Ir nepasakytum, kad atitiktų šios profesijos įvaizdžio stereotipą: jaunas, charizmatiškas vyriškis, ant kaklo nerūpestingai užsirišęs dryžuotą šaliką nei kitus kritikuoja, nei gyventi moko.
Be aštrių prieskonių
Einant į susitikimą su žinomu televizijos veidu knietėjo išsiaiškinti, koks žmogus slepiasi po ekrano jam uždėta bemaž tobulo vyriškio kauke?
Simpatiškas, šiltai šypsosi, malonus balso tembras, visuomet pasitempęs, santūrus, kostiumas kaip nulietas, pasirišęs kaklaraištį, tvarkinga šukuosena – jokių neklusnių sruogų.
Klausiu: ar nesinori kartais išsiveržti iš šio įvaizdžio? Bent sekmadienį, kai virtuvėje kartu su vaikais išsimiltavęs rankas kočioja tešlą picai ar tvankią vasaros popietę, kai savo kieme suplukęs pjauna žolę. Ar žvejoja kokioje paežerėje. Pagaliau – išsiruošęs su pintine į mišką pagrybauti. Nejaugi niekuomet nekyla noras maištauti, pasielgti nutrūktgalviškai?
Jis purto galvą: „Esu gana nuobodus tipas, – ir saviironiškai priduria: – Man kažkodėl nesinori po prospektą su trumpikėmis lakstyti.“ Marijui patinka ramus gyvenimo būdas, gamta, pasisėdėjimai su šeima, draugais. Netraukia nei ekstremalios pramogos, nei pojūčiai. Aštrių gyvenimo prieskonių nepasigenda, rutinos nejaučia.
Ne karjera turi vertę
Tiesiog teigiamas herojus? Kažin ar tokia rūšis dar neišnykusi. Bet susitikimui baigiantis jaučiuosi beveik įtikinta. O juk, iš tiesų, žmonės ekrane – tokie patys kaip ir mes. Ir kai M. Žiedas nė sekundės nesudvejojęs sako, kad svarbiausia gyvenime jam yra šeima, abejonių nekyla.
Mylima moteris šalia, nuostabūs vaikai. Išsaugota tarpusavio santykių šiluma. Jaukus buvimas kartu. „Esu šeimos žmogus. Šeimyniškumas, o ne karjera turi išliekamąją vertę“, – tvirtina Marijus ir neskubėdamas gurkšnoja žolelių arbatą su medumi. Ramus, atsipalaidavęs. Regis, viskuo patenkintas. Reta sutikti tokį žmogų šiais laikais.
Todėl teiraujuosi: kaip jam tai pavyksta? „Norėčiau, kad mano vaikai taip pat turėtų galimybę šiek tiek prisiliesti prie filosofijos, – kiek pamąstęs atsako M. Žiedas. – Ji padeda surasti savo vietą gyvenime, nesiblaškyti, atsirinkti, kas vertinga, o kas – tik bereikšmės smulkmenos. Nesijaudinti dėl to, ko pakeisti negali.“
Likimo dovana
Kai ruošdamasi interviu perskaičiau, kad Marijus baigęs filosofiją, pagalvojau, jog šią specialybę paprastai renkasi tie, kuriems visiškai neaišku, ko jie iš gyvenimo nori. Pašnekovas nė nemano to slėpti: „Taip, baigęs mokyklą nežinojau, kur stoti, buvau šiek tiek pasimetęs. Artimieji patarė rinktis teisę, nes tai perspektyvi profesija.“
Jis pabandė. Bet pritrūko vieno balo. O į filosofiją stojamieji egzaminai buvo tokie pat kaip ir į teisę. Tad kas beliko, šypsosi Marijus, nesipriešinęs likimui. Jis nesigaili, kad teko paplušėti, kol suprato, su kuo filosofija valgoma. Pirmame kurse nelabai susigaudė, bet vėliau priėmė šį atsitiktinumą kaip dovaną.
„Filosofija – ne pokalbiai apie orą, tai gyvenimo būdas. Neturi filosofas kaip Diogenas su žiburiu lakstyti, bet tuo reikia gyventi. Mano santykis su filosofija kitoks. Ji leidžia į pasaulį, gyvenimą žvelgti paprasčiau, jame vykstančias permainas vertinti ne taip jautriai, racionaliau, blaiviau reaguoti į problemas, nerimą keliančius dalykus“, – aiškina M. Žiedas.
Laimė kalbėtis apie viską
Bet neužmirškime svarbiausia: jei ne filosofija, jis, galimas dalykas, nebūtų sutikęs savo žmonos Ievos. Jiedu mokėsi tame pačiame fakultete, tik Ieva studijavo psichologiją. Jau pirmame kurse susipažino tuose pačiuose koridoriuose ir auditorijose besisukiodami. „Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?“ – domiuosi.
