdžia sutiko, šeima buvo apgyvendinta viešbutyje, o paieškos būriui liko tik laukti, kol Pablo paskambins žmonai ir sūnui. Kokaino karalius jų nenuvylė.

    Lazda turi du galus

    1993 m. gruodžio 2 d., dieną po 44-ojo gimtadienio, Pablo Escobarui visiškai išgaravo iš galvos, kad policija klausosi jo pokalbių su šeima. Su savo sūnumi jis plepėjo šiek tiek per ilgai ir pažadėjo dar paskambinti tą pačią dieną. Tai buvo lemtingas skambutis.

    Kai jis paskambino antrą kartą, Paieškos būrys per porą minučių nustatė, iš kur Pablo skambina. Policija šturmavo biurų pastatą, tačiau Escobaro jame nerado. Keletą minučių pareigūnai manė, kad narkotikų kartelio bosas vėl juos apmovė. Tačiau netrukus paaiškėjo, jog prie pastato telefono linijos yra slaptas prisijungimas.

    Kol Pablo vis dar šnekučiavosi su savo sūnumi, pulkininkas Hugo Martinezas ir pokalbių pasiklausimo komanda sugebėjo nustatyti, iš kur sklinda tikras signalas. Tai buvo paprastas, įtarimų nekeliantis namas kaimynystėje. Kai pulkininkas priėjo prie namo, jis negalėjo patikėti savo akimis.

    Pro neužtrauktas užuolaidas šmėžavo Pablo, rankoje jis laikė telefono ragelį. Escobaras taip pat pamatė Hugo Martinezą ir padėjo ragelį.

    Tikėdamasis, kad kokaino karalių saugos iki dantų ginkluotų vyrų būrys, pulkininkas pasikvietė visą įmanomą pastiprinimą. Po kelių minučių daugybė policininkų apsupo namą, tačiau viduje buvo tik P. Escobaras ir jo asmens sargybinis Límonas.

    Kai policininkai įsiveržė vidun, pastarasis per langą nušoko ant gretimo namo stogo. Visi atidengė ugnį ir kulkų suvarpytas kūnas nusirito ant žemės.

    Pablo pradėjo atsišaudyti ir galų gale taip pat šoko ant stogo, ieškodamas kelio pasprukti. Ant stogo jį pavijo dvi kulkos. Viena pataikė į kelį, kita — į petį. Pablo dar bandė bėgti, tačiau trečia kulka įsmigo į galvą, šalia ausies. Didžiausias Kolumbijos nusikaltėlis, garsiausias kokaino karalius ir labiausiai ieškomas žmogus pasaulyje mirė po kelių sekundžių.

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
    Naujienų prenumerata

    Top naujienos

    Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka, penki teroristai nušauti yra sužeistų (23)

    Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

    Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (13)

    Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

    „Lietuvos įtakingiausieji 2017“: žurnalistai (14)

    Ir šalies elitas, ir visuomenė vieningai sutaria dėl įtakingiausių šalies žurnalistų. Sąrašo...

    Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (789)

    Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

    Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (270)

    Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

    Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

    Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

    Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (43)

    Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

    „Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (175)

    Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

    Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (15)

    Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...