Poetė Eglė Juodvalkė savo poezijos gerbėjus, draugus ir pažįstamus Maironio lietuvių literatūros muziejuje pasitiko giedra šypsena. Amerikoje gimusi ir gyvenanti poetė savo tikraisiais namais laiko Vilnių. Kasmet atvykti į tėvų gimtinę ir dalyvauti „Poezijos pavasario“ renginiuose nesutrukdė net liga, apie kurią poetė jau kalba būtuoju laiku.
Eglė Juodvalkė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmoji E. Juodvalkės poezijos knyga „Jei tu paliesi mane“ išleista 1972 metais, antroji – „Pas ką žiedas žydi“ – 1983 m., trečioji – „Mnemosinės vėrinys“ – 1996 m., ketvirtoji – „Veidrodis ir tuštuma“ – 2002 m. Vyro paskatinta E. Juodvalkė parašė ir prisiminimų knygą „Cukraus kalnas, arba Lietuvos cukrininkės nuotykiai Amerikoje ir kitose egzotiškose šalyse“.

Tad apie kūrybą ir nueitą gyvenimo kelią rašytojos Eglės Juodvalkės mintys, pasidalytos su skaitytojais kūrybos vakare.

Lietuvybė ir vyras lenkas

Esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje. Mano abu tėvai lietuviai ir net toks klausimas nekilo, kuo būti. Nors mano brolis Uosis, augęs toje pačioje lietuvių bendruomenėje kaip ir aš, pasirinko kitokį kelią – vedė amerikietę. Iširus pirmajai santuokai, antroji žmona taip pat buvo amerikietė. Brolis įsijungė į Amerikos gyvenimą ir tikrai negaliu pasakyti, kodėl taip atsitiko.

Nors mano vyras taip pat nėra lietuvis – jis lenkas (rašytojas Henrikas Skvarčinskis (Skwarczynski) – red. past.), niekada nebūčiau patikėjusi, kad gali taip nutikti. Jei kas būtų pasakęs, kad ištekėsiu už lenko, būčiau atsakiusi: „Kokia nesąmonė!“ Man, patriotei, buvo aišku, ką veikė lenkai Lietuvoje. Žinoma, toks neigiamas požiūris gerokai sutirštintas.

Tačiau meilė nepaiso tautybės. Henrikas, susipažinęs su manimi, pažiūrėjo man į akis ir pasakė: „Savaime suprantama, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė.“ Ir pridūrė, jog visi žino, kad Lietuva nukentėjo nuo Lenkijos kultūros požiūriu.

Nuo to momento iki dabar su vyru išsiskyrusi nebuvau, jeigu ir skirdavo atstumas, tai mintyse būdavome kartu. Ir iki šiol jį myliu. Jis išmoko lietuviškai, nes kažkada jam pasakiau, kad tokiu būdu jis atpirks visas lenkų nuodėmes.

Tėvo palaiminimas

Kai mano tėvai sužinojo, kad ketinu jiems pristatyti lenką, pretenduojantį tapti mano vyru, jie buvo, švelniai tariant, priblokšti. Nors dar nebuvo kalbų apie vedybas, tačiau maniau, kad šeimą reikia supažindinti su žmogumi, su kuriuo bendrauju. Tėvas pasakė trumpai ir aiškiai, nukirto kaip kirviu: „Joks lenkas mano namų slenksčio neperžengs.“ Sureagavau diplomatiškai. „Gerai tėtuliuk, bet mamytė norėtų su tuo žmogumi susipažinti, ar ne?“ – ir pažvelgiau į mamą. Mano tėvas ne tironas, ne despotas, jis – sukalbamas žmogus, tad pagalvojo ir pasakė, kad lenkas gali ateiti, bet jis tuo metu išeis pasivaikščioti. Taip ir padarėme – Henrikas susipažino su mama ir seserimis, papasakojo apie save – kur dirba, kur keliauja ir t. t.

Tėvas pakeitė savo požiūrį. Kai jo paprašiau, kad nuvestų mane prie altoriaus, net nustebau, kai jis sutiko. Mat jo supratimu, civilinė metrikacija neturi jokios reikšmės, reikia tuoktis bažnyčioje. O kai Dievas mane su Henriku palaimino, mano tėvas pasakė: „Dabar viskas yra kitaip.“ Pasirodo, jų pažiūros yra tokios pačios – abu nekenčia komunistų, todėl greitai rado bendrą kalbą.

Laisvės balsas

Apsigynusi slavistikos ir lietuvių kalbos studijų bakalaurą Čikagos universitete, profesoriaus Alfredo Straumanio pakviesta išvažiavau studijuoti teatro meno Pietų Ilinojaus universitete. Anksčiau dalyvavau teatro saviveikloje ir svajojau būti aktore, todėl sušukau: „Dieve, ačiū, kad išklausei mano maldas.“

Profesorius A. Straumanis surengė spaudos konferenciją, pakvietė latvius, estus, lietuvius, atvyko ir rašytojas Algirdas Landsbergis, kuris dirbo „Laisvosios Europos radijuje“. Jis patikrino mano balso tembrą, paprašė padaryti kelis įrašus ir atsiųsti juos į Miuncheną. Įrašai tiko ir gavau pasiūlymą dvi savaites vasarą padirbėti Niujorke. Tai buvo 1973 m., man sukako 23-eji. Turėjau laikinai pavaduoti Aušrą ir Joną Jurašus, kurie turėjo vykti į Niujorką ir ten įsidarbinti, bet jų dokumentai kažkur įstrigo.