„Net nežinau. Žmona mėgsta pasakoti, kad aš ilgai jos nepastebėjau, iš pradžių net nemačiau, nors man atrodo, kad ne taip viskas buvo. Tai nuolatinis mūsų ginčų objektas, ir vis tiek Ieva įsitikinusi, kad jai teko ilgokai pakovoti dėl mano dėmesio“, – juokdamasis dėsto Marijus. Galų gale, argi tai svarbu?
Svarbiausia, kad du žmonės mylėtų ir suprastų vienas kitą. „Jei myli, stengsiesi savo antrosios pusės neskaudinti, dėl jos padaryti viską, ką gali. Be to, reikia kalbėtis. Kai gali kalbėtis ne tik apie darbą, buitį, vaikus, bet ir aptarti kartu matytą filmą ar spektaklį, kai turi tokį žmogų šalia, gali sakyti, kad esi laimingas“, – susimąstęs ištaria.
Stiprus ir sodrus balsas
M. Žiedas tikina apie darbą televizijoje nei galvojęs, nei svajojęs. Tai, kad ten atsidūrė – dar vienas atsitiktinumas. Nors anoks čia atsitiktinumas, kai turi tokį ryškų, sodrų balsą, duotą gamtos. Tiesa, dešimt muzikos mokyklos klasių jis baigė, bet muzikanto karjera neviliojo.
Reikėjo tik smulkmenos: kad tą balsą išgirstų reikiami žmonės.
Marijus pasakoja, kaip tai įvyko: „Turiu ištikimų klasės draugų kompaniją, iki šiol su jais artimai bendraujame. Jie mane vis ragino dalyvauti tais laikais populiariausios radijo stoties „M-1“ laidoje „Tavo daina“, kurioje paskambinus telefonu ir gerai sudainavus kokį nors kūrinį buvo galima laimėti įvairių prizų, tarp jų ir picą iš „Ritos slėptuvės“, anuomet buvusią naujiena.“
Paskambino, padainavo, laimėjo, picą valgė. Iš viso tris kartus dainavo ir visus laimėjo, juokiasi prisiminęs. Netrukus sulaukė skambučio iš to paties radijo su pasiūlymu įgarsinti reklamas. Užsiėmimas visai patiko. Taip viskas ir įsisuko. Garsino filmus BTV, vėliau iš radijo jį pakvietė į televiziją. LNK vedė laidą „Ryto ratas“, TV3 – „Teleloto“. Nuo 2007-ųjų dirba LRT.
Kiekviena diena kitokia
Per penkerius metus M. Žiedas nuo žinių tarnybos „eilinio“ užaugo iki „Panoramos“ vedėjo. O šį rudenį išbandė dar vieną amplua, vedė naują muzikinį projektą „Yra šalis“. „Panoramos“ vedėjas – tai didžiausias įmanomas profesinis pasiekimas, karjeros viršūnė, apie ką gi daugiau galėtum svajoti“, – įsitikinęs Marijus.
Kiekviena diena vis kitokia, pilna netikėtumų, ryte nė neįsivaizduoji, kas tavęs laukia vakare. Nuoboduliu nė iš tolo nekvepia. Savaime suprantama, ne vienų metų patirtis tiesioginiame eteryje padeda įveikti jaudulį, tačiau šiek tiek jo vis tiek lieka prieš kiekvieną laidą. Ir stresas neišvengiamas, ir pakilęs kraujospūdis.
M. Žiedas ir toliau garsina filmus. Tai labiau pomėgis, už kurį dar ir atlygį gauni, prasitaria. Vis dėlto smagiausia, kad gali žmonėms suteikti žiūrėjimo malonumą. „Kai žiūrovai pasako, jog tik pasibaigus filmui suprato, kad tai aš jį įgarsinau, tai ir būna didžiausias mano darbo įvertinimas“, – teigia diktorius.
