Ar lytinė orientacija iš tiesų įgimta? Pastaraisiais metais mokslininkai pateikia vis daugiau įrodymų, kad polinkį į homoseksualumą lemia genai ir hormonų pusiausvyros sutrikimai nėštumo metu.
Dalies vyrų ir moterų homoseksualumas iš tiesų susijęs su genetika. Atrastas genas, kuris lemia testosterono išsiskyrimą. Testosteronas padeda embrionui virsti vyrišku. Jei tas genas turi defektą, slopinantį šio hormono išsiskyrimą motinos organizme, formuojasi vaisiaus smegenys, kurios mažiau primena vyriškas. Taigi, nors gimusio kūdikio biologiniai požymiai ir lytiniai organai yra vyriški, jo elgesys, lytinė orientacija bus moteriški. Taip atsiranda homoseksualių vyrų, kurie elgiasi kaip moterys. Smegenų tyrimai patvirtina, kad jų smegenys veikia taip, kaip moterų.
O lesbiečių smegenys savo aktyvumu labiau primena vyrų smegenis. Manoma, kad moters lytiniam potraukiui turi įtakos ir vyriškojo lytinio hormono kiekis nėštumo metu. Jei motinos kiaušidės ir antinksčiai gamina per daug testosterono, tai moteriškos lyties kūdikis turės vyriškas smegenis. Kiek testosteronas ir jo kiekis turi įtakos, nuomonės skiriasi.
Tačiau yra daug homoseksualių vyrų, kurie visai nepanašūs į moteris: jie ne tik turi vyriškus lytinius organus, ūsus, barzdą, yra raumeningi, bet ir elgiasi kaip vyrai. Yra ir nemažai lesbiečių, kurios visai neprimena vyrų. Nei jų hormonai, nei smegenų veikla nė kiek nesiskiria nuo heteroseksualų. Prie šios grupės priskiriami ir latentiniai (ribiniai) homoseksualai (nepripažįsta savo homoseksualumo), ir biseksualai (jaučia potraukį abiejų lyčių asmenims).
Taigi vien tik genai ir hormonai nenulemia lytinės orientacijos. Polinkiui į homoseksualumą gali turėti įtakos santykiai su tėvais ankstyvoje vaikystėje ir ikimokykliniame amžiuje. Nuo jų priklauso, kokiu vyru taps berniukas ir kokia moterimi – mergaitė.
Kas atsitinka priešingu atveju?
Jei berniukas auga tik su mama, tėvo neturi arba su juo nesutaria, šis jį atstumia, moteris tampa berniukui per daug seksualiai provokuojanti, jo lytinis potraukis moterims anksti blokuojamas. O tėvo nusišalinimas verčia berniuką galvoti, kad vyrai – geidžiamas idealas. Tokio žmogaus homoseksualumas gali būti atviras arba latentinis, užslėptas.
Jei berniuką atstumia ir mama, jis tarsi užstringa –
negali būti nei šalia mamos, nei šalia tėčio. Jis ima ilgėtis tėčio ir tas ilgesys vėliau išreiškiamas lytiniais santykiais su vyrais. Į tokią situaciją patenka ir berniukai, turintys genetiškai nulemtą potraukį savo lyties individui.
Mergaitės, kurios anksti nesutaria su mama, kurias mama atstumia, ieško idealios mamos, galinčios jas priimti, motinos pakaitalo – tai jų svajonė. Ateityje tos paieškos skatina užmegzti artimus santykius su moterimis. Taip tampama lesbietėmis. Tas pats atsitinka ir tada, kai nei motina, nei tėvas mergaitės nepriima, atstumia, ir ji tarsi užstringa tarp jų. Kai mergaitė, nesulaukusi tėvo dėmesio, per daug prisiriša prie motinos, o ši ypač despotiška, šalta, ji gali panorėti būti vyriška, elgtis kaip vyras ir ateityje tapti transseksualė.
4–5 metų amžiaus vaikai identifikuoja savo lytį, todėl šiuo laikotarpiu ypač svarbūs santykiai šeimoje. Jei tuo metu berniukas trokšta ne mamos, o tėvo, nori užimti mamos vietą, o mergaitė žiūri į mamą ir nori užimti tėvo vietą, tai ateityje gali lemti netradicinę lytinę orientaciją.
Ar įmanoma tokiems vaikams padėti, koreguoti jų elgesį?
