Sunku būtų tam prieštarauti, nes daugiau kaip 17 valandų trunkanti diena mums per ilga, mes negalime judėti krutėti nuo saulės tekėjimo iki jos laidos, tuo labiau – visą šį laiką negalime išlikti aktyvūs ir pastabūs. Tai leista tik kai kam gamtoje, bet ir tai – ne visiems.
Niekada nebandykime pavydėti gamtos vaikams ar juos sekti ir mėgdžioti. Ir jie ne visi tą gali bei moka. Dažniausiai visą parą būna aktyvūs tie, kurie gyvena neilgai, kuriems šilumos ir šviesos pliūpsnis tampa visu jų gyvenimu. Visi kiti net ir vasaros šviesųjį metą gyvena pagal ritmą, užtikrinantį aktyvų gyvenimą ir visavertį poilsį.
Tiesa, dažnai mes sakome, kad paukščiai dabar darbuojasi ypač daug... Paukščių diena ilga – kai kas jauniklių auginimui ir maitinimui skiria visas tas 17 valandų. Sunku net suskaičiuoti, kiek sykių maistą savo vaikams atneša tie sparnuočiai, kurių jauniklių daug, kad ir zylių.
Didžiosios ar mėlynosios zylės lizde inkile gali augti 12–15 jauniklių. Abu tėvai kas pusę minutės neša jiems po maisto porciją, o joje bent keletas vikšrų ar lervučių. Šią porciją jie sugrūda į kurio nors vieno savo vaikelio pražiotą snapą, bet kitiems 11 ar 14 nieko netenka, jie pakelia didžiausią triukšmą. Po pusės minutės pamaitinamas dar vienas, tačiau nuskriausti pasijaučia tie likusieji 11 ar 14 zyliukų.
Panašiai darė varnėnai, kurių jaunikliai aktyviausiai šaukė ir valgio prašė gegužės gale. Šių metų sumišę sparnuočių pasaulio terminai padovanojo mums galimybę jauniklius auginančius varnėnus matyti net dabar. Gali būti, kad kai kurie jų inkilus paliks tik prieš Jonines.
Tačiau ne visi taip verčiasi per galvas. Kad ir gandras, kurio baltapūkiai vaikai auga lizde – žiū, jie jau spokso į mus pro savo namų kraštą. Taigi, gandras ramiai žingsniuoja per pievą ir kiekviename žingsnyje snapu vis ką nors kapteli. Žiūrėk prisispyręs, vargu ar ką bepamatysi – tie jo „trupiniai“ tokie mažučiai.
Sakytum, kokia gandrui iš jo nauda? Tačiau kai tų trupinių tūkstantis, susidaro visai neblogas patiekalas. Lizde gandras visą šią masę atryja ir papila į pražiotus gandriukų snapus – šie ryja, paskui likučius ilgai rankioja nuo lizdo paviršiaus.
Plėšrieji paukščiai viską sprendžia dar kitaip – štai jei tėvams pavyksta sumedžioti stambesnį grobį, ko nors ieškoti jaunikliams maitinti nebereikia.
Tačiau mums taip ir neaišku, kaip šiemet sekasi gandrams... Štai teko nemažai keliauti po Lietuvą, stebėjausi ne gandriukais, kurie pro lizdo kraštą žvalgosi, o neperinčių gandrų pulkeliais. Sunku pasakyti, ar šie paukščiai yra nesubrendę, ar jiems kas nors nutiko – gal prarado savo poros narį, gal lizdą kas nors užėmė. Juk būna taip...
Gamtoje kiekviena rūšis turi ir savo vidaus tvarką bei įstatymus. Mes savo žmogiškaisiais gebėjimais daug ką spręstume ir darytume kitaip. O paukščiai mano ir daro kitaip, beje, ne visada labai paprastai. Kai kada jų elgsenoje daug jautrumo, sakytume – net perdėto, ir – jausmingumo. To niekaip neišmatuosi, tačiau tik tuo gali paaiškinti tai, kad vienišas gandras nuo pat pavasario stovi lizde ir nieko artyn neprisileidžia. Arba varnėnas iki šiol gieda prie savo namų, nors juose be jo daugiau nieko nėra. Sakytum – svajotojas, romantikas... Tačiau gal yra ir kitų atsakymų. Visko gali būti.
O gamtoje – vasara. Mes vis dar nesame patenkinti orais, nors jau regėjome visko. Tačiau net ir taip jiems kaitaliojantis baigia žydėti alyvos, užsimezgė obuoliukai, vyšnios. Nemažai ir laukinių augalų peržydėjo. Gal tai būti ir paprasta, tačiau mes, ko gero, pavėlavome kai ką iš jų gauti.
Gamtoje pats švelniausias ir tyriausias – šaltinių almėjimas. Ne paslaptis – daugelis iš mūsų sau vandenį gerti vežamės iš šaltinio. Sako, kad šaltinio vandeniu prausti veidą yra daug geriau nei naudoti visokias pirktas odos priežiūros priemones.
Tiesa, apie šaltinius mes, atrodo, žinome daug. Tačiau, kai pabandome aiškintis apie jų vandens sudėtį, apie kiekvieno šaltinio vandeningumą, pagaliau, kai pradedame vardinti vienas už kitą gražesnius jų vardus, pamatome, kad tų žinių ne taip ir daug...
Gali būti, kad nuo šiol gyvensime kitaip, žinodami jau beveik viską. Lietuvos geologijos tarnybos specialistai parengė, o viešoji įmonė „Grunto valymo technologijos“ ir Lietuvos geologų sąjunga padėjo išleisti „Lietuvos šaltinių katalogą“, kuriame aprašyta 220 versmių ir šaltinių. Šį solidų veikalą rengė net šešetas hidrogeologų...
Manau, kad kiekvienas galime bent jau pavartyti knygą, susirasti savo vaikystės šaltinį, susidaryti maršrutą ir pakeliauti taip – nuo šaltinio prie šaltinio, nuo versmės prie versmės.
Mes dar turime kai ką labai svarbaus. Visų pirma, turime kalbėti apie stirniukus. Ne tuos, kurie dabar glūdi prie žolių kupsto ir lūkuriuoja mamos. Mums labiau rūpi tie žvėriukai, kuriuos surado žmonės ir parsinešė į namus.
Tačiau to daryti negalima, už tai skiriama bauda. Mums iš tikro skambina, klausia, ir kalbant labai sunku išlaikyti gerą toną, nes už tokius blogus darbus reikėtų labai piktai barti. Mes sakėme ir sakome – nelieskite ne savo vaikų. Tegul jie lieka savo mamoms ir gamtai.
Jūs gi žinote, kad geresni už gamtos mamas nebūsite. Kita vertus, jeigu jau taip pasielgėte, būkite geri – skirkite jiems visą dėmesį, globokite iki vėlyvo rudens. Gal užaugs, gal sugebės grįžti girion. Nors... tai atsitinka tikrai ne visada.
