Ji gali pravirkti dėl svetimos bėdos, tačiau savąsias stebi ramiai, griežtai atmeta kvietimus viešai paverkšlenti. Nomeda gyvena veržliai, spalvingai, tarsi gyvenimas būtų menas. Vis lipdo save iš naujo, dega krosnyje, dengia vis kitokios spalvos glazūra, nebijodama, kad nepakaks molio, ugnies ar žodžių… Taip ir maga paklausti: iš kur tiek šėlo, Nomeda?
Moters triušės paslaptis
- Netrukus išeis jūsų pačios iliustruota knyga vaikams „Lėlė“. Panevėžio keramikos fabrikėlyje vyksta slapta misterija, išsiliesianti į viešumą nauja paroda. Sakėte, kad baigiate dailinti didelę moters figūrą triušės galva (ją išvydę draugai sušuko: „Nomeda, bet juk čia tu!“). Pavydu menininkams tokio laisvumo.
Draugė kartą paklausė manęs išsigandusi: „Negi taip apsirengusi drožei per Panevėžį?“ (juokiasi). Nesu išsišokėlė, tai natūraliai kyla iš mano vidaus.
- Mane, atleiskite, labai sudomino toji moteris triušė… Kas gi ji iš tikrųjų – gal viena iš vaisingumo deivės apraiškų? Dvelkia šventa archaika.
Neatsiriboju nuo prieš mane gyvenusiųjų, tačiau kuriu savo mitologiją. Panevėžy nulipdžiau ir kitų figūrų, pavadintų „Mylėk“, „Globok“, „Tarnauk“. Tai tarsi didelės žaislinės skulptūros: meškiuko, pasirengusio visus mylėti, paukščio, išskėtusio sparnus virš lizdo, letenėlę tarnauti pakėlusio rožinio šuniuko. Jos ir žaismingos, ir graudžios. Paskutinių mano parodų nuotaikos nėra lengvos – jei lyginčiau su muzika, sakyčiau bosanoviškos.
- Vis dėlto laimingi žmonės tie menininkai: net vienatvėje kurdami jie lieka jausmingai susiję su kitais, to nepasakytum apie biurų klerkus.
Nemanau, kad meno žmonės yra išskirtiniai. Poreikį kurti turi kiekvienas – pažvelkite į vaikus. Deja, užaugę ima jį ignoruoti. Negalvojau tapti dailininke, tiesiog tapau. Juk gabumai, talentas nėra šimtaprocentinė duotybė. Kūrybingumas įgyjamas, vystomas, auginamas, o štai temperamentas yra aiškesnis dalykas, duotas nuo gimimo.
Esu pozityvi, tačiau negaliu to laikyti vien savo nuopelnu. Vis dažniau pagalvoju apie savo šeimą, giminę: kiek joje talentingų, gražių žmonių! Mano mama studijavo tuometėje konservatorijoje, buvo pirmoji Lietuvoje, grojusi bosine gitara moterų roko grupėje „Bitė“. Tėtis parašė daug knygų, o kur dar pusbrolis Aidas Marčėnas, talentingas poetas… Močiutė, per plauką išvengusi tremties į Sibirą, nieko bendra su menais neturėjusi, pradėjo piešti: nepaprastai gražiai kopijuodavo, ir ne bet ką: Matisą, Gogeną, van Gogą. Taigi turiu padėkoti savo aplinkai, šaknims.
Jas galop atrandi, kai pasimiršta nuoskaudos, paauglystės sąskaitos tėvams, kurie dėl tam tikrų aplinkybių nesugebėjo būti geri tėvai ir tą jau žino. Tačiau dabar mano ir mamos santykiai labai gražūs, šilti. Buvau pirmoji, paėmusi močiutę už rankos ir paglosčiusi ja galvą, nors manęs niekas taip neglostė. Deja, taip buvo: jau žinau, kaip smarkiai nukentėjo mano giminės moterys, jei negalėjo perduoti savo meilės. Žiūrėdama į savo mamą kartais matau mažą vienišą nuskriaustą mergaitę, kurios tėvas nužudytas, ir niekas nežino, kur jo kapas… Ji išgyveno bombardavimus, devynmetės sesers mirtį. Mano močiutė tuo baisiu metu labiau buvo su mirusiais, nei su gyva likusia dukrele. Kartais taip nutinka, kad tėvai tampa tau vaikais, nes dvasinė branda, kurią pasiekei, leidžia tau pirmai žengti žingsnį sujungiant trūkio taškus.
Visa mūsų tauta turėtų panašiai įveikti tą potrauminį sindromą, trukdantį mums bendrauti ir gyventi.