Tokiems vaikams galima bandyti padėti, kad nusistovėtų jų lytinė identifikacija. Graikų psichoterapeutai teigia, jog ikimokyklinio amžiaus berniuką, kuris turi ryškų potraukį į mergaičių pasaulį – žaidžia su lėlėmis ir kitais mergaitiškais žaislais, velkasi mergaičių drabužiais, nori vadintis mergaitės vardu, galima mokyti vyriškos tapatybės, vyriško elgesio.
Rašoma, kad jie pasiekia neblogų rezultatų.
Manau, kad tikslingas psichoterapeuto darbas su berniuko tėvais, „tėčio pakaitalo“ atsiradimas šeimoje – mamos draugo, patėvio, „Big Brother“ darbuotojo, gali padėti berniukui patikėti, kad jis yra vyras ir jo elgesys bei potraukis nespės nukrypti į vyrus. Ir jei mergaitei, kuri padūkusi kaip berniukas, žaidžia berniukiškus žaidimus (dažnai tokios mergaitės vadinamomis kazokėmis), padedant psichoterapeutui pavyktų priimti savo moteriškumą, surasti jai tikrą motiną pakeisti galinčią moterį, tai gal ji pasijaustų moterimi tarp moterų.
Jei žmogus su visu šiuo bagažu sulaukė paauglystės, jam jau 16–17 metų, vargu ar ką nors įmanoma pakeisti. Paprastai šio amžiaus jaunuoliai jau identifikuoja save ir susitaiko, kad berniukui patinka vyrai, o mergaitei moterys. Vieni tapatina save su homoseksualų kultūra, kiti priešingai – jausdami homoseksualinį potraukį labai nemėgsta gėjų, lesbiečių ir gali laikytis toliau nuo jų.
Kaip minėjau, yra ir ribinių homoseksualų, kurie apie save to nežino, neigia, smerkia gėjus ir lesbietes, ypač aršiai nusiteikę jų atžvilgiu. Didelė tikimybė, kad tokie aršuoliai yra homoseksualūs, tik tą potraukį, kurio sąmoningai nesuvokia, tokiu būdu slopina, slepia. Į moterų ribinį homoseksualumą žiūrima paprasčiau, nes kultūra moterims leidžia apsikabinti, bučiuotis, glostyti vienai kitą. Vyrai taip elgiasi tik smarkiai išgėrę. Dauguma vyrų girti vaikšto apsikabinę ir rodo vienas kitam savo jausmus, o prablaivėję niekada sau to neleidžia.
Ką daryti, jei sužinojome, kad mūsų vaikas homoseksualus?
Jei jis jau paauglys – telieka su tuo susitaikyti. Laukia ilgas, sunkus procesas. Tai būsena, kai skauda, ir žmogui patarti, ką daryti, kad skaudėtų mažiau, labai sunku.
Dažniausiai tėvai, supratę, jog nieko negali pakeisti, vaikams galų gale atleidžia. Iš pradžių tėvai turi iliuzijų, kad gali kažką padaryti, vedžioja pas specialistus ir pan., taip tik trukdydami vaikui suvokti savo potraukį. Mano kolegoms tenka dažnai dirbti su paaugliais, kurie patys šio fakto nepriima, užsidaro, slepiasi, tokių yra daug.
Gal ir tėvams padėtų psichikos sveikatos specialistai?
Šių jaunuolių tėvai retai kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus turėdami tokį tikslą. Vyresnioji karta homofobiška, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas – tai išlepimas, pasileidimas, bloga Vakarų ar dar kieno nors įtaka. Jie paprastai ateina nebent su viltimi, kad vaiką ir jo potraukį tai pačiai lyčiai pakeis. Pažangių, kurie ieškotų pagalbos sau, yra mažai, bet jiems susitaikyti su tuo, kad jų vaikai kitokie, psichoterapeutai, psichologai tikrai galėtų padėti.
Ar dažnai netradicinės lytinės orientacijos vaikų, jaunuolių tėvai kaltina save, kad kažko galbūt nepadarė ar padarė ne taip, ieško priežasčių, kurios lėmė jų atžalų homoseksualumą? Ar verta tos kaltės ieškoti?
Tikrai ne, nes „kažko ne taip“ tėvai nedaro. Netgi ta situacija, kai vaikas „užstringa“ tarp dviejų lyčių, nekuriama specialiai. Motinos ir tėvo šaltumas nėra jų laisvas pasirinkimas, dažniausiai jie patys augo panašiomis sąlygomis ir sugeba mylėti tiek, kiek sugeba.
Ar gali homoseksualumas persiduoti genetiškai?
