Ilgametė jurginų selekcininkė kaunietė Jadvyga Petravičienė viso pokalbio metu kartojo, kad pavargo, kad laikas, o ir ji pati vis labiau retina auginamų gėlių gretas, tačiau kaskart nusišypsodavo pažvelgusi į savo kūrybą, į žiedus, besidžiaugiančius paskutiniais šiltais spinduliais. Nusišypsodavo pažvelgusi turbūt į savo gyvenimo prasmę, besišypsantį ir jai drėgna jurgino šypsena.
J.Petravičienės jurginai
© "Rasos" (E.Gruiniūtės nuotr.)


Nuo ravėjimo selekcijos link

Gėlių pasaulis Jadvygą viliojo nuo vaikystės. Dar ir dabar prisimena, kaip kadaise mamos paliepta ji priklupo prie paprasto lietuviško darželio, žaliuojančio bijūnais, tulpėmis, jurginais ir kitomis tuo metu populiariomis gėlėmis. Net ravėti jai nebuvo atgrasu, tad vis labiau pradėjo domėtis įvairiaspalviu žiedų pasauliu.

„Iš pradžių gėlėms neskyrėme ypatingo dėmesio, jos tiesiog buvo mūsų namuose kaip ir daugelyje Lietuvos kaimų. Net nežinojome, kad, pavyzdžiui, paprasčiausias tulpes reikia persodinti būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip tai darėme mes. Bet laikui bėgant mokaisi iš klaidų ir tobulėji“, – sakė ji.

Pradėjusi kurti savo gyvenimą, J. Petravičienė darželio idėjos neapleido. Jau statantis namą malonūs ir gilūs vaikystės potyriai netruko po langais prasiskleisti jazminų, alyvų krūmais, autentišku, artimu, kadaise mamos sukurtu, darželiu. Tiek ją, tiek jos vyrą vis labiau traukė žydintis, o labiausiai – rožių pasaulis.

Malonumui, bet ne verslui jų pačių įkurtas rožynas ne kartą gaivindavo ramuma ir poilsiu. Tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad vyras alergiškas rožėms. Ką daryti toliau? Gėlių Petravičių šeima neatsisakė, tiesiog jų vietą pakeitė kitos ir lietuviškesnės – jurginai. Susižavėjusi jų žiedynais Jadvyga pradėjo nuo kolekcijų ir nejučia užsikrėtė selekcija. Pastaruoju metu ji aktyviai dalyvauja gėlių parodose, lankytojus stebindama gausiomis ir įspūdingomis kolekcijomis.

Ginklus sudėti dar anksti

J.Petravičienės jurginai
© "Rasos" (E.Gruiniūtės nuotr.)

„Po paskutinės selekcininkų parodos pasakiau sau: Viskas, sudedu ginklus.“ Nusprendžiau, kad nebenoriu niekur dalyvauti. Jurginus sodinu jau 20 metų, o juk negalima tiek. Reikia kas penkerius metus leisti žemei pailsėti. Pavargo ir ji, pavargau ir aš. Pamažu mano kolekcijos retėja, nes nebeturiu jėgų tinkamai jas prižiūrėti.

Pavyzdžiui, šiemet dėl ligos teko jurginus sodinti tik viena ranka. Aišku, tokiu atveju ir darbai ne itin kokybiškai atlikti, ir mažiau trąšų bei priežiūros jiems teko, tad ir patys jurginai išaugo daug prastesni. Manau, reikia žinoti, kiek tau metų ir realiai suvokti, ką dar gali padaryti“, – atvirauja Jadvyga, bet, kaip sakoma, sudėti ginklus dar nereiškia pasiduoti.

Mirus vyrui Jadvyga liko viena su 120 veislių, dabar jų liko tik apie 80, bet kokybė svarbiau už kiekybę.

„Esu žemės vaikas“

J.Petravičienės jurginai
© "Rasos" (E.Gruiniūtės nuotr.)

Nors J. Petravičienė gyvena Kaune, mieste pernelyg neužsibūna, daugiausia laiko praleidžia sode, būtent ten, kur auga didžiulės jos jurginų kolekcijos.

Kaip ir dauguma gėlininkų bei selekcininkų, taip ir Jadvyga negalėjo konkrečiai atsakyti, kodėl ir kuo jurginas užkariavo jos širdį. Ilgesni pamąstymai tarsi bylojo, kad yra kur kas daugiau nei norėtųsi kalbėti, kažkas asmeniško, gražaus ir verto nutylėjimo.

„Jurginas man ypatingas žiedas. Pasakykite nors vieną gėlę, kuri žydėtų nuo Antaninių, t. y. nuo birželio vidurio lig pat pirmųjų šalnų. Tas ilgas žydėjimo laikas ir žavi labiausiai. O jų spalvų ir formos įvairovė neatsilieka nuo kitų populiarių gėlių. Ryškesnės spalvos nuteikia vienaip, blankesnės vėlgi kuria kitokią nuotaiką.