Mama lig šiol skausmingai kalba apie savo tėvą, buvusį miškinį, rezistentą. Jis kilęs iš Aukštaitijos, gražia pavarde – Kalnietis. Ta karta apie praeitį kalba puse lūpų. Jos atstovų genealoginiame medyje yra spragų, tragiško likimo giminaičių, užmirštų saugantis nepakeliamos kančios.
- O iš kur, Nomeda, tas karštas kraujas, temperamentas? Tamstos veido bruožai, ryški išvaizda, spalvų pomėgis labai jau nelietuviški.
Manęs ir sūnaus Dovo vis teiraujamasi dėl tos išvaizdos… Tai tėvo pusės genai. Mano prosenelis Odesoje turėjo verslą, parduotuvę, o būdamas 40-ies atsipeikėjo vis dar neturintis žmonos ir vaikų, tad iš Lietuvos parsivežė smarkiai jaunesnę gražuolę. 1918 metais jie buvo išbuožinti ir su pora lagaminų atvyko į Lietuvą. Vienas iš tėčio dėdžių kalbėdavo, kad esame osetinų kunigaikščio palikuonys, neva prosenelė su juo sugriešijo. Mano tėtis vaikystėje, močiutei dėliojant pasjansą, klausdavo: „ Ar tiesa, kad mes iš osetinų kunigaikščių?“, tačiau močiutė tik paslaptingai nusišypsodavo. Sunku pasakyti, ar tai mitas, ar tikras dalykas, tačiau neišdrįsčiau į panašų klausimą atsakyti nebylia šypsena.
Pinigai ir dvasia
- Mitai ne mažiau už faktus veikia mūsų gyvenimus.
Galbūt... Galų gale visi mes kilę iš Afrikos. Grynų rasių teorijos, nacionalizmo isterika man juokinga, aršiausi tautininkai radikalai būna smarkiai „primaišyti“… Kuo žmogus primityvesnis, kuo mažiau žino, tuo labiau serga už visokį, taip pat ir tautos, grynumą. Daugiau išminties gautume atsirėmę ne tik į savo laiką, į tylinčią tėvų kartą, bet ir į prieš mus gyvenusiuosius. Taip, tai neapčiuopiama, tačiau dėl to nėra nesąmonė.
- Ryški jūsų individualybė traukte traukia akį.
Galbūt esu individualistė, nes puikiai sugyvenu su kitais. Paradoksas? Tačiau manau būtent taip: tik drąsus, pasitikintis savimi individualistas gerai jaučiasi tarp kitų, nes be baimės priima kito individualumą. Jei piešiančiam vaikui kalama, kad medžiai negali augti danguje, kad raudonų šunų nebūna, jo individualybė traukiasi. Jis užaugs baikščiu, bijos kitokių žmonių ir išgyvens tarp jų tik prisitaikydamas.
- Nomeda, kalbi dvasingai ir teisingai, kaip žmogus, kuriam nerūpi pinigai. Gal nesi dursčiusi galo su galu?
Baigusi Dailės akademiją, kad pragyvenčiau, naktimis gamindavau papuošalus. Augindama vaikus turėjau rinktis, ką pirkti – sauskelnių ar maisto, nes abiem neužtekdavo. Tačiau niekada nesureikšminau pinigų, dėl to ir pajėgiau palikti televiziją. Dabar esu tik menininkė, o ši duona nėra lengva. Sakote, esu išpiarinta ? Tačiau televizija ir menas – nesusisiekiantys indai. Džiaugiuosi, jei pasiseka parduoti dirbinius, kuriuos kuriu ne užsakymui, o tarsi sau.
Televizija – ne religija
- Nesuprantu: kaip toks nuoširdus žmogus galėjo tverti ilgam įstrigęs sintetiniame televizijos pasaulyje? Žvaigždžių mėsmalė ir iš dvasingųjų padaro mėsainius vartotojams.
Televizija manęs nepakeitė. Galiu puikiai gyventi be eterio dozės, netapau nuo jo priklausoma. Stengiausi, kad labdaros projektai nebūtų tik televizinio formato. Mačiau ten visko: kaip vieni gyvena televizoriaus dėžėje, kiti – tik priešais ją: pultelis rankoje, kištukas sėdynėje – tik tada žmogus jaučiasi gyvas. Atsiprašau, kad taip kalbu… Nesu religinga televizijos atžvilgiu (juokiasi). Matyt, užsigrūdinau dar penkiolikos, kai išsikovojau tikėjimo laisvę. Mano močiutė priklausė baptistų bendruomenei ir mane ten nusivedė. Baptistai nepaleidžia nė vieno vaiko, tačiau atsispyriau, o juk „parišami“ net suaugusieji. Nuo to laiko žinau, kad tik pati sau galiu padėti.
