Prieš du metus buvau ką tik nutraukusi santykius su savo vyru, su kuriuo gyvenome beveik 10 metų. Jis išsikraustė žiemą, kai už lango buvo šalta ir niūru. Norėjosi žmogiškos šilumos, tikėjau, kad surasiu tą, su kuriuo bus jauku ir gera.
Tuo metu neįsivaizdavau geresnės vietos pažintims nei internetas. Užsiregistravau. Sulaukiau įvairaus pobūdžio žinučių. Labai atsargiai rinkausi, su kuo galėčiau bendrauti. Bandžiau nuvykti į kelis pasimatymus. Bet susitikimai nebūdavau tokie malonūs, kaip bendravimas internete.
Ir ten susipažinau su Vytu, su kuriuo labai daug susirašinėjome, įvairiomis temomis. Susitikome. Maniau, tai jis. Aukštas, lieknas, prisižiūrėjęs. Jis dievino mane, o po nesėkmingos santuokos su vyru, iš kurio nesulaukdavau beveik jokio dėmesio, maniau, kad to ir užtenka, kad vyras dievintų savo moterį, o visa kita ateis savaime.
Kadangi gyvenau viena name, po kurio laiko pastebėjau, kad jis pas mane pamažu atsikrausto. Tai jo dantų šepetėlis atsirado šalia manojo, tai šlepetės. Kažkodėl man ta mintis nelabai patiko.
Sudvejojau, ar tai jis? Ar tai tas, su kuriuo galėčiau bandyti kurti rimtesnius santykius? Ir aš neklydau. Vieną savaitgalį, kai jis, galima sakyti, jau gyveno pas mane, pastebėjau jo elgesio ir charakterio savybes, iš kurių supratau, kad sugyventi su šiuo žmogumi negalėsiu.
Pabijojusi, kad galiu įklimpti per daug su ne sau skirtu vyru, padariusi spontanišką sprendimą - jam ir jo šuniui, kurį, beje jis pas mane taip pat atsivežė, liepiau išsikraustyti.
Kaip dabar prisimenu: buvo sekmadienis, už lango buvo šlapia, iš dangaus krito stambūs lietaus lašai. Supratau, kad nejausdama Vytui to, ką jis man jaučia, daugiau nebegaliu su juo būti. Pasielgiau negražiai, galbūt nesupratingai, bet vis dėlto nepersigalvojau ir jis tą pačią dieną susidėjo savo daiktus į mašiną ir išvažiavo. Jaučiau tokį palengvėjimą. Ir vėl likau gyventi viena...
Atėjo pavasaris, artėjo vasara. Jau buvau praradusi viltį, kad internete galima surasti sau skirtąjį. Ir vieną birželio vakarą, peržiūrėdama naujas prisiregistravusių vaikinų anketas, pamačiau Tomą. Atkreipiau dėmesį į jį dėl tos priežasties, kad jo nurodytas miestas buvo visai šalia manojo miestelio.
Atsidariau anketą, paskaičiau aprašymą. Nors, tiesą pasakius, iš nuotraukos jis tikrai nebuvo mano svajonių vyras, bet aš jam parašiau. Jis man atrašė. Po kelių žinučių pasiūliau susitikti, pagalvojau, kam bendrauti internetu, jei galima susitikti gyvai ir bus matyti, ar verta tęsti pažintį ar ne.
Jis, aišku, nesutiko. Kaip vėliau sužinojau, jam buvo šioks toks šokas, kad mergina po poros žinučių siūlo susitikti. Bet po poros dienų vis dėlto aš jam dar sykį pasiūliau susitikti. Ir jis sutiko.
Paprašiau jo telefono numerio ir pasakiau, kad jei nori su manimi susitikti, aš būsiu miestelio šventėje. Tą vakarą buvo Joninės. Jis man atsiuntė savo numerį, užsirašiau jį ant lapelio, įsidėjau į rankinuką ir jam nieko neatrašiusi, atsijungiau ir išvykau į šventę su draugais. Būdama tenai pagalvojau, kad jeigu jis atvyks, nežinia, ar jam pavyks mane surasti minioje, juk savo telefono numerio aš jam nebuvau davusi. Nusprendžiau jam parašyti žinutę. Ir jis, pasirodo, manęs šventėje jau laukė. Laukė pirmojo mūsų pasimatymo.