Norėdama toliau dirbti radijuje, parašiau laišką „Laisvosios Europos“ radijo direktoriui Juozui Laučkai į Miuncheną. Buvau pasiryžusi mesti ir mokslus, ir kitą veiklą, kad tik galėčiau tęsti šį darbą. Tačiau lietuvių skyriuje steigti naujų etatų planuojama nebuvo ir aš gavau neigiamą atsakymą. Pasilikau Niujorke, kol A. ir J. Jurašų reikalai susitvarkė, ir grįžau į universitetą tęsti studijų.

Netikėtai gavau laišką: kraukis lagaminą – po dviejų savaičių pradedi darbą. Nedvejodama mečiau studijas ir persikrausčiau į Miuncheną. Mama sunerimo, kaip aš tokia jauna mergaitė gyvensiu viena tarp svetimų, o tėvas, aršus neolituanas, pasakė: „Važiuok, dirbsi Lietuvai, gerai.“ Ir pridūrė: „Tik neatvešk man vokietuko.“

Išdirbau du dešimtmečius ir tėvo pageidavimą įvykdžiau – vokiečio neatvežiau, tik lenką.

Cukrininkės patirtis

Kai Lietuva tapo laisva, grįžau į Ameriką, su vyru persikelėme į Čikagą. Dirbau dėl Lietuvos laisvės ir džiaugiuosi, kad ją atgavome. Nors galėjau važiuoti ir į Lietuvą, tačiau Amerikoje buvo mano tėvai, mamai jau 88-eri, o tėveliui - 83-eji, norėjau būti su jais. Pasirinkimą lėmė ir mano sveikata, nes visą gyvenimą kovojau su cukralige.

Sirgdama diabetu gyvenau beveik pusšimtį metų, o dabar – nebesergu! Gyvenu su trečia kasa nuo 2004 m., bet mano inkstas, kuris buvo persodintas tais pačiais metais, po metų nustojo veikęs, ir donoro turbūt reikės laukti dar kelerius metus. Tuo laikotarpiu lankydamasi Lietuvoje, „Poezijos pavasario“ renginiuose, kas dvi savaites turėjau keliauti į dializės centrą.

Pirmą kartą inkstą man persodino 1983 m., o kasą – 1994 m. Galiu pasigirti, nes kai paskutinį kartą persodino kasą, mano cukraligė dingo. Gaila tik, kad inkstas liovėsi veikęs, bet su viskuo reikia susigyventi. Prieš metus atrodė, kad bus gana sunku ištempti šį laikotarpį, bet žiūriu, jog viskas neblogai sekasi, kad aš Lietuvoj, kad sugebėjau skaityti savo eiles, pamatyti savo draugus ir gimines, o svarbiausia – gyvenimas tęsiasi.

Susitikdama su likimo draugais, stengiuosi akcentuoti požiūrį į ligą: svarbiausia jausti atsakomybę už save. Žmogus turi žinoti, kaip jis nori ir gali gyventi, o gydytojas turi padėti, bet nenuspręsti. Jis ne Dievas ir negali žinoti, kaip sureaguos kiekvieno organizmas.

Dar gyvenant Miunchene, vyras paskatino parašyti memuarus, kaip kovoti su diabetu. Abejojau, ar pajėgsiu tai padaryti, bet pagaliau ryžausi sau įrodyti, kad tai galiu, pagaliau norėjau padėti savo tautiečiams, pasidalydama patirtimi.

Mano liga ir trukdė, ir netrukdė, tik reikėjo išmokti su ja susigyventi. Žinoma, buvo atvejų, kai su ja riedavomės kaip turgaus bobos, bet vis tiek sugebėdavau (beveik visada) daryti tai, ką norėjau. Atvažiavusi į Lietuvą pamačiau, kad žmonėms, kurie serga cukralige, labai sunku. Pirmiausia, jie neturėjo daug informacijos apie ligą, daug žmonių nežinojo, kaip su ja reikia gyventi. Nekalbu apie faktus, kuriuos gydytojai gali jiems pateikti, kalbu apie tai, kaip „cukrininkai“ turi elgtis kasdieniame gyvenime.

Šia knyga norėjau parodyti, kad ta liga negali stabdyti žmogaus gyvenimo. Su tam tikromis išlygomis galima daryti beveik viską. Nesvarbu, kad žmogus serga cukralige, bet jis gali dirbti, ką nori, daryti, ką nori ir neleisti ligai nurodyti jo gyvenimo krypties. Kiekvienas žmogus, sergantis cukralige, turi pajusti, kad jis kontroliuoja savo ligą, o ne liga jį. Kai įsigilinau, supratau, kad daug ką galiu pasakyti žmonėms, kurių lemtis yra tokia pat, kaip ir mano. Knyga buvo išspausdinta Lietuvoje, man buvo svarbu, kad šia liga sergantys tautiečiai žinotų, jog viskas įmanoma, bet niekuomet neužmirštų, kad vis dėlto jie serga.