- Bet ar nekyla pagunda paverkšlenti, pasiskųsti, apkaltinti ką nors, kad palengvėtų? Kaipgi, Nomeda, pavyksta nesureikšminti asmeninių bėdų?
Matyt, pasirenku tinkamą žiūrėjimo aukštį. Jei bėda atrodo didelė ir dėl to nepakeliama, pakylu aukščiau: iš šio taško plačiau matyti, pastebi ir kitus žmones su jų bėdomis, o tavoji nebeatrodo tokia didelė. Svarbu per aukštai nepakilti, kad netaptum cinike, žmones reginčia kaip sraigtelius ar dulkes. Išėjus iš televizijos, prisipažįstu, buvo depresijos, reikėjo išsivalyti. Pavydėjau tiems, kurie galėjo sekti nauja mada – užsidaryti vienuolyne. Tačiau atgaivą radau Panevėžyje, keramikos fabrikėlyje, į kurį mane įsileido širdingi panevėžiečiai. Tas fabrikėlis – mano vienuolynas. Jau metus ten važinėju, dirbu nuo ryto iki vakaro tylėdama, ten ir nakvoju… Sakydavau, kad esu laisvamanė, man patiko šis žodis. Bet, pasirodo, klydau: turiu širdy šventą vietą, kaip ir visi, – šeimą. Gyvenimas uždrožia būtent per ją. Tačiau visa, kas nutinka, net ir bloga, laikau pamoka. Štai mitas, kad vaikams girdint negalima bartis. Kaip tada jie sužinos, kad šeimoje būna problemų, iš kur gaus šią pamoką? Blogiausia, jei jie išgirs, kad išeities iš jų nėra. Va čia tai netiesa!
- Vienos poros švenčia auksines vestuves, o Jūs su Mariumi Jonučiu kartu surengėte net 52 parodas! Bulvarinė spauda pakrikštijo judu idealia šeima. Tai nerealus darinys, gamtoje tokių nėra, o štai vedybinė krizė – natūralus, augimą skatinantis dalykas.
Gal tai nuskambės pamaiviškai, tačiau dėkoju už kiekvieną savo gyvenimo dieną, taip pat ir praleistą su Mariumi. Labiausiai liūdina, kai žmonės skaudina vieni kitus. Savo nelaimei, empatijos, tolerancijos turiu per daug: kartais būtų geriau tiesiog supykti ir pasiųsti mane įskaudinusį, užuot jį užjautus. Tačiau tikiu, kad dauguma žmonių man palankūs. Šis tikėjimas mane palaiko, o tai, kad kiti apkalbomis dangsto savo pačių apleistus gyvenimus, – ne mano problema.
- Įpratome matyti Nomedą visa burna besišypsančią, tokią labdaringą fėją, džiugią visų vaikų mamą…
Esu jau močiutė! Nors, tiesa, vienos fotosesijos metu man prikišo, kad kaip vaikams skirtos Išsipildymo akcijos globėja atrodau pernelyg seksualiai.
- Tačiau miškais jau ateina ruduo. Ne už kalnų ir laikas, kai jums nebesakys, kad seksualiai atrodote. Iš kokio aukščio žvelgsite į vidutinio amžiaus krizę?
Iš tinkamo. Sūnus Titas gyrėsi vasaros stovykloje gavęs apdovanojimą kaip moksliukas, jo sesuo Ula – už organizacinius gebėjimus, o viena mergaitė buvo apdovanota… už grožį. „Įsivaizduoji, mama, kaip ji turėjo jaustis?!“ – baisėjosi sūnus. Panašiai jaučiuosi ir aš girdėdama komplimentus dėl savo grožio ar kojų ilgio. Nebenoriu jų klausytis. Įtikinkite merginą, kad jaunystė ir grožis jos privalumai, ir ją ištiks katastrofa. Dabar jaučiuosi gražesnė nei buvau aštuoniolikos, nors pastebiu natūralius senėjimo požymius. Žinoma, manęs tai nedžiugina, tačiau žinau, kad jaunystė – tik tarpsnis, po jo eina ne mažiau gražus kūrybingas gyvenimas. Štai mano sesuo Rusnė, žurnalistė, pati puikiai rašanti, perskaičiusi mano knygos (pamaniau, kodėl neužrašyti savo sukurtų pasakų, kurias sekdavau savo vaikams) rankraštį, negalėjo neslėpti jaudulio. „Gražu“, – tepasakė. Štai tokius komplimentus apie grožį laikau pelnytais ir labai juos vertinu.
- Kai ką naujo sužinojau apie grožį. Dėkui už pamoką. Būtent šis grožis galėtų išgelbėti pasaulį.