Susiskambinom ir susitikom. Ir pamačiau tai, ko nesitikėjau.
Aukštas, raumeningas, o kai nusišypsojo, visas pasaulis, atrodo, dingo man iš po kojų. Jis įteikė man puokštę rožių, pakerėjo mane savo šypsena, užbūrė savo bendravimu ir mes tą vakarą ilgai, kaip kokie paaugliai, vaikščiojom miestelio gatvėmis iki ryto ir kalbėjomės.
Kitą vakarą vėl susitikom, ir dar kitą. Ir supratau, kad nenoriu aš jo paleisti, kad tai jis, su kuriuo norėčiau būti kartu. Nuo mūsų pažinties dienos nebuvo nė vienos dienos, kad nebūtume susitikę. Mes abu nebuvome kažkuo ypatingi, labai gražūs, turtingi ar protingi, bet buvome vienas kitam skirti ir reikalingi. Vienas kitą papildantys. Vienas kitą suprantantys.
Tiesa, įdomus sutapimas nutiko prieš mėnesį, kai su draugais planavom kelionę po Dzūkiją. Viena draugė man pasakė: „Turi tris savaites susirasti su kuo vykti į kelionę“. Kadangi mano gyvenime atsirado Tomas, aš jam pasiūliau vykti kartu. Jis mielai sutiko. Po kelionės jis persikraustė pas mane. Nuo mūsų pirmojo susitikimo buvo praėjęs vos mėnesis.
Po to, kai apsigyvenom kartu, vieną vakarą, prisėdom prie kompiuterio, atsidarėm savo anketas pažinčių svetainėje ir pasižiūrėjom, nuo ko viskas prasidėjo. Tomas man pasakė, kad gavęs mano žinutę, paskaitęs mano anketą ir pamatęs mano nuotrauką, tikrai nesusižavėjo. Aš nebuvau jo svajonių mergina. Bet jis pagalvojo, kad gal surizikuos ir susitiks su manimi.
Per pirmą susitikimą, aš jam vėl nelabai patikau. Mano stilius ir bendravimas nebuvo toks, kokio tikėjosi. Bet, jo nuomone, visada reikia duoti antrą šansą. Ir ši taisyklė pasiteisino - antrojo susitikimo metu aš jį jau sužavėjau.
Mūsų santykiai su Tomu rutuliojosi taip greitai, kad vos patys spėjome susigaudyti, kaip viskas keičiasi. Netrukus susipažinau su jo šeima, visi man labai patiko ir aš visiems labai patikau. Tada ir maniškiai susipažino su Tomu. Taip pat buvo sužavėti.
Ta pirma žinutė, pirmas susitikimas, kelionė, pradėtas bendras gyvenimas kartu, po pusės metų pažinties piršlybos, per kurias aš žinoma pasakiau TAIP, ir dabar praėjus nepilnai dviems metams, mums atrodo, kad mes visą amžinybę esam kartu.
Du žmonės, dvi sielos, du pasauliai, kurie atrado vienas kitą, įsimylėjo vienas kitą ir nebegali būti be vienas kito. Tokie skirtingi ir kartu tokie panašūs. Ir tokie laimingi, kad susitiko ir yra kartu. Ir dabar aš, Tomo sužadėtinė, būsima jo žmona, galiu teigti, kad jis yra mano pasaulis, mano svajonių vyras. Ir aš esu dabar LAIMINGA, nes internetinės pažinties dėka, suradau SAVO SVAJONIŲ VYRĄ.
I.
**************
Ši istorija yra konkurso „Mūsų neįtikėtina pažintis... netikėtai užtruko“ dalis. Kviečiame dalyvauti ir jus! Turite progą laimėti „Alma littera“ išleistą tarptautinį bestselerį „Mano vyro paslaptis“.