Maži žiedai ir trumpi stiebeliai ne tik išore skiriasi nuo didesnių ir tvirtesnių jurginų, bet sukuria visai kitokią sodybos atmosferą. Aš be gėlių negaliu. Atsiradus net pačiai blogiausiai nuotaikai vaikštau, žiūriu į savo jurginus ir pamažu vėl viskas giedrėja. Jei neturėčiau gėlių, nežinau, kaip ištverčiau vyro mirtį. Tik vaikštant ir būnant tarp žiedų man pavyksta nusiraminti. Jos – tai gyvenimas, malonumas, hobis, šventė... Gėlėmis aš gyvenu“, – savo meilę žiedams bandė paaiškinti moteris.

„Naktis“ – vyrą prisiminti

J.Petravičienės jurginai
© "Rasos" (E.Gruiniūtės nuotr.)

Jadvyga gyvena kitaip negu visi. Ji niekada taip ir nepavertė gėlių savo pragyvenimo šaltiniu. Tiesa, prašoma parduoda ar padovanoja, bet ne šiam tikslui jos auginamos ir puoselėjamos. Šiandien ji tarp gėlininkų žinoma kaip atkakli kolekcininkė ir selekcininkė, nebijanti žaisti ir kantriai laukianti kiekvieno naujo žiedo.

„Jurginų, priešingai nei su kitomis gėlėmis, po selekcijos ilgai laukti netenka. Rudenį nurinkus sėklas, o pavasarį jas pasodinus, tais pačiais metais atsiskleidžia visa tai, ką pavyko ar nepavyko sukurti. Tiesa, trejus metus vis dėlto dar tenka stebėti, kad įsitikintum, jog naujasis žiedas bus toks, kokį pavyko išveisti, kad laiku pasirodys jo vidurys, kad nepakis jo išorė, fizinės savybės.

Kas sunkiausia? Galbūt visa ta žemės paruošimo proza, o visa kita nebesunku. Man kiekvienas žiedas gražus ir brangus. Šį rudenį pavyko sukurti naują žiedyną, kuris nors pavadinimo dar ir neturi, bet savo spalva atkreipė jau ne vieno dėmesį. Jis šviesus ir man patinka, - pasakojo gėlininkė. - Kiekviena nauja gėlė vis ką nors primena, gal tuo jos ir ypatingos.

Tarp visų žiedų yra ypač brangių. Kai mano vyras mirė, būtent tą vasarą pavyko sukurti išskirtinį žiedą. Tikriausiai tai tokia Dievo dovana. Norėjau tą jurginą pavadinti kažkuo, kas būtų susiję su liūdesiu, bet buvau sustabdyta pažįstamų. Pavadinau jį „Naktimi“.

Svarbu nebijoti žaisti įvairove

Gėlininkė taip pat pastebėjo, kad po ilgo laiko keičiasi žmonių mąstymas bei dėmesys gėlėms: „Jurginai populiarumu mėgavosi 1968–1969 metais. Dabar vėl pamažu didėja susidomėjimas jais. Žmonės tiesiog pavargo nuo tuščios vejos ir egzotinių augalų. Gėlių pasiūla iš tiesų didžiulė ir žmonės kur kas labiau perka atvežtinius jurginus iš parduotuvių nei iš selekcininkų.

Tokiu atveju jie susiduria su viena problema: dažniausiai atvežtinių jurginų žiedai gražūs būna tik pirmaisiais metais. Pas selekcininkus nors pasirinkti yra iš ko, vis dėlto renkamasi nedrąsiai, bijant žaisti įvairove, apsistojama prie raudonų žiedų. O juk galima rinktis ir kitus šių gėlių atspalvius, tik svarbu, kad žiedai būtų kiek didesni ir ryškesni bei derėtų tarpusavyje. Mažesniuose ploteliuose tinka ir mažesni bei ne tokie intensyvūs atspalviai.

Žinoma, čia dar ir skonio reikalas. Savo sodybą puošiu tik tokiais „šviečiančiais“ žiedais, kurie matomi iš tolo. O iš tiesų nėra nė vieno negražaus žiedo, yra tik neprižiūrėti žiedai.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (72)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (62)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (9)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (1)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Orai: vasarišką kaitrą vėl vainikuos neramumai (2)

Antroje savaitės pusėje didžiojoje šalies dalyje orai bus karšti, tačiau jau pirmoje...

Pasiūlė, kaip susigrąžinti lietuvių Lenkijoje paliekamus milijonus (121)

Šį pavasarį Lenkijos centrinis statistikos biuras paskelbė, kad lietuviai apsipirkdami pas...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (2)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...

Lietuvio užfiksuoti vaizdai apie jo patirtis Šiaurės ir Pietų Korėjose užkariauja pasaulį: sunku sulaikyti ašaras (203)

Prieš metus DELFI publikuotas keliautojo Jokūbo Laukaičio sukurtas vaizdo reportažas apie...