O. Gasanovas: kartais žurnalistas – beveik kaip kunigas

 (10)
„Mane labiausiai stebina, kai pašnekovas apsikabina ir prisipažįsta, kad niekam daugiau to nesakė. Supranti, kad daugybė žmonių yra neišklausyti, neturi artimųjų, draugų ir tu, žurnalistas, atvažiavęs vos valandai, esi tas, kuris išklauso jo išpažintį. Beveik kaip kunigas“, – apie patirtis žiniasklaidoje pasakoja LRT TELEVIZIJOS laidos „Emigrantai“ žurnalistas Orijus Gasanovas.
© DELFI / Orestas Gurevičius

Žurnalistu O. Gasanovas dirba penkiolika metų. Dirbo spaudoje, televizijoje bei radijuje, tačiau mylimiausios srities išskirti negali.

„Šiuo metu aš dirbu keturis darbus: esu nacionalinės televizijos (LRT) žurnalistas, kuriu laidą „Emigrantai“. Radijo stotyje ZIP FM vedu laidą jaunimui, rašau į žurnalą „Happy365“ ir režisuoju laidas TV3 televizijoje“, – skaičiuoja žurnalistas.

Esate dirbęs visose žiniasklaidos srityse. Kuri iš jų jums artimiausia?

– Labiausiai esu rašto žurnalistas, bet visi darbai man labai patinka. Jie skirtingi. Radijas – kaip pramoga. Jis orientuotas į jaunimą, mes neturime jokių apribojimų. Dirbame septyniese ir visi esame draugai. Žurnale „Happy365“ nejaučiu darbo, nes esu vienas iš įkūrėjų – kuriame jį dėl savęs, man patinka rašyti. Mažiausiai esu prisirišęs prie laikinų projektų, kuriuos darau TV3.

Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į žiniasklaidą?

– Žurnalisto darbą pradėjau penktoje klasėje, kai nusprendžiau, jog noriu būti žurnalistu. Tada iš geltonųjų puslapių (kontaktų knygos) žiniasklaidos sekcijos pradėjau skambinti į visas žiniasklaidos priemones ir sakyti, jog „trys penktokai nori dirbti žurnalistais, be atlyginimo“. Skamba kvailai, bet susisiekiau maždaug su 20-čia žiniasklaidos priemonių ir trys iš jų pakvietė dirbti. Tai buvo nacionalinė televizija (LRT), tuo metu populiarus ir įtakingas dienraštis „Lietuvos aidas“ ir „Dialogas“ – mokytojų laikraštis.

Bet pati rimčiausia žurnalistika prasidėjo, kai sugalvojau leisti laikraštį, buvau septintokas. Išleidome pirmąjį nemokamą laikraštį Lietuvoje „Mokyklos frontas“. Jis buvo nemokamai dalijamas Vilniaus, Kauno, Šaulių, Klaipėdos, Panevėžio mokyklose. Tiražas buvo 25 tūkst. [egzempliorių]. Galėjau daryti ką noriu, nes buvau vyr. redaktorius.

Todėl, manau, kad tikrojoje žurnalistikoje esu apie 15 metų.

Minėjote, jog leidote laikraštį 25 tūkst. tiražu. Iš kur gavote lėšų?

– Mes pardavinėjome reklamą. Patį pirmą numerį išleidome mokamą – kainavo litą. Perkamumas buvo mažas, tad nusprendėme dalinti nemokamai. Tuo metu reklama buvo brangi, o reklamuodavosi dideli užsakovai: „Omnitel“ (dabar „Telia“), ISM, „Nescafe“. Mūsų apyvarta buvo nemaža, tad pradėjome leisti ir žurnalą „Kur stoti?“. Jis leidžiamas iki šiol.

Ar per tiek laiko žurnalistika jums nepabodo?

– Kolegos sakė, kad iki 20 metų man praeis noras būti žurnalistu, bet taip niekada nebuvo. Esu prieraišus, nekeičiau darbo vietų, nebent kažkas atsirasdavo papildomai.

O kaip sekėsi suderinti darbą ir mokslus?

– Sunkiai. Pamokas ruošdavau dažniausiai anksti ryte arba nusirašydavau iš gerai besimokančių klasiokų. Mokiausi, bet man svarbiau buvo darbas. Norėjau rašyti, o kai pradėjo mokėti pinigus – atsirado dar viena paskata. Devintoje klasėje didžiausias mano honoraras buvo 680 litų. Tuo metu maniau, kad uždirbau 10 metų į priekį. Būdamas 17-kos dirbau vieninteliame pokalbių šou Lietuvoje „Nomeda“. Mane pakvietė [į laidą] kaip jauniausią Lietuvos redaktorių, o po filmavimo pasiūlė darbą. Baigiau dirbti dienraštyje.