Viešumoje kvailioti nelinkęs
Jis įpratęs būti atpažintas, bet žvaigžde nesijaučia „Vengiu viešų susibūrimų, nors vis tiek neišvengiu dėmesio. Kai kada tai padeda įvairiose įstaigose tvarkyti reikalus. O kartais trukdo: kai esi kuo nors nepatenkintas ir nori būti bjaurus, negali sau to leisti, nes sakys, pasikėlęs, akis drasko, – šypsosi M. Žiedas. – Viešose vietose kvailioti niekada nebuvau linkęs, dėl to problemų nekyla. Greičio dažniausiai irgi neviršiju, kaip dviejų vaikų tėvas jaučiu atsakomybę. Jei ne vietoje pastatau mašiną, kaip ir visiems tenka atsakyti. Į žmones visuomet einu su šypsena, mėgstu šiltai bendrauti, stengiuosi pasitelkti teigiamas emocijas ir tai padeda labiau nei atpažinimas.“
Visa tai turi savo kainą: darbas televizijoje atima gana daug laiko, tenka aukoti vakarus, kas antrą savaitgalį. Penkiametė Elzė ir devynmetis Pijus Vakaris dažnai dėl to liūdi. Kita vertus, tai išmoko dar labiau vertinti buvimo su šeima akimirkas, jos tampa prasmingesnės. „Vis dėlto mūsų namuose daugiau kampų laiko Ieva, nors ji irgi labai daug dirba“, – pripažįsta Marijus.
Skaito vaikams pasakas
Iš tiesų buities ir vaikų priežiūros darbais jiedu įpratę dalytis, neskirstydami į moteriškus ir vyriškus. Kai Pijus Vakaris buvo visai mažiukas, o Ievai teko derinti mokslus ir darbą, Marijus kaip įmanydamas stengėsi padėti. Ir valgydino, ir migdė, ir pasakas sekė. Ir dabar bent kas antrą vakarą jis vaikams prieš miegą paskaito.
Dar mėgsta kartu su vaikais valytis dantis, kad šie išmoktų tai daryti kaip reikiant. Sekmadieniais Elzė ir Pijus Vakaris kartu su tėčiu ruošia picą. „Tokios mažos šeimyninės smulkmenėlės, bet iš jų ir susideda bendravimas“, – pastebi pašnekovas. Ir kai vaikai atbėgę pas jį pasiguosti sako „mama“, o paskui pasitaiso „ai, tėti“, taip širdį paglosto...
Prie viryklės sukiotis Marijui malonumas. „Nieko ypatingo, šakočių nekepu. Bet cepelinus esu daręs ir gerai išeidavo“, – kuklinasi. Prisipažįsta, kad labai mėgsta saldumynus ir juos taip pat dažnai gamina. Bet dabar mėgsta lengvesnius patiekalus – daugiau daržovių, žuvies, kurios ruošimo meno dar nėra labai gerai įvaldęs.
Tvarka – kaip meditacija
Dešimt metų su pertraukomis studijavo filosofiją todėl, kad mėgsta viską padaryti iki galo, ar kad yra užsispyręs? „Man tiesiog norisi, kad visose gyvenimo srityse būtų tvarka. Jei parduotuvės lentynoje yra du paskutiniai pieno pakeliai, o man reikia tik vieno, vis tiek abu imsiu, nes lentyna bus tvarkingesnė“, – rimčiausiai aiškina.
Gal todėl M.Žiedui geriausias užsiėmimas – pjauti žolę šalia savo svajonių namo? Taip smagu, kai ji būna sužėlusi, o paskui tampa lygut lygutėlė.
„Man tai kaip meditacija“, – lygina Marijus. Bet garažo, kuriame jau nebetelpa automobilis (dėl to taip pat tvarką mėgstanti Ieva priekaištauja), niekaip neranda laiko susitvarkyti.
Nei daržo, nei šiltnamio prie Žiedų namo nėra. Kapstytis po lysves – ne, šis užsiėmimas ne jiems. Abiem labiausiai patinka visžaliai augalai, kuriems nereikia daug priežiūros. Be to, aplinkui miškas, nuostabi gamta, beveik kaip Druskininkuose. Kad tik būtų daugiau laiko ja grožėtis visiems drauge.
Marijaus Žiedo mėgstamiausieji
Posakis. Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, – tai mano gyvenimo šūkis.
Knyga. Kobo Abės „Svetimas veidas“. Nors skaičiau labai labai seniai, ši knyga savo laiku padarė neišdildomą įspūdį.
Garsintas filmas. Per beveik 15 metų, kai garsinu filmus, kukliausiais skaičiavimais įgarsinau per 2 tūkstančius filmų ir dar daugiau serialų serijų bei dokumentikos. Bet vienintelis filmas, kurį garsindamas nesulaikiau ašarų, – režisieriaus Paulo Haggiso „Crash“ („Avarija“). Tai suprasti galbūt gali tik turintieji vaikų.
Receptas paniurėliams. Tiems, kurie viskuo nepatenkinti ir nuolatos skundžiasi blogėjančiu gyvenimu, galbūt vertėtų aplankyti kokią nors etninių konfliktų draskomą Afrikos valstybę, pasiskaityti apie Leningrado blokados metus, Osvencimo koncentracijos stovyklą ar Didžiosios depresijos laikų Niujorko lūšnynus – pasirinkimas tikrai milžiniškas...