Apie tuos, kurie mirė už laisvę

Šiuo metu rašau apie partizanus. Manau, kad tai ypatingai svarbi tema. Partizanų pasipriešinimas padėjo pagrindus dabartinei mūsų laisvei, tik mes nepakankamai apie tai žinome. Man keista, kad Lietuva jau dvidešimt metų nepriklausoma, tačiau beveik niekas nerašo apie tuos, kurie taip mylėjo tėvynę, kad dėl jos laisvės paaukojo savo gyvybę. Suprantu, kodėl Lietuvoje penkiasdešimt metų buvo vengiama kalbėti apie rezistenciją net šeimose. Tačiau kodėl tylima dabar?

Nenorėčiau rašyti apie laisvės kovas sentimentaliai, tai ne mano stilius. Žvelgdamas į partizanų nuotraukas, skaitydama jų dienoraščius, norėjau pavaizduoti juos žmogiškai, per asmeninio gyvenimo prizmę.

Apie šį skaudų Lietuvos istorijos laikotarpį žinojau nuo vaikystės. Tėvai mane vesdavo į parodas, mačiau išniekintų partizanų kūnų nuotraukas, vienoje jų ant šakos kabojo išplėšta širdis. Tėvai nemanė, kad tokie vaizdai, man – vaikui – per daug žiaurūs. Tai buvo mano tautos kančios.

Eglė Juodvalkė

Jei tu paliesi mane
aš sutrupėsiu
(kaip sutrupa auksas
ar saulės spinduliai)

Jei tu paliesi mane
ir mano kūnas subyrės
(kaip laikas smėlio laikrody
ar vaiko akyse juokas)
kas pasakys tau
kad aš buvau trapi?
kas pasakys tau
kad aš stovėjau
žodžio neištardama
ir laukiau
kad tavo pirštai
man atneštų mirtį?

kas pasakys?

.
siuva siuva siuva
mama suplėšytas pilko
velketo kelnes

tvarkyk gyvenimą
atsidūsta tėvas
pakabindamas žirkles
į vietą

tu tylomis parenki
siūlus ir suieškai
adatą
ir vėl
bučiuoji skruostą
prašydama pagalbos

mažais tvarkingais dygsniais
siuva mama lopus
iš vidaus ir iš lauko
iš skiautelių sudursto kišenes
suado skyles
sutaiso pamušalą

ir tu vėl
velkies suplėšytą savo
gyvenimą
ir dėkoji motinai

.
sugrįžusi mįslėm kalbu
mįslėm rašau

atspėk kuo gyvenu

atspėk kodėl vežiausi
viešbučio palangėje
išbalusias rugiagėles
kmyninės giros kvapą
ir drėgno grindinio
rupumą
ir Vilniaus sūrų ilgesį
ir išdidumą
ir skausmą
ir rankos traukiančios
užuolaidą drebėjimą

atspėk ko pasakyti
nedrįsau
ko tu paklausti
negalėjai

atspėk žodžius
karčius kaip ligi šiol
nepabučiuota
senelės kapo žemė
Salake

atspėk žodžius
kaip gintaro saujelė
kruopščiai surinktus
ir nuvežtus
ir vėl išsivežtus

atspėk kuo gyvenu

Iš knygos
„Mnemosinės vėrinys“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo socdemai su valstiečiais bando sudaryti slaptą paktą

DELFI duomenimis, antradienį Seimo Socialdemokratų frakcijos bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Dėl suvalgyto saldainio – konfliktas su prekybos centro apsaugos darbuotoju (4)

Prieš pirkdami maisto produktus turguje, nesibodite jų paragauti, o pardavėjai tai leidžia.

Mama parodė, ką Turkijoje siaučiantis virusas padarė jos vaikui: oda luposi gabalais (60)

Turkij os turizmui – neramios dienos. Nuo liepos vidurio nesiliauja pranešimai apie Koksaki...

D. Adomaitis paskelbė galutinį rinktinės dvyliktuką papildyta trenerio interviu (107)

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių štabas likus kiek daugiau nei savaitei iki Europos...

J. Baronui pavyko pasprukti, nes nuo kojos buvo nuimta apykojė (31)

Po išpuolio sostinės Antakalnio mikrorajone esančioje picerijoje policijos ieškomas tris kartus...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti už centus (128)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Feisbuke plinta kliedesys apie žiurkių mėsą (12)

Visus melagingos naujienos bruožus turinti nuoroda antradienį pradėjo plisti tarp socialinį...

Beveik 20 metų japonus pažįstantis lietuvis papasakojo, kas jį stebina iki šiol

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro (ASC) vadovas dr. Aurelijus Zykas DELFI...

Barselonoje buvo planuojamas kur kas didesnis išpuolis (1)

Vienas iš įtariamų išpuolio Barselonoje rengėjų teisme pripažino, kad buvo planuojama įvykdyti...