Kas buvo sunkiausia, pradėjus darbą televizijoje?

– Kadangi pradėjau anksti, mane peikė. Buvo skaudu. Mokykloje ir mokytojai nepripažino, kad dirbdavau. Kai ateini labai jaunas, į tave žiūri kreivai. Sulaukiau palaikymo iš redaktorių, vadovų, bet ne iš kolegų. Dėl to dabar pergiriu praktikantus, nes pats tos meilės nejaučiau.

Klaipėdos universitete žurnalistiką studijavote 3 mėnesius. Kodėl taip trumpai?

– Nes tuo metu turėjau darbą ir pykausi su dėstytojais. Dirbau laidose „Teismas“, „Labirintai“, „Nomeda“. Čia buvo „blogosios laidos“, tačiau jokiame žurnalistikos institute neišmokins to, ką išmokau dirbdamas televizijos laidose. Aš pasirinkau darbą, neturėjau laiko.

Ar galima sakyti, kad nuo „juodesnės“ žurnalistikos, kurią praktikavote, esate perėjęs į optimistiškesnę?

– Taip. Tada buvo tokios tendencijos: žiniasklaida buvo juodesnė, daugiau bulvarinių žurnalų ir portalų, pavyzdžiui, „Klubas“. Oficialiai bulvarinės žiniasklaidos nebeliko, nors dabar portalus taip vadina, bet nei vienas iš didžiųjų savęs tokiu nelaiko.

Laidos „Emigrantai“ herojai – problemiški žmonės, vieni rūpesčius išsprendžia, kiti – ne. Kaip pavyksta atsiriboti nuo problemų?

– Mano kolegės ima į širdį, bet aš – tuo metu esu jautrus, įsigilinu, o išėjęs pamirštu. Būna, kad analizuoju, pagalvoju, bet neilgam. Jaunesnis visai negalvojau, buvau šaltesnis. Aš stengiuosi padėti, esu vežęs maisto, bet tai – vienetiniai atvejai. Jei tuo užsiimsiu, nebus laiko niekam kitam.

Jūsų reportažų malonu klausytis, o užkadriniai tekstai – sklandūs, paprasti, be įmantrybių. Kaip jums pavyksta? Ar dirbate prie jų, o gal čia – Dievo dovana?

– Dirbu, aišku, dirbu. Kai įsidarbinau žurnale „Panelė“, redaktorė mokė rašyti kuo paprasčiau, visiems suprantama kalba, nes žurnalus skaito daugybė įvairių žmonių. Žiniasklaidoje turi būti paprastumas.

Literatūriniai žodžiai viską pagražina, bet moksliškai pasakoti nereikia. Visada susikuriu savo portretą: įsivaizduoju ir rašau būtent tam žmogui.

– Koks įsimintiniausias jūsų interviu?

– Tokių labai daug. Mane labiausiai stebina, kai pašnekovas apsikabina ir prisipažįsta, kad niekam daugiau to nesakė. Supranti, kad daugybė žmonių yra neišklausyti, neturi artimųjų, draugų ir tu, žurnalistas, atvažiavęs vos valandai, esi tas, kuris išklauso jo išpažintį, beveik kaip kunigas.

Su „Emigrantais“ lankote Vakarų šalis, parvežate pasakojimų, matote sėkmės istorijas. Ar nėra noro išvykti gyventi svetur? Dabar madinga.

– Man niekada nebuvo blogai Lietuvoje, emigruoti norėjau dėl klimato sąlygų. Norėčiau gyventi Barselonoje, gal ir gyvensiu. Jei nedirbčiau radijuje, atskirsčiau į Lietuvą porai savaičių, pasidaryčiau darbus ir skrisčiau atgal. Man čia patinka, nors niūru, tačiau aš daug keliauja, o sugrįžti visada malonu. Kainos didelės, bet geresnės nei kitose šalyse.

Visada per paskaitas, į kurias esu pakviečiamas, sakau, kad Lietuva yra galimybių šalis. Jei užsienyje dirbčiau populiariame radijuje, televizijoje ir žurnale, tikriausiai važinėčiau su apsauginiais. Čia maža šalis, mažai žmonių. Pas mus į radiją ateina praktikantų, bet atkrenta, nes iš karto negauna pinigų, šlovės, nori būti „radistais“. Bet ir patys „radistai“ daug dirbo, kad taptų „radistais“. Aišku, svarbu ir tai, kaip save pateiki.

Kaip gavote darbą radijo stotyje ZIP FM?

