Pabėgėlių šeima susidraugavo su vieniša senole Valentina

 (56)
Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.
© Rasa Aliukonytė

Pasirodo, Valentina susidraugavo jau su antra šeima, apsistojusia pabėgėlių centre Pabradėje. Ją daugiau kaip mėnesį vis aplanko Mustafa – kurdas iš Turkijos – kartu su žmona Yildiz ir vaikais.

Mustafa pasakojo, kad eidamas pro šalį, pamatė, jog su skausmu veide šlubčiojančiai moteriai reikia pagalbos traukiant kibirą iš šulinio. Po kelių tokių pagalbos atvejų, Valentina pakvietė Mustafą ir jo šeimą į savo namus išgerti arbatos. Taip ši pažintis peraugo į kur kas daugiau. Mustafa nuolat kartojo, kad vaikai senelę laiko sava, nes ji atstoja jų pačių senelius, pasilikusius Turkijoje. O Valentina drąsiai vaikučius apkabina ir juos pabučiuoja tiesiai į lūpas.

Valentina teigė, kad su šia turkų šeima ją supažindino Ania iš Ukrainos, kuri kažkada taip pat gyveno pabėgėlių centre. Graudžiai prisiminusi draugystę su Ania, Valentina pasakoja, kaip paskutinį kartą atsisveikindamas Anios vyras raudojo ją apsikabinęs.

Tačiau Mustafa sako, kad jis nepažinojo Anios, ir galvoja, kad galbūt Valentina kalba apie Nastią su šeima, kurie išties gyveno pabėgelių centre Pabradej, bet paskui paliko Lietuvą. Taip pat jis mane patikina, kad niekas jų nesupažindino. O aš Mustafai padedu suprasti, kaip iš tiesų tariamas vardas „Valentina,“ nes dėl kalbos barjero jam iki šiol jis buvo neaiškus.

Kad ir kokia jų tikroji pažinties istorija, kad ir kaip keblu jiems viską tiksliai vieniems apie kitus yra suprasti, matau, kad tai jiems – visai ne kliūtis džiaugtis vienas kito draugija. Mes kartu ėjom į parduotuvę apsipirkti, klausiau pasakojimų apie daržų tvarkymus ir malkų kapojimą.

Valentina guodžiasi: savi nepadeda, o svetimi – štai tau. O Mustafa prideda, kad atradus šį nuoširdų kontaktą jo šeimos dienos tapo visiškai kitokios. Dabar jaučiasi kažkam reikalingi, laukiami, turi patys ko laukti. Jis užsimena, kad jeigu gautų leidimą gyventi Lietuvoje, pakviestų ir Valentiną gyventi su jo šeima.

Valentina išsikalbėjo, kad iš artimiausių giminaičių ji teturi dvi brolių dukras – vieną gyvenančią toj pačioj Pabradėj, o kitą – Vilniuje. Bet iš dramomis apipintų šeimos istorijų peršasi išvada, kad nei su viena iš giminaičių Valentinos ryšiai nėra artimi. Galbūt dėl to aš pajutau, kaip ypatingai ji vertina kitų žmonių dėmesį ir pagalbą, nesvarbu kas jie ar iš kur. Matydama mane pirmą kartą, lyg jau žinodama, kad ir manęs trūks, ji klausė manęs: „Kada vėl atvažiuosi?“

Pastebėjau, kad Valentinos kilimai tarsi be dulkelių, namai ypač tvarkingi, tad pradėjau stebėtis jos „apsisukimais“, ypač, žinant, kad vien į mano mašiną įkelti koją jai užtruko apie minutę laiko. „O kaip jūs taip susitvarkot?“, – klausiu. Valentina prasitarė, kad jos kaimynai taip pat nuolat padeda namų ūkyje. Bet taip pat pridūrė, kad šie mėgsta patarinėti apie ją lankančius svečius iš Turkijos: „Tu tik žiūrėk.“

Tie perspėjimai, matyt, nenueina perniek, nes tik pasigedus savo rankinės ji skuba klausti „Gde maja sumka?“ (kur mano rankinė – iš rusų k.). O mane patikina, kad ji kol kas dar nieko nepamiršta.