Homoseksualai nesidaugina. Šio geno mutacija nėra paveldima, taip gali nutikti kiekvienam iš mūsų. Tad jei giminėje buvo homoseksualumo atvejų, tai dar nieko nereiškia. Šeimos, kuriose užauga netradicinės lytinės orientacijos asmenys, niekuo neišsiskiria, jos – kaip visos. Nei asocialios, nei dar kuo nors ypatingos. Ir nėra vienareikšmiško santykių modelio, kuris nulemtų vaiko homoseksualumą.
Ką daryti, jei sūnus žaidžia su mergaitiškais žaislais mergaitiškus žaidimus (ar mergaitė su berniukiškais)? Ar vertėtų sunerimti ir kur ieškoti pagalbos?
Jei stebėdami savo dar mažų vaikų elgesį nerimaujame, mums kyla kokių nors abejonių, įtarimų, pirmiausia turėtume kreiptis į vaikų psichiatrus. Vilniuje veikia Vaiko raidos centras, visoje Lietuvoje – Psichikos sveikatos centrai. Juose dirbantys psichiatrai, atsižvelgę į įvairius veiksnius, o dar geriau – pasitarę su genetikais, gali nustatyti lyties tapatybės sutrikimą ir nukreipti psichoterapeuto konsultacijai. Psichoterapeutų, kurie dirba su tokiais vaikais, Lietuvoje yra. Jie analizuoja jų elgesį, stebi žaidimus ir pan. Dažniausiai tai psichoanalitinį parengimą įgiję psichiatrai ir psichologai.
Atspindžiai literatūroje
Grožinė literatūra, perteikianti vidinius žmogaus išgyvenimus, negalėjo išvengti homoseksualumo motyvų. Prisiminkime Viljamo Šekspyro meilės sonetų lyrinį subjektą, Oskaro Vaildo istoriją apie Dorianą Grėjų, inteligentišką Rulį iš Chulijo Kortasaro „Laimėjimų“.
Tomo Mano (1875–1955) apsakymas „Mirtis Venecijoje“ – liūdna istorija apie pagyvenusį garsų rašytoją, netikėtai pamilusį keturiolikmetį lenkų berniuką.
1988 m. Anglijoje pasirodė rašytojo Stepheno Spenderio (1909–1995) knyga „Šventovė“. Ji buvo parašyta 1929 m., bet cenzūros uždrausta dėl homoseksualaus turinio. Kiek pataisęs knygą, autorius grįžo prie jos po 50 metų.
Faktų kalba
Mokslininkų teigimu, apie 5 proc. pasaulio populiacijos yra homoseksualai arba netradicinės lytinės orientacijos individai.
Moterų smegenims homoseksuali orientacija būdinga du kartus rečiau negu vyrų. Taigi tikimybė, kad vyras bus homoseksualus, yra dvigubai didesnė negu moterų, teigia JAV neuropsichiatrė Louann Brizendine.
Vokiečių psichologas Karoly Maria Benkertas XIX a. pabaigoje pirmasis pavartojo terminą „homoseksualus“.
Moterys, jaučiančios lytinį potraukį kitoms moterims, buvo pavadintos lesbietėmis pagal senovės Graikijos Lesbo (Lesbos) salos pavadinimą. Šioje saloje gyveno graikų poetė Sapfo, kuri savo poezijoje išreiškė meilę mergaitėms ir aukštino moters grožį.
Homoseksualūs vyrai gėjais pradėti vadinti XIX a. pabaigoje. Angliškai gay reiškia „linksmas; ryškus, margas, krintantis į akis; nerimtas, nerūpestingas“. Iš pradžių šiuo žodžiu netradicinės lytinės orientacijos vyrai buvo apibūdinami tik šnekamojoje kalboje, tačiau jau XX a. pabaigoje gėjais imta vadinti oficialiai, kaip terminą įteisino gėjų, lesbiečių ir transseksualų teises ginančios organizacijos.
1952 m. JAV psichiatrų asociacija homoseksualumą oficialiai pripažino psichikos sutrikimu.
Pirmosios pasaulyje gėjų ir lesbiečių eitynės surengtos 1970 m. Niujorke.
1973 m. JAV psichiatrų asociacija paskelbė, kad homoseksualumas nebelaikomas psichikos sutrikimu ir išbraukė jį iš šių ligų sąrašo. Pasaulio sveikatos organizacija taip pasielgė 1992 m.