– Dirbau žurnale „Panelė“ (tuo metu tai buvo rimtosios publicistikos žurnalas). Mano draugai buvo ir yra Rolandas Mackevičius, Jonas Nainys ir Simona Albavičiūtė. Ji buvo programų direktorė ir vis kvietė ateiti dirbti, aš atsisakinėjau, nes laikas netiko. Kai pasiūlė dirbti rytinėje laidoje, sutikau. Nuo 2011-ųjų rugsėjo pradėjau dirbti. Taip paprastai.

Jei jums pasiūlytų gerai apmokamą darbą užsienyje, ar paliktumėte Lietuvą?

– Aš čia dažnai grįžčiau. Galėčiau viską palikti, bet būtų gaila. Išeidamas iš „Panelės“ verkiau. Man smagiausia tai, kad galiu keliauti. Net ir gyvendamas Barselonoje keliaučiau.

Jūs nuolatos bendraujate su žmonėmis. Ar nebūna taip, kad norite nuo to atsiriboti?

– Aš mėgstu kalbėti, nors jaučiasi nuovargis. Mano tikrasis poilsis yra pasyvus ir paprastas – nekeliauju po užsienį, nesėdžiu namie, nevaikštau ir į klubus, bet einu į kino teatrą arba su draugais į kavinę. Nemėgstu visiškos tylos.

Nėra baisu išsisemti?

– Baisu, bet mano draugas Mantas Stonkus labiau bijo būti nejuokingas. Yra buvę momentų, kai viskas atrodė atbukę, nebestebino, nes su laiku pamatai vis daugiau. Aš per mėnesį turiu labai daug interviu, su „Emigrantais“, išvykę į užsienį, per dieną darome tris reportažus, tad operatorius net nesiklauso, o laukia mano paskutinio klausimo: „Tai ar grįšite kada nors į Lietuvą?“. Tada atsipučia.

Kai tiek visko darote, ar jums lieka laisvo laiko, asmeninio gyvenimo?

– Pastarąjį mėnesį nelieka, bet šiaip lieka. Mano laisvalaikis trunka nuo 19 val. iki 23 val., bet dažniausiai tuo metu irgi kažką darau. Praėjusią savaitę nuėjau į kiną, nors labai norėjau miego, bet ėjau tik tam, kad užsidėčiau sau varnelę, jog turiu laisvalaikį.

Kokiais žurnalistais domitės, skaitote, klausote?

– Man labai patinka CNN žurnalistas Andersonas Cooperis. Jei šiandien Paryžiuje šaudynės – jis ten bus, jei kitą dieną kitoje šalyje Naujieji metai – ir ten sudalyvaus. Jis būna visur, bet turi ir asmeninį gyvenimą. Seku jį „Instagram“. Man žurnalistai visada buvo autoritetai, net į sąsiuvinį rašiausi pavardes: jie neįsivaizdavo, kas aš esu, bet aš juos žinojau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Filmavimo aikštelė kalnuose: dvigubas iššūkis filmo apie alpinistus kūrėjams

Š. m. rugpjūčio 5 d. prasideda neeilinė, iššūkių kupina kelionė – į ekspediciją Tian Šanio kalnuose (Kirgizija) leisis nedidelė kino kūrėjų komanda, vedama keliautojo, alpinisto, Lietuvos šviesuolio Algimanto Jucevičiaus.

Pilis, kurią J. K. Rowling panaudojo kaip Hogvartso modelį

Edinburgo pilis – ryškiausias Škotijos sostinės orientyras ir vienas lankomiausių objektų visoje šalyje. Įspūdingos architektūros pastatas yra įkvėpęs ne tik daugybę dailininkų, bet ir rašytoją Joanne Rowling.

Lietuvių tikėjimai sako, kad vaivorykštė galėjusi būti ir grėsminga (1)

Vaivorykštė jau senovėje žmonėms kėlė nuostabą ir pasigėrėjimą, bet, kaip sako lietuvių tikėjimai, ji galėdavusi įtraukti ir žmones, ir gyvulius, ir žuvis. Taip LRT KLASIKAI sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus darbuotoja dr. Nijolė Laurinkienė.

Neįtikėtina: greitasis maistas egzistavo jau viduramžiais (9)

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Kas bendro tarp „Vestuvių maršą“ sukūrusio F. Mendelsono ir Lietuvos? (6)

Santuokos ceremoniją užbaigiantis iškilmingas „Vestuvių maršas“ yra vienas žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių. Dauguma jaunavedžių net neįtaria, kodėl šis maršas iki šiol kelia ginčus ir neretai netgi draudžiamas groti bažnyčiose.