Kai didelė visuomenės dalis teikia pirmenybę skeptiškumui, nepasitikėjimui, matyti, kad Valentinai pirmenybė yra kitokia – „suteikti šansą“. Ji nė kiek nedvejodama vertė mus visus jaustis savais, tarytum namuose, nors mane ir „Erasmus“ studentą Enginą Cetinkayą, kurį pažinojo Mustafa, matė pirmą kartą. Kadangi pačiai buvo sunku vaikščioti, Valentina kantriai nurodinėjo, kur kokį stalčių atidaryti, kur surasti stalo įrankius, siuntė į virtuvę atnešti stiklinių, nors ant stalo pastatėme plastikines, pirktas parduotuvėj. Į mūsų išreikštas abejones „ar verta“, ji griežtai atsakė: darykit kaip reikia. Tarsi primindama, kad jos namų tradicijos yra visiems vienodos.

O kadangi mes visi nebuvome alkani ir beveik nepalietėm vaišių, Valentina ėmė teirautis Mustafos: „Ar valgei šiandien?“. O Mustafai pasakius, kad jis valgė namie, Valentina paprieštaravo, kad ten kur jis gyvena nėra namai.

Mustafa telefone rodydamas savo kūrybos baldus, nostalgiškai pasakojo, kaip matydamas Lietuvoje esančią medžių gausą jis įsivaizduoja save vėl užsiiminėjantį baldų verslu. Mat savo gimtinėje jam ypač gerai sekėsi retro baldų gamyba. Tačiau tiek baldai, tiek namai buvo suniokoti arba sudeginti. Mustafa paaiškino, kad tokia yra turkų valdžios strategija – versti kurdus judėti iš savo gimtų žemių giliau į Turkiją (ar kažkur kitur), taip susilpninant kurdų siekį išlaikyti identitetą bei galimybę siekti nepriklausomybės.

Galima pamanyti, kad Valentinos istorija tėra pavyzdys, kaip žmonės, kuriems teko pradėti gyvenimą svetur, gali susidraugauti. Bet galbūt tai yra ir apie tai, kaip vietoj ksenofobijos, atsiribojimo nuo to, kas keista, kitokio ar nežinomo, pasirenkamas smalsumas, nes tai suteikia šansą draugystei, o galbūt lemtingam ir prasmingam gyvenimo posūkiui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Neįtikėtina: greitasis maistas egzistavo jau viduramžiais (9)

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Kas bendro tarp „Vestuvių maršą“ sukūrusio F. Mendelsono ir Lietuvos? (1)

Santuokos ceremoniją užbaigiantis iškilmingas „Vestuvių maršas“ yra vienas žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių. Dauguma jaunavedžių net neįtaria, kodėl šis maršas iki šiol kelia ginčus ir neretai netgi draudžiamas groti bažnyčiose.

Pabėgėlių šeima susidraugavo su vieniša senole Valentina (56)

Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.

Lietuviško peizažo brangakmeniai (1)

Šie metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Vytenis Almonaitis kviečia aplankyti bent vieną Lietuvos piliakalnį. Ne vienas jų mena Mindaugo valdymo laikus, bet iki šiol apaugęs krūmais ir virtęs šabakštynu laukia savojo atgimimo.

Pakliuvus į ligoninę rokeriui atsivėrė akys (17)

„Namuose buvau sukniubęs. Jau netgi prasidėjo alkoholinė epilepsija. Motina iškvietė greitąją pagalbą ir mane skubiai išvežė į ligoninę“, – atvirai kalba legendinės roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Šarūnas Mačiulis–Šaras (58), skendėjęs alkoholizmo liūne, bet jau devynerius metus nebegeriantis nė lašo.