Nuo pakantumo iki mirties bausmių
Manoma, kad pirmoji homoseksuali pora, minima istoriniuose šaltiniuose, buvo senovės Egipte apie 2400 m. prieš Kristų gyvenę tarnai Khnumhotep and Niankhkhnum. Dauguma senųjų civilizacijų tos pačios lyties asmenų lytinius santykius laikė įprastais. Senovės Graikijoje šis reiškinys buvo ypač paplitęs. Senovės Romoje požiūris į homoseksualus buvo nevienareikšmis – vieni santykiai buvo toleruojami (su vergais, paaugliais), kiti smerkiami (suaugę vyrai, atliekantys pasyvų vaidmenį).
Viduramžiais, Bažnyčiai stiprinant savo įtaką, plito nepakantumas homoseksualiems santykiams: imta drausti tos pačios lyties asmenų santuokas, bausti už tai.
Už homoseksualius santykius baudė ne tik pasaulietiniai teismai, bet ir inkvizicija, kuri šią sodomiją laikė apsėdimo ar bendradarbiavimo su velniu požymiu. Viduramžių teologas Tomas Akvinietis tvirtino, kad sodomija yra baisiausia nuodėmė po žmogžudystės.
1791 m. Prancūzija tapo pirmąja valstybe, panaikinusia bausmes už homoseksualius santykius. XIX a. jos pavyzdžiu pasekė Brazilija, Portugalija, Osmanų imperija, San Marinas, Japonija, Italija. Britų imperija mirties bausmę pakeitė laisvės atėmimu.
Pasaulio istorijoje gėjai ir lesbietės buvo baudžiami įvairiomis bausmėmis: viešai sudegindavo, pakardavo, kastruodavo.
Ispanų užkariautojai, pamatę, kad tarp Amerikos čiabuvių paplitusi sodomija, ėmė juos bausti mirtimi: degindavo arba atiduodavo sudraskyti šunims.
Viduramžiais netradicinės lytinės orientacijos asmenys buvo prilyginami nusikaltėliams ir juos kankindavo. Netgi buvo sukurtas specialus kankinimo įrenginys, vadinamoji Judo kėdė. Ant jos piramidės formos sėdynės buvo sodinamas seksualiniais nusikaltimais kaltinamas asmuo.
Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl žemės drebėjimų. Kaskart po stichinės nelaimės prasidėdavo homoseksualų paieškos ir deginimai.
Dabar 76 pasaulio šalys homoseksualius santykius laiko nusikaltimu. 7 šalyse už tai baudžiama mirtimi – Mauritanijoje, Sudane, Jemene, Irane, Somalyje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje. Uganda irgi planuoja įteisinti tokį įstatymą.
Nacių valdymo laikotarpiu, nuo 1935 iki 1945 m., Vokietijoje apie 100 tūkst. vyrų buvo suimti remiantis įstatymu, kuriame homoseksualumas prilygintas nusikaltimui. Apie 50 tūkst. gėjų buvo įkalinti. Daugybę jų uždarė psichiatrijos ligoninėse, o dalį (apie 15 tūkst.) išvežė į koncentracijos stovyklas. Ten jie buvo „žymimi“ rausvos spalvos trikampiu ant drabužių.
Fašistinėje Italijoje diktatoriaus Benito Musolinio iniciatyva siekiant nuslopinti homoseksualumo plitimą ir „išrauti šį blogį su šaknimis“ gėjai taip pat buvo persekiojami, nors pagal įstatymus homoseksualumas nelaikytas nusikaltimu. 1938 m. apie 45 homoseksualumu įtariamų vyrų buvo išvaryti iš namų ir ištremti į atokią San Domino salą Tremiti archipelage.
Ten jie gyveno kalėjimo režimu, uždaroje gyvenvietėje, be elektros ir vandens, tačiau būtent šioje tremtyje susiformavo pirmoji pasaulyje atvira gėjų bendruomenė, kovojanti už savo teises. Ironiška: čia gėjai pagaliau galėjo būti savimi, nejausti stigmos dėl to, kad yra kitokie negu dauguma. Vyrai netgi galėjo rengtis moteriškais drabužiais, užmegzti romantiškus santykius tarpusavyje. Vėliau ši sala tapo vienu iš populiarių turistinių šalies objektų.
1930 m. Holivudo kino studija uždraudė filmuose net užsiminti apie homoseksualumą ir kitus seksualinius iškrypimus, ką jau kalbėti apie jų vaizdavimą. Šis draudimas galiojo iki pat 1960 m.
1952 m. JAV kongresas išleido įstatymą, draudžiantį lesbietėms ir gėjams užsieniečiams įvažiuoti į šalį. Jis buvo panaikintas tik 1990 m.
